Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-10-10 · Administracinė byla Nr. A-822-1622-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-10-10
Bylos Nr.
A-822-1622-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Vaida Urmonaitė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Trečiasis asmuo
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, A. S.
Atsakovas
Neringos savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
Klaipėdos apygardos vyriausiojo
Kategorijos
  • 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A822 – 1622/2008Procesinio sprendimo kategorija 14.3; 14.4; 61
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės, Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei prokurorei Kornelijai Rušinaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui Sergijui Juzikui (Sergej Juzik),

trečiojo suinteresuoto asmens – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovėms Rūtai Gruzdytei ir Mildai Žukauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Neringos savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovui Neringos savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, A. S., A. S. žuvies perdirbimo ir realizavimo įmonei, R. S. projektavimo firmai „Pilis“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu (b. l. 6 – 9, I tomas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2000 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 61 „Dėl rūkyklų komplekso Nidos gyvenvietės II ūkiniame sektoriuje detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnyba) 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-62 gauti duomenys apie teisės aktų pažeidimus, susijusius su rūkyklų komplekso Nidos gyvenvietės II ūkiniame sektoriuje detaliojo plano patvirtinimu. Pažymėjo, jog nustatyta, kad žemės sklypas Purvynės gatvėje, Nidos gyvenvietėje, Neringos mieste yra valstybės nuosavybė, patikėjimo teise jį valdo Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – ir Klaipėdos AVA). Nurodė, kad Nekilnojamojo turo registre įregistruotas tik 0,2 ha dydžio žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pagal nuomos sutartį Nr. 17 išnuomotas A. S. žuvies perdirbimo ir realizavimo įmonei, kuriame 1997 m. vasario 24 d. statybos leidimo pagrindu pastatytas garažas – rūkykla. Pabrėžė, jog kiti detaliuoju planu suformuoti žemės sklypai nekilnojamojo turo registre neįregistruoti. Nurodė, jog 1994 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir Parkas) planavimo schema (generaliniu planu) (toliau – ir Parko planavimo schema), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtinti Parko nuostatai yra norminiai teisės aktai, specialiai skirti Parko teritorijai, todėl jų nuostatos privalomos visiems detaliojo planavimo objektams. Rėmėsi Parko planavimo schemos pagrindinių teiginių 5 ir 4.1 punktais, Parko planavimo schemos Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schema, Parko planavimo schemos sprendiniais ir pabrėžė, kad detaliojo plano sprendiniai, kuriais, nesant parengto visos šiaurinės komunalinės zonos detaliojo tvarkymo plano, nagrinėjamoje teritorijoje numatyta penkių naujų pastatų - rūkyklų statyba, akivaizdžiai prieštarauja Parko planavimo schemos sprendiniams (pagrindinių teiginių 5, 4.1 p.), Nidos ir apylinkių principinio plano architektūrinio erdvinio tvarkymo reglamento XXI zonos nuostatoms. Atsižvelgdamas į Parko nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2004-06-20) 4, 6.6 ir 11 punktus, padarė išvadą, jog Parko planavimo schemos aptartuose sprendiniuose detaliuoju planu planuojamoje teritorijoje naujų pastatų statyba galima tik patvirtinus Nidos gyvenvietės ir jos apylinkių visos šiaurinės komunalinės – ūkinės zonos teritorijos detalų tvarkymo planą, todėl Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai prieštarauja minėtoms normoms. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėjo, jog Sprendimas neteisėtas ir naikintinas, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Parko planavimo schemos pagrindinių teiginių 5 ir 4.1 punktams, Nidos ir apylinkių principinio plano architektūrinio – erdvinio tvarkymo reglamento XXI zonos nuostatoms, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 6 daliai, Parko nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktams. Remdamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnio 2 dalimi, 54 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, Parko nuostatų 6.2, 6.7, 6.8 punktais, faktu, jog 2000 metais Kuršių nerija įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nurodė, kad Parko įsteigimas ir veiklos jame imperatyvus reglamentavimas susiję su Parko, kaip kultūrinio Lietuvos paveldo, verte valstybei ir visuomenei, todėl kilus pagrįstam įtarimui, kad bet kokio pobūdžio veikla Parko teritorijoje vykdoma nesilaikant jai teisės aktais nustatyto specialaus priežiūros bei naudojimo režimo, atsiranda pagrindas įstatymų nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą. Taip pat pabrėžė, jog viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujantys savivaldos institucijų priimti administraciniai teisės akai.

