Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2022-02-09 · Administracinė byla Nr. eI2-1102-872/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-02-09
Bylos Nr.
eI2-1102-872/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03168-2021-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Fausta Vitkienė (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
H. O.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Remigijus Volikas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1102-872/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03168-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo H. O. atstovui advokatui Remigijui Volikui,atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei J. I.-P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Baltarusijos Respublikos piliečiui H. O. (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Nurodo, kad pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kaip užsienietis, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 44¹ straipsnio pagrindu. Kartu su prašymu pateikė visus kvalifikaciją bei darbdavio įsipareigojimus ir atitikimą reikalavimams patvirtinančius dokumentus. Departamentas nenustatė ir nekonstatavo pareiškėjo neatitikimo Įstatymo 44¹ straipsnio reikalavimams. Departamentas Sprendime nurodo, kad Departamento vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Registrų centro duomenimis, pareiškėjas yra vienas iš dviejų Bendrovės akcininkų, dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jis turėtų kreiptis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjo teigimu, ši Departamento nuomonė prieštarauja Įstatymo nuostatoms bei sveikai logikai. Pareiškėjas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu kreiptis dėl leidimo išdavimo negali, nes nevykdo veiklos, nurodytos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, jam priklauso 600 bendrovės akcijų, kurių nominali vertė 600 eurų, tai yra 24 proc., visų įmonės akcijų. Jis neturi 1/3 bendrovės akcijų, neturi sprendžiamojo balso teisės priimant sprendimus bendrovėje, turi tik teisę dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose ir juose priimamų sprendimų priėmime ta apimtimi, kurią nustato Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Jis taip pat nėra įmonės vadovas.

Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalis nustato asmenis, kuriems taikomos šio straipsnio nuostatos. Visos asmenų kategorijos yra apibrėžiamos atitinkamų reikalavimų atitikimu. Būtent įstatymų leidėjas aiškiai nustato, kad tik atitinkantiems nurodytus reikalavimus asmenims gali būti taikomos šio straipsnio nuostatos, jei nėra kitų jų netaikymo pagrindų. Jei asmuo neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytų reikalavimų, jo atžvilgiu negali būti taikomos Įstatymo 45 straipsnio nuostatos, todėl asmenims, kuriems nėra taikomos Įstatymo 45 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo taikyti Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies. Departamento pasisakymas, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Bendrovės, kurioje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, akcininkas, jam yra taikomos Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Tai, kad pareiškėjas šiuo metu neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, todėl nėra pagrindas netaikyti jam Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies nuostatos yra neteisėtas, nepagrįstas ir diskriminacinis.

Nurodo, kad Įstatymo nuostatos nedraudžia asmeniui, turinčiam įmonės akcijų, gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kitu pagrindu, nei teisėtos veiklos vykdymas. Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies nuostatos iš esmės reglamentuoja teisės normų konkurenciją, kad tuo atveju, kai asmuo atitinka abiejų teisės normų keliamus reikalavimus, įstatymas nustato, kuri teisės norma turi būti taikoma, tačiau niekaip negali įtakoti teisės normų taikymo, kada asmuo atitinka tik vienos teisės normos nustatomas sąlygas. Šiuo atveju Departamentas pats pripažino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, tai yra, kad jo atžvilgiu negali būti taikomos įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Tai tik patvirtina, kad negali būti taikoma ir Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalis. Departamento aiškinimas, kad jei asmuo neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, nėra pagrindas netaikyti jam Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies nuostatos yra labai pavojingas diskriminaciniu požiūriu. Nurodo, kad tiek Įstatymo 44¹, tiek 45 straipsnio nuostatos numato visiškai skirtingus reikalavimus ir sukelia skirtingus lūkesčius bei skirtingas pasekmes. Pažymi, kad Sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialiąsias teisės normas bei nurodant nesamą, tikrovės neatitinkančią teismų praktiką.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 7 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) programinės įrangos kūrėju. Ši profesija yra įtraukta į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 4-491 patvirtintą profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija ir kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.

Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus, siekdamas įvertinti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 44¹ str. nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, patikrino duomenis apie Bendrovę. Registrų centro duomenimis, pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 18 d. yra Bendrovės dalyviu (akcininku). Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos užsieniečiams, kuriems taikomos Įstatymo 45 str. nuostatos. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, Departamentas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 44¹ str. nustatytu pagrindu, kadangi pareiškėjui yra taikomos Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Departamentas priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Nesutiko su skundu tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl jo atžvilgiu negali būti taikoma Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalis. Šiuo aspektu nurodo, kad Įstatymo 44¹straipsnio 8 dalis nustato, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos užsieniečiams, kuriems taikomos šio Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiams, kurie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, nuostatos, tačiau šiame straipsnyje, priešingai, negu aiškina pareiškėjas, neįtvirtina, kad Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatos negali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu užsienietis visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Tai, jog pareiškėjas šiuo metu neatitinka Įstatymo 45 straipsnio sąlygų, nes pareiškėjas neturi pakankamo Bendrovės akcijų kiekio, nėra pagrindas netaikyti jam Įstatymo 44¹ straipsnio 8 d. nuostatos.

Pažymi, jog sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, svarbu nustatyti, ar užsienietis realiai atitinka Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi pagrindą, kuriuo prašoma išduoti leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas užsiima Lietuvos Respublikoje teisėta veikla – nuo 2015 m. vasario 18 d. yra Bendrovės dalyvis (akcininkas), tačiau, remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, niekada nedirbo Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turėjo nuo 2020 m. spalio 1 d. iki 2021 m. kovo 29 d. ir nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d. galiojusias nacionalines vizas, išduotas kaip Baltarusijos Respublikos, t. y. valstybės, kurios piliečiams yra nustatytas nacionalinių vizų išdavimas supaprastinta tvarka, piliečiui, dėl kurio atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkauja juridinis asmuo arba kuris vyksta į Lietuvos Respubliką ilgalaikiam buvimui. Nurodytos aplinkybės rodo, jog pareiškėjo interesas realiai yra vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje, būnant jos dalyviu, o ne joje dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą.

Šalies argumentai

Taip pat pažymi, kad pareiškėjas savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki šiol dirba „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiuoju režisieriumi. Tai reiškia, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį įvairiapusiškai dalyvauja Bendrovės veikloje neturėdamas leidimo laikinai gyventi ir nebūdamas Lietuvos Respublikoje. Darė prielaidą, kad Sprendimas neužkerta galimybės pareiškėjui ir toliau būti Bendrovės dalyviu ir/ar atlikti kitokias funkcijas Bendrovėje jam nebūnant Lietuvoje.

Nesutiko su argumentais jog tai, kad pareiškėjas šiuo metu neatitinka Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, nėra pagrindas netaikyti jam Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies nuostatos, yra diskriminacinio pobūdžio. Šiuo aspektu nurodo, kad, nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 44¹ str. įtvirtintus leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, reikalavimus. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 18 d. yra Bendrovės akcininkas, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte įtvirtintu pagrindu, siekia tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus, reikalingus leidimui laikinai gyventi gauti. Pažymi, kad Įstatymo 44¹ straipsnio 8 d. taikymas ne diskriminuoja pareiškėją, o užtikrina, kad užsienietis prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teiktų tik tuo pagrindu, kuris atitinka tikrąjį numatomą užsieniečio buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir būtų išvengta piktnaudžiavimo migracijos taisyklėmis atvejų.

Nurodė, kad Įstatymo prasme, akcininkas turi kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi verslo (teisėtos veiklos) pagrindu pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi šiuo pagrindu yra nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti įmonė. Tokios nuostatos tikslas – užtikrinti, kad dėl leidimo laikinai gyventi kreiptųsi tik realią veiklą vykdančių įmonių dalyviai ir vadovai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Baltarusijos Respublikos piliečiui H. O. teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 7 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) programinės įrangos kūrėju.

Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus, siekdamas įvertinti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, patikrino duomenis apie Bendrovę bei nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 18 d. yra Bendrovės dalyviu (akcininku).

Departamentas, įvertinęs surinktų duomenų visumą nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytu pagrindu, kadangi pareiškėjui yra taikomos Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Taigi, įstatyme yra numatyta aiški sąlyga, kad užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas, kai jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos yra aišku, kad vertinant, ar užsienietis atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ir į jo nuosavybės teise valdomų bendrovės akcijų nominaliąją vertę, kuri turi būti ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas nors ir yra Bendrovės akcininkas ir jam priklauso 600 Bendrovės akcijų, kurių nominali vertė 600 eurų, tačiau tai yra tik 24 proc., visų Bendrovės akcijų ir tai reiškia, kad pareiškėjas neturi 1/3 Bendrovės akcijų. Taigi, šios nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo byloje nėra, patvirtina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų.

