- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-30
- Bylos Nr.
- 2A-1724-125/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01971-2011-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Bronius Valius (pirm.), Aušra Maškevičienė, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- E. V.
- Atsakovas
- UAB „P.“
- Kategorijos
- 11.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas Bronius Valius Civilinė byla Nr. 2A-1724-125/2012
2012 m. lapkričio 30 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Valiaus, teisėjų Aušros Maškevičienės, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. V. ieškinį atsakovei UAB „P.“ dėl darbo sutarties sudarymo datos pakeitimo ir darbo užmokesčio priteisimo bei ieškovo E. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu (b. l. 3–5) prašė įpareigoti atsakovę įforminti darbo sutartį su juo nuo 2008-11-12, priteisti 735,71 Lt darbo užmokesčio už darbą nuo 2008-12-15 iki 2008-12-20 bei vidutinį darbo užmokestį nuo 2011-08-26 už visą uždelstą atsiskaityti laiką, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2008-11-12, nenutraukę darbo sutarties su UAB „I. E.“, jie su bendradarbiu S. G. įsipareigojo UAB „P.“ direktoriui P. P. per 4 savaites paruošti objekto sienas. Dirbo po darbo, išeiginėmis, per pagrindinio darbo pertraukas ir darbus baigė 2008-12-11. UAB „P.“ direktorius už darbą atsiskaitė, pasiūlė pereiti dirbti į jo įmonę, dėl to nuo 2008-12-15 jis, ieškovas, pradėjo dirbti UAB „P.“. 2008-12-15 – 2008-12-18 jie su S. G. priiminėjo vežamas į objektą perdengimo plokštes, o 2008-12-19 – 2008-12-20 jas montavo. Kadangi atsakovė nesumokėjo už atliktą darbą, tai yra už priimtas ir sumontuotas perdengimo plokštes, ieškovo teigimu, atsakovė už laikotarpį nuo 2008-12-15 iki 2008-12-20 jam liko skolinga 735,71 Lt. Ieškovas pažymėjo, jog darbo sutartis su juo buvo sudaryta tik 2008-12-22, o nutraukta 2009-01-05. Klaipėdos apygardos teismas 2011-08-25 sprendimu pripažino, jog tarp UAB „P.“ ir jo, ieškovo, darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Be to, pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-25 sprendimą, nutraukus darbo sutartį, atsakovė turėjo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, tačiau atsakovė nėra atsiskaičiusi iki šiol, todėl ji privalo nuo 2011-08-26 sumokėti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laiką.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2012-06-05 sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo E. V. priteisė 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „P.“, motyvuodamas tuo, kad ieškovas neįrodė, kad jis dirbo UAB „P.“ nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22. Dėl to teismas sprendė, kad ir pareikštas reikalavimas priteisti 735,71 Lt darbo užmokesčio už darbą nuo 2008-12-15 iki 2008-12-20 yra netenkintinas.
Šalies argumentai
Ieškovas E. V. apeliaciniu skundu (b. l. 88–91) prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovę UAB „P.“ įforminti darbo sutartį su juo nuo 2008-11-12, priteisti jam iš atsakovės 735,71 Lt darbo užmokesčio už darbą nuo 2008-12-15 iki 2008-12-20 bei vidutinį darbo užmokestį nuo 2011-08-26 už visą uždelstą atsiskaityti laiką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodo, kad 2008-12-15 jis liko dirbti UAB „P.“ objekte tik todėl, kad 2008-12-11 buvo susitaręs su UAB „P.“ direktoriumi, kad UAB „I. E.“ pasitraukus iš šio objekto, jis kartu su S. G. pasilieka šiame objekte ir tęsia darbą jau UAB „P.“, atlikdamas tas pačias darbines funkcijas – užsiimdamas kotedžų statyba. Jis, 2008-12-15 pasilikdamas UAB „P.“ objekte, suvokė, kad jau dirba UAB „P.“, pareikšdamas darbdaviui UAB „I. E.“, jog atsisako vykti į kitą statomą objektą ir lieka dirbti „tam, kas pinigus moka“, išreiškė savo valią dirbti būtent UAB „P.“.
