- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-09
- Bylos Nr.
- 2-4-772/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jonas Stubrys
- Ieškovas
- A. N. J.
- Atsakovas
- UAB Putokšnis
- Advokatai
- Nerijus Katilius
- Kategorijos
- 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
ŠIAULIŲ MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 09 d.Šiauliai
Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,
sekretoriaujant Dainorai Mažonaitei,
dalyvaujant ieškovo A. N. J. atstovui adv. N. Katiliui, atsakovo UAB Putokšnis atstovui adv. D. Burduliui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. J. ieškinį atsakovui UAB Putokšnis dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo, dėl atlyginimo skirtumo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo bei neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė,
Ieškovas iš pradžių su ieškiniu, o vėliau patikslintu ieškiniu 2010-10-18 ir 2011-01-28 pareiškimu kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad 2008 m. birželio 16 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 895 (toliau darbo sutartis) su atsakovu UAB „Putokšnis“, pagal kurią buvo priimtas dirbti į projektų vadovo pareigas darbui Ukrainoje. 2010 m. gegužės 14 d. vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p., LR DK 235 str. 2 d. 9 p. bei remiantis UAB „Putokšnis“ generalinio direktoriaus 2010-05-14 įsakymu Nr. 62-P, darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta.
Atsižvelgiant į žemiau išdėstytas aplinkybes, ieškovas mano, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta neteisėtai, nesilaikant LR Darbo kodekso nuostatų reglamentuojančių atleidimą iš darbo, dėl to buvo pažeisti jo teisėti interesai. Šių aplinkybių pasekoje ieškovas kreipiasi į teismą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės prastovos laiką bei bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.
Dėl neva tai ieškovo įvykdyto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.
Kaip jau nurodyta aukščiau ieškovas buvo atleistas iš darbo bei darbo sutartis su juo buvo nutraukta vadovaujantis LR DK 136 str. 3 d. 2 p., LR DK 235 str. 2 d. 9 p. Iš tokios atleidimo iš darbo formuluotės akivaizdu, kad darbdavys pasirinko atleisti ieškovą pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. tai yra skiriant pastarajam drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo už tai, kad neva tai jis šiurkščiai pažeidė darbo drausmę, tai yra neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną.
Atkreiptinas dėmesys, kad LR DK 234 straipsnis nustato, kad Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbuotojui, pažeidusiam darbo drausmę, gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Šios atsakomybės tikslas yra tiek darbo drausmės pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą darbo funkcijų atlikimą. Taigi drausminės atsakomybės taikymo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas. Lietuvos Aukščiausio teismo suformuota praktika vadovaujasi nuostata, kad darbo drausmės pažeidimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę. Darbo drausmės pažeidimo subjektu laikomas nusižengęs darbuotojas, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbo drausmės pažeidimo objektu pripažįstama darbovietėje nustatyta darbo tvarka. Darbo drausmės pažeidimo objektyvioji pusė - tai darbuotojo neteisėtas elgesys (darbo pareigų, nustatytų darbo sutartyje ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Darbo drausmės pažeidimo subjektyvioji pusė - tai darbo drausmę pažeidusio darbuotojo kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (LAT 2009-04-27 nutartis civ. byla Nr. 3K-3153/2010).
Aptariamu atveju su ieškovu A. N. J. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis projektų vadovo pareigoms darbui Ukrainoje, nustatant 40 valandų darbo savaitę. Vykdydamas darbo sutartį ieškovas visas užduotis, kurios jam buvo pateiktos atlikti tiesioginio vadovo ir, kurias galima atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos ir/ar Ukrainos teisės aktų, ieškovas atliko laiku bei kokybiškai. Pažymėtina, jog visą darbo sutarties vykdymo laiką jokių pretenzijų dėl ieškovo atliktų darbų/funkcijų nei žodžiu, nei raštu nei iš tiesioginio vadovo, nei iš kitų UAB „Putokšnis“ vadovų ieškovas nėra gavęs. Atkreiptinas dėmesys, jog darbo sutartyje nėra nurodyta tiksli ieškovo darbo vieta Ukrainoje. Be to pats atsakovas UAB „Putokšnis“ savo 2010-04-30 pranešime ieškovui nurodo, kad Pagal pareigas Jūs priklausote darbuotojų grupei, galinčiai ir turinčiai savarankiškai priimti sprendimus, reikalingus tinkamai vykdyti savo darbines funkcijas, įskaitant ir sprendimus dėl kelionių darbo tikslais. Šių aplinkybių pasekoje konstatuotina, kad ieškovas dirbo savo nuožiūra ir neturėjo pareigos kiekviena diena atvykti į konkrečią darbo vieta. Tokia padėtis tenkino atsakovą UAB „Putokšnis“ bei pastarasis niekada nereikalavo, kad ieškovas elgtųsi kitaip. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad aptariamu atveju nėra tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o kaip jau buvo nurodyta aukščiau nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovo A. N. J. neatvykdamas į konkrečią darbo vietą tai yra į Ukrainos įmonę OLDI 2010 m. balandžio 15 ir 16 dienomis neabejotinai negali būti traktuotinas apskritai kaip darbo drausmės pažeidimas tuo labiau kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas nurodytas LR DK 235 str. 2 d. 9 p., to pasekoje konstatuotina, kad ieškovas buvo atleista iš darbo neteisėtai.
2) Dėl darbuotojui sudarytų netinkamų sąlygų atlikti savo darbo funkcijas.
Pažymėtina, kad LR DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui (1) darbuotojas neatvyksta į daubą per visą darbo dieną (pamainą); (2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių (LAT 2005-12-21 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-657/2005). Taigi jei būtų nustatyta, kad ieškovas visgi privalėjo 2010 m. balandžio 15 ir 16 dienomis atvykti į Ukrainos įmonę OLDI būtų reikalinga nustatyti, jog pastarasis nebuvo minėtoje įmonėje visą darbo dieną bei, kad tai jis padarė ne dėl svarbių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad nustačius darbuotojo pravaikštą reikia nustatyti ir priežastis, dėl, kurių padaryta pravaikšta (LAT 2008-01-31 nutartis Nr. 3K-3-93/2008).
Atkreiptinas dėmesys, jog praeitų metų pabaigoje UAB „Putokšnis“ vadovo nurodymu pastarosios bendrovės dukterinėje įmonėje OLDI Ukrainoje buvo pradėti atlikti neteisėti veiksmai, tai yra klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai bei grobstomas pridėtinės vertės mokestis. Į šią neteisėtą veiklą buvo siekiama įtraukti ir ieškovą, tačiau pastarasis kategoriškai atsisakė šioje veikloje dalyvauti. Dar 2009 m. rugpjūčio 26 d. pranešimu ieškovas kreipėsi į atsakovą UAB „Putokšnis“ informuodamas apie darbovietėje susiklosčiusią sudėtingą situaciją bei ieškovo atžvilgiu taikomus neteisėtus veiksmus. 2009 m. rugpjūčio 26 d. pranešime nurodoma, jog 2009 m. rugpjūčio mėn. 17 d., 15 val., UAB „Putokšnis“ administracinėse ir gamybinėse patalpose, esančiose adresu Aerouosto g. 35A, Šiauliai, generalinio direktoriaus kabinete, dalyvaujant bendrovės generaliniam direktoriui A. S., ieškovo atžvilgiu buvo išsakyti grasinimai, uždrausta išeiti iš patalpų kol nepasirašys visiškai jam nežinomo turinio susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Būtent šio incidento metu bendrovės generalinis direktorius A. S. ieškovui aiškiai nurodė, jog daugiau nevyktų į UAB „Putokšnis“ dukterinės įmonės Ukrainoje patalpas bei, kad bet kuriuo atveju į jas bus neįleidžiamas. Šias faktines aplinkybes gali paliudyti kartu su ieškovu 2009 m. rugpjūčio mėn. 17 d., 15 val., UAB „Putokšnis“ administracinėse ir gamybinėse patalpose, esančiose adresu Aerouosto g. 35A, Šiauliai, buvęs Č. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta Šiltnamių g. 1-3, Neveronys, Kauno rajonas. Dėl aukščiau įvardintų aplinkybių neabejotinai darytina išvada, kad ieškovui A. N. J. ne dėl jo kaltės nebuvo sudaromos sąlygos atvykti į darbo vietą bei atlikti darbo funkcijas minėtose patalpose. Apie sudarytas netinkamas darbo sąlygas (neįleidimą į patalpas), taip pat kaip ir nurodymą netrukdyti UAB ,,Putokšnis“ dukterinėje įmonėje Ukrainoje OLDI vykdomai nusikalstamai veiklai - PVM grobimui, yra neabejotinai žinoma pačiam atsakovo generaliniam direktoriui A. S., apie tai ieškovas ne kartą yra jam pranešęs tiek žodžiu, tiek raštu (2009 m. rugpjūčio 26 d. pranešimu).
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes neabejotinai konstatuotina, kad jei ir būtų nustatyta, kad ieškovas A. N. J. turėjo pareigą 2010 m. balandžio 15 ir 16 dienomis atvykti į Ukrainos įmonę OLDI - tai jis negalėjo padaryti dėl svarbių priežasčių tai yra dėl neteisėtų atsakovo generalinio direktoriaus A. S. veiksmų ieškovo atžvilgiu, sudarytų netinkamų sąlygų ieškovo darbo funkcijoms atlikti.
