Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Šiaulių TI pateiktų pažymų Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. M.“ duomenimis, M. M. į Šiaulių TI buvo pristatytas 2014 m. balandžio 25 d. ir laikytas laikino paskirstymo kameroje PK-3, nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. buvo kalintas kameroje Nr. 67, o 2014 m. gegužės 5 d. išvyko iš Šiaulių TI (toliau – ginčo laikotarpis). M. M. skunde nurodė, kad jis Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2014 m. balandžio 22 d. iki 2014 m. birželio 2 d. ir įvairiose kamerose, tačiau teismas, spręsdamas dėl šių aplinkybių, neturi pagrindo netikėti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis, todėl vertina juos kaip nekeliančius abejonių ir jais remiasi.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau - Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu taikomi laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių faktorių nurodė minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimą.

Teismo vertinimu, minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Šio įsakymo 1.3.1 punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Išanalizavus Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-07-16 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. M.“ duomenis, kuriuose nurodytas kameros Nr. 67 plotas (23,02 m² ), joje kalinamų asmenų skaičius rytinio ir vakarinio patikrinimo metu (4, 5 ir 6 asmenys), daroma išvada, kad per visą ginčo laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,84 m² (kalinant kameroje 6 asmenis) iki 5,76 m2, (kalinant kameroje 4 asmenis), t. y. kameroje tenkanti vienam asmeniui gyvenamojo ploto norma atitiko Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą reikalavimą (27 b. l.). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais valstybei atstovaujančio Šiaulių TI pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, jog Šiaulių TI administracija, laikydama ginčo laikotarpiu M. M.kameroje Nr. 67, laikėsi teisės aktų reikalavimų.

M. M.teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad ginčo laikotarpiu jam patiektas maistas neatitiko nustatytų normų, jis būdavo sugedęs, todėl bijodamas apsinuodyti, jo nevalgydavo.

HN 76:2010 8 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas, jų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Fiziologines mitybos normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, kurios nustato maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.

Išanalizavus pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, daroma išvada, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406, be kitų duomenų, užfiksavo ir per 2014-09-25 atliktą patikrinimą nustatytus duomenis apie kalinamų asmenų maitinimo organizavimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad Šiaulių TI maitinimas organizuojamas 3 kartus per dieną pagal teisės aktų tvarką sudarytus valgiaraščius, maistą tiekia UAB „Pontem“ (32-35 b. l.) Vertinant šiuos atsakovės atstovo pateiktus duomenis, atsižvelgiama į tai, kad nors patikrinimas buvo atliktas ne ginčo laikotarpiu, tačiau, teismo vertinimu, jo rezultatai iš esmės atspindi ir faktinę padėtį, susiklosčiusią Šiaulių TI iki patikrinimo momento. Remiantis šiais duomenimis, M. M. teiginys apie netinkamai organizuotą maitinimą pripažįstamas kaip nepagrįstas. Be to, teismas sprendžia, kad nurodytas pareiškėjo teiginys yra itin abstraktaus pobūdžio, kadangi skunde nėra nurodyta jokių konkrečių aplinkybių, kokiomis dienomis pareiškėjas gavo netinkamą maitinimą, kokie konkretūs patiekalai buvo netinkami vartoti ir pan. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog Šiaulių TI ginčo laikotarpiu neužtikrino M. M. tinkamo maitinimo.

Be to, pareiškėjas M. M. nurodė, kad neturtinę žalą jis patyrė ir dėl to, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 67 nebuvo ventiliacijos, todėl joje būdavo labai drėgna - vidutinis oro drėgnumas siekdavo 80%, dėl tokios drėgmės sienos apipelijusios, nuo jų byrėjo tinkas, nedžiūdavo iškabinti rūbai, o žiemos metu kameroje buvo šalta, todėl langas buvo užsandarintas ir dėl to kameroje trūko oro. Teigė, kad kameroje naktinis apšvietimas siekė 5 lx, o dieninis – 150 lx. Kameros grindys betoninės ir sunkiai valosi, joje nebuvo pakankamai kėdžių, todėl pareiškėjui tekdavo valgyti stovint. Į kameroje įrengtą sanitarinį mazgą nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, jame neįrengtas unitazas ir atskira ventiliacija, tualete vanduo paprastai nenusileisdavo arba nusileisdavo blogai, tualetas uždengiamas tam nepritaikytu indeliu, todėl miegodamas pareiškėjas buvo priverstas justi nemalonius kvapus.

Pagal HN 76:2010 6 ir 13 punktus, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustatė HN 76:2010 22 ir 23 punktai, pagal kuriuos, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 26 punktas – kad šiltuoju laikotarpiu kameroje turi būti 18-28 °C oro temperatūra, santykinė oro drėgmė – 35-65%, šaltuoju laikotarpiu – 18-22 °C oro temperatūra, santykinė oro drėgmė – 35-60 %. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių tardymo izoliatorių ir jų kamerų įrengimą, nustato, kad kamerose sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas (14.5 punktas). Be to, šios taisyklės nurodo, kad kamerose turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas (14.10 punktas), kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės arba suoliukai (14.6 punktas).