Apelianto teigimu, prie faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo yra pridėtos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad jis su sūnumi G. V. yra ant kotedžų pirmo aušto perdengimų. Niekas kitas be jų negalėjo atlikti perdengimo plokščių montavimo darbų. Teismas nenustatė kitų asmenų, galėjusių atlikti minėtus darbus. Jei jis, ieškovas, nebūtų montavęs perdengimo plokščių, nebūtų žinojęs, kad 2008-12-20 antstolis fotografavo šį darbų procesą. Apie tai jis jau rašė savo 2009-04-06 paaiškinime Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriui. UAB „P.“ direktorius P. P., apklaustas byloje kaip liudytojas, kalbėdamas apie plokštes, pasakė: „Kai ieškovas buvo įdarbintas, mes jas sukėlėme ant antro aukšto, ir viskas pasibaigė“. Taigi net pats UAB „P.“ vadovas pripažino, kad tuo metu, kai buvo montuojamos plokštės, jis, ieškovas, dirbo šioje bendrovėje. Kadangi plokščių užkėlimas yra užfiksuotas antstolio J. P. 2008-12-20, tai reiškia, kad jis buvo įdarbintas iki 2008-12-20.
Teisme buvo apklaustas jo sūnus G. V., jis kartu 2008-12-19 – 2008-12-20 vykdė perdengimo plokščių montavimą ir buvo antstolio nufotografuotas ant kotedžų pirmo aukšto perdengimų. G. V. davė teisingus parodymus, bet teismas jų visai nevertino. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas savo išvadas, visiškai nevertino liudytojo S. G. parodymų, patvirtinančių jo reikalavimų pagrįstumą, taip pat S. G. 2008-12-17 paaiškinimo, kuriame jis nurodė, kad 2008-12-16 – 2008-12-17 jie krovė perdangos plokštes UAB „P.“ direktoriaus P. P. prašymu.
Teismas, darydamas išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad jis dirbo UAB „P.“ nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22, yra nenuoseklus. Teismas konstatavo, kad jis, ieškovas, 2008-12-15 liko dirbti UAB „P.“ objekte savavališkai, kad buvo savarankiškas atlikdamas darbus, kad vykdė statybos darbus, manydamas, jog dirba pas trečiuosius asmenis, ir po to padarė išvadą, jog jis, ieškovas, neįrodė, kad dirbo UAB „P.“. Apelianto teigimu, dėl jo darbo UAB „P.“ nuo 2008-11-12 iki 2008-12-11 visiškai netirti ir nevertinti jokie įrodymai, be to, teismas nepagrįstai ribojo jo teisę teikti įrodymus. Jo atstovas parengiamajame teismo posėdyje pareiškė prašymą įpareigoti atsakovę UAB „P.“ pateikti teismui važtaraščius, pagal kuriuos į statomą objektą 2008-12-15 – 2008-12-18 buvo vežamos perdangos plokštės, jis pasirašinėjo važtaraščiuose, ant važtaraščių turėjo būti jo parašai, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Teismas sprendime rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus atliktu tyrimu dėl nelegalaus darbo UAB „P.“, tačiau inspekcijos išvados yra pagrįstos tik jos turėtais įrodymais. Teismas įrodymų turėjo žymiai daugiau, be to, inspekcijos išvados teismui neturi iš anksto nustatytos galios.
