- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-26
- Bylos Nr.
- AS-146-10-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybą
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, Vyriausybės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl neveikimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b. l. 2–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas ir patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu prašymą patenkino ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priimti sprendimą dėl seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 55-56) išaiškinti 2009 m. rugpjūčio 31 d. teismo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatą „įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatas ir priimti sprendimą dėl seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo“. Prašyme nurodė manantis, kad teismui priėmus tokį sprendimą, atsakovo sprendimas dėl seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2009 m. spalio 1 d. nutartimi išnagrinėjęs Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą, jį patenkino ir nutarė išaiškinti 2009 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo rezoliucinę dalį taip: „įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 35 str. 1 d. nuostatas ir priimti sprendimą dėl seniūnaičių sueigos nuostatų patvirtinimo – patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus“.
Nutartyje dėl sprendimo išaiškinimo teismas, remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pažymėjo, jog pareiškėjo teisė kreiptis į teismą atsiranda, kai savivaldybės administravimo subjektas „neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų“. Aiškindama šią nuostatą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo, suformuluoto Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 1 str.) teisės aiškinimo metodais, kolegija pažymėjo, kad ji yra taikoma situacijai, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Tai, anot teismo, reiškia, kad (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 2 d. taikymo požiūriu) įstatymo ar Vyriausybės sprendimo savivaldybės administravimo subjektui nustatyti reikalavimai dėl privalomo elgesio modelio yra suformuluoti imperatyviai, aiškiai ir nedviprasmiškai, nes pats įstatymas įpareigoja atsakovą vykdyti jam priskirtas funkcijas, todėl priėjo prie išvados, kad atsakovas įpareigotinas patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 75-77) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą išaiškinti sprendimą atmesti.
1. Teismas iš esmės pakeitė sprendimo rezoliucinę dalį, papildydamas ją žodžiais „patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus“, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos teismo sprendimo aiškinimo teisenoje rezoliucinės teismo sprendimo dalies pakeitimas yra negalimas.
2. Prašyme dėl 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo išaiškinimo pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios leistų manyti, jog pareiškėjui nėra aišku, kokia yra minėto sprendimo esmė. Sprendimas yra aiškus, todėl nėra įstatyminės sąlygos jį papildomai aiškinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nurodo, kad teismas, išaiškinęs 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą nepakeitė jo esmės, nes atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo reikalavimas patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus buvo patenkintas visa apimtimi, išaiškino savo priimtą sprendimą nurodydamas, jog tinkamu sprendimo įvykdymu bus laikomas sprendimo, kuriuo bus patvirtinti Vietos savivaldos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodyti seniūnaičių sueigos nuostatai, priėmimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalis numato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinė byla Nr. N444-2663/2009, publikuota Administracinė jurisprudencija Nr. 8 (18), P. 315-318) aiškindamas sprendimą teismas negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų. Sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai, kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo), prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei skundžiamą teismo sprendimą, iš esmės sutikdama su atskirojo skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra aiškus ir suprantamas, pažymi, jog pareiškėjo prašomo išaiškinti teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta nedviprasmiškais, pačiame sprendime nurodytais motyvais, todėl tokio sprendimo įvykdymas nėra apsunkintas. Atsakovas pagrįstai atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškindamas sprendimą jį išplėtė, nurodydamas atitinkamą (kitą) motyvaciją ir sprendimo rezoliucinę dalį, papildydamas žodžiais „patvirtinti seniūnaičių sueigos nuostatus“. Taigi, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjo prašymo dėl teismo sprendimo išaiškinimo tenkinimas jame nurodytose ribose nagrinėjamu atveju praktiškai lėmė ne neaiškumų, susijusių su teismo sprendimo vykdymu, pašalinimą (ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis), o motyvacijos, kitaip tariant, teismo sprendimo turinio, keitimą, kuris yra neleistinas pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus, galima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl sprendimo išaiškinimo iš esmės patenkino nepagrįstai. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartis yra naikintina, o pareiškėjo prašymas dėl sprendimo išaiškinimo atmestinas.
Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant proceso šalies atskirąjį skundą aiškinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo turinį, todėl teismas nepasisako dėl šalių argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių vertinimu (interpretavimu).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti.
Nutartis neskundžiama.