- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-02-21
- Bylos Nr.
- R-756-26-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Vaida Urmonaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
- Advokatai
- Stanislovas Butkevičius
- Kategorijos
- 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės (pranešėja) ir Antano Ablingio,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 82 dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. A. skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, Komisija) 2007 m. sausio 29 d. (taip skunde) sprendimo „Dėl nedeklaravusių gyvenamosios vietos atitinkamoje savivaldybės teritorijoje kandidatų į savivaldybių tarnybų narius“ Nr. 82 dalį, kuria panaikintas Panevėžio rajono apygardos Nr. 33 rinkimų komisijos sprendimas dėl A. A. įregistravimo kandidatu į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narius sąrašą nuo Naujosios Sąjungos (solialliberalai) partijos ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją pašalinti pažeidimą – atstatyti pareiškėją kandidatu į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narius sąrašą nuo Naujosios Sąjungos (socialliberalai) partijos. Komisija skundžiamą sprendimą priėmė remdamasi tuo, kad įregistruoti kandidatais asmenys neatitiko Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, t. y. ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo registracijai apygardos rinkimų komisijoje dienos nebuvo savo gyvenamosios vietos deklaravę toje savivaldybės teritorijoje, kurioje kelia kandidatūrą.
Pareiškėjas nurodė, kad minėta Komisijos sprendimo „Dėl nedeklaravusių gyvenamosios vietos atitinkamoje savivaldybės teritorijoje kandidatų į savivaldybių tarnybų narius“ Nr. 82 dalis yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškina Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 34 straipsnio 2 dalies, Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad užpildydamas kandidato į savivaldybių tarybų narius anketą, kurią su visais reikalaujamais dokumentais pateikė Panevėžio rajono apygardos Nr. 33 rinkimų komisijai, anketos 6 punkte „Nuolatinės gyvenamosios vietos adresas“ jis nurodė savo nuolatinę gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.12 straipsnio 1 ir 2 dalių, 2.16 straipsnio 1 dalies fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas ją savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pareiškėjo teigimu, tokia vieta yra nurodyta pareiškėjo užpildytoje ir Panevėžio rajono apygardos Nr. 33 rinkimų komisijai pateiktoje anketoje. Pagal CK 2.16 straipsnio 2 dalį jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, <...> arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokia pagrindinė pareiškėjo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), kur gyvena pareiškėjui priklausančiame name pareiškėjas su šeima (sutuoktine ir vaikais). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neprašė anketoje nurodyti pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą (kuri buvo deklaruota (duomenys neskelbtini)) ir kuri buvo deklaruota anksčiau. Panevėžio rajono apygardos Nr. 33 rinkimų komisija, patikrinusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, nenustatė pažeidimų.
Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas minėtą sprendimą, pažeidė pareiškėjo konstitucines teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos konstitucijos 32, 33, 34, 35 straipsniuose ir 1994 m. gruodžio 19 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 94/80 EB nuostatas.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas savo skundo reikalavimus patikslino, nurodydamas, kad prašo panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. (o ne 2007 m. sausio 29 d.) sprendimo Nr. 82 dalį.
II.
Atsiliepimu į skundą atsakovas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija prašo pareiškėjo skundą atmesti, nurodo, kad ginčijamas Komisijos sprendimas priimtas vadovaujantis Konstitucija ir galiojančiais įstatymais, todėl naikinti jį nėra teisinio pagrindo. Komisijos nuomone, pareiškėjas siekia įrodyti, kad jis yra savivaldybės, į kurios tarybą kandidatuoja, gyventojas de facto. Tačiau Vyriausioji rinkimų komisija negali ir neturi vertinti, kiek pareiškėjo pateikta informacija svarbi nustatyti kandidatų gyvenamąją vietą de facto, kadangi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas Komisiją, priimant sprendimus dėl kandidatų įregistravimo, įpareigoja vadovautis valstybės registro duomenimis. Kandidato registravimas nustatant jo gyvenamąją vietą de facto, paneigiant jo gyvenamąją vietą de jure, kandidatą įteisintų kaip Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo pažeidėją.