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, teismas, teigdamas, kad jis, ieškovas, pats, žinodamas apie priimtą teismo sprendimą, nesirūpino savo duomenų pateikimu, nekontaktavo su atsakove dėl piniginių lėšų pervedimo, elgėsi nesąžiningai, sudarydamas kliūtis atsakovei atsiskaityti su juo, vertino jo, ieškovo, elgesį visiškai kitoje byloje priimto sprendimo vykdymo procese. Taip teismas, pažeisdamas CPK 265 str. 2 d., peržengė ieškinio ribas. Be to, teismas minėtą išvadą padarė remdamasis tik UAB „P.“ atstovo žodžiais. Apelianto teigimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „P.“ vadovui ne tik žinomas jo banko sąskaitos numeris, bet jis ir naudojosi šia sąskaitą, pervesdamas į ją pinigus už nelegalų darbą, dėl kurio ir vyksta ši byla. Todėl, priešingai, negu nurodoma sprendime, nėra jokių kliūčių įvykdyti Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-25 sprendimą ir su juo, ieškovu, atsiskaityti.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „P.“ atsiliepimu (b. l. 95–96) prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad apelianto teiginiai nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. UAB „I. E.“ užsakymu antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tik patvirtino faktą, jog UAB „P.“ statybų objekte buvo atliekami darbai. UAB „P.“ vadovui P. P. tikrai nerealu detaliai prisiminti, ar E. V. buvo priimtas į jo vadovaujamą bendrovę iki tol, kai buvo keliamos perdengimo plokštės, ar po to, tačiau jis teisme aiškiai pasakė, kad jokio susitarimo su E. V. ir S. G. dėl nelegalaus darbo nebuvo. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad E. V. UAB „P.“ pradėjo dirbti 2008-12-22, duomenų, kurie leistų daryti kitokias išvadas, į bylą pateikta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus medžiaga, ši institucija, atlikusi tyrimą dar 2009 m., nelegalaus darbo fakto nenustatė. Teismas negalėjo tokio fakto konstatuoti savarankiškai, praėjus tiek laiko ir remdamasis nenuosekliais asmenų parodymais. E. V. pirmajame savo ieškinyje reikalavimo, susijusio su nelegaliu darbu, nekėlė, tokių aplinkybių neįrodinėjo. Atsakovės nuomone, šis ieškinys buvo pareikštas tik siekiant keršo už tai, kad P. P. iš E. V. prisiteisė skolą ir bylinėjimosi išlaidas Šilutės rajono apylinkės teisme. Ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, antrą kartą prašydamas teismo priteisti jam vidutinį darbo užmokestį nuo 2011-08-26 už visą uždelstą atsiskaityti laiką, nes Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-25 sprendimu darbo sutarties nutraukimo laikas jau nustatytas ir priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 str. 2 d. numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 str., teisingai nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam šios bylos išsprendimui, ir pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad jis dirbo UAB „P.“ nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22.
Apeliantas įrodinėja, kad jis dirbo UAB „P.“ nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22, remdamasis UAB „I. E.“ atliktų darbų aktu Nr. 05/07-06, savo paties 2009-04-06 rašytiniu paaiškinimu Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriui, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kaip liudytojai apklaustų S. G. ir G. V. parodymais, S. G. 2008-12-17 paaiškinimu, UAB „I. E.“ statybos darbų vadovo V. S. 2008-12-15 tarnybiniu pranešimu, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys neįrodo fakto, kad tarp UAB „P.“ ir E. V. minėtu laikotarpiu buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Apeliantas, prašydamas įpareigoti atsakovę UAB „P.“ įforminti darbo sutartį su juo nuo 2008-11-12, iš esmės teigia, kad jis dirbo UAB „P.“ nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22 nelegaliai. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, remdamasis Darbo kodekso normomis, išsamiai paaiškino, kas yra būdinga darbo teisiniams santykiams, kuo jie skiriasi nuo kitų teisinių santykių, kada darbas yra nelegalus. Ieškovo pateikti duomenys, įrodinėjant ieškinio pagrįstumą, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp jo ir UAB „P.