Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. P., L. S. ir G. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 100 MGL (13000 Lt) bauda;

M. P. pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 100 MGL (13000 Lt) bauda;

G. M. pripažintas kaltu pagal BK 201 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 100 MGL (1300 Lt) bauda.

Nuosprendžiu konfiskuota 1200 vnt. techninio etilo alkoholio skiedinių „Uno“ 0,5 l talpos butelių, saugomų Tauragės apskrities VPK pagal kvitą A Nr. 001313, ir automobilis „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) esantis Tauragės apskrities VPK žinioje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S., M. P. ir G. M. nuteisti už tai, kad jie 2010 m. lapkričio 14 d., apie 14.01 val., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą realizuoti, degalinėje „Lukoil“, esančioje Kumpių k., Kauno r., įgijo 0,5 l talpos 1200 butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 proc. 0,5 l“ techninio etilo alkoholio skiedinių, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija – 39,4–39,8 proc., o butelių bendra talpa – 600 litrų. Po to neteisėtai įgytas ir laikomas techninio etilo alkoholio skiedinys buvo pakrautas į automobilį „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir gabenamas Tauragės miesto kryptimi, tačiau kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kilometre įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio skiedinio kiekį sulaikė ir paėmė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. P. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Skunde nurodo, kad nesutinka su Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu, nes jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 201 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Mano, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį kaltu.

Apelianto teigimu, pagrindiniais įrodymais, patvirtinančiais jo ir kitų kaltinamųjų kaltę, teismas vertina telefoninių pokalbių išklotines, iš kurių tariamai matyti, kaip jie tarpusavyje derino bendrus veiksmus rengdamiesi daryti nusikalstamą veiką ir galiausiai ją vykdydami, kad sulaikytą degtinės krovinį tariamai lydėjo apeliantas ir G. M.. Tačiau teismo išvados dėl pokalbių stenogramos (t. 2, b. l. 1–22) vertinimo yra pagrįstos prielaidomis ir subjektyviomis teismo interpretacijomis. Teismas nuosprendyje nepagrįstai padarė išvadą, kad 14 val. 28 min. 15 sek. M. P. skambino G. M. ir klausė, ar išeitų užsakyti šešiasdešimt „tokių, tas, viens kur skaičius nupiešts“, ir tokiu būdu paneigiama prielaida, kad M. P. minimo pokalbio su L. S. metu kalbėjo apie žuvį, kaip teigė pastarieji. Ši teismo išvada nepagrįsta, nes lieka neaišku, kokiu būdu teismas paneigia tą aplinkybę, kad minėto pokalbio metu jie su L. S. kalbėjo būtent apie žuvį. Šis pokalbis fiksuotas 2010 m. spalio 28 d., t. y. daugiau kaip prieš dvi savaites iki įvykio (2010 m. lapkričio 14 d.). Apeliantas tvirtina, kad pokalbio su L. S. metu jie kalbėjo apie žuvį, o su G. M. kalbėjo apie padangas. Teismas neįsigilino į kitų pokalbio metu vartotų frazių reikšmę, o tik paėmė iš konteksto frazę, kuri yra reikšminga kaltinimui. Pažymi, kad iš tiesų egzistuoja įvairios padangos, ant kurių yra nupieštas vienetas. Be to, minėto pokalbio metu taip pat buvo panaudotos frazės „aštuonių kordų“, „aukšto spaudimo“, kurios vartojamos apibūdinant būtent automobilines padangas, tačiau teismas šios reikšmingos aplinkybės nevertino. G. M. duodamas parodymus paaiškino, kad padangose yra aukšto spaudimo 8 sluoksnių kordai, 8PR – tai padangos sustiprintais kordais, 1C žymimos aukšto spaudimo padangos, naudojamos priekaboms („traliukams“), autobusiukams. Teismas minėtų frazių neįvertino ir padarė nepagrįstas bei neobjektyvias išvadas.

Be to, teismas, vertindamas 2010 m. lapkričio 13 d. 14.02 val. telefoninį pokalbį tarp apelianto ir L. S., nepagrįstai nurodo, jog apelianto versija, kad kalba galėjo būti apie žuvies kainą, niekuo nepagrįsta, nes nenustatyta, kad šiuo laikotarpiu kaltinamieji būtų skambinę kokiems asmenims dėl žuvies. Tačiau nebūtinai reikėjo skambinti telefonu, įvairius klausimus galima aptarti ir susitikimų metu. Be to, ne visi apelianto su kitais asmenimis telefoniniai pokalbiai yra pateikti teismui vertinti. 2010 m. lapkričio 13 d. 15.42 val. vykusio pokalbio tarp apelianto ir L. S. metu buvo kalbėta apie svarelius, kurie būna supakuoti dėžėse. Teismas nepagrįstai atmetė šiuos apelianto ir kitų nuteistųjų paaiškinimus, motyvuodamas tuo, kad dalykas, apie kurį jie kalbėjosi, tiesiogiai nebuvo įvardijamas. Kaip paaiškino duodamas parodymus, su kitais nuteistaisiais mėgdavo kalbėtis užuominomis ir apeliantas čia nemato nieko nusikalstamo, o yra įsitikinęs, kad tokia teismo motyvacija yra akivaizdžiai nepakankama ir nepagrįsta. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2010 m. lapkričio 14 d. užfiksuotose telefoniniuose pokalbiuose nėra užfiksuota jokių frazių, kurios vienokiu ar kitokiu būdu reikštų nusikaltimo vykdymo eigą. Iš 2010 m. lapkričio 14 d. pokalbių galima suprasti, kad vyksta tik asmenų tarimasis dėl susitikimo laiko ir vietos, tačiau teismas 2010 m. lapkričio 14 d. pokalbiais negrindžia apelianto kaltės.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino liudytojo V. J. parodymus (t. 2, b. l. 46–47), nes visiškai neįvertino minėto liudytojo dalies parodymų, kuriais jis patvirtino, kad apeliantas jo prašė pavežti iki Kauno pirkti padangų, nes pats buvo pagiringas, kad degalinėje „Lukoil“, esančioje Kumpių k., Kauno r., sugrįžęs į automobilį apeliantas pasakė, jog padangų nebus, todėl gali važiuoti atgal į Tauragę. Ta aplinkybė, kad prieš vykstant į Kauną G. M. namuose paliko montuoti savo automobilio padangas, nepaneigia fakto, kad į Kauną apeliantas vyko pirkti padangų, kurios taip pat buvo reikalingos jo darbo automobiliui bei žmonos automobiliui. Pažymi, kad apelianto nurodytą aplinkybę, jog 2010 m. lapkričio 14 d. jis kartu su G. M. ir V. J. vyko į Kauno r. pirkti padangų, patvirtina kiti bylos įrodymai ir aplinkybės, o būtent: kartu su apeliantu vykęs G. M. turi įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“, montuojančią padangas ir jomis prekiaujančią, todėl jis supranta apie padangų kokybę ir jų rinkos kainas. Būtent G. M. Kumpių k., Kauno r., degalinėje „Lukoil“ apžiūrėjęs atvežtas padangas, informavo apeliantą, kad padangos yra restauruotos ir atsižvelgiant į tai, jų kaina yra didelė, todėl apeliantas nusprendė padangų nepirkti. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino minėtų aplinkybių bei įrodymų.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jis yra nuteistas už techninio etilo alkoholio skiedinio įsigijimą ir gabenimą, tačiau sąvoka „techninis etilo alkoholis“ dabartinėje įstatymo redakcijoje nevartojama. Teismas, pripažindamas apeliantą kaltu, padarė išvadą, kad 2010 m. lapkričio 14 d. sulaikytas techninis etilo alkoholis yra žmonių vartojimui tinkamas gėrimas, todėl jo gabenimas užtraukia atsakomybę pagal dabar galiojančią BK 201 straipsnio 2 dalies redakciją. Tokiai teismo padarytai išvadai prieštarauja byloje nustatytos aplinkybės: 1) Klaipėdos teritorinė muitinė 2010 m. gruodžio 7 d. sulaikytą alkoholį įvertino 16 254,01 Lt (b. l. 151); 2) po to, kai buvo gauta specialisto išvada, kad buvo gabenamas techninis etilo alkoholis, Klaipėdos teritorinė mitinė tą patį alkoholį įvertino 960 Lt, t. y. alkoholio kaina sumažėjo beveik 17 kartų (b. l. 153). Ši aplinkybė duoda pagrindą teigti, kad buvo gabenamas alkoholis, kuris žmogaus nevartojamas, o tai reiškia, kad tokio alkoholio gabenimas negali užtraukti atsakomybės pagal BK 201 straipsnio 2 dalį.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nė vieno telefoninio pokalbio metu nebuvo kalbėta apie alkoholinių gėrimų įsigijimą, gabenimą ar realizavimą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis kaip nors susijęs su kelio Ryga–Šiauliai–Kaliningradas 123 kilometre sulaikytu techninio etilo alkoholio skiedinių kroviniu. Vertindamas įrodymus teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes teismas byloje vertino tik jį kaltinančius įrodymus, pripažino jį kaltu remdamasis vien tik vidiniu savo įsitikinimu, nepagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. pripažino jį kaltu už veiką, kurios jis nepadarė, tokiu būdu pažeidė BK 2 straipsnio 1,3 ir 4 dalių nuostatas. Mano, kad neabejotinų duomenų, leidžiančių spręsti apie jo kaltumą padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, teismo nuosprendyje nenurodyta, nes proceso metu tokių duomenų nesurinkta.