Dėl neturtinės žalos.
LR DK 250 straipsnis nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtine žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan., teismo įvertinti pinigais.
Būtina pažymėti, kad sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai ypač svarbu dėl to, kad šiandien asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė, asmens socialinis vertinimas, užtikrinantis jo dvasinę ir psichologinę pusiausvyrą bei leidžiantis tinkamai save realizuoti bei užtikrinti socialinį asmens bei jo šeimos stabilumą. Asmens darbo veikla yra itin jautri menkiausiems pažeidimams ir neabejotinai gali sukelti bet kuriam darbuotojui neturtinės žalos, ypač jei darbdavio neteisėti veiksmai susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio darbuotojui priemonėmis, kaip atleidimas iš darbo be įspėjimo už darbo drausmės ar kitus darbo veiklos pažeidimus (LAT 2006-01-04 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-10/2006).
Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas A. N. J. už tai, jog jam buvo žinoma apie atsakovo neteisėtai atliekamus veiksmus (PVM grobstymą, bei buhalterinių dokumentų klastojimą) bei už tai, jog atsisakė dalyvauti tokioje neteisėtoje veikloje, buvo darbdavio kaltinamas nebūtais dalykais, jam buvo grasinama atleisti jį iš darbo, jei jis savo noru neišeis, ne šiaip už darbo pareigų pažeidimą, o už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Darbdavys absoliučiai nepagrįsdamas savo mestų kaltinimų jokiais įrodymais grasino ieškovui, kad pastarasis, jei neišeis iš darbo savo noru bus atleista bei sužlugdyta jo tolimesnė karjera. Tokie darbdavio neteisėti veiksmai neabejotinai sukėlė ieškovui dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Dėl atsakovo darbuotojų spaudimo išeiti iš darbo, arogantiško elgesio, grasinimų nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 235 str. ieškovui sutriko sveikata, jis patyrė šoką.
Taigi akivaizdu, kad už ieškovo A. N. J. patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, aukščiau nurodytus sveikatos sutrikimus yra atsakingas darbdavys atsakovas UAB „Putokšnis“, kuris privalo ieškovui atlyginti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių kilusią neturtinę žalą, kurią ieškovas įvertina 10 000,00Lt.
Taigi visos išdėstytos aplinkybės leidžia neabejotinai teigti, kad ieškovas A. N. J. buvo atleistas iš darbo pažeidžiant LR DK nuostatas reglamentuojančias, darbuotojų atleidimą, to pasekoje neabejotinai ieškovo A. N. J. atleidimas iš darbo turi būti pripažintas neteisėtu.
Pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu pastarasis nenorėtų grįžti į savo buvusį darbą, nes neabejotinai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl prašo teismo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, darbo sutarties nutraukimo data nustatyti teismo sprendimo įsigaliojimo datą, priteisti iš atsakovo ieškovui priklausančią išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovo darbo užmokestis per mėnesį yra 9500,00 Lt.
Pažymėtina, kad LR DK 141 straipsnio 1 d. nustato, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas 2009 m. gegužės 19 d. pranešimu kreipėsi į atsakovą, jog pastarasis pateiktų atsiskaitymo lapelį, tačiau ieškinio surašymo dienai ieškovas jokio atsakymo iš atsakovo negavo. Būtina pažymėti, jog šiai dienai A. N. J. apskaičiavimu atsakovas nėra sumokėjęs ieškovui jam priklausančio 6 700,57 Lt atlyginimo bei 13 094,39 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, šios sumos neabejotinai priteistinos ieškovo naudai.
Kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo paskaičiuota taip:
Ieškovo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis, apskaičiuotas vadovaujantis LR Vyriausybės nutarimu dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašu, yra 459,677 Lt (28 500 Lt : 62 d.d. = 459,677 Lt).
Mėnuo Dirbta dienų Priklausantis darbo užmokestis
Vasario 19 9 500 Lt
Kovo 22 9 500 Lt
Balandis 21 9 500 Lt
Viso: 62 28 500 Lt
Kompensacija už nepanaudotas atostogas vadovaujantis aprašu skaičiuojama taip: nepanaudotų atostogų kalendorinių dienų suma dauginama iš metinio darbo dienų koeficiento ir iš darbuotojo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio.
Ieškovas neatostogavo per visą darbo įmonėje laikotarpį, t.y. nuo 2008 m. birželio 16 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. Už šį laikotarpį ieškovui yra susidarę 53,5452 kalendorinių dienų nepanaudotų atostogų (28:365*698 = 53,5452 Lt), kas sudaro 37,4816 darbo dienas nepanaudotų atostogų (53,5452 k. d.*0,7 = 37,4816 d. d.). Kompensacija ieškovui už nepanaudotas atostogas neatskaičius mokesčių priklauso 17 229,45 Lt (37,4816 d. d.*459,677 Lt = 17 229,45 Lt). Atskaičius mokesčius ieškovui mokėtina kompensacija susidaro 13 094,39 Lt (17 229,45 Lt* 24% = 4 135,06 Lt; 17 229,45 - 4 135,06=13 094,39 Lt).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasis LR CPK 93 str, 98 str., 259 bei LR DK 136 str. 3 d., 234 str., 235 str., 297 str. 3 ir 4 d. ieškovas teismo prašė:
1) Pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu;
2) pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę iš pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. į pagal LR DK 127 str. 1 d.,
3) išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai jam nesumokėtą 6 700,57 Lt (šešių tūkstančių septynių šimtų litų, 57 centų) atlyginimą bei 13 094,39 Lt (trylikos tūkstančių devyniasdešimt keturių litų 39 centų) kompensaciją už nepanaudotas atostogas.
4) išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo ieškovo atleidimo dienos (2010-05-14) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;
5) išieškoti iš atsakovo ieškovo naudai 10 000,00Lt neturtinės žalos;
6) išieškoti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas savo reikalavimus grindė rašytiniais ir šiais įrodymais:
Liudytojas Č. I. papasakojo teismui, kad dirbo kartu su ieškovu toje pačioje bendrovėje OLDI Ukrainos Respublikoje. Jo pareigos irgi buvo projektų vadovas, tačiau jis kuravo finansinę bendrovės veiklos sritį. Susitiko su ieškovu jie Ukrainoje, kuomet vykdavo pagal komandiruotes. Ten būdavo keletą savaičių, o po to grįždavo namo į Lietuvą. Jam ir ieškovui buvo keliamas uždavinys pasiekti kuo geresnių bendrovės rezultatų ir jiems tai pavyko. Tačiau jiems dirbant, jie pastebėjo ir daug neteisėtų veiksmų kuriuos atliko OLDI administracija, apie tai jie informavo UAB Putokšnis vadovą. Tuo metu 2009-08-17 įvyko jų ir vadovo pokalbis bendrovės patalpose ir jiems buvo pasakyta, kad jie pažeidžia konfidencialumo sutartį su bendrove. Tuo metu jiems buvo pasiūlyta pasirašyti dėl to papildomus susitarimus, tačiau jie abu su ieškovu atsisakė. Vėliau jis sutiko su darbdavio pasiūlytomis sąlygomis ir jie darbo santykius nutraukė bendru susitarimu nuo 2009-09-29. Panašios sąlygos buvo siūlomos ir ieškovui, tačiau pastarasis su jomis nesutiko. Jis nematė kaip ieškovas nebuvo įleistas į administracines patalpas OLDI bendrovės, tačiau jam apie tai pasakojo pats ieškovas. Kartas nuo karto jie susitinka ir pasikalba apie tai.
Teismas savo iniciatyva taip pat išsireikalavo iš papildomus rašytinius įrodymus iš Sodros Šiaulių skyriaus. Sodros Šiaulių skyriaus 2010-08-99 pažymoje Nr. I-2132, nurodyta, kad ieškovas nuo 2010-05-13 iki 201-07-31 buvo darbo santykiuose su bendrove UAB Plastma (b.l. 62).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pakartojo procesiniuose dokumentuose nurodytus reikalavimų motyvus ir prašė teismo ieškinį tenkinti visiškai.
Atsakovas UAB Putokšnis pateikė teismui atsiliepimą nurodydamas, kad nesutinka su ieškovo ieškiniu dėl šių motyvų:
Dėl ieškovo padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo.
Ieškovas nesutinka su jam paskirta drausmine nuobauda - atleidimu iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nes, jo nuomone, nėra nustatyti privalomi tokio darbo drausmės pažeidimo elementai - darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės.
Bandydamas grįsti tokius savo teiginius Ieškovas tvirtina, jog jis i) tariamai neturėjo pareigos kiekvieną dieną atvykti į konkrečią darbo vietą, kadangi jo darbo sutartyje tiksli darbo vieta nėra nurodyta, ir ii) Atsakovas niekada nereikalavo iš Ieškovo elgtis kitaip.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pats ieškovas pridėtuose prie ieškinio savo pasiaiškinime ir rašte (ieškinio priedai Nr. 4 ir Nr. 6) pripažįsta, jog jo darbo vieta buvo UAB „Putokšnis“ Ukrainos filiale, o tiksliau - UAB „Putokšnis“ dukterinėje įmonėje OLDI. Tas pat yra nurodyta ir ieškinyje, 4 psl. 1 pastraipoje. Savo prašyme pateikti pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą 2010-04-15 ir 2010-04-16 Atsakovas nenurodė į kokią darbo vietą Ieškovas neatvyko. Tą aplinkybę, kad jis neatvyko į darbo vietą - patalpas Ukrainoje, nurodė pats Ieškovas savo 2010-04-30 pasiaiškinime.