Atsiliepimas

Atsakovas Neringos savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą (b. l. 47 – 50, I tomas) prašė administracinę bylą nutraukti ir iš pareiškėjo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, faktu, jog pareiškėjas prašymą pateikė praėjus daugiau nei 5 metams nuo Sprendimo priėmimo dienos, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS8 – 98/2006) padarė išvadą, kad pažeistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Atsižvelgdamas į Klaipėdos AVA 2005 m. spalio 7 d. išvadas, į tai, kad Parko planavimo schema nustatyta tvarka nebuvo paskelbta, nurodė, jog Parko planavimo schemos taikymas nagrinėjant ginčą pažeistų Konstitucijos 7 straipsnio nuostatas. Taip pat pabrėžė, jog, vadovaujantis minėtomis Klaipėdos AVA išvadomis, Parko planavimo schema yra rekomendacinio pobūdžio. Nurodė, jog prašymas grindžiamas Parko planavimo schemos fragmentais, dėl kurių gavimo šaltinio ir atitikimo originalui kyla abejonių, todėl būtina pareikalauti, kad pareiškėjas pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį pateiktų Parko planavimo schemos originalą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr.AS2 – 74/2006; A4 – 467/2004), Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, faktu, kad pareiškėjas neprašo atnaujinti prašymo padavimo termino, ABTĮ 101 straipsniu, padarė išvadą, jog administracinė byla nutrauktina.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Saugomų teritorijų tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 42 – 43, I tomas) prašė pareiškėjo prašymą tenkinti. Atsiliepime iš esmės pateikti tokie patys argumentai kaip ir pareiškėjo prašyme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. žuvies perdirbimo ir realizacijos įmonė atsiliepimu į prašymą (b. l. 64, I tomas) nurodė, jog, statant pastatą – garažą su rūkykla, jokių pažeidimų nepadaryta.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu (b. l. 22 – 28, II tomas) pareiškėjo prašymą patenkino ir panaikino Sprendimą.

Teismas nustatė, kad įrodyta, jog 1997 m. sausio 28 d. Klaipėdos apskrities valdytojo administracija išnuomavo A.S. žuvies perdirbimo ir realizavimo įmonei 0,02 ha žemės sklypą, esantį II - ame ūkiniame sektoriuje, (duomenys neskelbtini), Nidos gyvenvietėje, Neringos mieste, ši žemė nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, ją patikėjimo teise valdo Klaipėdos AVA, žemės sklypui taikomos specialios naudojimo sąlygos – nacionaliniai ir regioniniai parkai. Nurodė, jog Nidos gyvenvietės antrame ūkiniame sektoriuje Purvynės gatvėje pastatytas garažas – rūkykla, statybos darbų užbaigtumas 90 procentų, statinys nepripažintas tinkamu naudoti, 1997 m. vasario 24 d. išduotas statybos leidimas galiojo iki 2002 m. vasario 24 d. Pabrėžė, jog Parko planavimo schema teritorijų planavimo registre įregistruota kaip specialusis planas, Lietuvos Respublikos Vyriausybei tvirtinti buvo pateikta tik Parko planavimo schemos santrauka, o valstybės institucijoms išsiųstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1269 su priedu, kuriame išdėstyti Parko planavimo schemos pagrindiniai teiginiai. Nurodė, kad 2007 m. birželio 27 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad pagal Parko planavimo schemos pagrindinio brėžinio fragmentą žemės sklypas yra ūkinėje zonoje, skirtoje komunaliniams pastatams ir įrenginiams, o pagal Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schema rūkyklų kompleksas yra XXI zonoje, komunalinės – ūkinės ir gamybinės paskirties teritorijoje. Nurodė, jog 2005 m. rugpjūčio 31 d. Saugomų teritorijų tarnybos pažymoje ir 2005 m. spalio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje ginčijamas detalusis planas nepaminėtas, todėl šie įrodymai nesusiję su ginčo dalyku.

