- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2-49/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Virginija Čekanauskaitė, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- T. G.
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. D. ir A. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės T. G. ieškinį atsakovams A. D. ir A. D. dėl pirkimo – pardavimo sutarties nuginčijimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams, prašydama pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovo A. D. 2010 m. birželio 8 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui perleisti nuosavybės teises tretiesiems asmenims į sutartimi įgytą žemės sklypo dalį. Nurodė, kad atsižvelgiant į atsakovo nesąžiningumą, į tai, jog ginčijama sutartimi perleistas itin didelės vertės turtas, manytina, kad atsakovas gali bandyti sutartimi įgytą turtą perleisti tretiesiems asmenims, todėl tikslinga taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą – uždraudė atsakovui perleisti nuosavybės teises tretiesiems asmenims į sutartimi įgytą žemės sklypo, esančio Tvenkinių g. 10, Vilniuje, 3360/5879 dalį. Teismas nustatė, kad ginčo dalyką sudaro 2010 m. birželio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties, kuria atsakovo nuosavybėn buvo perleistas žemės sklypas, teisėtumas. Teismo vertinimu, atsakovui perleidus ginčo objektu esantį turtą tretiesiems asmenims, ieškovei galbūt palankus teismo sprendimas gali prarasti savo teisinę reikšmę, o jos teisės ir interesai gali likti neapsaugoti, nes turto išreikalavimas iš trečiųjų asmenų yra ribojamas įstatymo, siekiant apsaugoti sąžiningų turto įgijėjų interesus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog yra pagrindas taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovai atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų. Ieškinio pagrįstumą ieškovė įrodinėja dviem dokumentais – pačia sutartimi ir Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašu. Ieškovė nepateikė Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo dėl namų valdos žemės sklypo, esančio Tvenkinių g. 10, Vilniuje, dalių nustatymo ir pardavimo T. G. ir K. P. ir 2010 m. birželio 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos tarp K. P. ir T. G.. Iš šių dokumentų matyti, kad pati ieškovė to paties žemės sklypo 3919/5879 dalį 2010 m. vasario 2 d. iš Lietuvos valstybės pirko už 2 814,06 Lt, o 2010 m. birželio 8 d. žemės sklypo 1960/5879 dalį iš K. P. pirko už 5 000 Lt. Ieškovė nutylėjo faktą, kad ginčijamą sutartį sudarė dalyvaujant dukrai A. L., kurios dalyvavimas paneigia ieškovės teiginius apie esminį suklydimą dėl perleisto turto vertės. Teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė neįsitikinęs ieškovės materialiojo reikalavimo pagrįstumu. Tokiu būdu, nutartis buvo priimta nesant vieno iš esminių CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinių pagrindų.
2. Teismas neįrodė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės (periculum in mora). Spręsdamas dėl tokios grėsmės buvimo, teismas privalo nustatyti, ar yra aplinkybės, kurios leistų pagrįstai manyti, jog atsakovas slėps, švaistys, perleis turtą, pinigines lėšas tretiesiems asmenims. Teismas neturėjo pagrindo daryti tokios išvados. Apeliantai apie ieškovės realius ketinimus nuginčyti pirkimo – pardavimo sutartį sužinojo 2011 m. spalio mėnesį, kai iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo buvo gauta nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-10449-574/2011, atsisakyti priimti analogišką ieškovės ieškinį dėl rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimo, tačiau nuo 2011 m. spalio mėnesio apeliantai nesiėmė jokių veiksmų, kad 2360/5879 dalis žemės sklypo būtų perleista tretiesiems asmenims. Teismas nurodytų aplinkybių nenustatė, jas ignoravo ir vadovavosi vien tik ieškovės interesais.
3. Nutartis priimta byloje nedalyvaujančio asmens – D. D. – atžvilgiu. Apeliantas kartu su sutuoktine nuosavybės teise valdo ne 3360/5879 dalį žemės sklypo, o 2360/5879 dalį. Likusi 1000/5879 žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso nagrinėjamoje byloje nedalyvaujančiai D. D.. Ji 1000/5879 žemės sklypo dalimi disponuoja nuo 2010 m. liepos 15 d. Tokiu būdu teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė byloje nedalyvaujančio asmens atžvilgiu, taip pažeisdamas procesinės teisės normas. CPK 147 straipsnio 5 dalies 4, 7 punktų pažeidimai sudaro teisinį pagrindą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones dėl draudimo perleisti nuosavybės teises tretiesiems asmenims į 1000/5879 dalį žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančią D. D.. Todėl ginčijama nutartis šioje dalyje naikintina, o ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokia pačia apimtimi netenkintinas.