Taigi, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 str. 5 p. yra laikytina, jog jokio neaiškumo ir ginčo dėl Ieškovo darbo vietos nustatymo nėra, nes pats Ieškovas savo darbinių funkcijų pagal darbo sutartį atlikimo vietą siejo su UAB „Putokšnis“ dukterinės įmonės OLDI patalpomis Ukrainoje.
Iš aukščiau nurodytų aplinkybių ir argumentų darytina išvada, jog Ieškovas turėjo aiškiai nustatytą darbo vietą, tą jis pats aiškiai suvokė.
Atsižvelgus į tai, jog Ieškovas pareigos kiekvieną dieną atvykti į konkrečią darbo vietą tariamą nebuvimą kildina iš to, kad jo tiksli darbo vieta nėra nurodyta, ir į tai, kad Ieškovas pats savo darbo vieta laikė UAB „Putokšnis“ dukterinės įmonės OLDI, patalpas Ukrainoje, darytina išvada, jog Ieškovas pats žinojo apie pareigą atvykti kasdieną į šią savo darbo vietą.
Tai, kad Ieškovas bando pagrįsti jo pareigos atvykti į konkrečią darbo vietą Ukrainoje nebuvimą iš Atsakovo 2010-04-30 pranešimo pacituota fraze, jog Ieškovas priklauso darbuotojų grupei, savarankiškai priimančiai sprendimus, įskaitant ir dėl kelionių darbo tikslais, yra laikytina nesąžininga Ieškovo nuomone, jog jis į tokią konkrečią darbo vietą neturėjo vykti, o tik jo nesąžiningu bandymu jau teisminio proceso metu formuoti poziciją, galinčią padėti jam išvengti atsakomybės už netinkamą darbinių funkcijų vykdymą.
Be kita ko, aukščiau nurodyta Atsakovo rašto frazė jokiu būdu savaime nepatvirtina Ieškovo teiginio, jog jis tariamai neprivalėjo kiekvieną dieną atvykti į konkrečią darbo vietą. Tokią frazę visų pirma reikėtų vertinti kaip Ieškovo galimybę iš šios darbo vietos vykti į keliones darbinių funkcijų vykdymo tikslais. Tuo atveju, jei Ieškovas į tokias keliones turi vykti, jos pagrįstinos atitinkamais duomenimis. Vien Ieškovo teisė iš šios darbo vietos vykti į keliones darbinių funkcijų vykdymo tikslais negali būti aiškinama kaip jo teisė neatvykti į darbo vietą.
Taigi, Ieškovas turėjo vykti kasdieną į savo darbo vietą įmonės OLDI patalpose ir vykdyti darbines funkcijas, o nebūti jose galėjo tik kai šias funkcijas vykdyti reikėjo kitur arba kitais teisės aktų nustatytais atvejais.
Atsakovas, priimdamas Ieškovą dirbti projektų vadovu Ukrainoje, jo darbinių funkcijų vykdymo ir tikėjosi Ukrainoje, jų atlikimo ten turėjo teisę reikalauti. Jeigu Ieškovui vykdant darbines funkcijas būtų iškilusi būtinybė vykti iš savo darbo vietos darbo tikslais, jis turėtų teisę tai daryti ką Atsakovas ir pripažįsta, sakydamas, jog ieškovas priklauso darbuotojų grupei, galinčiai ir turinčiai savarankiškai priimti sprendimus dėl reikalingus tinkamai vykdyti savo darbines funkcijas, įskaitant ir dėl kelionių darbo tikslais. Tol, kol Atsakovui nebuvo žinoma apie Ieškovo daromas pravaikštas, jam nekilo jokių abejonių, kad Ieškovas savo darbinių funkcijų tinkamam vykdymui pasirenka teisėtus ir darbdavio interesams neprieštaraujančius sprendimus.
Ieškovas nereikalavo iš Ieškovo elgtis kitaip ne todėl, kad jį būtų tenkinusi padėtis, kai Ieškovas neatvyksta į nustatytą darbo vietą, o todėl, kad apie tokius Ieškovo neatvykimus iki šių aplinkybių paaiškėjimo Atsakovui nebuvo žinoma.
Todėl Ieškovo teiginys, jog Atsakovas niekada nereikalavo, kad Ieškovas kasdieną atvyktų į nustatytą jo darbo vietą nėra joks pagrindas išvadai, jog Atsakovą tokia padėtis, t. y. Ieškovo neatvykimas į nustatytą darbo vietą vykdyti darbinių funkcijų, tenkino.
Byloje nėra ginčo dėl to, ar Ieškovas turėjo 2010-04-15 ir 2010-04-16 vykdyti savo darbines funkcijas - Ieškovas savo pasiaiškinime ir rašte bei ieškinyje teigia, kad jis tinkamai jas įvykdė.
Fakto, kad Ieškovas 2010-04-15 ir 2010-04-16 po visą darbo dieną nebuvo įmonės OLDI patalpose, neginčija pats Ieškovas (ieškinio 3 psl. 2 pastraipa).
Iš aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog Ieškovas savo darbinių funkcijų 2010-04-15 ir 2010-04-16 nevykdė UAB „Putokšnis“ dukterinėje įmonėje OLDI. Tokiu atveju Ieškovas, teigdamas, kad šiuo nurodytu laikotarpiu jis darbines funkcijas pagal darbo sutartį tinkamai vykdė, turėtų nurodyti ir pagrįsti dėl kokių priežasčių jis dirbo ne nustatytoje darbo vietoje, ką, kokiu tikslu ir kur konkrečiai dirbo. Ieškovas savo teiginius, kad jis tariamai savo darbines funkcijas 2010-04-15 ir 2010-04-16 vykdė ir, kad Atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog Ieškovas neteisėtai jų nevykdė šiuo laikotarpiu įmonėje OLDI, sieja su tokiom aplinkybėm: i) šiuo laikotarpiu Ieškovas tariamai buvo neįleidžiamas į įmonės OLDI patalpas ir taip jam buvo nesudaromos sąlygos atlikti savo darbines funkcijas pagal darbo sutartį, ii) jis jas tariamai vykdė ir nebūdamas nustatytoje darbo vietoje - įmonėje OLDI.
Pirma, Ieškovo teiginys, jog Atsakovas jam nurodė nevykti į šią įmonę ir taip nesudarė Ieškovui sąlygų nuvykti į darbo vietą bei atlikti darbo funkcijas įmonėje OLDI, atmestinas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau - DK) yra nurodytas tik vienas atvejis, kai darbdavys gali savo valiniais sprendimais neleisti darbuotojui dirbti - nušalinimas nuo darbo (DK 123 str.). Nušalinti darbuotoją nuo darbo galima tik įstatymų nustatytais pagrindais. Nušalinimas įforminamas darbdavio įsakymu, darbuotojui nemokamas atlyginimas už nušalinimo laikotarpį, jei jis neperkeliamas į kitą darbą.
Ieškovo nurodomomis aplinkybėmis, kai tariamai Atsakovas nurodė jam nevykti į įmonę OLDI, ir, kad jis į ją nebus įleidžiamas, nebuvo nei vieno iš nušalinimo nuo darbo požymių: i) Atsakovas neišleido jokio įsakymo dėl Ieškovo vykimo ar nevykimo į Ukrainą ir įleidimo ar neįleidimo į įmonės OLDI patalpas, ii) Atsakovas nuo tariamo nurodymo nevykti į U. I. mokėjo visą jam priklausantį atlyginimą. Be to, Atsakovui tokio tariamo nurodymo metu nebuvo žinomas joks įstatyminis Ieškovo nušalinimo nuo darbo pagrindas.
Tai, kad Atsakovas mokėjo Ieškovui atlyginimą iki pat jo atleidimo iš darbo, rodo ne Atsakovo siekį nušalinti Ieškovą nuo darbo, o priešingai - lūkesčius, kad jis sąžiningai ir savarankiškai vykdys savo darbines funkcijas. Būtent dėl šios priežasties Atsakovas savo 2010-04-30 rašte dėl 2010 m. balandžio 26 pasiaiškinimo ir nurodė, kad Ieškovas pats turi priimti sprendimus dėl tinkamo savo darbinių funkcijų vykdymo, t.y. jo veiksmai turi būti savarankiški, pagrįsti, atliekami darbdavio naudai ir interesais ir, savaime suprantama, turi būti atliekami atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus ir jų laikantis. Todėl, nesant darbdavio įsakymo dėl Ieškovo nevykimo į Ukrainą, Ieškovui nebuvo jokio pagrindo laikyti, kad darbdavys yra tokį vykdytiną nurodymą yra davęs.
Akivaizdu ir tai, kad nebuvo ir jokio Atsakovo įsakymo pakeisti Ieškovo darbo sąlygas, kuris būtų pagrindas nebevykdyti savo darbinių funkcijų Ukrainoje.
Taigi, darytina išvada, jog Atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka nėra davęs Ieškovui jokių vykdytinų nurodymų nevykti į įmonės OLDI patalpas Ukrainoje, kurių tariamu vykdymu savo nebuvimą šioje darbo vietoje bando pateisinti Ieškovas.