Atsižvelgdamas į ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 19 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 1 punktą, Konstitucinio Teismo nutarimus (1997-05-06, 2005-05-13), Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalį, pabrėžė, jog egzistuoja viešasis interesas dėl aplinkos, vertingų vietovių apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir pašalinimo, o visuomenė yra suinteresuota, kad ypač vertinga saugoma teritorija būtų tinkamai saugoma ir racionaliai naudojama, nepažeidžiant įstatymų ir laikantis nustatytų procedūrų, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjama administracinė byla inicijuota esant viešajam interesui. Vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A8 – 660/2007; AS17 – 430/2007 ir kt.), faktu, jog Klaipėdos apygardos prokuratūra 2006 m. balandžio 27 d. gavo Saugomų teritorijų tarnybos pranešimą apie tai, kad Sprendimas yra galimai neteisėtas, konstatavo, kad terminas kreiptis į teismą nėra praleistas. Remdamasis Parko nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktais, Konstitucinio Teismo nutarimais (2007-10-24, 2007-06-27), nurodė, kad įrodyta, jog planavimo rengėjui, planavimo sąlygas išdavusioms ir detalųjį planą derinusioms institucijoms buvo žinomi planuojamai teritorijai taikomi teisės aktų reikalavimai, planavimo užduotyje (1999-05-27) nurodyti planavimo tikslai, o priimti sprendiniai Parko XXI zonoje, komunalinės-ūkinės ir gamybinės paskirties teritorijoje Parko planavimo schemoje nenumatyti, todėl padarė išvadą, jog detaliojo planavimo užduotyje išdėstyti detaliojo planavimo tikslai neatitinka išduotų planavimo sąlygų reikalavimų, nes prieštarauja planavimo sąlygose nurodytiems Parko planavimo schemos sprendiniams ir kitiems norminiams teisės aktams. Pabrėžė, jog Sprendimu patvirtinto detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Įstatymo 25 straipsnio 6 daliai. Pažymėjo, kad neįrodyta, jog prieš rengiant ginčo detalųjį planą būtų patvirtintas XXI zonos detalusis planas, todėl konstatavo, kad ginčo detalusis planas akivaizdžiai prieštarauja Parko planavimo schemai. Nurodė, jog neteisėto akto panaikinimas negali pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nes iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda. Padarė išvadą, kad Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintinas pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

III.

Atsakovas Neringos savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 30 – 38, II tomas) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimas naikintinas pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalį, nes pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyti tinkami teisiniai argumentai. Remiasi Lietuvos Respublikos teritorijų įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) (2000-05-24 redakcija) 20 straipsnio 4 ir 8 dalimis, 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 02-05-3819, kuriame išaiškinta, kad Parko planavimo schema yra specialusis planavimo dokumentas, išrašo apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus (registro Nr. 100002000006) 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) kanclerio 2006 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 22-8074, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintu detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Planų rengimo taisyklės) 2, 8 , 9, 42 ir 46 punktais. Nurodo, kad Sprendimu patvirtintas detalusis planas suderintas su visomis planavimo procese dalyvavusiomis institucijomis, todėl plano sprendiniai neprieštarauja ir negali prieštarauti jokiems aukštesnės galios teisės aktams. Pažymi, kad nei vienas teisės aktas imperatyviai nenustato, jog derinamo ir vėliau tvirtinamo detaliojo plano sprendiniai turi absoliučiai atitikti jau egzistuojančius planavimo dokumentų sprendinius. Atsakovas daro išvadą, jog Taryba Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies nuostatų nepažeidė ir negalėjo pažeisti.

2. Vadovaudamasis ABTĮ 81 straipsniu ir 86 straipsnio 2 dalimi, pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime atsakovo pateikti įrodymai neištirti ir neįvertinti, neaptartas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalies, Planų rengimo taisyklių taikymas.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad nepraleistas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Vadovaujasi minėta ABTĮ nuostata, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad teismas netyrė aplinkybių, ar už saugomų teritorijų priežiūrą atsakingos institucijos duomenis pareiškėjui pateikė per protingą terminą. Pabrėžia, kad Saugomų teritorijų tarnyba apie galimus pažeidimus sužinojo 2005 m. rugpjūčio 31 d., tačiau nei į teismą, nei į Klaipėdos apygardos prokuratūrą nesikreipė. Atsakovas daro išvadą, kad terminai, skaičiuotini nuo to momento, kada pareiškėjas turėjo sužinoti apie galimus pažeidimus, yra akivaizdžiai praleisti.

4. Nei pirmosios instancijos teismas, nei pareiškėjas realiai neužtikrinimo viešojo intereso gynimo (jeigu jis buvo pažeistas). Pažymi, jog nei pareiškėjas, nei teismas nepagrindė ir neišaiškino, kokia žala padaryta ypač vertingai saugomai teritorijai, kokiais veiksmais žala padaryta, ar yra priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi, Konstitucinio Teismo nutarimais (2004-08-17, 2005-02-07, 2006-01-16), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (bylos Nr. 44548/98, 38645/97) ir nurodo, jog įsiteisėjus pirmosios instancijos teismo sprendimui būtų nepagrįstai apribotos žmonių nuosavybės teisės ir pažeistas teisėtų lūkesčių principas, tačiau teismo sprendime nepaaiškinama, ar tokios pasekmės yra adekvačios ir proporcingos siekiamam tikslui. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos 2007 m. spalio 25 d. raštą Nr. 4-08-825 ir 2007 m. spalio 30 d. raštą Nr. 4-08-832, Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 207 m. spalio 24 d. posėdį, pabrėžia, jog už teritorijų planavimo priežiūrą atsakingos institucijos pačios sudaro sąlygas pažeidimų atsiradimui, todėl viešasis interesas turi būti ginamas adekvačiomis baudžiamosios teisės poveikio priemonėmis, o ne nepagrįstai inicijuojant administracines bylas dėl Neringos savivaldybės administracinių aktų panaikinimo ir tokius veiksmus vadinant viešojo intereso gynimu.