Ieškovės atsiliepimas į atskirąjį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Apeliantų manymu, ginčo atveju nėra nė vienos iš privalomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytų sąlygų, t. y. ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, taip pat nėra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.
Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės ieškinį ir pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovę ir atsakovą siejo pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, ieškovė atsakovui pardavė žemės sklypo dalį, o vėliau pareiškė ieškinį dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, t. y. sandorį sudarius dėl suklydimo. Toks ieškovės reikalavimas materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės ieškinį tikėtinai pagrįstu. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, neišnagrinėjus bylos iš esmės, teisėjų kolegija negali daryti priešingos išvados nei padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl atmestini apeliantų argumentai, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas.
Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Apeliantai teigia, jog teismas neturėjo pagrindo manyti, kad jie bandys paslėpti, parduoti ar kitaip perleisti ginčo turtą kitiems asmenims, siekdami išvengti restitucijos taikymo nagrinėjamoje byloje. Šį teiginį apeliantai grindžia aplinkybe, kad apie ieškovės ketinimus ginčyti šalių sudarytą sandorį jie sužinojo dar 2011 m. spalio mėnesį, tačiau iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, kad turimą žemės sklypo dalį perleistų tretiesiems asmenims. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantų pateikti duomenys liudija, jog dalį ginčo žemės sklypo atsakovas pardavė vos po mėnesio nuo ginčijamo sandorio sudarymo. Taigi vien ta aplinkybė, kad apeliantai nuo 2011 metų spalio mėnesio likusios ginčo žemės sklypo dalies neperleido kitiems asmenims, negarantuoja, kad tokio sandorio jie nesudarys ateityje. Dėl šių priežasčių atmestini apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai nustatė teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą.
Dar vienas atskirojo skundo argumentas yra susijęs su nusprendimu dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių. Apeliantų teigimu, teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir tai žemės sklypo daliai, kuri nebepriklauso atsakovams, o jos savininke yra į bylą neįtraukta D. D.. Ieškovė pareiškė reikalavimą dėl pirkimo – pardavimo sutarties nuginčijimo, pagal kurią 2010 m. birželio 8 d. už 10 000 Lt ji pardavė atsakovui 3360/5879 dalį žemės sklypo, esančio Tvenkinių g. 10, Vilniuje. Šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui teismas uždraudė atsakovui ginčo sutartimi įgytą turtą perleisti tretiesiems asmenims. Apeliantų su atskiruoju skundu pateikta pirkimo – pardavimo sutartis patvirtina, kad 2010 m. liepos 15 d. ginčo žemės sklypo 1000/5879 dalį atsakovas pardavė D. D. (32-36 b. l.). Ši aplinkybė liudija, kad ne visa ginčijamos sutarties pagrindu įgyto žemės sklypo dalis nuosavybės teise priklauso atsakovui. Paprastai laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsakovui, kadangi materialiniai teisiniai reikalavimai yra pareiškiami atsakovui ir jam tenka pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, vadovaujantis ekonomiškumo principu, būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tos laikinosios apsaugos priemonės, kurios būtinos ir pakankamos užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais (CPK 145 straipsnis). Taigi laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima tiesiogiai varžyti asmenų, kurie nėra atsakovai byloje, teisių, nes teismo sprendimu negalima nuspręsti dėl tokių asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis) ir dėl tų asmenų negali būti priimtas teismo sprendimas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nagrinėjamoje byloje D. D. yra įtraukta dalyvauti trečiuoju asmeniu, jai materialiniai teisiniai reikalavimai nėra pareikšti. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas nedisponavo duomenimis apie D. D. teisę į ginčo žemės sklypo dalį ir turėjo pagrindą taikyti atsakovui A. D. draudimą disponuoti ieškiniu ginčijama sutartimi įgytu žemės sklypu, todėl konstatuoti apeliantų nurodytą proceso teisės normų pažeidimą nėra pagrindo. Jeigu atsakovui taikytas draudimas apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje dalyvaujančio trečiojo asmens D. D. teises, tai pagal CPK 149 straipsnio nuostatas ji turi teisę motyvuotu pareiškimu kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl jai taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo. Beje, tokią teisę pagal minėto straipsnio 3 dalį ji turėjo ir nebūdama byloje dalyvaujančiu asmeniu.
Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė sprendžiamam klausimui aktualias procesinės teisės normas ir ieškinio užtikrinimui pagrįstai taikė draudimą atsakovui disponuoti ginčo sandoriu įgytu turtu, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.