Nuteistasis L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios bylos duomenų pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimo tvarką. Pirmosios instancijos teismas apeliantui ir kitiems šioje byloje nuteistiems asmenims inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nurodė ne bylos proceso teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, o tiesiog jas ištisai perkeldamas iš kaltinamojo akto. Apelianto kaltė skundžiamame nuosprendyje grindžiama prielaidomis, samprotavimais bei šališkais asmens, surašiusio operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus, paaiškinimais ir jo padarytomis tendencingomis išvadomis vertinant telefoninių pokalbių turinį (iš prielaidų) apeliantui pareikštų kaltinimų aspektu. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apelianto kaltė grindžiama išimtinai slaptai darytų M. P. telefoninių pokalbių turinio interpretacija, kurią dar ikiteisminio tyrimo metu suformavo byloje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas E. J.. Policijos pareigūnas minėtą operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą surašė (neteisėtai bylos nepratęsimo metu ir be patvirtinančio parašo) tik 2011 m. vasario 7 d., t. y. jam jau žinant apie sulaikytą alkoholio skiedinių faktą bei turint informaciją apie jų kiekį, pavadinimą, taip pat kitas šio įvykio aplinkybes. Pirmosios instancijos teismui neabejotinai nustačius, jog policijos pareigūnas, rašydamas operatyvinių veiksmų atlikimo protokolą, turėjo ikiteisminio tyrimo metu šioje byloje surinktą informaciją ir ją panaudojo telefoninių pokalbių turinio atskleidimui, turėjo pareigą itin kruopščiai tirti ir vertinti tokiu būdu gautus bylos duomenis jų patikimumo aspektu.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos tinkamai įvertinti įrodymus, nes pasitenkino tik nuoroda, kad apelianto kaltę patvirtina 2010 m. gruodžio 23 d. tarnybinis pranešimas dėl išklotinių analizės, kur aptarti M. P. ir G. M. tarpusavio kontaktai; 2011 m. vasario 7 d. protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo bei pokalbių stenogramos duomenys, kuriuose užfiksuoti M. P., L. S., V. Š. tarpusavio pokalbiai apie nusikaltimo įvykdymo aplinkybes, nors su V. Š. apeliantas nėra bendravęs, ir 2011 m. liepos 25 d. tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės duomenys. Pirmosios instancijos teismas minėtus duomenis tiesiog perkėlė iš kaltinamojo akto į apkaltinamąjį nuosprendį ir neatlikęs jų analizės bei gretinimo su kitais bylos duomenimis pripažino jo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Tokia nuosprendžio surašymo praktika neabejotinai prieštarauja BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatoms. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių bylos duomenų iš minėtų operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, neatskleidė jų turinio apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybių aspektu. Tuo tarpu, aprašydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad apeliantas, turėdamas tikslą realizuoti techninio etilo alkoholio skiedinius, telefonu įkalbėjo M. P. ir G. M. neteisėtai įgyti, laikyti ir gabenti tuos skiedinius, dėl to pastarieji įgijo nuosprendyje minimą skiedinių kiekį, juos gabeno Tauragės link, turėdami tikslą realizuoti apeliantui. Sprendžiant pagal skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurios žodis į žodį perkeltos iš kaltinamojo akto net naudojant tik kaltinamajame akte vartotiną terminą įtarime nurodytą techninio etilo alkoholio kiekį, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ne tik nurodyti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius apelianto ketinimą realizuoti, bet ir atskleisti nuosprendyje minimą jo vaidmenį įkalbant M. P. ir G. M. įgyti ir gabenti neva apeliantui skirtus skiedinius. Teismo manymas, kad surinkti ir ištirti įrodymai – telefoniniai pokalbiai, vaizdo medžiaga, liudytojų parodymai, krovinio sulaikymas, įrodo ir apelianto kaltę, vertintinas kaip paviršutiniškas ir nenuoseklus, nes minėti įrodymai neatskleidžia ne tik apelianto kaltės, bet ir priežastinio ryšio tarp sulaikyto krovinio ir apelianto pokalbių tik su M. P. BK 201 straipsnio taikymo pagrindų aspektu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima spręsti, kad apelianto kaltę, t. y. jo psichinį santykį su veika ir kilusiais padariniais, teismas supranta kaip M. P. ir G. M. sukurstymą telefonu. Iš tiesų apeliantas telefonu bendravo tik su M. P., tačiau nekurstė įsigyti alkoholio skiedinius, kuriuos pagal nuosprendį pastarieji turėjo realizuoti apeliantui, nors jie tuos skiedinius gabeno priešinga nei apelianto gyvenamoji vieta kryptimi ir visiškai nerealizavo apeliantui jokių skiedinių. Teisės taikymo aspektu vertinant skundžiamame nuosprendyje aprašytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, darytina išvada, kad jis yra nuteistas už ketinimą padaryti nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnyje, kurio nepadarė. Atkreipia teismo dėmesį, kad teismas, aprašydamas M. P. ir G. M. padarytą nusikalstamą veiką, tai vertina kaip jų savarankiškai padarytą nusikaltimą, o apelianto veiksmus jų padarytame nusikaltime supranta kaip kurstytojo. Tačiau M. P. ir G. M. nuosprendyje pripažinti kaip bendrininkai, nenurodant bendrininkavimo rūšies. Tokia dviprasmiška teismo pozicija leidžia daryti išvadą, kad visi šioje byloje nuteisti asmenys buvo nusikaltimo bendravykdžiai. Tačiau aprašomosios nuosprendžio dalies turinys, aprašant M. P. ir G. M. padaryto nusikaltimo aplinkybes, neigia teismo išvadą, kad apeliantas sukurstė pastaruosius padaryti nusikaltimą, – nuorodą, kad pastarieji skiedinius gabeno Tauragės link, turėdami tikslą juos realizuoti apeliantui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes pripažino, kad M. P. ir G. M. nusikaltimą padarė savarankiškai, už ką jie ir nuteisti, tačiau teismas baudžiamąjį įstatymą taikė netinkamai, apeliantui taikydamas BK 201 straipsnio 2 dalį.

Be to, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantas ketino įsigyti M. P. ir G. M. gabentą skiedinių kiekį, teisės taikymo aspektu vertintina kaip apelianto ketinimas padaryti nusikaltimą – BK 21 straipsnio 1 dalis. Tačiau apeliantas neįsigijo, negabeno ir nepadarė nusikalstamos veikos. Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą numatyta tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nusikaltimas, numatytas BK 201 straipsnio 2 dalyje, nepriskiriamas nei prie sunkių, nei prie labai sunkių nusikaltimų. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė apelianto, kaip kurstyto, kaltės, o baudžiamojoje jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad nėra baudžiamosios atsakomybės be kaltės, kad kaltė turi formą ir turinį ir kad kaltės formą ir kaltės turinį visuomet privalu atskleisti apkaltinamajame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas, neanalizuodamas apelianto pokalbių telefonu su M. P. turinio ir jo negretindamas su kitais bylos duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis bei nusikaltimo padarymo mechanizmu, vien formaliais pagrindais atmetė apelianto paaiškinimus dėl pokalbių turinio ir pokalbių sąsajos su byloje nagrinėjama nusikalstama veika, neanalizavo, ar pokalbiai yra nusikaltimas. Ši aplinkybė vertintina kaip BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimas tiek bylos duomenis pripažįstant įrodymais, tiek vertinant įrodymus apeliantui pareikštų kaltinimų aspektu. Apeliantas mano, kad bylą nagrinėjo šališkas teismas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo panaikinti 2014 m. lapkričio 20 d. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jam priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas ne nuodugniai ir išsamiai įvertinus byloje surinktus įrodymus, o padarant tarpusavyje prieštaraujančias išvadas, pažeidžiant procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų visumos tyrimą ir įvertinimą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ne objektyviais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, o teismo padarytomis prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas be jokios priežasties nevertino šiurkščių procesinių pažeidimų, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą.

