Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apygardos teismas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Remdamasi Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pareiškėja nurodė, kad jai turi būti išmokėtas ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką bei 5 proc. dydžio palūkanos (Civilinio kodekso 6.7 straipsnis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl pareiškėjos prašomų priteisti procesinių palūkanų paaiškino, kad tai yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje jo taikyti negalima. Taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismas visiškai atsiskaitė su N. V. jos atleidimo dieną. Pažymėjo, kad tik jai palankus teismo sprendimas šioje byloje sukuria Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą prievolę sumokėti negautą darbo užmokestį. Be to, ginčas šioje byloje kilo ne dėl viso darbo užmokesčio, o tik santykinai mažos jo dalies priteisimo.

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo atsakovė remiasi Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad esant sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei situacijai, galimai pareiškėjams palankaus teismo sprendimo įvykdymas yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdant minėtą Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Dėl šios priežasties, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (10-14 b. 1.).

Pareiškėjos reikalavimas priteisti palūkanas, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, taip pat negali būti tenkinamas, kadangi šis reikalavimas kilęs iš santykių, savo esme artimesnių darbo, o ne prievoliniams teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso teisės normos (21-26 b. 1.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėja N. V. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 2 d. ėjo teisėjo pareigas Kauno apygardos teisme (4-5 b. l.).

Pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus.

Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio „Teisėjų atlyginimas“ 2 dalyje inter alia nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio, o šio straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad bendrosios kompetencijos bei specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apvalinama vadovaujantis bendromis skaičių apvalinimo taisyklėmis taip, kad paskutinis skaitmuo būtų 0 arba 5.

Įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui buvo nustatytas 490 Lt valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinio dydžio, taikomo 2008 metais, įstatymo 3 straipsnis). Apygardos teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas – 17,2 (Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, 2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.).

2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-235 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis, be kita ko, nustatant, kad apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas 15,14. 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-362 1 straipsniu (šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pakeistas įstatymo priedėlis nustatant apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą 14.

Pareiškėja teisę išmokėti teisėjo atlyginimo nepriemoką sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, kuriame buvo tiriamos įstatymų nuostatos, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, išaiškinimais.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940 ir 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, inter alia įsipareigojimų, susijusių su atlyginimų teisėjams mokėjimu, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams inter alia teisėjams. <....> Oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos kylančius reikalavimus teisiniam reguliavimui, kuriuo mažinamas valstybės tarnautojų atlyginimų dydis valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, mutatis mutandis taikytinos ir nustatant teisinį reguliavimą, kuriuo mažinamas inter alia teisėjų atlyginimų dydis. Teisėjų atlyginimų mažinimas negali būti neproporcingas ar diskriminacinis; inter alia atlyginimai negali būti mažinami tik teisėjams arba tik tam tikrų teismų ar tam tikras pareigas einantiems teisėjams, negali būti pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų (skirtingų teismų sistemų ir (ar) grandžių teismų teisėjų) atlyginimų dydžių proporcijos, taip pat teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (inter alia valstybės tarnautojų, politikų, pareigūnų) atlyginimų dydžių proporcijos. Šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip pasikėsinimas į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.“ Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2009-04-28 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, 2009-07-17 redakcija), kuriuo sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo koeficientai), buvo nustatytas neproporcingas teisėjų atlyginimų mažinimo mastas, inter alia pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų skirtingų teisėjų pareigų atlyginimų dydžių proporcijos, teisėjų ir kitų asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijų (valstybės tarnautojų, valstybės politikų ir pareigūnų, prokurorų) atlyginimų dydžių proporcijos; nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <....> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami teisėjų atlyginimai; šių reikalavimų nesilaikymas traktuotinas kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, taigi kaip inter alia Konstitucijos 190 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams; konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas kitų konstitucinių principų (inter alia proporcingumo, teisingumo) kontekste, nereiškia socialinės lygiavos, inter alia nepaneigia reikalavimo diferencijuoti iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų mokamų atlyginimų dydžių atsižvelgiant į juos gaunančių asmenų atliekamų funkcijų pobūdį, jų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, šias pareigas einančių asmenų profesinį lygį, kvalifikaciją; šio reikalavimo privalu paisyti ir nustatant apmokėjimo už darbą mažinimo priemones valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savivaldybių institucijose ir kokias pareigas jie eina.

Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turėjo teisę, kaip tokią, valstybėje 2008 metų antroje pusėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei būklei proporcingai sumažinti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, pareiginių algų (atlyginimų) koeficientus, tačiau toks koeficientų mažinimas turėjo būti proporcingas visiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų.

Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai - tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai.

Pažymėtina, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku: kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka .

Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XI1-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 pratęsė šį terminą iki 2015 m. gegužės 1 d.

Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau - Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas), preambulėje konstatuodamas, kad, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria vadovaudamasi valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai - tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, - juos kompensuos. Kartu Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad, apsisprendus 2014 metais kompensuoti praradimus, patirtus dėl nuo 2009 metų sumažintų valstybinių pensijų ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų atlyginimų koeficientų, priedų ir kitų išmokų, viešosios išlaidos padidėtų apie 1 mlrd. litų ir dėl to kiltų rizika pradėti perviršinio deficito procedūrą Lietuvos Respublikai, atsižvelgdamas į tai, kad toks išlaidų padidinimas nemažinant kitų išlaidų pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo reikalavimus, o kitų išlaidų sumažinimas šia suma keltų grėsmę esminių valstybės funkcijų atlikimui, Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje konstatavo, kad 2014 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatų ir išvengti perviršinio deficito, tai yra atsižvelgti į finansinę šalies būklę ir kompensuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimo praradimus, neviršijant 2014 metų tikslo, todėl nėra pagrindo teigti, kad numatoma gauti ar sukaupti lėšų, reikalingų praradimams dėl sumažintų valstybinių pensijų ir sumažintų atlyginimų kompensuoti, ir dėl to 2014 metų valdžios sektoriaus išlaidos turi būti tvirtinamos neįsipareigojant kompensuoti šiuos praradimus.

Įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį liudija ir tolimesni Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-192 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. Pagal Grąžinimo įstatymą (1 straipsnis) asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžinami šie patirti praradimai: 1) šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota grąžintina asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis (toliau – grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis); 2) šio straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka grąžintinas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo susidaręs socialinių, valstybinio socialinio draudimo išmokų, valstybinių pensijų dydžių skirtumas ir kaupiamųjų pensijų įmokų skirtumas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Tokie prašymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti pateikti sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms ar įstaigoms, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje atitinkamam laikotarpiui procentinėmis dalimis išdėstytas grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies mokėjimas.

Įgyvendindama aukščiau aptartą įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 903, kuriuo patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

Visa tai rodo, kad įstatymų leidėjas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nustatytą įpareigojimą kompensuoti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį. Lietuvos Respublikos Seimui per protingą laiką nustačius ekonominės krizės neproporcingai sumažintos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo tvarką, pareiškėja neproporcingai sumažintą teisėjo atlyginimo dalį turi teisę gauti remdamasi Grąžinimo įstatymu. Byloje duomenų, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, nėra. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjai ginčui aktualiu laikotarpiu susidariusią teisėjo atlyginimo nepriemoką nėra pagrindo.

Taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinių skundo reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir procesinių palūkanų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

N. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.