5. 5. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11 – 1668/2005), Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimu, nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. lapkričio 8 d. nutartyje buvo išaiškinęs, jog nepaskelbtoji teisės akto dalis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu negali būti laikoma galiojančia, todėl iki šios nutarties priėmimo visi teisę taikantys subjektai turėjo teisėtą pagrindą manyti, kad nepaskelbtoji Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 dalis negali būti laikoma galiojančia. Remiasi Įstatymo 27 straipsnio 4 dalimi ir 5 dalies 5 punktu, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažymos Nr. V3-I.10-1132 16 puslapiu ir nurodo, kad kadangi už Parko apsaugos ir tvarkymo organizavimą atsakinga Direkcija nesivadovavo Parko planavimo schema, nesuprantama, kodėl teismas nusprendė, kad tiek atsakovams, tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims turėjo būti akivaizdu, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja minėtai schemai.

6. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus, nurodo, jog įstatymo pripažinimas atitinkama apimtimi prieštaraujančiu Konstitucijai nereiškia ir negali būti interpretuojamas kaip pagrindas peržiūrėti valstybės ar savivaldybės institucijų jau peržiūrėtus ir įvykdytus sprendimus. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS14 – 495/2007) ir nurodo, jog teismas netyrė, ar teismo sprendimu daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius nėra beprasmė ir iracionali, ar taikomos priemonės bus adekvačios siekiamam tikslui, kadangi administraciniai aktai iš esmės yra realizuoti, teisiniai santykiai jau susiformavę ir egzistuoja ilgą laiką. Taip pat pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A5 – 1385/2006), faktu, kad 2000 m. gegužės 5 d. Klaipėdos AVA patikrino ginčijamą detalųjį planą, plano sprendinius suderino Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, sprendiniams pritarė Parko direkcija ir pabrėžia, jog teismo sprendimu panaikinus Sprendimą susidarytų teisinė situacija, kai, esant galiojančiam teisėtam pagrindui (minėti administraciniai aktai, kuriais suderinti sprendiniai) tvirtinti detalųjį planą, jis teismo sprendimu būtų pripažintas negaliojančiu, o asmenys, kuriems šis planas sukėlė teisines pasekmes, turėtų teisėtą pagrindą ir toliau reikalauti, kad jis vėl būtų tvirtinamas.

7. Nesutinka su teismo atsisakymu kviesti liudytojus pagal atsakovų prašymą. Remiasi ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktu, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime rėmėsi liudytojos parodymais.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52 – 55, II tomas) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodomi tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvai:

1. Remdamasis tuo, jog Parko planavimo schema yra specialusis teritorijų planavimo dokumentas, Teritorijų planavimo įstatymo (įsigaliojusio 1996-01-01) 14 straipsnio 3 dalimi, faktu, jog rengiant ir tvirtinant Parko planavimo schemą nebuvo galiojančių atitinkamo lygmens specialiųjų ir detaliųjų planų, daro išvadą, kad Parko planavimo schema negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu ir yra privaloma. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu ir pabrėžia, jog argumentai dėl Parko planavimo schemos rekomendacinio pobūdžio yra nepagrįsti.

2. Pažymi, kad teismo sprendime aiškiai, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirtos bylos aplinkybės bei proceso dalyvių pateikti įrodymai. Nurodo, kad byloje ginčas buvo sprendžiamas pagal Įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų normų nustatytas taisykles, nes Įstatymas ginčo sklypo teisiniu statuso požiūriu yra specialusis bendrųjų teritorijų planavimo ir statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemoje, todėl teismas sprendime pagrįstai neanalizuota Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, Planų rengimo taisyklės. Pažymi, jog atsakovai nenurodė, kokių konkrečiai pateiktų įrodymų neištyrė ir neįvertino teismas, o atsakovų prašytų liudytojų teismas neapklausė pagrįstai, kadangi jie, derindami detaliojo plano sprendinius, veikė kaip institucijų atstovai, o visos šios institucijos teisme dalyvauja kaip tretieji suinteresuoti asmenys.