Apeliantas nurodo, kad jam ikiteisminio tyrimo metu pareikštas kaltinimas, kuris buvo nagrinėjamas teisiamojo posėdžio metu, iš esmės skiriasi nuo to kaltinimo, kuris suformuluotas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir už kurį jam yra paskirta bausmė. Taigi, teisiamojo posėdžio metu buvo tiriama, ar pasitvirtino kaltinimas, kuris buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas buvo supažindintas ir turėjo galimybę gintis tik nuo to kaltinimo, kuris jam buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo metu. Jeigu pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti arba daryti išvadą, kad apeliantui kaltinimas yra suformuluotas neteisingai, tai privalėjo pasiūlyti prokurorui jį pakeisti teisme, kad su nauju kaltinimu jis turėtų galimybę susipažinti, tinkamai pasirengti gynybai ir kad jam būtų suteikta teisė ir galimybė gintis nuo pareikšto kaltinimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nepareikalavęs prokuroro suformuluoti, teismo nuomone, tinkamo kaltinimo, nesupažindinęs visų kaltinamųjų su nauju kaltinimu, iš esmės pakeitė kaltinime išdėstytas aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo pareikštas kaltinimas ir baudžiamoji byla buvo nagrinėjama dėl to, kad apeliantas buvo sukurstytas L. S., toliau veikė su M. P. ir jis su M. P. įgijo etilo alkoholio skiedinius, turėdami tikslą realizuoti L. S.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą, kad teismui jau tapo aišku, kad L. S. neatliko kurstytojo vaidmens, o buvo jo ir M. P. bendrininkas ir vykdytojas, dėl to kartu įgijo etilo alkoholio skiedinius ir jis su M. P. nebeturėjo tikslo jų realizuoti L. S.. Taigi, apeliantas yra nuteistas visiškai už kitus veiksmus, negu buvo suformuluota jam pareikštame kaltinime. Tačiau valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras tokių aplinkybių nenustatė, jų nenurodė jam pranešime apie įtarimą ir jis nuo tokių aplinkybių neturėjo galimybės gintis, nes jos nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme.

Pirmosios instancijos teismas labai plačiame nuosprendyje neaptarė absoliučiai jokių įrodymų, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad apeliantas su M. P. įgijo techninio etilo alkoholio skiedinių, turėdamas tikslą juos realizuoti. Jeigu ikiteisminio tyrimo metu pareikštame įtarime buvo nurodyta, kad jis su M. P. įgijo techninio etilo alkoholio skiedinių turėdamas tikslą realizuoti L. S., tai pirmosios instancijos teismas pakeitė šią kaltinimo dalį, nurodydamas, kad L. S. buvo bendrininkas vykdytojas ir jis įgijo techninio etilo alkoholio skiedinį. Tačiau iš kokių objektyvių, nešališkų, informatyvių įrodymų pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad įgytą techninio etilo alkoholio skiedinį jie turėjo tikslą realizuoti, kam realizuoti, teismas nenurodė. Tačiau kas galėtų paneigti faktą, kad jeigu apeliantas, M. P. ir L. S. įsigijo 1200 vnt. 0,5 l talpos etilo alkoholio skiedinio butelių, juos įsigijo sau, savo reikmėms, neturėdami tikslo parduoti, kam nors atiduoti ar kitaip perleisti. BK 201 straipsnio 2 dalyje atsakomybė numatyta tik už tokius veiksmus, kai neginčijamai ir objektyvių įrodymų pagrindu yra nustatomas įgijėjo tikslas įgytą alkoholį realizuoti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės pakeisdamas apeliantui ir kitiems kaltinamiesiems kaltinimą nuosprendžio rašymo stadijoje, padarė šiurkščių procesinių pažeidimų, ne tik nesupažindindamas su nauju kaltinimu, o ir visiškai neanalizuodamas ir nepasisakydamas, kokių įrodymų pagrindu sprendžia, kad tariamai įgytą techninio etilo alkoholio skiedinį jie turėjo tikslą realizuoti. Techninio etilo alkoholio skiedinio realizavimas buvo tiriamas pagal pareikštą kaltinimą, kad tikslas realizuoti buvo vienam iš kaltinamųjų L. S., o pirmosios instancijos teismas apeliantą nuteisė visiškai už kitą veiką, kad jis tariamai turėjo tikslą realizuoti techninį etilo alkoholį, tačiau nenurodė, iš kokių įrodymų padarė tokią išvadą, ir nenustatė, kam buvo skirtas šis skiedinys.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, jis yra nuteistas už techninio etilo alkoholio skiedinio įgijimą ir laikymą turint tikslą jį realizuoti. BK 201 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2105 redakcijoje (įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 1 d.) yra nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kuris turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai pagamino, laikė, gabeno penkiasdešimt arba daugiau litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) arba juos realizavo. Iki 2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2105 įsigaliojimo (2012 m. rugsėjo 1 d.) BK 201 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kuris, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai pagamino, laikė, gabeno penkiasdešimt arba daugiau litrų naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto ar techninio etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) arba juos realizavo. Iš BK 201 straipsnio 2 dalies dispozicijos pašalinus atsakomybę už techninį etilo alkoholį, teisti už jį teismas neturi teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas apeliantą už techninio etilo alkoholio įgijimą, laikymą turint realizuoti, nuteisė jį už tą veiką, kuri yra dekriminalizuota. Remiantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Iš BK 201 straipsnio 2 dalies pašalinus techninio etilo alkoholio sąvoką, už tokį skiedinį teisti asmenų nebegalima. Iš BK komentaro matyti, kad aiškinant techninio etilo alkoholio, denatūruoto ir nedenatūruoto etilo alkoholio sąvokas, buvo išaiškinta, kad techninis etilo alkoholis yra alkoholio produktas, naudojamas techniniams reikalams. 2011 m. balandžio 19 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(9149)-IS 1-2241 yra nurodyta, kad skysčiai, esantys trylikoje butelių, paimtų 2010 m. lapkričio 14 d. iš V. Š. vairuojamo automobilio „Ford Transit“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tikėtina, yra techninio etilo alkoholio skiediniai, kuriuose tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 39,4–39,8 proc. Tirti pateikta 14160 kub. cm (14,16 litro) etilo alkoholio skiedinių. Tiriamojoje akto dalyje yra nurodyta, kad buvo tiriama 6415 kub. cm (6,415 litro) etilo alkoholio skiedinių, o išvadoje jau atsiranda 14,16 litro etilo alkoholio skiedinių. Be to, šioje išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad skysčiai, paimti iš V. Š. vairuoto automobilio, yra techninis etilo alkoholis. Tuo tarpu bausmė negali būti skiriama už techninio etilo alkoholio įgijimą, laikymą ir kt. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad teisiamajame posėdyje apklausta specialistė paaiškino tam tikras aplinkybes, tačiau specialistė teisiamajame posėdyje pati paneigė savo duotą išvadą, nurodydama, kad tai buvo ne techninio etilo alkoholio skiedinys, bet nedenatūruotas etilo alkoholio skiedinys. Vadinasi, ta pati specialistė davė dvi skirtingas išvadas, t. y. vienokią išvadą rašytinėje savo išvadoje, o visiškai kitokią išvadą žodžiu teisiamojo posėdžio metu. Šioje situacijoje buvo būtina paskirti ekspertizę, pavedant ją atlikti kompetentingiems specialistams chemikams, kad būtų gautas teisingas ir aiškus atsakymas. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra paremtos ne objektyviais ir neginčijamais įrodymais, o padarytomis prielaidomis bei abejotinomis dvejopomis tos pačios specialistės išvadomis, kurios kategoriškai prieštarauja viena kitai.

Skunde taip pat nurodoma, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant apeliantą kaip įtariamąjį, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, apklausiant kaip kaltinamąjį, apeliantas davė iš esmės nuoseklius parodymus apie tai, dėl ko vyko į Kauną, koks buvo jo kelionės tikslas. Pirmojo teisiamojo posėdžio metu jis parodė ir dar ypač svarbią aplinkybę apie tai, kam perdavė automobilį prie Kauno miesto esančioje degalinėje. Jis nuosekliai nurodė, kad pats į Kauną važiavo pirkti padangų automobiliams. Tuo metu su sutuoktine J. M. turėjo įmonę „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiėmė ratų montavimu, balansavimu, padangų keitimu ir kt. Tuo metu buvo pats padangų sezonas, nes daugelis žmonių keitėsi vasarines padangas į žiemines ir tokias norėjo įsigyti, todėl neatsitiktinai ieškojo palankesnio varianto, iš kur įsigyti padangų, kad galėtų padėti savo klientams pasikeisti vasarines padangas į saugias žiemines padangas. Dieną prieš tai buvo susitikęs su asmenimis, kurie užsiima padangų prekyba, ir susitarė susitikti Kaune. Be to, buvo susitaręs ir su L. S., kad jis atveš keletą padangų kainininkų. Be to, 2010 m. lapkričio 13 d. pas jį buvo atvykęs A. B., su kuriuo buvo gerai pažįstamas, ir su juo kalbėjo, kad kitą dieną vyks į Kauną, apie važiavimą į Kauną kalbėjo ir A. B., be to, jis kalbėjo apie tai, kad jam reikės krovininio automobilio kažkam parsivežti. Kai 2010 m. lapkričio 14 d. nuvyko į Kauną, pasikalbėjęs su atvykusiais asmenimis, įsitikino, kad padangų iš jų nepirks, nes jos nėra geros, pasiėmė iš L. S. padangų kainininkus. Tuo metu į degalinę atvyko A. B. ir apeliantas supratęs, kad padangų nepirks, paprašė paskolinti mikroautobusą „Ford Transit“, kurį į degalinę buvo atvairavęs V. Š., padangoms parvežti. Apeliantas A. B. neklausė, kam jam reikia automobilio, ką jis juo veš, o jis apeliantui apie tai nieko ir nesakė. Jis neprašė, kad V. Š. su juo kartu važiuotų, o pasiėmė mikroautobuso raktelius ir išvyko, pasakė, kad su mikroautobusu lauks kitoje greitkelio pusėje prie prekybos centro „Mega“ esančioje degalinėje. Apeliantas su J. ir M. P. po kelių minučių nuvažiavo į kitą greitkelio pusę ir degalinėje išleido V. Š., kuris turėjo parvairuoti mikroautobusą „Ford Transit“, kurį atvairavo iki Kauno. Tuo momentu, kai V. Š. įsėdo į „Ford Transit“ jau kitoje greitkelio pusėje, apeliantas nepastebėjo ir A. B. daugiau tą dieną nebematė. Apelianto duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu skiriasi tuo, kad teisme jis nurodė teisingas aplinkybes, kam buvo paskolinęs mikroautobusą „Ford Transit“ būdamas prie Kauno m. esančioje degalinėje „Lukoil“, t. y. apie A. B.. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus jis šių aplinkybių nurodyti negalėjo ir gerokai apsunkino savo paties padėtį, kadangi jam buvo pareikštas įtarimas ir jis keletą metų buvo persekiojamas. A. B. tuo metu dirbo Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate ir buvo pareigūnas. Kai apeliantas sužinojo, kad mikroautobusas, kurį jis buvo pasiskolinęs ir kurį sulaikymo metu vairavo V. Š., vežė kažkokias draustinas prekes, suprato, kad jas vežėsi A. B.. Apeliantas bijojo pasakyti tiesą, kam paskolino mikroautobusą „Ford Transit“, nes abejojo, ar kas būtų patikėję, be to, bijojo tolesnių galimų pasekmių, kad policijos pareigūnai jo nepradėtų dirbtinai persekioti. Be to, tuo metu su A. B. jo santykiai buvo geri ir nenorėjo jiems pakenkti. Bylos nagrinėjimo teisme metu šios aplinkybės yra pasikeitusios, nes A. B. žuvo ir nebedirba policijos pareigūnu, dėl tos priežasties apeliantas papasakojo visą tiesą apie 2010 m. lapkričio 14 d. įvykius tiek, kiek prisimena, nes praėjus labai daug laiko, savaime suprantama, kad kai kurios aplinkybės galėjo pasimiršti.

Liudytojas V. Š. parodė, kad Kaune degalinėje jis automobilio raktelius buvo perdavęs buvusiam policijos pareigūnui A. B., o vėliau iš jo raktelius gavo kitoje autostrados pusėje. Pirmosios instancijos teismas savarankiškai rinko įrodymus šioje byloje, nes prie bylos medžiagos savo nuožiūra (net neprašant valstybiniam kaltintojui) pridėjo laikraščių straipsnius, nuotraukas. Būtent iš šios pirmosios instancijos teismo savarankiškai surinktos medžiagos nuosprendyje teismas daro išvadą, kad V. Š. parodymai neinformatyvūs, nes tariamai V. Š. nematė žuvusiojo A. B. fotonuotraukose. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje, kurioje valstybinį kaltinimą palaiko ir įrodymus renka prokuroras, parodė savo didelį suinteresuotumą nuteisti apeliantą ir paskirti jam bausmę. Antra, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apie žuvusįjį policijos pareigūną A. B. buvo rašoma ne tik vietinėje, bet ir respublikinėje spaudoje, plačiai buvo rašoma naujienų portaluose „Delfi“, „Lietuvosrytas.lt“, dažnai rodoma televizijos informacinėse laidose. Šiuo metu naujienų portalų „Delfi“, „Lietuvos tytas.lt“ arba televizijos laidų medžiagos surasti ir pateikti teismui nėra galimybės, o ir pats pirmosios instancijos teismas tokių duomenų nesusirado, nors rinko duomenis. Todėl pirmosios instancijos teismo iniciatyva surinkti duomenys toli gražu nepatvirtino fakto, kad V. Š. nematė A. B. fotonuotraukos. Trečia, apklausiant liudytoją V. Š., jis paminėjo, kad policijos pareigūną A. B. pažinojo iš matymo, kadangi yra tauragiškis, o Tauragės miestas ir rajonas yra nedidelis, todėl policijos pareigūnai iš matymo yra pažįstami visi, nes dažnai yra susitinkama keliuose ar kitose vietose. Liudytojas V. Š. neabejojo faktu, kad automobilio raktelius 2010 m. lapkričio 14 d. degalinėje „Lukoil“, esančioje prie Kauno, jis padavė būtent buvusiam policijos pareigūnui A. B.. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, neigdamas šiuos argumentus ir įrodymus, juos kritikuodamas, parodė savo suinteresuotumą, kad būtų būtinai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau realiai nesant jokių objektyvių įrodymų, padarė tik prielaidas ir savo išvadas pagrindė ne objektyviais įrodymais, o padarytomis prielaidomis ir samprotavimais. Liudytojas V. Š. nuosekliai parodė, kad jis nežinojo, ką veža automobilyje „Ford Transit“, nematė, kada ir kas į šį automobilį pakrovė jo vežamą krovinį, tačiau nuosekliai nurodė, kad tikrai tai buvo ne apeliantas ir ne M. P., nes jie krovinio pakrovimo metu buvo kartu su V. Š. degalinėje „Lukoil“. Šiuos jo parodymus patvirtina 2013 m. birželio 13 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų poskyrio specialisto išvada Nr. 85-KT-028, kurioje nurodoma, kad rankų pėdsakai palikti ne apelianto, V. Š., M. P., o kito ar kitų asmenų. Todėl akivaizdu, kad nei apeliantas, nei M. P., kuris buvo atvykęs kartu ir yra šioje byloje nuteistas, nematė ir nežino, kas buvo pakrauta į automobilį „Ford Transit“ ir ką V. Š. gabeno link Tauragės miesto.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė pokalbiams tarp apelianto, M. P. ir L. S. detalizuoti. Apie M. P. ir L. S. tarpusavio pokalbius apeliantas nieko negali pakomentuoti, nes juose nedalyvavo. Tačiau apie savo pokalbius su M. P. paaiškino, kad jis kalbėjo apie padangas, apie skaičius, rašomus ant padangų, ir nė viename pokalbyje nekalbėjo apie norėjimą įsigyti alkoholio ar jo skiedinių. Tiek prokuroras, tiek teismas nuosprendyje padarė savo išvadas, neparemtas absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais, o jas pagrindė savo nuomone ir samprotavimais. Kalbant privačiai su savo draugu, jam niekas nedraudžia kalbėti tokia kalba, kokia jie bendrauja, tai yra jų reikalas, ar pasakyti viską žodžiais, ar tiksliai išdėstyti mintis, ar kalbėti su nutylėjimais ir pan. Nesuprantama, kaip galima teigti tai, ką nori prokuroras arba ką mano asmeniškai teisėjas, neatsižvelgiant į bylos įrodymų visumą. Apelianto pokalbiai su M. P. šioje byloje nėra susiję su jokiais alkoholio gaminiais ir jokių duomenų teismas nesurinko ir neturi, kad yra kitaip. Todėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik prielaidomis ir padarė absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas išvadas.

Apelianto nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme nebuvo surinkti visiškai jokie apelianto kaltę įrodantys duomenys, kuriuos galima laikyti objektyviais įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie buvo tikrinami pirmosios instancijos teisme, tačiau ne išsamiai ir objektyviai, o tik ribotai, kiek tai lietė kaltinimą ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, nepatvirtina, kad apeliantas padarė jam inkriminuotus veiksmus, taigi pirmosios instancijos teismas tik padarė absoliučiai jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstas prielaidas, kad taip galėję būti. Tuo tarpu tiek pagal galiojančias teisės normas, tiek pagal susiklosčiusią teisminę praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikaltimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu padarytų šiurkščių procesinių pažeidimų, o būtent to, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir nepratęsus ikiteisminio tyrimo termino. Tuo metu surinkti duomenys teismo yra laikomi tinkamais dokumentais šioje baudžiamojoje byloje ir vertinami su kitais įrodymais.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde nuteistųjų G. M. ir L. S. nurodytus teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta šiurkščių procesinių pažeidimų, ikiteisminis tyrimas vyko nepratęsus ikiteisminio tyrimo terminų, skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas išsamiai išanalizavo ir nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad esminiai procesiniai veiksmai, kurių pagrindu teismas kaltinamuosius pripažino kaltais, t.y. jų pokalbių klausymasis, gabento krovinio sulaikymas ir apžiūra, užduotis atlikti objektų (alkoholinių skysčių) tyrimą, vaizdo įrašų pareikalavimas iš Kryžkalnio, Giraitės ir Kumpių kaimuose esančių degalinių ir jų įrašymas į skaitmenines laikmenas, nutarimai susipažinti kaltinamųjų ir V. Š. įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinėmis, atlikti esant nustatytiems ir galiojantiems ikiteisminio tyrimo terminams, todėl šiais įrodymais nesivadovauti teismas neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo išvada, tų pačių apylinkės teismo motyvų nekartoja.

Tam, kad būtų pašalinti baudžiamojo proceso pažeidimai, padaryti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Apeliaciniame teismo posėdyje, nuteistiesiems buvo išaiškintos jų teisės, buvo perskaitytas kaltinamasis aktas, taip pat buvo atkreiptas nuteistųjų dėmesys į tai, kad skundžiamame nuosprendyje suformuluotas kaltinimas skiriasi nuo buvusio kaltinamajame akte. Nuteistieji, jų gynėjai dėl skundžiamame nuosprendyje suformuluoto kaltinimo turėjo galimybę pasisakyti, tačiau jokių pastabų, prašymų nepareiškė, duodami parodymus naujų faktinių aplinkybių nenurodė.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis L. S. parodė, kad važiavo į Kauną aplankyti vaiko. Kaune degalinėje „Lukoil“ susitiko su M. P. ir G. M., su jais pakalbėjo apie svarelius ir padangas, atidavė M. P. važtaraščius, o šis perdavė dokumentus G. M..

Teisiamajame posėdyje nuteistasis L. S. parodė, kad su M. P. kalbėjo telefonu apie padangas, svarelius, žvejybą. Būtų pirkęs 4 padangas. Pokalbio metu neminėjo žuvies pavadinimo, nes žuvis buvo gaudoma neleistinu būdu – tinklais (t. 4, b. l. 127–128).

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis M. P. parodė, kad G. M. turi įmonę „(duomenys neskelbtini)“, ji užsiima ratų montavimu ir balansavimu, padangų prekyba. G. M. paprašė, kad šis padėtų nupirkti automobiliams padangų. 2010 m. važiavo su G. M. į Kauną. Prieš tai susiskambino su L. S. dėl to, kad šis atvežtų važtaraščius. Su L. S. susitiko degalinėje, jis perdavė važtaraščius, prie automobilio pakalbėjo 15–20 minučių ir išvažiavo į Tauragę. Pokalbio metu nebuvo nuėjęs nuo automobilio daugiau kaip tris metrus, todėl negalėjo nieko pakrauti ar matyti, kas ką veikė. M. P. neigė įsigijęs, transportavęs ar lydėjęs krovinį. Tvirtino, kad apie degtinę nebuvo kalbos. Kalbėjo tik apie padangas, svarelius ir apie žuvį. Krata jo namuose daryta nebuvo. Krata buvo daryta G. M. namuose, iš jo kiemo buvo paimtas svetimas automobilis. M. P. prisiminė, kad su G. M. kalbėjo apie vieną ir aukštą spaudimą, 8 kordus, t. y. apie padangas. G. M. lyg ir buvo Rietave, žiūrėjo padangas ir sutarė, kad padangas pasižiūrės Kaune, jam (M. P.) reikėjo padangų trims automobiliams.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis M. P. taip pat tvirtino, kad jis važiavo į Kauną tam, kad nusipirktų padangų keliems automobiliams. Degalinėje susitiko su L. S., kuris atvežė G. M. padangų ar svarelių kainoraštį. Telefoninių pokalbių metu kalbėjo ne tik apie padangas, bet ir apie žuvį (t. 4, b. l. 125–126).

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis G. M. parodė, kad 2010 m. važiavo į Kauną pirkti padangų. Iš vakaro, lapkričio 13 d., aptarė padangų pirkimo aplinkybes, susitarė, kad į Kauną važiuos su M. P.. Kartu žadėjo pasižiūrėti kainininkus, kuriuos turėjo atvežti L. S.. Vakare dėl padangų dar buvo atvažiavęs A. B., jis taip pat žadėjo važiuoti. G. M. teigimu, prieš tai jis buvo Rietave, jam sakė, kad padangas parveš lapkričio 14 d. į Kauną. Kaune nuvažiavo į degalinę ,,Lukoil“, Rietavo turguje sutiktas asmuo parodė padangas, jos buvo restauruotos, todėl jų nepirko. Iš L. S. pasiėmė kainininkus. Po to privažiavo A. B., jis prašė paskolinti transporto priemonę. Jis (G. M.) ar V. Š. padavė jam raktelius. Telefoninių pokalbių metu taip pat buvo kalbama apie padangas.

Teisiamajame posėdyje nuteistasis G. M. parodė analogiškai, kad važiavo į Kauną pirkti padangų. Jų nepirko, nes buvo restauruotos. Su M. P. telefonu kalbėjo apie padangas. L. S. atvežė padangų kainininkus (t. 4, b. l. 122–124).

Nuteistieji L. S., M. P. ir G. M. aplinkybės, kad jie važiavo į Kauną, susitiko degalinėje „Lukoil“, neneigė. Nuteistieji tvirtino, kad užfiksuotuose jų pokalbiuose buvo kalbama apie padangas, svarelius, žuvį, tačiau jie niekaip nesusiję su alkoholio įsigijimu ir gabenimu.

Visi nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose remiasi liudytojo V. Š. parodymus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas šiuos parodymus neteisingai įvertino.

Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamųjų posėdžių metu, bei liudytojo V. Š. parodymai, kurie, byloje esantiems įrodymams patikrinti buvo perskaityti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme BPK 276 straipsnio tvarka, nėra nuoseklūs ir vienodi.

Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir apeliaciniame teismo posėdyje G. M. tvirtino, kad V. Š. parodė, jog Kaune degalinėje „Lukoil“ jis mikroautobusiuko raktelius padavė A. B., kad A. B. lapkričio 13 d. buvo atvykęs pas jį ir kalbėjo apie važiavimą į Kauną. A. B. sakė, kad jam reikės krovininio automobilio kažkam parsivežti. G. M. nuvykęs į Kauną ir supratęs, kad padangų nepirks, paskolino mikroautobusiuką kaip tik tuo metu atvykusiam A. B.. A. B. pasiėmė mikroautobusiuką ir pasakė, kad lauks kitoje greitkelio pusėje. Tada jis su V. J., M. P. ir V. Š. nuvažiavo prie prekybos centro „Mega“ buvusios degalinės, kur išleido V. Š., kad šis pasiimtų ir parvairuotų mikroautobusiuką. G. M. ikiteisminio tyrimo metu šių aplinkybių nenurodė, nes manė, kad juo nebūtų patikėję, taip jis apsunkino savo padėtį.

2014-04-17 apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas V. Š. teigė, kad Kaune degalinėje „Lukoil“ jis perdavė mikroautobuso „Ford Transit“ raktelius asmeniui, kurį pažinojo iš matymo kaip tauragiškį, kuris šiuo metu yra žuvęs. Kodėl apie tai neparodė anksčiau, liudytojas pasakyti negalėjo. Dabar išstudijavo savo parodymus ir suprato, kad tai buvo policijos pareigūnas, kuris žuvo autoįvykyje (t. 4, b. l. 43).

Tačiau 2012-09-20 teisiamojo posėdžio metu V. Š. parodė, kad M. P. telefonu paprašė jo pavairuoti automobilį iki Kauno ir jis sutiko. Nuvykus į G. M. gyvenamojo namo kiemą, G. M. parodė pasiimti baltos spalvos mikroautobusą „Ford Transit“. Automobilio salonas nuo vidinės dalies buvo atitvertas medine pertvara. Įsėdęs į mikroautobusą V. Š. išvažiavo Kryžkalnio link. M. P. sakė, kad jam paskambins. G. M. kieme liko M. P., G. M. ir nepažįstamas asmuo – automobilio „Chrysler“ vairuotojas. Važiuojant V. Š. užsuko į degalinę „Orlen“. Visi trys asmenys automobiliu „Chrysler“ taip pat atvažiavo į degalinę „Orlen“. Degalinėje įsigijo leidimą važiuoti mikroautobusui autostrada. Tada M. P. pasakė, kad jis važiuotų paskui juos link Kauno. Kauno priemiestyje degalinėje „Lukoil“ laukė sidabrinės spalvos automobilis „Audi“, kuriame sėdėjo du nepažįstami asmenys. Su vyriškiais kalbėjosi G. M.. Tada vienas iš automobilyje „Audi“ sėdėjusių vyriškių sėdo už mikroautobuso „Ford Transit“ vairo ir išvažiavo. Paskui jį iš degalinės išvažiavo automobilis „Audi“. Jiems likus degalinėje, privažiavo kitas baltos spalvos mikroautobusas „Ford Transit“. Automobilio vairuotojas kalbėjosi su M. P.. Degalinėje užtruko apie 1 val. laiko. Po to visi susėdo į automobilį „Chrysler“ ir nuvažiavo link Kauno, apsisuko prie prekybos centro „Mega“ ir sustojo degalinėje „Lukoil“, kurioje jau stovėjo mikroautobusas „Ford Transit“. Šalia stovėjo automobilis „Audi“ bei tie patys juo atvažiavę vyriškiai. V. Š. persėdo į mikroautobusą „Ford Transit“. G. M. ir M. P. iš automobilio išlipę nebuvo. G. M. ir M. P. automobiliu „Chrysler“ pirmi, o jis (V. Š.) mikroautobusu „Ford Transit“ iš paskos pajudėjo link Tauragės. V. Š. suprato, kad mikroautobusiukas yra prikrautas, tačiau nežinojo ko. Kai netoli Skaudvilės jo vairuojamą mikroautobusą sustabdė policijos pareigūnai, G. M. ir M. P. nesustoję nuvažiavo toliau. Patikrinimo metu autobusiuke buvo surastos dėžės, kuriose buvo 1200 butelių degtinės „Uno“ (t. 3, b. l. 118–120).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas bei vėliau kaip įtariamasis V. Š. parodė analogiškai (t. 2, b. l. 52–54, 135–137).

Netikėti 2012-09-20 teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu duotais V. Š. parodymais nėra jokio pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu V. Š. nuosekliai nurodė visą įvykių seką ir aplinkybes, kurias patvirtino ir teisiamajame posėdyje. V. Š. aiškiai parodė, kad jis automobiliu „Audi“ atvažiavusių vyriškių nepažinojo visiškai, be to, jų gerai net nematė.

Nuteistojo G. M. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis anksčiau bijojo sakyti tiesą, kad mikroautobusą „Ford Transit“ paskolino A. B., kad mikroautobusiuke sukrautos dėžės su alkoholiu buvo A. B., yra visiškai neįtikinamos.

Naivu būtų tikėti tokiu sutapimu, kad A. B. mikroautobuse „Ford Transit“, kuris buvo sulaikytas, vežė būtent tokį dėžių kiekį, apie kurį kalbėjo telefonu M. P. su L. S., t. y. kad dešimt dėžių būtų 120, o buvo susitarę, kad ims šimtą. Patikrinimo metu mikroautobuse „Ford Transit“ būtent ir buvo surasta 1200 butelių. G. M. parodymai, kad jis anksčiau nepasakė apie tai, kad surastas krovinys buvo A. B., nes galvojo, kad niekas juo nepatikės, vertintini kaip neatitinkantys faktinių aplinkybių ir duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokie G. M. parodymai visiškai prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams. Be to, G. M. iš viso neigė kalbėjęs apie kokių nors prekių užsakymą.

Iš Tauragės apskrities VPK Kelių policijos viršininko K. L. 2010-11-14 tarnybinio pranešimo matyti, kad 2010-11-14, apie 15 val., kelio Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas 123 kelio kilometre buvo sustabdytas baltos spalvos mikroautobusas „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo V. Š.. Apžiūrėjus mikroautobusą buvo surasta 100 dėžių su degtinės buteliais be banderolių, taip pat buvo apžiūrėtos kartoninės dėžės su jose buvusiais buteliais – kiekvienoje iš jų buvo po 12 butelių „Uno“ (t. 1, b. l. 3, 9–10, 35–36). Apžiūros protokole nurodyta, kad buvo atidaryta 13 dėžių, iš jų paimta 13 butelių tyrimui atlikti (t. 1, b. l. 35).

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas K. L. parodė, kad 2010 m. rudenį pagal planą dirbo su vadovu R. R.. A12 kelyje buvo pastebėtas šviesus autobusiukas, kuris buvo nusėdęs, todėl įjungus signalą, buvo sustabdytas. Vairuotojo paklausus, ką veža, jis komentuoti nenorėjo. Tada buvo atidarytos keleivio pusės durys ir išimta viena dėžė. Dėžėje buvo buteliai su kažkokiu skysčiu. Butelis iš karto buvo parodytas V. Š.. Vairuotojas V. Š. buvo gerai žinomas kaip Kelių eismo taisyklių pažeidėjas. Buvo iškviesta operatyvinė grupė. Vairuotojas nieko nekomentavo. Vėliau kažkuris kolega minėjo, kad M. P. nuovadoje apžiūrinėjo autobusiuką.

Apeliaciniame teismo posėdyje liudytojas R. R. patvirtino, kad buvo sulaikytas autobusiukas su dėžėmis, kuriose buvo buteliai su degtine – lyg ir „Uno“. Buvo iškviesta operatyvinė grupė, kuri atliko išsamią apžiūrą. Jeigu buvo užprotokoluota protokole apie tai, kad V. Š. minėjo M. P., tai reiškia, kad taip ir buvo. Praėjus ilgam laiko tarpui liudytojas visų aplinkybių prisiminti negalėjo.

Nusikalstamų veiksmų subjektyviuosius kriterijus dažniausiai nulemia byloje nustatyti objektyvieji požymiai, todėl subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę reikia analizuoti ir vertinti ne tik pagal paties kaltininko poziciją, bet ir pagal objektyviuosius bylos duomenis.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme svarbu, kad šie įrodymai būtų vertinami ne tik atskirai, bet ir jų visuma. Motyvai dėl įrodymų turi būti pagrįsti argumentuota visų įrodymų analize. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą įvesti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (LAT nutartis Nr. 2K-32/2010).

Nepagrįsti apeliacinių skundų motyvai, kad nuteistųjų pokalbių buvo klausomasi pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką, bei argumentai, kad ikiteisminio tyrimo procese dalyvavo asmenys, neturėję teisės atlikti procesinių veiksmų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-09-21 nutartimi buvo sankcionuota slapta M. P. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolė ir fiksavimas abonentiniais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) nuo 2010-09-21 iki 2010-12-17. Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-12-01 nutartimi buvo leista nuo 2010-12-01 iki 2011-01-30 klausytis V. Š. abonentinių numerių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), M. P. abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), G. M. abonentinio numerio (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus (t. 1, b. l. 175, 181). Aplinkybė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės tarnybos vyriausiasis tyrėjas E. J. protokolą dėl operatyvinių veiksmų atlikimo surašė 2011-02-07, t. y. tik po to, kai buvo sulaikytas mikroautobusas „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame buvo surasta 100 dėžių su 0,5 litro talpos degtinės „Uno“ buteliais be banderolių, nėra pagrindas abejoti protokole užfiksuotų duomenų teisingumu. Prie protokolo yra pridėtos pokalbių stenogramos, kurių turinys buvo išsamiai ištirtas tiek teisiamajame, tiek ir apeliaciniame teismo posėdžiuose, nuteistieji pokalbių turinį turėjo teisę pakomentuoti.

Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir prie jo pridėtos pokalbių stenogramos, kurioje užfiksuoti M. P., L. S. ir G. M. pokalbiai, matyti, kad visi trys asmenys tarpusavyje kalba užmaskuotai, visų pokalbių metu minimi skaičiai, tariamasi dėl susitikimų, kas kiek ims ir t. t. (t. 2, b. l. 1–22).