Nors Ieškovas tiek savo pasiaiškinime ir rašte, tiek ieškinyje nurodo, kad jis yra neįleidžiamas į įmonės OLDI patalpas Ukrainoje, tokio savo teiginio niekaip nepagrindžia. Atsakovas savo 2010-04-30 rašte dėl 2010 m. balandžio 26 pasiaiškinimo aiškiai suformulavo Ieškovui prašymą pateikti duomenis apie Ieškovo neįleidimo į įmonę OLDI faktus. Tačiau Ieškovas ne tik nepateikė jokių prašomų duomenų, tačiau net nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti tokių jo teiginių prielaida. Ieškovas net Atsakovo prašomas nenurodė kada jis buvo nuvykęs į Ukrainą ir bandė patekti į savo darbo vietą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, jei Ieškovas buvo nuvykęs į Ukrainą ir pagrįstai ar nepagrįstai nebuvo įleidžiamas į savo darbo vietą, jis turėjo apie tai informuoti Atsakovą. Tačiau Atsakovo apie tokius Ieškovo neįleidimo į darbo vietą faktus, jei tokie ir būtų buvę, niekas neinformavo.
Taigi, darytina išvada, jog Ieškovo teiginiai, kad Atsakovas, tariamai duodamas vykdytinus nurodymus nevykti į įmonę OLDI, ne dėl Ieškovo kaltės nesudarė sąlygų pastarajam atvykti į darbo vietą bei atlikti darbines funkcijas šioje įmonėje nėra pagrįsti jokiais įrodymais.
Antra, Ieškovo teiginys, jog jis (net ir tariamai neįleidžiamas į savo darbo vietą) tinkamai vykdė visus teisėtus darbdavio pavedimus kiek tai leido jam sudarytos sąlygos, nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis.
Paaiškėjus, jog Ieškovas neatvyksta į darbą, o apie jo neatvykimo priežastis nėra informuoti nei įmonės OLDI darbuotojai, nei darbdavys. Atsakovas kreipėsi į Ieškovą, prašydamas pateikti jo veiklos 2010 m. balandžio mėnesį ataskaitą, kad galėtų įsitikinti ar Ieškovo nebuvimas darbo vietoje nėra nepagrįstas ir ar tai yra susiję su jo darbinių funkcijų vykdymu. Tačiau Ieškovas, jeigu jis sąžiningai savo darbines funkcijas atliko arba bent manė jas atlikęs, vietoj to, kad tokią ataskaitą pateiktų, savo 2010-05-07 rašte nurodė, jog jis yra neįleidžiamas į savo darbo vietą nuo 2009-08-17, todėl visą šį laiką jis „taip pat tobulina save kaip specialistą tai yra kelia savo profesinę kvalifikaciją, kad galėtų kuo geriau vykdyti savo darbines funkcijas“. Kur, kokiais būdais, kokiomis priemonėmis ir ką Ieškovas konkrečiai darė, jis nenurodė nei savo raštuose, nei ieškinyje. Jokių duomenų apie tai, ar Ieškovas buvo gavęs kokius nors pavedimus, buvo nuvykęs darbo reikalais į kokius nors susitikimus, teikė kam nors pasiūlymus ar, atlikdamas kitokius veiksmus dirbo jam pavestą projektų vadovo darbą Ukrainoje, Lietuvoje ar kur kitur, Ieškovas taip pat nepateikė.
Taigi, darytina išvada, jog Ieškovas 2010-04-15 ir 2010-04-16 ne tik įmonės OLDI patalpose neatliko savo darbinių funkcijų, bet apskritai jų nepagrįstai neatliko.
Aukščiau nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina, jog Ieškovas 2010-04-15 ir 2010-04-16 po visa darbo dieną be jokios svarbios priežasties nevykdė savo darbiniu funkcijų nei nustatytoje darbo vietoje, nei kitoje vietoje ir tuo padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą už kuri buvo atleistas iš darbo.
Dėl neturtinės žalos.
Ieškovas savo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad dvasinius išgyvenimus, stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi jis patyrė dėl darbdavio kaltinimų nebūtais dalykais, grasinimų atleisti jį iš darbo, jei pats neišeis, sužlugdyti jo karjerą. Ieškovo teigimu dėl darbdavio spaudimo išeiti iš darbo, arogantiško elgesio, grasinimų nutraukti darbo sutartį pagal DK 235 str. sutriko Ieškovo sveikata, jis patyrė šoką.
Ieškovo reikalavimai dėl neturtinės žalos yra atmestini visų pirma dėl to, jog Ieškovas buvo atleistas iš darbo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl nėra darbdavio neteisėtų veiksmų kaip vienos iš atsakomybės sąlygų.
Be to, iš ieškinio matyti, jog Ieškovas, nors ir nurodo jam tariamai sukėlusias neturtinę žalą aplinkybes, vykusias 2009-08-17, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja būtent su, jo nuomone, neteisėto atleidimo iš darbo aplinkybe. Lietuvos teismų praktikoje yra laikoma, jog neteisėto atleidimo iš darbo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos buvimo: turi būti įrodyta, kad dėl atleidimo asmuo iš tikrųjų patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir pan. (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-18 nutartį c. b. Nr. 3K-3-492/2006). Ieškovo nurodytoje ištraukoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-04 nutarties c.b. Nr. 3K-3-10/2006 taip pat yra pažymėta, jog pažeidimai asmens darbo veikloje gali sukelti neturtinę žalą. Neturtinės žalos įrodinėjimas yra Ieškovo našta, todėl jis turėtų įrodyti, kad jo patirti pojūčiai yra pakankamai stiprūs, intensyvūs, įprastų rūpesčių ir nepatogumų ribas peržengiantys neigiami fiziniai bei dvasiniai išgyvenimai. Be to, neturtinė žala yra priteisiama tada, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Ieškovas, teigdamas, kad patyrė neturtinės žalos, remiasi tik savo paties teiginiais, iš kurių net neįmanoma nustatyti kaip sutriko jo sveikata, kuo pasireiškė patirtas „šokas“, Ieškovas nepateikia jokių konkrečių duomenų, kurie galėtų būti pagrindas nustatyti jo patirtos žalos faktą, intensyvumą, apimtį. Be to Ieškovas jokiais argumentais nepagrindę savo reikalaujamos priteisti neturtinės žalos sumos – 10 000 litų.
Ieškovo elgesio požymiai, iš kurių galima būtų spręsti apie jo patirtą stresą, pažeminimą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi taip pat nėra nurodyti, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog Ieškovas, jeigu ir yra patyręs tokius išgyvenimus, tai juos patyrė būtent dėl Atsakovo neteisėtų veiksmų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net jei būtų daroma prielaida, kad tokius neteisėtus veiksmus Atsakovas atliko, tai, paties Ieškovo teigimu, jie buvo atlikti tik 2009-08-17, o Ieškovas yra atleistas iš darbo 2010-05-14. Per visą šį laikotarpį Ieškovas nesiėmė jokių veiksmų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu.
Be to, Atsakovo žiniomis Ieškovas dirba pagal darbo sutartį UAB „Plastma“ nuo 2010-05-13. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad Ieškovas dar iki jo atleidimo (2010-05-14) pats ėmėsi ieškoti kito darbo, t.y. apsisprendė nutraukti darbo sutartį su Atsakovu.
Visą laiką nuo tariamų Atsakovo grasinimų ir gąsdinimų iki atleidimo iš darbo Ieškovas gavo visą jam priklausantį atlyginimą nors nevykdė jokių savo darbinių funkcijų.
Taigi, Ieškovas nepatyrė jokių nepatogumų nei dėl sumažėjusių darbinių pajamų, nei dėl oficialios darbinės veiklos pertraukos ir todėl nėra jokio pagrindo išvadai dėl jo patirto neužtikrintumo ateitimi, nestabilumo jausmo, juo labiau sieti tokius išgyvenimus su ginčijamu atleidimu.
Darytina išvada, jog net tuo atveju, jei būtu pripažinta, kad Ieškovas buvo atleistas iš darbo teisėtai, nėra jokio faktinio pagrindo manyti, kad Ieškovas dėl tokio atleidimo patyrė neturtine žalą, kuria reikalauja priteisti.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, Ieškovo reikalavimas dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, yra atmestinas kaip nepagrįstas, o kiti pareikšti reikalavimai atmestini kaip išvestiniai iš pagrindinio (pirmojo) reikalavimo.
Vadovaudamasis CPK 142 straipsniu, atsakovas UAB „Putokšnis“ Šiaulių miesto apylinkės teismo prašė:
1. Atmesti ieškovo A. N. J. ieškinį atsakovui UAB „Putokšnis“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu kaip nepagrįstą.
2. Priteisti atsakovui UAB „Putokšnis“ iš ieškovo A. N. J. visas atsakovo byloje turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas pateikė rašytinius įrodymus pagrindžiančius savo atsikirtimus.
Taip pat atsakovas teismo nurodymu pateikė papildomus rašytinius. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pakartojo procesiniuose dokumentuose nurodytus atsikirtimų motyvus ir prašė teismo ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.
Teismas sprendime pasisako ne tik dėl ieškovo ieškinyje nurodytų reikalavimų, bet ir dėl kitų byloje nustatytų faktų, kurie susiję su ieškovo ieškiniu atsakovui. Tuo pačiu teismas vertina ne tik šalių nurodytas aplinkybes ir faktus, bet ir nagrinėdamas ieškovo ieškinį remdamasis CPK 414 str. 3d. ir 417 str. nuostatomis sprendime pasisako plačiau ir dėl kitų įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie susiję su šalių ginču.
Dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu.
Pagal Darbo kodekso (DK) 93 straipsnį darbuotojas, sudarydamas darbo sutartį, įsipareigoja darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau - įmonė) dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Iš šios teisės normos išplaukia, kad darbuotojas privalo nustatytu laiku atvykti į darbą ir asmeniškai atlikti jam patikėtas darbines funkcijas. Klaidinga yra manyti, kad, iš anksto įspėjus darbdavį apie negalėjimą atvykti į darbą, visais atvejais yra pateisinamas darbuotojo nebuvimas darbe.
Darbuotojo darbo dienos laikas (pamaina) nustatomas įmonės vidaus norminiuose teisės aktuose: darbo tvarkos taisyklėse, kolektyvinėje sutartyje, darbo (pamainų) grafikuose, darbo reglamente ir kituose vidiniuose dokumentuose. Kai darbuotojas nustatytu laiku neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių jis pažeidžia darbo drausmę ir už tai jam gali būti taikoma drausminė atsakomybė.
Šalių 2008-06-16 sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad ieškovas priimamas dirbti į UAB Putokšnis, tačiau darbui Ukrainos Respublikoje, o jo darbo funkcijos yra projekto vadovas, vykdantis pareigas pagal projektą. Ten pat nurodyta, jog šalys sudaro neterminuotą darbo sutartį ir darbuotojui nustatomas išbandymo laikotarpis, bei nustatoma 40 val. darbo savaitė (b.l.8-10).
DK 95 straipsnio 1 dalyje išvardytos būtinosios darbo sutarties sąlygos. Šalims dėl jų nesusitarus laikoma, kad darbo sutartis nesudaryta. Šios bendros sąlygos, būtinos bet kokiai darbo sutarčiai, yra dvi - tai susitarimas dėl darbuotojo darbovietės ir darbo funkcijų.
DK vartojami du terminai: darbovietė ir darbo vieta. Kalbine prasme abu jie yra lygiaverčiai, nes pagal žodžių darybos taisykles sudurtinis žodis reiškia tą patį, ką reiškia žodžiai, iš kurių jis yra sudarytas. Pagal DK 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, DK vartojami žodžiai ir žodžių junginiai turi būti suprantami jų bendrine reikšme, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialia - teisine - prasme. Čia kaip tik ir yra toks atvejis: DK terminas darbovietė nusako įmonę, įstaigą, organizaciją ar kitokią organizacinę struktūrą, kitaip tariant, darbdavį. Terminas darbo vieta vartojamas dvejopa prasme. Dažniausiai juo įvardijama darbo funkcijų atlikimo vieta - cechas, baras, skyrius, katedra, agregatas ir t. t. Kartais sąvoka darbo vieta suprantama kaip darbuotojo pareigos, jo dirbamas darbas (pvz., DK 165 straipsnio 1 dalies prasme).
Darbovietė darbo sutartyje apibrėžiama nurodant, į kokią įmonę, įstaigą, organizaciją darbuotojas priimamas dirbti arba su kokiu fiziniu asmeniu jis sudarė darbo sutartį. Kitaip tariant, apibrėždami darbovietę, apibrėžiame kitą sutarties šalį - darbdavį. Suprantama, kad to nepadarius jokia sutartis nėra įmanoma. Iš aukščiau paminėtų faktų seka išvada, kad ieškovo darbovietė buvo UAB Putokšnis, o darbo vieta Ukrainos Respublikoje įmonėje OLDI. Be to šiuos faktus yra pripažinęs ir nurodęs pats ieškovas ieškinyje bei pasiaiškinime darbdaviui (b.l. 3,15).
DK 136 str. 3 d. 2 punktas nustato, kad darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas nors ir vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Pagal DK 235 str. 2 d. 9 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu yra laikomas darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kasacine tvarka nagrinėdamas ieškovo A. J. grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad DK 235 str. 2 d. 9 punkte nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių juridinių faktorių sudėčiai: 1) darbuotojas neatvyksta į darbą visą darbo dieną (pamainą); 2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių. Darbo kodekse nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, taigi jų svarba kiekvienu konkrečiu atveju vertintina atsižvelgiantį konkrečias aplinkybes. Esant ginčui teisme, pagal CPK 178 straipsnį pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui - atsakovui, o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui - ieškovui (LAT 2005 m. gruodžio12 d. nutartis byloje 3K-3- 657/2005). Jeigu bent vienas iš šių juridinę reikšmę turinčių faktų nenustatytas, darbuotojas negali būti atleistas iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 punktą. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad: pirma, darbuotojo pavėlavimas į darbą visais atvejais negali būti vertinamas kaip pravaikšta darbe; antra, darbuotojo neatvykimas į darbą gali būti susietas su daugeliu priežasčių, o jos gali būti ir svarbios, ir nesvarbios. Darbdavys kiekvienu atveju turi išanalizuoti šias priežastis, jas tinkamai įvertinti, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, ir priimti argumentuotą išvadą, ar yra pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo už pravaikštą be svarbių priežasčių. Ieškovui 2010-04-15 ir 2010-04-16 neatvykus į darbą, darbdavys pateikė darbuotojui pranešimą reikalaudamas pateikti pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe nurodytomis dienomis (b.l.14). Ieškovas 2010-04-26 rašytame pasiaiškinime nurodė, kad jis bendrovės vadovo nurodymu nebuvo įleistas į įmonės patalpas esančias Ukrainoje, tačiau vis tiek ir toliau vykdė savo pareigas (b.l.15). Tačiau ieškovas minėtame dokumente nenurodė, nei konkrečiai kas, nei kodėl jo neįleido į jo darbo vietą. Taip pat pasiaiškinime nėra duomenų, o tuo pačiu ieškovas nepateikė ir teismui įrodymų, išskyrus savo motyvus, ar dėl to, kad jis nėra įleidžiamas į savo darbo vietą, jis kreipėsi į atitinkamas vietos teisėsaugos institucijas. Pastebėtina, kad ieškovas pasiaiškinime nurodė, jog yra pasirengęs kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų išsiaiškinta ir nustatyta ar jis iš tiesų neteisėtai neatvyko į darbą 2010-04-16 ir 2010-04-17 dienomis. Taip pat ieškovas neatvyko į teismo posėdį ir nenurodė kitų su šią aplinkybe susijusių duomenų iš kurių teismas galėtų daryti išvadą, kad jis nepagrįstai nebuvo įleidžiamas į darbo vietą. Tokių duomenų beje negalėjo nurodyti ir teismo posėdyje apklaustas ieškovo prašymu liudytojas Č. I.. Tokiu atveju darbdavys 2010-04-30 raštu pareikalavo darbuotojo (ieškovo) pateikti papildomus duomenis susijusius su darbo funkcijų atlikimu įmonėje OLDI (b.l. 17). Ieškovas 2010-05-07 rašte darbdaviui pakartojo, kai kurias tas pačias aplinkybes, kurios buvo paminėtos jo 2010-04-26 pasiaiškinime, tuo pačiu pripažindamas, kad šiuo metu jis negali patekti į darbo vietą, dėl to kelia savo profesinę kvalifikaciją. Taip pat ieškovas šiame dokumente apeliuoja į jo ir bendrovės vadovo susitikimą bei pokalbį, kuris įvyko 2009-08-26, tai yra daugiau nei prieš aštuonis mėnesius. Šios ir aukščiau ieškovo nurodytos kitos aplinkybės, nesudaro pagrindo teismui daryti išvadą, kad jis dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios negalėjo būti darbo vietoje. Tuo pačiu nėra pagrindo išvadai, jog jis padarė pravaikštą dėl svarbių priežasčių. Tokios teismo išvados paremtos tuo, kad pravaikšta be svarbių priežasčių laikomi ir tokie atvejai, kai darbuotojas savo nuožiūra palieka darbovietę ilgiau nei visą darbo dieną (pamaina) neįspėjęs apie tai darbdavio (DK 235 str. 2 d. 9 p.).
Darbuotojo darbo diena (pamaina) nustatoma įmonės, įstaigos, organizacijos vidaus norminiais teisės aktais: darbo tvarkos taisyklėmis, kolektyvine sutartimi, darbo (pamainų) grafikais, darbo reglamentu ir kitais vidiniais dokumentais. Kaip jau minėta darbo sutartimi ieškovas susitarė su darbdaviu, kad jo darbo savaitės trukmė 40 val. (b.l.8).
Darbuotojas drausmine tvarka gali būti baudžiamas ir net atleistas iš darbo tik tuo atveju, kai jis į darbą neatvyksta be svarbių priežasčių. Neatvykti į darbą galima dėl labai daugelio aplinkybių, o jos gali būti ir svarbios, ir nesvarbios. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes teismas konstatuoja, kad atsakovas nenurodė svarbių neatvykimo į darbą priežasčių, o svarbiausia - konkrečioje situacijoje teismas jas vertindamas daro išvadą, jog darbuotojas neatvykdamas į darbą nurodytu laiku, padarė pravaikštą. Teismas kritiškai vertina ir ieškovo ieškinio motyvą, kad pagal darbo sutartį ir darbo pobūdį, jis ne visada privalėjo būti darbo vietoje, kadangi ,,dirbo savo nuožiūra ir neturėjo pareigos kiekvieną dieną atvykti į konkrečią darbo vietą“ (b.l.72). Toks ieškovo argumentas galėtų būti pagrįstas, jeigu darbo sutarties šalys jį būtų aptarusios darbo sutartyje kaip papildomą jos sąlygą, kuri po suderinimo joms būtų privaloma, tačiau tokio jų susitarimo šioje sutartyje nėra (b.l.8-10). Taip pat ieškovas galėtų remtis tokia sąlyga, jeigu šalys būtų sudarusios namudinio darbo sutartį arba kuomet darbuotojas atvyksta į darbą tik pagal ieškovo iškvietimą. Kadangi bylos nagrinėjimo metu tokių faktinių aplinkybių nenustatyta, o ieškovas jų ir neįrodė, todėl šis jo ieškinio motyvas atmestinas.