Išanalizavus pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, daroma išvada, kad juose ginčo laikotarpiu atliktų kameros Nr. 67 tikrinimo rezultatų nėra užfiksuota. Minėta, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. atliko periodinę šios įstaigos kontrolę ir šio patikrinimo rezultatus užfiksavo 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 (32-35 b. l.). Nors šis patikrinimas atliktas ne ginčo laikotarpiu ir jame nėra užfiksuota duomenų apie kameros Nr. 67 būklę, tačiau, atsižvelgus į palyginti trumpą laiką, praėjusį nuo M. M. išvykimo iš Šiaulių TI, teismas jame užfiksuotus duomenis apie bendro naudojimo patalpas vertina kaip iš esmės atspindinčius ir ginčo laikotarpiu buvusias sąlygas. Be to, Šiaulių TI, atsikirsdamas į M. M.skundo teiginius dėl ginčo laikotarpiu buvusių netinkamų kalinimo sąlygų kameroje Nr. 67, prie atsiliepimo pateikė pažymą Nr. 62/08-743 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ ir Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (21-24, 28-48 b. l.). Šiaulių TI pažymoje Nr. 62/08-743 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – Pažyma Nr. 62/08-743) nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, per kuriuos patenka natūrali šviesa ir vėdinamos patalpos. Kadangi pastatuose ventiliacinė sistema neįrengta, todėl gyvenamosiose patalpose gali būti reikalavimų neatitinkantys oro judėjimas ir/ar santykinis oro drėgnumas. Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI nurodė, kad kiekvienoje gyvenamojoje kameroje yra skaidraus stiklo langai, be to, atsižvelgus į kameros plotą, esančiuose dviejuose šviestuvuose įtaisomos 2 arba 4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), naktinė apšvieta užtikrinama viena kaitrine 25 W lempute. Gyvenamojoje kameroje kiekvienam asmeniui yra skirta taburetė arba įrengti 2 stalo ilgio suoliukai. Šiaulių TI pažymoje Nr. 62/08-743 nurodė, kad įstaigoje kameros yra siauros, o stalas tvirtinamas tarp lovų, todėl dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ar taburečių gali būti mažiau. Be to, Šiaulių TI nurodė, kad į sanitarinį mazgą yra tiekiamas tik šaltas vanduo, kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti šiltą vandenį. Švaros ir tvarkos palaikymu kamerose HN 76:2010 įpareigoja rūpintis pačius kalinamus asmenis, valymui skirtos priemonės ir inventorius laikomos kiekvieno režiminio korpuso aukšte esančiose spintelėse ir išduodami kalinamiems asmenims prašant (21-24 b. l.). Išanalizavus Šiaulių TI atsiliepime pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad atsakovės atstovas šiame procesiniame dokumente iš esmės rėmėsi aukščiau nurodytos pažymos duomenimis. Be to, teismas sprendžia, kad Šiaulių TI atsiliepime pripažįsta, kad kai kurių kamerose esančių sąlygų neturi galimybių pakeisti, nes Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą. Dėl šios priežasties nėra galimybių padidinti langų angų ir taip padidinti natūralios apšvietos, bei įrengti papildomą ventiliaciją ir sureguliuoti oro temperatūrą, padidinti oro judėjimo greitį ir sumažinti santykinę drėgmę. Šiaulių TI, remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro išvadomis, tvirtino ir tai, kad HN76:2010 reikalavimas dėl apšvietimo užtikrinimo netaikomas, nes yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais (16 b. l.). Sprendžiant dėl M. M. skundo teiginio, kad Šiaulių TI trumpalaikio sulaikymo kameroje sienos apipelijusios, joje įrengtas tik naktinis apšvietimas, trūko oro, tualetas be dangčio ir skleidžia nemalonius kvapus, atsižvelgiama į tai, kad Šiaulių TI apie šios patalpos būklę duomenis pateikė tik Pažymoje Nr. 62/08-743. Šiame dokumente nurodyta, jog Šiaulių TI vienvietėse trumpalaikio sulaikymo kamerose įrengtų sanitarinių mazgų nėra, o kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendrose patalpose ir nuo jų neatskirti (22 b. l.).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo teismine praktika, suformulavo aiškinimą, pagal kurį, įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai. Tai reiškia, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Taigi, kalinimo institucijai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Teismas, atsižvelgęs į įrodinėjimo pareigos paskirstymą reguliuojančių teisės nuostatų aiškinimą, sprendžia, kad atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Šiaulių TI nepateikė pakankamų ir tinkamų įrodymų, kuriais remiantis, būtų paneigtos M. M. nurodytos aplinkybės apie ginčo laikotarpiu buvusias netinkamas sąlygas kameroje Nr. 67 ir trumpalaikio sulaikymo kameroje Nr. PK-3, į kurią jis buvo patalpintas 2014-04-25, kai atvyko į Šiaulių TI.

Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą aiškinimą, pagal kurį, asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ( 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Tai reiškia, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, t. y. ne visais atvejais siekiant apginti pažeistą neturtinę teisę, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014).

Įvertinus tai, kad nagrinėjant bylą buvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo kalinimo sąlygos tam tikrų HN 76:2010 reikalavimų neatitiko, daroma išvada, kad tai pareiškėjui sukėlė jo nurodytus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertinamus kaip neturtinė žala. Byloje nustatyta, kad M. M.į Šiaulių TI atvyko 2014-04-25, o išvyko 2014-05-05, t. y. šioje įstaigoje buvo kalinamas palyginti labai trumpą laiką, todėl daroma išvada, kad žalingų faktorių poveikis nebuvo ilgalaikis ir intensyvus, sukėlęs gilius žalingus padarinius. Dėl šios priežasties priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagrindo nėra, pakankamu ir teisingu atlyginimu už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, laikytinas pažeidimo pripažinimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo M. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad 2014 m. balandžio 25 d. – 2014 m. gegužės 5 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo M. M. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pareiškėjo M. M. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.