2010-10-28 14.26 val. M. P. telefoninio pokalbio su L. S. metu L. S. pasakė: „<...> da pas mane čia viens užsiprašė, tai. Jau dabar yra pidisoks reikalings, tai aš tada, derinu, užsakau. Bet tai gausi į Tauragę atlėkti“. L. S. pasitikslino: „Jisai, palauk. Kiek sakė? Dešimt? Tai man atrodo jis dabar ims 20.“ M. P. suprato L. S. pasakymą: „Sakei. Sakė, paskutinė kalba 20.“ L. S.: „Nu, tai 20 tai tikrai ims, nes jis dabar pasakė, kad dar vestuvės kažkokios pas jį nusimato ir jam reikia. Žinai.“ M. P. prižadėjo viską suderinti ir L. S. pasakyti. M. P. papildė: „Gerai, nu vis tiek aš ten trisdešimčiai, dvidešimt, pidi, pidisiat ir dar čia ims. Vis tiek kokį šimtą reik paimti ir“ (t. 2, b. l. 1–2). 2010-10-28 14.28 val. M. P. paskambino G. M.: „Žinai ką, Ginčiau, kalbėjom ir užmiršau pa, pa, paklaust tavęs. Tu žinai tokių, tas, viens kur skaičius nupiešts. Šešiasdešimt eitų užsakyti?“ G. M. siūlė pasikalbėti, kai grįš, teigė: „Žinai, jau gal jeigu bus. Kad nes jos yra aštuonių kordų žinai“, „O ten jau jie, aukšto spaudimo netiks?“ (t. 2, b. l. 2). 2010-11-02 10.30 val. M. P. pokalbio metu L. S. pasakė: „Užsakiau aš ten tą 20.“ L. S. M. P. pasakymą suprato (t. 2, b. l. 2–4). 2010-11-05 16.47 val. pokalbio metu L. S. M. P.: „Jasna. Tu klausyk, ten man neduoda bachūras, ten apytiksliai tu gal gali pasakyt, kada turėsi ką <...>.“ L. S. prašo M. P. informuoti jį, kai ką nors žinos. M. P. patikino: „Išeis. Išeis, žinai, kiek bus? Sakė, šimtą.“ (t. 2, b. l. 4). 2010-11-09 18.35 val. pokalbio metu su M. P. M. M. užtikrina, kad rytoj bus. Abu pašnekovai vienas kitą suprato. G. M. M. P. įspėja, kad reikės važiuoti parsivežti patiems, teigia, kad turi „traliuką“ baltą (t. 2, b. l. 5–6). 2010-11-10 10.46 val. pokalbio metu M. P. teigė L. S., kad laukia skambučio. L. S. užsiminė apie dėžutes. M. P. patikino, kad užsakė dvidešimt. L. S. pasitikslino, kuris iš jų pasakys G. M. (t. 2, b. l. 6–7). Iš 2010-11-13 13.58 val. pokalbio tarp M. P. ir L. S. matyti, kad tariamasi susitikti Kaune 12 val., kalbama apie kiekį – 120, kad išeis po aštuonis penkiasdešimt. L. S. pasakė, kad tuoj perskambins (t. 2, b. l. 11–12). 2010-11-13 14.02 val. L. S. perskambino M. P. ir paklausė, kodėl aštuoni penkiasdešimt. M. P. atsakė, kad visada taip būdavo ir tik kartą pardavė už aštuonis (t. 2, b. l. 12–13). 2010-11-13 15.34 val. pokalbio su L. S. metu M. P. L. S. pasakė, kad „<...> padarė, kaip tu sakei 100“ (t. 2, b. l. 13–14). 2010-11-13 15.42 val. M. P. pokalbio metu su L. S. skaičiuoja, kiek bus dėžių. L. S.: „Dešimt būtų dėžių, tai būtų 120, a ne?“ L. S. tvirtino, kad „jam reikia 250 vienetų. O dėžių išeina, nu tai reikia padaugint, nu“ (t. 2, b. l. 14). Vėlesnių pokalbių metu L. S. tvirtino M. P., kad pasiryžęs paimti ir šimtą. Susitarė, kur reikės nuvažiuoti, kad susitiks degalinėje „Lukoil“ (t. 2, b. l. 15–16, 17–22).

Atkreiptinas dėmesys, kad skiriasi nuteistųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiant kaltinamuosius teisme.

Ikiteisminio tyrimo metu L. S., apklaustas kaip liudytojas, teigė, kad G. M. nepažįsta iš viso, nors iš aptartų pokalbių stenogramos matyti, kad intensyvių pokalbių su M. P. met, viename iš pokalbių L. S. pasitikslino, kuris iš jų apie užsakytų dėžių skaičių pasakys G. M.. L. S. taip pat tvirtino, kad su M. P. apie jokius užsakymus – 20, 30, 250 vienetų ar 10 dėžių – nekalbėjo, o apie kokių nors važtaraščių (kainininkų) vežimą į Kauną neužsiminė, be to, neprisiminė, ar buvo susitikęs su M. P. K. ar kalbėjo su juo telefonu (t. 2, b. l. 50–51). Tačiau iš L. S. pokalbio su M. P. matyti, kad jie skaičiavo dėžių skaičių, o M. P. patikino L. S., kad gavo 100, tiek, kiek L. S. norėjo. Kad su M. P. apie jokius užsakymus nekalbėjo, kad G. M. nepažįsta iš viso, o įvardijami skaičiai, dėžės jam nieko nesako, L. S. tvirtino ir apklaustas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto, 82 straipsnio 3 dalies pagrindu (t. 2, b. l. 96–97). Apklaustas kaip įtariamasis L. S. tvirtino, kad pokalbių su M. P. neprisimena, ką reiškė pokalbio metu nurodyti skaičiai, atsakyti negalėjo (t. 3, b. l. 16–17).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis M. P. teigė, kad važiavo su G. M. į Kauną dėl padangų, tačiau nežinojo, kas dėl jų tarėsi, jis važiavo palaikyti kompaniją. Kaune buvo susitaręs susitikti su L. S. asmeniniais reikalais. Tvirtindamas, jog reikia susipažinti su bylos medžiaga, M. P. daugiau jokių parodymų nedavė (t. 2, b. l. 167–168).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis G. M. parodė, kad 2010 m. lapkričio viduryje, galėjo būti lapkričio 14 d., jis buvo susitaręs su L. S., kad šis paims iš įmonės „Nevetas“, esančios Vilniuje, padangų kainininką ir atveš į Kauną. Tą pačią dieną, kai važiavo į Kauną, ar dieną prieš tai pas jį buvo atvažiavęs M. P. su Vaidu ir paklausė, ar negalėtų pasinaudoti mikroautobusu „Tranzit“, nes jiems reikia nuvažiuoti iki Kauno. Kai V. išvažiavo mikroautobusu, G. M. pasakė M. P., kad jam taip pat reikia nuvažiuoti iki Kauno. M. P. pasiūlė važiuoti kartu su juo, nes jam vis tiek reikia nuvažiuoti į Kauną. Kaune sustojo degalinėje „Lukoil“, esančioje prieš IX fortą. Toje degalinėje laukė L. S., jis atvežė kainininką. L. S. buvo atvažiavęs su baltos spalvos minivenu. G. M. neprisiminė, ar į degalinę buvo atvažiavęs V.. G. M. teigimu, jis degalinėje bendravo tik su L. S., ką veikė kiti, nežinojo. Degalinėje užtruko apie 20 minučių. Apklausų metu G. M. apie jokių padangų ar kitų daiktų pirkimą net neužsiminė (t. 2, b. l. 184–186, 189–190). Tokie nuteistojo G. M. parodymai prieštarauja užfiksuotų pokalbių turiniui, kur ne M. P. paprašė G. M. mikroautobuso, bet G. M. M. P. įspėjo, kad „reikės važiuoti parsivežti patiems“, G. M. teigė, kad turi „traliuką“ baltą, prieš tai aptarė, kiek kas ims ir kokį skaičių dėžių reikia užsakyti.

Esant tokiems parodymų neatitikimams pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų parodymus pagrįstai vertintino kaip pasirinktą gynybos poziciją.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad aplinkybė, jog specialisto išvadoje Nr. 85-KT-028 nenustatyta, kad ant tyrimui pateiktų daktiloskopinių plokštelių nuo kartoninių dėžių paimti rankos piršto ir delno pėdsakai yra ne nuteistųjų, neįrodo, kad jie neįvykdė jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes byloje nėra duomenų, kad jie patys būtų krovę dėžes su alkoholiu į automobilį „Ford Transit“, tuo jie ir nėra kaltinami. Iš aptartų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisiamajame bei apeliaciniame teismo posėdžiuose duotų parodymų matyti, kad nė vienas negalėjo aiškiai nurodyti savo važiavimo į Kauną tikslo, tačiau visiems tuo pačiu metu reikėjo būti Kaune. Tokią būtinybę visiems trims nuteistiesiems nuvažiuoti į Kauną parodo ištirtų telefoninių pokalbių turinys – kad tiek M. P., tiek ir G. M. su L. S. važiavo į Kauną turėdami bendrą tikslą – įsigyti ir parsigabenti alkoholį, kurį būtų realizavę nenustatytiems asmenims. Visi pokalbiai yra tęstiniai ir visiems trims nuteistiesiems aiškiai suprantami, matyti, kad kalbama apie skirtingus skaičius, tačiau laukiama, kol bus galima pasiimti būtent tą pačią prekę, sutartu laiku G. M. parūpintu autobusiuku važiuojama jos pasiimti į Kauną. Nors nuteistasis M. P. parodė, kad jam reikėjo padangų trims automobiliams, nuteistasis L. S. būtų paėmęs keturias padangas, jis niekam kitam padangų neužsakinėjo, tačiau iš pokalbių turinio matyti, kad visi trys nuteistieji kalbėjo apie daug didesnius kiekius. Pokalbių metu nuteistasis M. P. ne kartą L. S. informavo, kad „<...> padarė, kaip tu sakei 100“, L. S. buvo pasiryžęs paimti 100. Iš M. P. ir G. M. pokalbio matyti, kad M. P. prašo užsakyti šešiasdešimt ir ne sau. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis L. S. teigdamas, kad pokalbis galėjo būti ir apie žuvis, kodėl nevartojo pokalbyje žodžio žuvis, atsakyti negalėjo, tik pamąstė, jog dėl to, kad žuvis galėjo būti pagauta neteisėtai. Apie tariamą pokalbį dėl žuvies, svarelių logiškai negalėjo paaiškinti ir kiti nuteistieji. Apie kokių konkrečių daiktų, jų kiekio įsigijimą buvo kalbama užfiksuotuose pokalbiuose, nuteistieji logiškai negalėjo paaiškinti ir apeliaciniame teismo posėdyje. Tai parodo, kad nuteistieji, vengdami atsakomybės, užfiksuotų pokalbių turinį bandė aiškinti tuo, kad kiekvienas norėjo įsigyti legalių prekių. Tačiau tikėti tuo, kad nuteistiesiems kalbant apie žuvį, padangas ar svarelius, būtų reikėję kalbėti užmaskuotai, nėra jokio pagrindo. Be to, apie tai, kad jie kalbėjo apie padangas, svarelius ar žuvį, būtų parodę iš pat pradžių, nes nebūtų buvę ko slėpti. Nuteistųjų pokalbis vyko ne trumpą laiko tarpą, visi pokalbiai buvo intensyvūs, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nuteistieji neigė, kad būtų kalbėję apie kokius nors skaičius iš viso, nuteistasis L. S. teigė, kad G. M. net nepažinojo. Nuteistieji versiją, kad pokalbis buvo apie žuvį ir panašiai, parodė tik tada, kai sužinojo užfiksuotų pokalbių turinį. Tačiau iš nuteistųjų pokalbių turinio, kur L. S. skaičiuoja dėžių ir jame buvusių „daiktų“ vienetų skaičių, kad „dešimt būtų dėžių, tai būtų 120, a ne?“, sutinka paimti 100, nes nenustatytam asmeniui reikia 250, aiškiai matyti, kad nuteistieji kalbėjo būtent apie alkoholio įsigijimą, kuris ir buvo sulaikytas. Tai, kad ant sulaikyto alkoholio butelių buvo užrašyta „Uno“, leidžia pagrįstai teigti, kad M. P., prašydamas G. M. užsakyti šešiasdešimt „viens kur skaičius nupiešts“, ir turėjo omeny būtent tai, kad įsigys alkoholio rūšį su užrašu „Uno“. Kad užmaskuotai buvo kalbama apie alkoholio rūšies pavadinimus, parodo ir nuteistųjų pokalbis ne tik apie vieną, bet ir apie aštuonis tariamai „kordus“.

Aptarti duomenys aiškiai parodo, kad visi trys nuteistieji turėjo bendrą tikslą – vykdyti nusikalstamą veiką, įsigijo ir gabeno etilo alkoholį turėdami tikslą realizuoti. Tikslą realizuoti rodo nustatytos aplinkybės: etilo alkoholio kiekis bei ta aplinkybė, kad kiekvienam iš jų reikėjo atitinkamo kiekio, kurį turėjo iš jų paimti nenustatyti asmenys. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji M. P., G. M. ir L. S. veikė kaip bendrininkai, visi trys buvo nusikalstamos veikos vykdytojai.

Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai keliamas klausimas dėl padarytos veikos dekriminalizavimo.

Specialisto išvadoje Nr. 140-(9149)-IS1-2241 specialistė V. B. konstatavo, kad skysčiai, esantys trylikoje butelių, paimtų 2010-11-14 iš V. Š. vairuoto automobilio „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tikėtina, yra techninio etilo alkoholio skiediniai, kuriuose tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 39,4–39,8 proc. Tirti pateikta 14160 kub. cm (14,16 litro) etilo alkoholio skiedinių. Skysčiai, esantys trylikoje butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 % vol 0,5 l“, nėra etiketėse nurodytas alkoholinis gėrimas (t. 1, b. l. 39–40).

Tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir apeliaciniame teismo posėdyje specialistė V. B. patvirtino, kad iki įstatymo redakcijos pasikeitimo buvo techninis, denatūruotas ir nedenatūruotas etilo alkoholis. Šiuo atveju išvadoje parašyta, kad tikėtina, jog tai techninis spiritas, dėl to, kad denatūruojančių medžiagų nerasta. Parašyti, kad buvo ratifikuotas spiritas, negalėjo, nes keletas rodiklių viršijo leistinas normas. Stiprumas nebuvo toks, koks buvo deklaruojamas etiketėje. Deklaruojamas buvo 40, o svyravo nuo 39,4 iki 39,8 proc. Gamyklinis leistinas per mažas. Ta pati partija yra visa su tam tikra vienoda paklaida. O čia visi buteliuose buvę skysčiai skirtingo stiprumo. Teigti, kad pagaminta pramoniniu būdu, negalima, nes viršytas tam tikrų priemaišų, t. y. aldehidų, kiekis. Jei rodiklis viršijo normą, buvo rašoma, kad tai techninis spiritas. Kiekvieno objekto tyrimas atliktas chromotografu. Jokių denatūruojančių medžiagų nerasta. Ištirtas skystis – tai nedenatūruotas etilo alkoholis. Sąvoka „techninis“ šiuo metu pašalinta. Objektai tebėra, todėl galima padaryti papildomą tyrimą, tačiau jokio papildomo tyrimo nereikia. Denatūruotas etilo alkoholis – kategoriškai nuodingas, nedenatūruotas nėra kategoriškai nuodingas. 13 butelių buvo tirta pasirinktinai, pagal rekomendacijas. Tarpinėje išvadoje buvo parašytas teisingas kiekis, galima suskaičiuoti. Buvo padaryta techninė klaida. Išvadoje parašyta, kad techninis alkoholis, nes nebuvo paklausta, ar yra denatūratų. Iki tam tikro laiko tokio klausimo nebuvo. Tirtas alkoholis buvo valytas, be ne iki tokio lygio, kad būtų galima naudoti maisto pramonėje, todėl rašė, kad tai techninis etilo alkoholis. Jis buvo geros kokybės spiritas. Tai buvo vienas iš geriausių, kokį teko tirti. Jei būtų denatūrantų, pasekmės būtų liūdnos. Denatūruojančių medžiagų įprastais būdais neišvalysi. Tai buvo nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniai, nes denatūruojančių medžiagų nerasta. Tai fiksuojama prietaisu, kuris fiksuoja visas medžiagas, yra susegtos chromogramos.

Specialistė paaiškino, kad kainų vertinimo skirtumas atsirado dėl tos priežasties, kad iš pradžių buvo manyta, kad gabentas alkoholis yra pakankamai išvalytas ir tinkamas naudoti, o atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tirtas alkoholis buvo valytas, bet jo nebuvo galima naudoti maisto pramonėje, todėl kaina pasikeitė.

Netikėti specialistės išvada, kurią specialistė V. B. patvirtino bei išsamiai paaiškino ir apeliaciniame teismo posėdyje, kad pateiktuose tirti trylikoje butelių su etiketėmis „Uno Estonian Vodka 40 % vol 0,5 l“ yra nedenatūruotas etilo alkoholis, nėra jokio pagrindo. Atskirai kaip techninis etilo alkoholis neišskiriamas ir Alkoholio kontrolės įstatyme, kuriame į alkoholio produktų sąvoką įeina nedenatūruotas ir denatūruotas (įskaitant dehidratuotą) etilo alkoholis. Tai, kad sąvoka „techninis etilo alkoholis“ dabartinėje įstatymo redakcijoje nevartojama, nedekriminalizuoja nuteistųjų padarytos veikos, jų veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 201 straipsnio 2 dalį (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) – nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią redakciją.

Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų laikėsi, byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, nustatė, kad nuteistieji M. P., G. M. ir L. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija), pagrįstai, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose nurodytais pagrindais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų M. P., L. S. ir G. M. apeliacinius skundus atmesti.