“, atstovaujamos direktoriaus P. P., laikotarpiu nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22 buvo susiklostę santykiai, turėję darbo sutarties požymius, t. y. kad E. V. pradėjo dirbti realiai UAB „P.“ nuo 2008-11-12, dirbo susitaręs su P. P., t. y. šio leidimu ir valia, dirbo tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą, paklusdamas bendrovėje nustatytai darbo tvarkai, tik su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus atliko tyrimo išvadas. Iš civilinės bylos Nr. 2-114-778-2010, pridėtos prie nagrinėjamos bylos, duomenų matyti, kad E. V. 2009-04-06 rašytiniame paaiškinime Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriui (civilinė byla Nr. 2-114-778-2010, t. 1, b. l. 136–137) nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrius, atlikęs tyrimą pagal E. V. nurodytas aplinkybes, 2009-04-09 parengė ataskaitą, kurioje nurodė, kad tyrimo eigoje duomenų, jog tarp UAB „P.“ vadovo P. P. ir E. V. buvo susitarimas dėl E. V. įdarbinimo bei apmokėjimo už padarytą darbą, kitų darbo sutarties požymių, nurodytų DK 93 str., objektyviai nenustatyta, todėl surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal ATPK 41³ str. 1 d. dėl nelegalaus darbo nėra pagrindo (civilinė byla Nr. 2-114-778-2010, t. 1, b. l. 128). Pažymėtina ir tai, kad prieš pareikšdamas ieškinį šioje byloje, E. V. 2009 m. birželio mėn. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas pripažinti 2008-12-22 darbo sutarties, sudarytos tarp jo ir UAB „P.“, nutraukimą 2009-01-05 neteisėtu ir laikyti, kad ši darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisti jam iš atsakovės UAB „P.“ vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (civilinė byla Nr. 2-114-778-2010, t. 1, b. l. 38–39). Ieškinyje, pareikštame civilinėje byloje Nr. 2-114-778-2010, E. V. taip pat nurodė tas aplinkybes, kurias vėliau nurodė ir nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje, tačiau šių aplinkybių pagrindu jis jokių reikalavimų nereiškė. Minėtoje civilinėje byloje Klaipėdos apygardos teismas 2011-08-25 sprendimu ieškovo E. V. apeliacinį skundą tenkino, panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010-11-03 sprendimą ir priėmė naują sprendimą – priteisė iš atsakovės UAB „P.“ ieškovui keturių vidutinių mėnesių dydžio darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. 3200 Lt, ir vieno mėnesio dydžio išeitinę išmoką – 800 Lt neatskaičius mokesčių, pripažino, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas teigė, jog UAB „P.“ direktorius P. P. 2009-02-03 į jo banko sąskaitą pervedė 600 Lt, tai buvo dalis jam priklausančio darbo užmokesčio už darbą nuo 2008-12-15. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl šios sumos pervedimo buvo kilęs ginčas tarp P. P. ir E. V.. P. P. kreipėsi su ieškiniu į Šilutės rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš E. V. 600 Lt skolos, nurodė, kad E. V. pagal žodinį susitarimą paskolino 600 Lt, šiuos pinigus pervesdamas jam į banko sąskaitą 2009-02-03, E. V. įsipareigojo pinigus grąžinti iš karto, kai įsidarbins, tačiau skolos negrąžino. Šilutės rajono apylinkės teismas 2011-05-26 sprendimu P. P. ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš E. V. 600 Lt skolos, motyvuodamas tuo, kad E. V. teiginys, kad jis P. P. įmonėje dirbo nuo 2008-12-15, niekuo nepagrįstas, nėra jokių duomenų, kad jis dirbo darbą, kurio atlikimas būtų įvertintas būtent nurodyta pinigų suma, pinigus pervedė fizinis asmuo – P. P., taigi nėra jokių objektyvių priežasčių sutikti su E. V. pozicija, kad pervesta suma yra atlyginimas už atliktą darbą. Teismo nuomone, P. P., pervedęs pinigus, įrodė, kad šie pinigai yra paskola E. V., o E. V. savo teiginio, kad ši suma yra atlyginimas už darbą, niekuo nepagrindė. Šilutės rajono apylinkės teismo 2011-05-26 sprendimas yra įsiteisėjęs, jis nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.
Padarius išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai nuo 2008-11-12 iki 2008-12-22, nėra pagrindo tekinti ir kitų ieškovo reikalavimų.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apeliacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, pirmosios instancijos teismas sprendimą išsamiai argumentavo, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2012-06-05 sprendimą palikti nepakeistą.