Remiantis Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalimi ir Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu, nuolatinis gyvenimas savivaldybės teritorijoje yra privaloma pasyviosios rinkimų teisės savivaldybių tarybų rinkimuose įgyvendinimo sąlyga. Konstitucija nustato bendruosius teisės būti išrinktam reikalavimus, o rinkimų įstatymuose suteikiama teisė sukonkretinti Konstitucijos reikalavimus ar nustatyti papildomus reikalavimus (Konstitucijos 34 str. 2 d.). Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies 1 sakinys nustato bendrą normą, koks asmuo laikomas nuolatiniu savivaldybės gyventoju, o 2 sakinys – specialią norma, taikomą tik pasyviajai rinkimų teisei – pareigą deklaruoti gyvenamąją vietą. Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad gyvenamoji vieta yra gyventojų registro duomuo, Registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalis nustato, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymu nustatyta tvarka. Todėl remiantis Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsniu, Gyventojų registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, Komisija neturėjo teisės nustatinėti pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos de facto, ir priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi tik Konstitucija, įstatymais bei gyventojų registro duomenimis.
Bylos medžiagoje yra Gyventojų registro tarnybos 2007 m. vasario 19 d. pažyma Nr. (29)9R-715, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas nuo 1998 m. lapkričio 4 d. iki 2007 m. sausio 26 d. gyveno adresu (duomenys neskelbtini), o adresu (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravo tik 2007 m. sausio 26 d. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato reikalavimą deklaruoti gyvenamąją vietą atitinkamoje savivaldybėje iki pareiškinių dokumentų padavimo, šis terminas yra naikinamasis. Pareiškėjas iki pareiškinių dokumentų pridavimo (t. y. iki 2007 m. sausio 22 d.) nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos tos savivaldybės, į kurios tarybą pareiškėjas kandidatuoja, teritorijoje, gyvenamosios vietos deklaravimo terminas yra praleistas, todėl pareiškėjo skundo tenkinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalis apibrėžia asmenis, galinčius būti renkamais savivaldybių tarybų nariais ir asmenis, galinčius rinkti savivaldybių tarybų narius, pateikia pagrindinius savivaldybių tarybų rinkimų principus. Pagal Konstituciją savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Taigi, formuojant savivaldybių tarybas būtina paisyti Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje nustatytų savivaldybių tarybų narių rinkimų principų, kitų Konstitucijos reikalavimų.
Konstitucijos 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai. Vadinasi, Konstitucija įstatymų leidėjui suteikia kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką. Ši įstatymų leidėjo diskrecija reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką yra ribojama Konstitucijoje nustatytais principais. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje numatytos asmens pasyviosios rinkimų teisės renkant savivaldybių tarybų narius turėjimas siejamas su teisiniu faktu - asmens nuolatiniu gyvenimu atitinkamame administraciniame vienete. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą įstatymu nustatyti tokią asmens nuolatinio gyvenimo atitinkamame administraciniame vienete fakto nustatymo tvarką, kad savivaldybių tarybų nariais būtų renkami tik tie asmenys, kuriuos galima pagrįstai laikyti nuolatiniais atitinkamų administracinių vienetų gyventojais.
Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ,,teisę rinkti savivaldybės tarybos narius turi nuolatiniai šios savivaldybės gyventojai (rinkėjai), kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų“, o pagal to paties straipsnio 2 dalį „savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, kuriam rinkimų dieną yra sukakę 20 metų.“ Pažymėtina, kad nuolatinio savivaldybės gyventojo sąvoka naudojama tiek apibūdinant asmenis, siekiančius pasinaudoti aktyviąja rinkimų teise, t. y. rinkti savivaldybių tarybų narius, tiek ir siekiančius pasinaudoti pasyviąja rinkimų teise, t. y. būti renkamiems savivaldybių tarybų nariais.
Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje pateikiama nuolatinio savivaldybės gyventojo sąvoka: „Nuolatiniu savivaldybės gyventoju laikomas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje arba kurio paskutinis žinomas gyvenamosios vietos adresas yra šios savivaldybės teritorijoje, arba kuris savo nuolatinę gyvenamąją vietą viešu pareiškimu nurodė šios savivaldybės teritorijoje ir ši gyvenamoji vieta nustatyta tvarka laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta, taip pat asmuo, kuris turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.“ Nurodyti pripažinimo nuolatiniu savivaldybės gyventoju kriterijai taikytini asmenims, siekiantiems realizuoti ir aktyviąją, ir pasyviąją rinkimų į savivaldybės tarybos narius teises.
Iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatų seka įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti ir kitus, papildomus reikalavimus asmenims, siekiantiems būti renkamais savivaldybių tarybų nariais. Tokie ribojimai nustatyti Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (asmuo rinkimų dieną turi būti sukakęs 20 metų); 2 straipsnio 4 dalyje (savivaldybės tarybos nariu renkamas asmuo likus 65 dienoms iki rinkimų turi būti pabaigęs atlikti bausmę pagal teismo nuosprendį, taip pat neturi būti teismo pripažintas neveiksniu arba nepakaltinamu); (Tarybos nariu negali būti renkamas užsienio valstybės pilietis, kurio pasyvioji rinkimų teisė yra teismo apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra); 2 straipsnio 5 dalyje (savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys arba statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje).
Kaip papildomas ir imperatyvus reikalavimas vertintina ir Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje įtvirtinta nuostata - ,,savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos“. Šis ribojimas neprieštarauja nei Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatai, jog savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, nei 2 straipsnio 3 dalies 1 sakiniui, nustatančiam, kas laikytini nuolatiniais savivaldybės gyventojais. Kitaip tariant, tam, kad asmuo būtų įregistruotas kandidatu, jis turi atitikti ne tik nuolatinio savivaldybės gyventojo sąvoką pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje įtvirtintus kriterijus, bet ir kitus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 2 bei 3 dalyse nurodytus kriterijus, taigi, ir būti deklaravęs gyvenamąją vietą atitinkamos savivaldybės teritorijoje.
Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas pateikia gyvenamosios vietos deklaravimo sąvoką - juo laikytinas gyvenamosios vietos adresą sudarančių duomenų pateikimas deklaravimo įstaigai. „Gyvenamoji vieta - pagrindinė vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs.“ (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 str. 2 d.). Kadangi pagal Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos gyventojas vienu metu deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyventų keliose vietose, preziumuojama, jog deklaruojama ta vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis labiausiai yra susijęs.
Papildomų reikalavimų asmenims, siekiantiems būti išrinktais (tame tarpe ir reikalavimo būti deklaravusiam gyvenamąją vietą) nustatymas yra suprantamas ir gali būti pagrindžiamas siekiu užtikrinti kandidato sąsają su atstovaujama savivaldybės bendruomene, taip pat ypatingu suinteresuotumu, jog renkami asmenys atitiktų aukštus moralinius ir etinius kriterijus, laikytųsi Lietuvos Respublikos įstatymų (tame tarpe ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo). Tokie papildomi reikalavimai nėra diskriminaciniai, jie nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir teisinės valstybės principų. Pareiškėjo skunde nurodytos Tarybos Direktyvos 94/80/EB, priimtos 1994 m. gruodžio 19 d., nuostatos reglamentuoja Europos Sąjungos piliečių, gyvenančių valstybėje narėje, bet nesančių jos piliečiais, galimybes naudotis teise balsuoti ir būti kandidatais vietos savivaldos rinkimuose, taigi ginčo nagrinėjamoje byloje sprendimui minėta Direktyva esminės reikšmės neturi.
Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies antro sakinio „Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas asmuo, kuris savo gyvenamąją vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus deklaravo šios savivaldybės teritorijoje ne vėliau kaip iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos“ formuluotė imperatyvi. Priešingas jos aiškinimas, kad kandidatui pakanka atitikti bent vieną iš nuolatinio savivaldybės gyventojų kriterijų, o gyvenamosios vietos atitinkamos savivaldybės teritorijoje deklaruoti neprivalu, paneigtų šios teisės normos prasmę ir reikštų, kad įstatymų leidėjas kuria beprasmes normas.
Dėl išdėstyto pareiškėjo pateiktus argumentus dėl teisės normų aiškinimo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad A. A., kandidatuojantis į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narius, savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), įstatymų nustatyta tvarka deklaravo tik 2007 m. sausio 26 d. (b. l. 17). Tuo tarpu iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos (šiuo atveju 2007 m. sausio 22 d.) jo nuolatinė gyvenamoji vieta Gyventojų registro tarnybai buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) (b. l. 26). Tad Vyriausioji rinkimų komisija pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas gyvenamosios vietos Panevėžio rajone teisės aktų nustatyta tvarka iki pareiškinių dokumentų pateikimo apygardos rinkimų komisijai dienos deklaravęs nebuvo, ir tuo pagrindu panaikino Panevėžio rajono apygardos Nr. 33 rinkimų komisijos sprendimą dėl A. A. įregistravimo kandidatu į Panevėžio rajono savivaldybės tarybos narius sąrašą.
Asmuo, siekiantis realizuoti savo pasyviąją rinkimų teisę ir tapti kandidatu į savivaldybės tarybą, turi elgtis pakankamai rūpestingai, taigi susipažinti su įstatymų keliamais kandidatams reikalavimais ir įsitikinti, kad jis faktiškai tuos reikalavimus atitinka. Ši pareiga negali būti primetama kitiems asmenims ar institucijoms.
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 82 dalies panaikinimo atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.