Taigi, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų, suteikiančių užsieniečiui gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tuo atveju, jei užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla. Nagrinėjamu atveju ginčas keliamas dėl to, ar pagrįsta Departamento išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas yra Bendrovės, kurioje ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, akcininkas ir nors jis valdo mažiau nei 1/3 Bendrovės akcijų, tačiau jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo turėtų būti vertinamas būtent Įstatymo 45 straipsnio nuostatų apimtyje. Iš Departamento Sprendimo turinio galima teigti, kad pareiškėjui net ir neatitinkant Įstatymo 45 straipsnio reikalavimų, jo atžvilgiu vis tiek nėra pagrindo netaikyti Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies nuostatų. Pareiškėjas tokį Departamento sprendimą vertina kaip neteisėtą ir diskriminacinį.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas. Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos užsieniečiams, kuriems taikomos šio Įstatymo 45 straipsnyje, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiams, kurie užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, nuostatos.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, tiek Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies, tiek 45 straipsnio nuostatos yra imperatyvios. Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalyje aiškiai įtvirtinta, kad 44¹ straipsnio nuostatos netaikomos tik tuo atveju, jei užsieniečiui taikomos Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, jam ši nuostata negali būti taikoma, todėl teikti prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo būtent šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjas net negalėtų. Šiuo atveju pareiškėjas suprasdamas, kad jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, teikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 44¹ straipsnio pagrindu, tačiau iš Departamento sprendimo nėra visiškai aišku, kuo remiantis Departamentas priėmė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytinos būtent Įstatymo 45 straipsnio nuostatos. Nors Departamentas Sprendime nurodė, kad vien tai, kad pareiškėjas yra Bendrovės akcininkas, jis turėtų teikti prašymą Įstatymo 45 straipsnio pagrindu, tačiau, kaip jau minėta, užsieniečiui, teikiančiam prašymą Įstatymo 45 straipsnio pagrindu, nepakanka būti vien tik Bendrovės akcininku. Šioje nuostatoje įtvirtintas aiškus reikalavimas, kad užsieniečio valdomų bendrovės akcijų nominalioji vertė turėtų būti ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Ši nuostata yra imperatyvaus pobūdžio ir kitaip negali būti interpretuojama. Užsienietis taip pat turi atitikti ir kitus šioje nuostatoje įtvirtintus imperatyviuosius reikalavimus.

Kritiškai vertintini Departamento argumentai, kad Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalyje nėra įtvirtina, kad Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatos negali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu užsienietis visiškai atitinka Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatos netaikomos tiems užsieniečiams, kuriems taikomos Įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, t. y. netaikomos tiems užsieniečiams, kurių teisinė padėtis leidžia vertinti, kad jie atitinka Įstatymo 45 straipsnio nuostatoje įtvirtintus imperatyvius kriterijus. Šiuo atveju Departamentui susipažinus su Bendrovės dokumentais ir nustačius, kad pareiškėjas neatitinka 45 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, Departamentui nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo prašymo nevertinti pagal jame nurodytą teisinį pagrindą (Įstatymo 44¹ straipsnis) ir vadovautis Įstatymo 44¹ straipsnio 8 dalies nuostata.

Apibendrinus darytina išvada, kad Departamentas nepagrįstai skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turėjo kreiptis Įstatymo 45 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, jog atsakovas Sprendime iš esmės nenurodė argumentų, kokius Įstatymo 45 straipsnyje nurodytus imperatyvius kriterijus pareiškėjas atitinka, kad prašymą turėtų teikti vadovaudamasis būtent šiuo teisiniu pagrindu. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas Sprendime savo priimtų išvadų tinkamai net nemotyvavo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai; administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr. pvz., 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-34/2014).

Atsižvelgiant į tai, kad Departamentas netinkamai įvertino pareiškėjo prašyme nurodytą pagrindą leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti, todėl Departamento 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) naikintinas dėl jo dviprasmiškumo ir nepagrįstumo. Panaikinus Sprendimą Departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. liepos 7 d. pateiktą prašymą iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus reikalavimus tokiam sprendimui priimti.

Pareiškėjas teismo prašo priteisti iš atsakovo 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas visiškai, t. y. sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, o prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra racionalios, pagrįstos ir būtinos, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 91 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo H. O. skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo H. O. 2021 m. liepos 7 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Priteisti pareiškėjui H. O. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 522,50 Eur (penkis šimtus dvidešimt du eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėSaulius JakaitisFausta Vitkienė