3. Nesutinka su argumentu, kad terminas prokuroro prašymui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo detaliojo plano viešo paskelbimo, nes pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją prokuratūra nevykdo teritorijų planavimo dokumentų teisėtumo priežiūros. Nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A8 – 660/2007; AS17 – 430/2007; A17 – 742/2007) vieno mėnesio termino, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti administracinį aktą, eigos pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad toks administracinis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Pabrėžia, jog Saugomų teritorijų tarnybos pranešimas apie tai, kad Sprendimas yra galimai neteisėtas, Klaipėdos apygardos prokuratūroje gautas 2006 m. balandžio 27 d., o į teismą kreiptasi 2006 m. gegužės 26 d., todėl terminas kreiptis į teismą nėra praleistas.

4. Nurodo, kad atsakovai nepagrįstai remiasi Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 7 d. išvadomis, nes jose ginčijamas detalusis planas iš viso nebuvo tikrintas ar aptartas.

5. Sutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl viešojo intereso gynimo. Pabrėžia, jog apelianto teiginys, kad viešasis interesas turi būti ginamas adekvačiomis baudžiamosios teisės poveikio priemonėmis, o ne inicijuojant administracinę bylą dėl Neringos savivaldybės aktų panaikinimo, yra visiškai nepagrįstas, nes baudžiamojo poveikio priemonės nepanaikina neteisėtų administracinių aktų galiojimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Saugomų teritorijų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 46 – 50) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodomi tokie pagrindiniai motyvai:

1. Remdamasis Įstatymo (1993-11-09 įstatymo Nr. 63-1188 redakcija) 7 straipsnio 5 dalimi, 25 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A17 – 742/2007, A18 – 756/2007), Teritorijų planavimo įstatymo (1995-12-12 įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 20 straipsnio 8 dalimi, Parko nuostatų 4 ir 6.6 punktais, daro išvadą, kad Taryba, kaip galutinį sprendimą priimanti institucija, nepaisant to, kad teisės aktų numatytos institucijos detaliojo plano projektą suderino, turėjo patikrinti, ar tvirtinamo detaliojo plano sprendiniai atitinka teritorijų planavimo normas.

2. Nesutinka su apelianto argumentais dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvados ir nurodo, jog teismas analizavo ir vertino visus byloje pateiktus dokumentus, todėl neaišku, kodėl minėta išvada turėtų būti vienintelis tinkamas įrodymas nagrinėjamoje byloje. Pažymi, jog šioje išvadoje nėra analizuojami konkretūs detaliųjų planų sprendiniai, joje aiškiai nurodyta, kad dėl didelio informacijos kiekio ir trumpo nagrinėjimui skirto laiko išsamesnė ataskaita nepateikiama.

3. Nesutinka su išvada, kad buvo praleistas prašymo padavimo teismui terminą, taip pat nesutinka su argumentu, kad 2005 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. V3-1.10-1132 parodo, jog Saugomų teritorijų tarnyba apie pažeidimus sužinojo 2005 m. rugpjūčio 31 d. Nurodo, kad minėtos pažymos tikslas išimtinai buvo patikrinti Parko direkcijos veiklą, jos rengimo metu buvo tikrinta atrankos būdu pasirinkta Parko direkcijos turima dokumentacija, susijusi su Parko direkcijos dalyvavimu teritorijų planavimo ir statinių projektavimo procedūrose. Pažymi, jog įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti administracines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, kartu suteikia ja teisę spręsti, ar yra teisės aktų reikalavimų pažeidimas, kurio pobūdis turi esminės reikšmės valstybės, visuomenės teisėms ir teisėtiems interesams, kitaip tariant, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą.

Žemesnės instancijos teismas

4. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A17 – 742/2007 ), pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo viešojo intereso buvimą nagrinėjamoje byloje. Taip pat nesutinka su teiginiu, jog viešasis interesas turi būti ginamas adekvačiomis baudžiamosios teisės priemonėmis, kadangi baudžiamoji atsakomybė yra individualaus poveikio priemonė, o nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas.

5. Pabrėžia, jog Vyriausybės nutarimai yra laikomi galiojančiais ir privalo būti taikomi tol, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nėra panaikinti ar pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams. Nurodo, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 nebuvo pripažintas negaliojančiu arba atitinkamai prieštaraujančiu, todėl nė vienas teisę taikantis subjektas neturėjo teisės spręsti, kurią minėtu nutarimu patvirtintos Parko planavimo schemos dalį taikyti, o kurią laikyti negaliojančia. Remiasi Įstatymo, Parko nuostatų normomis, Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A10 – 1534/2007) ir pabrėžia, jog Parko planavimo schema yra privalomo pobūdžio dokumentas.

6. Vadovaudamasis Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtintų planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 10 punktu, nurodo, jog apeliantu teiginys, kad, panaikinus Sprendimą, asmenys, kuriems detalusis planas sukėlė teisines pasekmes, turės teisėtą pagrindą ir toliau reikalauti, kad toks detalusis planas vėl būtų patvirtintas, yra nepagrįstas.

7. Remiasi ABTĮ 60 straipsnio 2 dalimi ir pabrėžia, jog apeliantai nenurodo, kokias bylai reikšmės turinčias aplinkybes atsakovų kviesti liudytojai būtų patvirtinę, taip pat nepagrindžiama, kodėl būtent atsakovų nurodyti konkretūs asmenys iš visų ginčijamo detaliojo plano rengimo, derinimo, tvirtinimo procedūroje dalyvavusių asmenų turi būti apklausti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovas Neringos savivaldybės taryba apeliaciniame skunde tarp kitų argumentų, kuriais remiantis, jų teigimu, skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas gali būti panaikintas, nurodo viešojo intereso nebuvimą bei teigia, jog Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas praleido terminą kreiptis į teismą dėl sprendimų panaikinimo. Todėl, prieš pradedant nagrinėti minėtų individualių aktų teisėtumą, būtina įvertinti šiuos atsakovų bei trečiųjų suinteresuotų asmenų procesinio pobūdžio argumentus, nes nuo jų vertinimo priklausytų, ar administracinės bylos nagrinėjimas apskritai yra prasidėjęs teisėtai.

Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Ši prokuroro teisė yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas), be kita ko nustatančio prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas nustatė, jog prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucija, ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas buvo įsteigtas siekiant išsaugoti vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą, iškelti iš jo objektus, teršiančius aplinką ir nesusijusius su nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, o šio nacionalinio parko įsteigimas ir veiklos jame reglamentavimas yra susijęs su šio nacionalinio parko, kaip kultūrinio Lietuvos paveldo, verte valstybei ir visuomenei, viešąjį interesą sieja su visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės – valstybės saugomos teritorijos apsaugos ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimu. Kuršių nerija, kaip kultūrinis kraštovaizdis, 2000 m. lapkričio 29 d. įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Valstybė, nustatydama Kuršių nerijos nacionalinio parko teisinį režimą, siekė išsaugoti unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą Lietuvos ir Europos saugomų gamtos ir kultūros paveldo vertybių sistemoje. Pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjo argumentams ir Kuršių Nerijoje vykdomos urbanizacijos visuomeninę reikšmę, konstatavo, kad Kuršių nerija ‑ unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kraštovaizdžio kompleksas Lietuvos ir Europos saugomų gamtos bei kultūros paveldo vertybių sistemoje, todėl administracinė byla inicijuota neabejotinai esant viešajam interesui, nes visuomenė suinteresuota, kad ypač vertinga saugoma teritorija būtų tinkamai saugoma ir racionaliai naudojama, nepažeidžiant įstatymų ir laikantis nustatytų procedūrų, o neteisėtų sprendimų panaikinimas laikytinas valstybės ir tuo pačiu viešuoju interesu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies sąvoką „ypač vertingos teritorijos“, yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai. Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

Tinkama saugomų teritorijų (vertingų vietovių) apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl interesas, kad bet kokia veikla, galinti turėti neigiamos įtakos minėtoms teritorijoms, būtų vykdoma griežtai laikantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir jiems neprieštaraujančių kitų teisės aktų reikalavimų, yra laikytinas viešuoju interesu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146–335/2008). Kadangi prokuroro ginčijami Neringos savivaldybės tarybos priimtas sprendimas dėl juose įtvirtintų sprendimų gali turėti įtakos saugomų teritorijų atžvilgiu, konstatuotina, jog šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas yra laikytinas viešuoju interesu.

Pažymėtina, jog pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, siekia panaikinti galimai neteisėtai viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, nustatantį tam tikras teises ir pareigas konkretiems subjektams ar subjektų ratui. Teisės teorijoje yra laikomasi visuotinai demokratinės visuomenės bei teisinės valstybės pripažinto principo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Kadangi nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik ginčijamų aktų teisėtumo klausimas, neribojant žemės sklypų savininkų teisių naudotis jiems priklausančiais nuosavybės objektais įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, teisėjų kolegijos nuomone, asmens teisės ir teisėti interesai ir viešasis interesas šiuo atveju nėra priešpriešinami.