Todėl teismas konstatuoja, kad darbdavys išanalizavęs darbuotojo pateiktus pasiaiškinimus dėl neatvykimo į darbą priežasčių, padarė argumentuotą išvadą dėl drausminės nuobaudos jam skyrimo ir pagrįstai 2010-05-14 priėmė įsakymą Nr. 62-P dėl ieškovo atleidimo iš darbo.(b.l. 15, 17-19, 21)
Atskirai pažymėtina, kad buvimas darbe nereiškia, jog darbuotojas bet kurio metu turi būti darbovietėje lyg jis būtų „pririštas“ prie savo darbo vietos. Nemažai darbuotojų dažnai savo darbines pareigas atlieka už darbovietės ribų, ir ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pravaikšta. Tačiau ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, o be to ieškovas, kuris dirbo projekto vadovu nebuvimo darbe fakto ir neginčijo, o tik neatvykimo į darbovietę priežastis. Be to ieškovas neatvyko į darbo vietą laikotarpyje nuo 2010-04-15 iki 2010-05-14 įskaitytinai (b.l.85-86). Taip pat teismas išnagrinėjęs ieškovo pateiktus įrodymus nustatė, kad net ir tomis dienomis, kurios atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtos kaip dienos, kada ieškovas padarė pravaikštas, nėra duomenų, jog jis būtų vykdęs kitas darbines funkcijas įmonės naudai, t. y. susitikinėjęs su kitų įmonių - atsakovo įmonės ūkinių partnerių - atstovais ir su jais derinęs komercinių sutarčių sąlygas, atstovavęs įmonei santykiuose su trečiaisiais asmenimis ir kt. Todėl atsakovui buvo pagrindas besąlygiškai konstatuoti, kad ieškovas pažeidė darbo drausmę ir, jog jam taikytina drausminė atsakomybė. Atskirai paminėtina, kad ieškovas jau nuo 2010-05-13 buvo darbo santykiuose ir su kitu darbdaviu, tai yra UAB Plastma (b.l. 62).
Jau minėta, kad DK 93 straipsnis nustato, kad darbdavys privalo sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kad jis galėtų normaliai dirbti. Šios sąlygos yra aptartos DK 191 straipsnyje. Kai darbuotojas negali atlikti savo darbinių pareigų dėl tos priežasties, kad jam nesudarytos tinkamos sąlygos normaliai dirbti, jo nebuvimas darbe negali būti vertinamas kaip pravaikšta. Tačiau teismas nagrinėdamas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo jau aukščiau konstatavo, kad ieškovas šio reikalavimo leistinais įrodymais neįrodė. Nors ieškovas ir rėmėsi tuo, kad įmonėje OLDI jam pavyko išaiškinti viešosios teisės normų pažeidimus ir dėl to jis neteko vadovo pasitikėjimo, tačiau nė vienas iš šių faktų nėra paremtas tinkamais įrodymais, išskyrus paties ieškovo ieškinio motyvus ir liudytojo Č. I. parodymus. Tačiau ir pastarieji nesudaro pagrindo teismui daryti priešingą išvadą, kadangi pastarasis duodamas parodymus teisme prisipažino, jog 2009-08-26 pranešimą darbdaviui rašė kartu su ieškovu ir pasikonsultavę su teisininkais (b.l.11). Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad dėl ieškovo neatvykimo į darbą, atsakovas turėjo teisę spręsti dėl darbo sutarties su juo nutraukimo įstatymo nustatyta tvarka, o tuo pačiu teisėtai atleido ieškovą iš darbo už pravaikštą be svarbių priežasčių.
Atleidimas iš darbo už pravaikštą yra drausminė nuobauda, todėl norint ją taikyti, turi būti visos darbuotojo drausminės atsakomybės sąlygos. Tuo pačiu teismas patikrinęs ir šias aplinkybes konstatuoja, jog atsakovas konkrečiu atveju nepažeidė ieškovo atleidimo iš darbo tvarkos nuostatų. Kaip minėta, darbuotojo kaltė yra tuomet, kai jis į darbą neatvyksta be svarbių priežasčių, tačiau darbuotojas savo pasiaiškinimu ir pateiktais įrodymais nepagrindė neatvykimo į darbą svarbos. Kadangi teismas konstatuoja, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, todėl pripažintina, kad darbdavys pagrįstai jam skyrė drausminę nuobaudą ir jį teisėtai atleido iš darbo. Nors, atleidimas iš darbo yra kraštutinė priemonė ir įvertindamas tokį drausmės pažeidimą, darbdavys turi atsižvelgti į tas aplinkybes, kurioms esant šis pažeidimas buvo padarytas, į jo sukeltas pasekmes ir į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau, tačiau ginčo atveju nėra pagrindo išvadai, kad darbdavys ieškovo atžvilgiu taikė per griežtą drausminę nuobaudą (DK 238 str.).
Taip pat nutraukdamas su darbuotoju darbo sutartį už pravaikštą, darbdavys laikėsi terminų, nustatytų drausminei nuobaudai skirti. Be to jeigu darbuotojas padaro nusižengimą darbe tęstiniu neveikimu, tai skaičiuoti įstatymų numatytą terminą skirti drausminę nuobaudą reikia pradėti ne nuo nusižengimo pradžios, bet nuo tokio neveikimo nutraukimo arba pabaigimo savo noru (LAT 2001 m. spalio 31 d. nutartis ieškovės E. L. grąžinimo į darbą byloje Nr. 3K-3-1043/2001). Pažymėtina, kad įgyvendindami savo teises tiek darbdaviai, tiek darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų (DK 35 str.). Darbuotojui ir vėliau, tai yra po pirmų pravaikštos dienų, neatvykus į darbą, darbdavys pagrįstai darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose iki 2010-05-14 įskaitytinai, žymėjo darbuotojo nebuvimą darbe (b.l.85-86). Nors ieškovas ir pateikė darbdaviui savo pasiaiškinimus dėl ko nurodytu laiku nebuvo darbe (b.l.15,18-19), tačiau jam ir po to nesant darbe, darbdavys tik tuomet 2010-05-14 priima įsakymą dėl A. N. J. atleidimo iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 punktą. Tai yra teismas konstatuoja, kad darbdavys įvertinęs visas aplinkybes, galėjo ieškovo atžvilgiu taikyti ir kraštutinę, griežčiausią nuobaudą - atleidimą iš darbo. Tokie darbdavio veiksmai laikytini teisėtais, kadangi remiasi ieškovo tęstinės pravaikštos faktais. Nors darbdavys atleisdamas ieškovą iš darbo ginčijamame įsakyme nurodė atleidimo priežastį, tai yra jo neatvykimą į darbą visą darbo dieną bei atleidimo teisinį pagrindą, tačiau teismas konstatuoja, jog tokiu atveju įsakyme tinkama ieškovo atleidimo iš darbo diena laikytina 2010-04-16, tai yra sekanti po pirmos pravaikštos dienos darbo diena. Tokia teismo išvada remiasi teisė doktrinoje išsakyta nuomone, kad ,,Įsakymas dėl atleidimo iš darbo rašomas, kai sueina terminas darbuotojui pasiaiškinti, tačiau darbo sutartis nutraukiama nuo pravaikštos pradžios, jeigu ji nepertraukiamai tęsiasi iki įsakymo parašymo dienos“ (žr. LR darbo kodekso komentaro 3 d. 2 t., 2004 m., p. 342). Nors atsakovas priėmęs šį įsakymą ir nepažeidė drausmines nuobaudos skyrimo tvarkos, nes jo priėmimo momentu dar nebuvo pasibaigęs terminas drausminės nuobaudos skyrimui (DK 241 str.), tačiau pastebėtina, kad teismas aukščiau nurodytą datą (2010-04-16) taikys vertindamas kitus ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovui. Įstatymas numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, tačiau jis pasinaudodamas šia teise privalo konstatuoti, jog darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą) ir darbuotojo neatvykimas į darbą nėra nulemtas svarbių priežasčių ( LAT CBS teisėjų kolegijos 2003-04-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2003, kat. 2.4.3.10.). Atsakovas paminėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė.
CPK 185 str. 1 dalyje nustatyta, jog teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (LAT 2009 m. vasario 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-20/2009).
Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas būdamas vidutinio amžiaus ir turėdamas darbo patirtį, gerai suprato dėl kokių darbo sąlygų jis susitaria su darbdaviu. Todėl ieškovo motyvas, kad jis nuo darbo pradžios iki 2009-08-17 pokalbio su darbdavio vadovu, dirbo pagal laisvą darbo grafiką, nėra paremtas jokiais įrodymais, kurie leistų teismui daryti tokią išvadą, o tuo pačiu, jog dėl to nebūtina atskirai susitarti su darbdaviu ir šį susitarimą tinkamai įforminti. Be to net ir pripažinus, kad tarp ieškovo bei atsakovo vadovo kilo konfliktinę situacija, tokio susitarimo svarba buvo aktuali. Dėl to teismas daro išvadą, kad šalių sudaryta sutartis atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, o byloje įvertinus visas aplinkybės ir šalių įsipareigojimus nėra pagrindo daryti kitokią išvadą ( DK 94, 95 str.). Be to neteisėtas pajamų gavimas nesumokant mokesčių ir kitokių privalomų įmokų yra ne darbo teisės, o mokesčių administravimo problema, kuri turėjo būti sprendžiama Ukrainos Respublikoje pagal tos šalies įstatymus.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš darbdavio dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinė pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir neturtinės žalos atlyginimo.
Kadangi atmestinas ieškovo pagrindinis reikalavimas atsakovui pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., DK 235 str. 2 d. 9 p., neteisėtu, tuo pačiu netenkintini ir su tuo susiję kiti išvestiniai ieškovo reikalavimai, tai yra dėl dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo ir neturtinės žalos priteisimo. Dėl šių ieškovo reikalavimų teismas plačiau nepasisako, kadangi netenkinant ieškovo ieškinio reikalavimo dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, šių papildomų (išvestinių) reikalavimų analizė teisiškai tampa beprasmė.
Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies ir dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo (DK 141 str. 3d.).
Konstitucijos 48 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Kai vienas asmuo pagal susitarimą atlieka kitam asmeniui tam tikrą darbą, už tai paprastai atlyginama pinigais. Tokiu būdu atlyginama ir už darbą, kai dirbama pagal rangos, pavedimo, autorinę ir kitas civilinio pobūdžio sutartis. Darbo užmokestis apibūdinamas kaip darbdavio pinigais mokamas atlyginimas už darbą, kurį darbuotojas pagal darbo sutartį atlieka darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Vadinasi, ši prievolė darbdaviui atsiranda iš egzistuojančių tarp darbo sutarties šalių (darbdavio ir darbuotojo) darbo teisinių santykių ir ją reglamentuoja DK bei kiti teisės aktai.
DK 186 straipsnis nustato, kad darbo užmokestis apima ne tik pagrindinį, bet ir visus kitus papildomus uždarbius, kurie bet kuriuo būdu darbdavio išmokami darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo kiekio ir kokybės, įmonės veiklos rezultatų bei darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje. Už tokį pat ar lygiavertį darbą mokamas vienodas darbo užmokestis nepriklausomai nuo darbuotojų lyties, tautinės priklausomybės, religinių įsitikinimų ir kitų veiksnių, tiesiogiai nesusijusių su darbu, atliekamu pagal darbo sutartį.
DK, skirtingai negu anksčiau galiojęs Darbo sutarties įstatymas, kitaip reglamentuoja darbo sutarties sąlygų keitimą. Visų pirma DK 120 str. 1 dalis suteikia darbdaviams teisę keisti darbuotojams darbo sutarties sąlygas, kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais. Iš pateiktos teisės normos seka, kad gali būti keičiamos darbo sutarties sąlygos ir dėl kitų priežasčių, jei jos darbdavio požiūriu priskirtinos prie gamybinio būtinumo, kurio samprata DK nepateikiama. Tai rodo, kad yra išplėstas sąrašas aplinkybių, dėl kurių leidžiama darbuotojams keisti darbo sąlygas, o kai atsisakoma dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, darbuotojai gali būti atleidžiami iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu ir tvarka.
DK 120 str. 3 dalis nustato, kad darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymu, Vyriausybės nutarimu ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Šiais atvejais apie nustatomas naujas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys turi pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo (DK 203 str.). Toks darbo apmokėjimo sistemos keitimas pagal kolektyvinę sutartį turėtų būti pagrįstas ekonominiu pažiūriu ir įteisintas atitinkamu įmonės kompetentingo valdymo organo sprendimu. Jeigu pakeitus darbo apmokėjimo sistemą numatoma sumažinti darbo užmokestį konkretiems darbuotojams, reikalingas išankstinis raštiškas kiekvieno tokio darbuotojo sutikimas ateityje dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Šalims sutarus šiuo klausimu, toks susitarimas įforminamas kaip esamos darbo sutarties pakeitimas. Jeigu atskiri darbuotojai nesutinka dirbti tokiomis pakeistomis darbo sąlygomis, jie DK 130 straipsnio tvarka įspėjami, kad su jais darbo sutartis bus nutraukta pagal DK 129 straipsnį, laikantis jame nustatytos atleidimo iš darbo tvarkos.
Šalių sudarytoje 2008-06-16 darbo sutartyje jos susitarė ir dėl darbo užmokesčio, tai yra nurodyta, jog ieškovo mėnesinė alga bus 9 500 Lt (b.l.8-10). 2009-06-30 ieškovo sutikimu buvo išskaidytas jo darbo užmokestis: vieną jo dalis 7 600 Lt, yra pagrindinė, o 1 900 Lt priedas. Ieškovo sutikime nėra duomenų apie tai kokiomis sąlygomis bus mokomas ar nemokomas darbuotojui priedas, todėl teismas sutinka su ieškovo motyvu, jog šiuo atveju buvo tik suskaidytas jo darbo užmokestis, o ne išreikštą jo valia jį sumažinti (b.l. 117). Todėl teismas sutinka su ieškovo 2011-01-25 pareiškime nurodytais motyvais, kad šalys nesitarė dėl darbo užmokesčio sumažinimo (b.l. 124-126). Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas nepagrįstai sumažino ieškovui darbo užmokestį, todėl spręstinas klausimas dėl jam neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų seka, kad atsakovas nuo 2009 metų liepos mėnesio mokėjo atlyginimą kurio dydis buvo 7 500 Lt (b.l. 116). Kadangi kaip jau minėta ieškovas nedavė atsakovui sutikimo sumažinti darbo užmokestį, tai laikytina, jog darbdavys be teisinio pagrindo nepagrįstai mokėjo ieškovui sumažintą darbo užmokestį nuo 2009-07-01 iki pravaikštos iš darbo dienos. Teismui įvertinus šalių pateiktus rašytinius įrodymus ir juose nurodytus faktinius duomenis dėl ieškovui priklausančios neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo, teismas atsižvelgdamas į CPK 414 str. ir 417 str. nuostatas konstatuoja, kad ieškovui iš atsakovo priteistina 17 914, 29 Lt neišmokėto atlyginimo dalis (200 darbo dienų - 89 571,43 Lt darbo užmokestis pagal d. sutartį - 71 657,14 Lt darbdavio priskaičiuotas darbo užmokestis - 17 914,29 Lt neišmokėto atlyginimo dalis) už laikotarpį nuo 2009-07-01 iki 2010-04-14 įskaitytinai. Ši ieškovui neišmokėta atlyginimo dalis apskaičiuota be privalomų mokėjimų, dėl to darbdavys išmokėdamas darbuotojui minėtą sumą privalo apskaičiuoti ir sumokėti viešosios teisės aktais nurodytus privalomus mokėjimus.
Atskirai pastebėtina, kad Darbo kodekso (DK) 141 str. 1 dalis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymai ar darbdavio ir darbuotojo susitarimai nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos. Jei darbuotojui priklauso ne mažesnė kaip penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, darbdavys šią išmoką savo sprendimu galėjo išmokėti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, išeitinės išmokos sumų mokėjimą išdėstydamas lygiomis dalimis ir ne rečiau nei kas mėnesį (2009 m. liepos 23 d. įstatymo Nr. XI-404 redakcija, galiojusi iki 2011-01-01; Žin., 2009, Nr. 93-3993).
Praktikoje dažni atvejai, kai nutraukiant darbo sutartį darbuotojo nėra darbe, nes jis, pavyzdžiui, yra teismo nuteistas ir atlieka bausmę arba ilgą laiką serga, daro pravaikštas ir pan. Tokiam darbuotojui turėtų būti raštu pranešta apie darbo sutarties pasibaigimo aplinkybes ir teisinį pagrindą bei apskaičiuotą darbo užmokestį ir kartu pasiūlyta nedelsiant atsiskaityti su darboviete, o jam neišmokėti pinigai laikomi įmonės depozitinėje sąskaitoje.