Iš bylos medžiagos matyti, jog ginčijamas sprendimas priimtas galimai neteisėtų teisės aktų pagrindu bei, prokuroro nuomone, pažeidžiant imperatyvias įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą kreiptis į teismą.

Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kaip vieną iš aplinkybių, kada prokuroras privalo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, nurodo kitų institucijų pareigūnų, tarnautojų ar jiems prilyginti asmenų, privalančių ginti viešąjį interesą, nesiėmimą priemonių pažeidimams pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 str. 1 d.). Įgyvendinant viešąjį interesą teritorijų planavimo srityje visuomenės vardu veikia už teritorijų planavimo sritį atsakingos institucijos (vietos savivaldybių administracijos, apskričių viršininkų administracijos). Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti Neringos savivaldybės tarybos sprendimą, t. y. susidaro situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino kitos institucijos, turėjusi tai padaryti pagal įstatymą. Šioje byloje Neringos savivaldybės taryba dalyvauja kaip atsakovas. Galima vertinti kaip dar vieno viešojo intereso aspektą tai, kad institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Kadangi Neringos savivaldybės taryba, privalanti užtikrinti, kad jos veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 str. 1 d. 8 p.), nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami sprendimai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras turėjo teisę šioje byloje kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, todėl apeliantų argumentai, susiję su viešojo intereso nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą. Kadangi apeliantai, be kita ko, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo aspektu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą kreiptis į teismą, būtina nustatyti minėtoje nuostatoje numatyto kreipimosi į administracinį teismą termino eigos pradžios momentą, kai į teismą kreipiasi prokuroras gindamas viešąjį interesą.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvis vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-550-07). Laikytina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5 – 8/2006).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, 205–230 psl.; 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 - 27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.

Sprendžiant prokuroro prašymo ginti viešąjį interesą priėmimo administraciniame teisme klausimą, turi būti nustatyta termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia, t.y. kada pagal surinktą medžiagą prokurorui pakako duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Neringos savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas 2000 m. liepos 13 d. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-62, kurį Klaipėdos apygardos prokuratūra gavo 2006 m. balandžio 27 d., pateikė duomenis apie galimus teisės aktų pažeidimus, susijusius su rūkyklų komplekso Nidos gyvenvietės II ūkiniame sektoriuje detaliojo plano patvirtinimu, ir paprašė ginti viešąjį interesą. Įvertus šį laikotarpį ir atsižvelgus į prokuratūros teisinę padėtį, suteikiančią jai kontrolės funkcijų konkrečiu atveju, negalima būtų teigti, kad viešojo administravimo subjektas nepateisinamai delsė informuoti prokurorą apie galimus viešojo intereso pažeidimus. Tuo tarpu, apelianto nurodomos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. spalio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvados, kurios buvo išsiųstos Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui, negali būti pagrindu manyti, kad pareiškėjas tuo metu gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas, nes šioje išvadoje ginčijamas detalusis planas iš viso nebuvo tikrintas ir aptartas.

Iš bylos esančių dokumentų darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ar kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą. Pareiškėjas momentą, nuo kurio turi būti skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas skundui paduoti, nurodo 2006 m. balandžio 27 d., t. y. datą, kurią gavo iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2006 m. balandžio 19 d. raštu Nr. V3-2.8-62 duomenis apie galimus teisės aktų pažeidimus. Kadangi į teismą pareiškėjas kreipėsi 2006 m. gegužės 26 d., konstatuotina, kad pareiškimas teismui paduotas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino.

VI.

Visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, ir veiklą jose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Žemės sklypas, esantis Purvynės g. 59c, Neringos m., yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Todėl šiai teritorijai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimai.

Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorinio planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detalius projektus). Nagrinėjamu atveju taikytina Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), patvirtinta Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymu (aktualia redakcija nuo 2000 m. birželio 27 d. iki 2000 m. spalio 11 d.), Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema yra specialiojo planavimo dokumentas, bet pagal šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalį Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu, nes ją rengiant ir tvirtinant šio įstatymo kontekste nebuvo galiojančių specialiųjų ar detaliųjų planų, su kuriais ji turėjo būti derinama. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema buvo parengta ir patvirtinta Teritorijų planavimo įstatymui dar neįsigaliojus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo“ patvirtintus Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus (toliau - ir Laikinieji nuostatai). Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui, Schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams“, pagal kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nustatyta tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų planavimo dokumentų registre. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas.

Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatuota, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) parengta pagal 1992 metais sudarytą ir suderintą su suinteresuotomis institucijomis parko kraštotvarkinio zonavimo schemos koncepciją. Ši Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema yra didelės apimties ir ją sudaro 18 tomų, ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį. Dėl ribotų techninių galimybių ši Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema visa apimtimi nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“.

Nors Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema visa apimtimi nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“, tačiau minėtame Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) pagal paskelbimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat minėtame Konstitucinio teismo nutarime yra pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 “Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)” (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) (Žin., 1994, Nr. 99-1977) pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu), kaip sudėtinė šio teisės akto dalis, buvo paskelbti ir Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai. Pagrindinių teiginių 5 punkte nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais norminiais aktais ir nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu).

Pagal Nidos ir apylinkių principinį planą, architektūrinę - planinę dalį Purvynės gyvenvietės teritorijoje būtina taikyti specifines regeneravimo ir apsaugos priemones: šiaurinę Purvynės gyvenvietės dalį tikslinga regeneruoti prisilaikant 1942 metų plano, naujos sodybos vakarinėje kelio pusėje turėtų būti kuriamos žvejų sodybų maketavimo principais.

Iš Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos Nidos ir apylinkių principinio plano pagrindinio brėžinio fragmento aišku, kad nagrinėjamas žemės sklypas yra ūkinėje zonoje, skirtoje komunaliniams pastatams ir įrenginiams.

Pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schemą rūkyklų kompleksas yra XXI zonoje, komunalinės – ūkinės ir gamybinės paskirties teritorijoje. Pagal Nidos ir apylinkių principinio plano architektūrinio – erdvinio tvarkymo reglamentą XXI šiaurinės komunalinės – ūkinės dalies tvarkymo tikslas – pagerinti pastatų išvaizdą ir suteikti jiems tradicinį siluetą bei spalvinę gamą, taip pat – sušvelninti šio naujadaro poveikį bendrai pamario panoramai, stebimai iš marių. Tuo tikslu yra numatyta suprojektuoti pastatams minimalaus aukščio šlaitinius raudonų čerpių stogus, neprojektuoti cokolinių aukštų, Kopagūbrio šlaitą nuo marių ir nuo gyvenvietės pusės apželdinti pušimis, kad jos užstotų pastatus, ir parengti detalų tvarkymo planą, įvertinantį šio reglamento nuostatas, be kurio pavienių pastatų statybos nevykdyti.

Vadovaujantis 1999 m. kovo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų, nustatančių Parko režimą, 4 p., nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miestų savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, ir ja remiantis parengtus bei nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus gyvenviečių detaliuosius planus; 6.6 p. Kuršių nerijos nacionalinio parko paskirtis yra reguliuoti ūkinę veiklą ir urbanizacijos plėtrą pagal nacionalinio parko planavimo schemą, statinių formas ir tūrius riboti pagal gamtos ir kultūros vertybių apsaugos reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teritorijų planavimo dokumentuose; 11 p. Kuršių nerijos gyvenviečių detalieji planai ir kiti projektai rengiami, derinami ir tvirtinami teritorijų planavimo normų sąvado ir statybos reglamentų nustatyta tvarka. Jų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai.

Saugomų teritorijų įstatymas draudžia statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose.

Ginčijamame rūkyklų komplekso Nidos gyvenvietės II - ame ūkiniame sektoriuje detaliajame plane numatyta 6 sklypai rūkyklų statybai po 0,01 ha bei privažiavimo kelias, prie esamo vieno aukšto su rūsiu ir mansarda rūkyklos pastato, kurį numatyta rekonstruoti, numatyta pastatyti ir sublokuoti su esamu dar penkis rūkyklos pastatus su rūsiais ir mansardomis. Taigi, ginčijamu sprendimu įtvirtinti nesuderinami su Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) sprendiniais ir Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi detaliojo plano sprendiniai – naujų sklypų rūkyklų statybai suformavimas, penkių naujų statinių statyba.

Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas, visapusiškai ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymą, ir pagrįstai konstatavo, kad Neringos savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 61 „Dėl rūkyklų komplekso Nidos gyvenvietės II ūkiniame sektoriuje detaliojo plano patvirtinimo“ prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pagrįstai šį sprendimą panaikino.

Kuršių nerijos nacionalinio parko schema (generalinis planas) bei Nidos ir apylinkių principinio plano siūlymai atitinka Saugomų teritorijų įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų, ribojančių ūkinę veiklą valstybės saugomose teritorijose, reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis byloje Nr. A10 – 1534/2007). Todėl apeliantų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai dėl jų konkrečiu atveju taikymo negalimumo yra nepagrįsti.

Dėl to, kas pasakyta, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Neringos savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasVaida UrmonaitėSkirgailė Žalimienė