DK 206 straipsnis nustato, kad minėtais atvejais atleistam iš darbo darbuotojui darbo užmokestis išmokamas per vieną dieną nuo tos dienos, kurią jis pareikalavo su juo atsiskaityti. Ieškovas 2010-05-19 prašymu kreipėsi į atsakovą prašydamas išduoti jam atsiskaitymo lapelį pagal DK 202 str., tačiau atsakovas šį jo prašymą ignoravo ir kaip numatyta DK 141 str. 4 d. bei 208 str. nepateikė ieškovui reikalaujamos pažymos (b.l. 22). Tokiu atveju pripažintina, kad atsakovas ne tik neįvykdė minėtų įstatymo reikalavimų, bet ir laikytinas kaltu dėl darbuotojui neišmokėtos atlyginimo dalies (DK 141 str. 3 d.). Dėl to teismas konstatuoja, jog tokiu atveju ieškovui iš atsakovo priteistinos darbuotojui nesumokėtos atlyginimo dalies vidutinis darbo užmokestis (VDU) būtų 1 980,93 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti). Ši vidutinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuota atsižvelgiant pagal LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintą VDU apskaičiavimo tvarką. Apskaičiuojant darbuotojo VDU, skaičiuojamas laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokomas vidutinis darbo užmokestis, įvertinus per tą laikotarpį dirbtų darbo dienų skaičių, po to jį padalinus iš darbo dienų skaičiaus, gaunamas darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis, kuris dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus ( 5700 VDU: 61 d. d. - 93,44 Lt vienos darbuotojo d. d. užmokestis x 21,2 metinio vid. mėnesio darbo dienų skaičiaus = 1980,93 Lt). Ši teismo išvada remiasi ir pasikeitusia LAT praktika darbo bylose dėl reikalavimo priteisti ne visą, o tik dalį neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (LAT 2008-01-02 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-82/2008; 2008-05-12 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-267/2008 2009-07-07 nutartis civ. byla Nr. 3K-3-305/2009 ir kt. kasacinėse bylose). Tačiau, atsižvelgiant į darbuotojo darbo laikotarpį ir minėtą LAT formuojamą praktiką, minėta VDU dalis ieškovui priteistina sumažinto dydžio. Tokiu būdu už laikotarpį nuo jo atleidimo iš darbo dienos (2010-05-15) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2011-02-09) ir po to už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki darbdavio visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos, ieškovui priteistina sumažinta vidutinio darbo užmokesčio dalis. Todėl aukščiau apskaičiuota dalis mažintina penkiasdešimt procentų, nustatant, kad priteistinas sumas apskaičiuojant nurodytais laikotarpiais, taikomos darbuotojui neišmokėto VDU dalies dydis būtų 990,47 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti). Tokia teismo išvada taip pat remiasi naujausia LAT formuojama praktika, kuomet šios dalies nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų ir po to išmokamos VDU dalies (LAT 2010-09-28 nutartis civ. byla Nr. 3K-3365/2010). Dėl to ieškovui iš atsakovo priteistina 8 876,80 Lt suma vidutinio darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2010-05-16 iki 2011-02-09 įskaitytinai, o apskaičiuojant už kitą aukščiau nurodytą laikotarpį ieškovui mokėtinos VDU dalies dydžiu laikytini 990,47 Lt.
Sprendimo dalį dėl vieno vidutinio darbo užmokesčio (dėl jo dalies) dydžio (990,47 Lt) priteisimo leistina vykdyti skubiai (Civilinio proceso kodekso 282 str.).
Dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo.
Kasmetinių atostogų nepanaudojimas - nepasinaudojimas visomis ar dalimi darbuotojui priklausančių kasmetinių atostogų per darbo metus. Įstatymiškai reguliuojant atostogas, galioja bendras principas, pagal kurį kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama (DK 177 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepanaudotos visos kasmetinės atostogos ar jų dalis yra apskaitomos ir perkeliamos į kitus metus, pridedant jas prie kitų metų kasmetinių atostogų. Nepanaudotos kasmetinės atostogos kaupiamos per visus darbuotojo darbo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje metus.
Jei atleidžiamas iš darbo darbuotojas turi nepanaudotų kasmetinių atostogų, jį atleidžiant iš darbo (išskyrus sutarties nutraukimą dėl jo kaltės) nepanaudotos kasmetinės atostogos darbuotojo prašymu suteikiamos nukeliant atleidimo datą (DK 175 straipsnis). Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, nepaisant darbo metų, už kuriuos visiškai ar iš dalies nebuvo pasinaudota atostogomis, skaičiaus. Ši norma atitinka ir Direktyvos 2003/88/EB 7 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl draudimo pakeisti atostogas pinigine kompensacija, išskyrus darbo santykių pabaigos atvejį. Svarbu žinoti, kad teisė į piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas atsiranda nepriklausomai nuo darbo sutarties rūšies ar darbo santykių trukmės bei darbo santykių pasibaigimo pagrindo.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2008-06-16 iki 2010-05-14 įskaitytinai, jis neatostogavo, todėl mano, jog atsakovas privalo už minėtą laikotarpį jam sumokėti 13 094,36 Lt piniginę kompensaciją (b.l. 75). Kadangi teismas tenkina ieškovo prašymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, tai tuo pačiu perskaičiuotina ir ieškovui priteistina piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas. Atsakovas ieškovui atleidimo iš darbo dieną sumokėjo dalį piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas (8 261,81 Lt privalomi mokėjimai išskaičiuoti) (b.l. 113), dėl to teismas šį ieškovo reikalavimą pripažįsta pagrįstu tik iš dalies ir jį tenkina. Teismui atlikus ieškovui priklausančios išmokėti piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas perskaičiavimą darytina išvada, jog ieškovui priteistina, likusi ieškovo nesumokėtos piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma yra 5 888,45 Lt (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti), o ne 13 094,39 Lt, kaip nurodo ieškovas. Apskaičiuojant kompensaciją pirmiausia, nustatomas kalendorinių dienų skaičius skirtas atostogoms (51,24 k.d.), po to šį suma dauginama iš metinio darbo dienų koeficiento (0,7) ir antra, iš darbuotojo vidutinio vienos darbo dienos užmokesčio (467,21 Lt). Ieškovui tenkančios kompensacijos dydis būtų 16 759,25 Lt (privalomi mokėjimai neatskaičiuoti), tokiu būdu ieškovui mokėtinos kompensacijos dydis būtų 10 870,25 Lt (privalomi mokėjimai neatskaičiuoti). Šią sumą atskaitęs privalomus mokėjimus (8 261,81 Lt) darbdavys jau pervedė į ieškovo asmeninę sąskaitą, todėl iš atsakovo kaip jau minėta priteistina, tik likusi nesumokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalis (t.y. 5 888,45 Lt) (privalomi mokėjimai neišskaičiuoti). Todėl teismas šį ieškovo reikalavimą atsakovui tenkintina iš dalies.
Dėl palūkanų mokėjimo už pavėluotai išmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Kasacinėje praktikoje konstatuota, kad darbdaviui nesumokėjus darbuotojui priklausančių išmokų pradedamos skaičiuoti palūkanos. Tokiu atveju atsiranda darbdavio pareiga mokėti buvusiam darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laiką atsiskaitant su atleistu iš darbo darbuotoju ir dar palūkanas pagal Civilinį kodeksą (CK). Darbo užmokesčio mokėjimas yra piniginė prievolė, o kai darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai nutrūksta, jiems turi būti dar taikomos ir CK normos, ginančios kreditoriaus turtinius interesus. Tai reiškia, kad, nutrūkus darbo santykiams ir neišmokėjus išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, taikytinas ne Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas, bet CK 6.210 ir 6.261 straipsnių normos, reglamentuojančios palūkanas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, ir CK 6.37 str. 2 dalies norma, įtvirtinanti procesines palūkanas už priteistą sumą (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis ieškovo A. Č. byloje dėl palūkanų priteisimo, bylos Nr. 3K-3-625/ 2008).
Pagal CK 6. 210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines - palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Esant tęstinei piniginei prievolei (periodinėms išmokoms), palūkanų dydis kiekvienu konkrečiu momentu apskaičiuojamas ne nuo visos skolos pagal pagrindinę prievolę sumos, bet tik nuo tuo momentu esančios skolos sumos (t. y. šiuo atveju atsakovas po vieno mėnesio buvo uždelsęs sumokėti tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio sumą, po dviejų mėnesių - dviejų ir t. t.). Šios palūkanos priteisiamos ne už darbo, bet už kalendorines dienas, tačiau tik iki bylos iškėlimo teisme, išskyrus šalių susitarime ar įstatyme numatytus atvejus, kai jos skaičiuojamos iki visiško prievolės įvykdymo.
Kai byla iškeliama teisme, taikomos CK 6.37 straipsnyje nurodytos procesinės palūkanos, kurios apskaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, t. y. tiek nuo pagrindinės ieškiniu reikalaujamos sumos (pagrindinės skolos), tiek nuo papildomos sumos, pavyzdžiui: delspinigių, palūkanų ir pan. Remiantis aukščiau paminėtu ieškovui priteistinos palūkanos nuo priteistų sumų už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo ir po ieškinio pareiškimo. Darbdavys ieškovui mokėtinų palūkanų sumas apskaičiuoja pats, tačiau iš pradžių išskaičiuoja privalomus mokėjimus.
Aukščiau aptartais motyvais teismui yra pagrindas tenkinant ieškovo ieškinį iš dalies priteisti iš atsakovo ir darbuotojui priklausančias sumokėti palūkanas. Kaip jau minėta ieškovui priteistas palūkanas apskaičiuoja pats darbdavys arba kreditorius (ieškovas), o kilus ginčui jas apskaičiuoja antstolis, vykdantis išieškojimą pagal išieškotojo reikalavimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ieškovas kreipdamasis į teismą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau tokiu atveju teismui patenkinus jo ieškinį iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1d.). Dėl to iš ieškovo priteistina 132,00 Lt žyminio mokesčio už neturtinio pobūdžio reikalavimą, o iš atsakovo 980,00 Lt už patenkintą iš dalies ieškovo ieškinio turtinių reikalavimų dalį. Taip pat iš abiejų šalių priteistinos išlaidos valstybei susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 92 str. 1d.). Tokiu būdu valstybei iš ieškovo priteistina 14,40 Lt, o iš atsakovo 9,00 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR CPK 260-270 str.,
nusprendžia: