Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo T. R. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gegužės 16 d. nutarimo, kuriuos atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš T. R. konfiskuota 237,50 Eur valstybės naudai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 2 d. nutartimi nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi nuteistojo T. R. kasacinis skundas atmestas.

2016 m. kovo 8 d. pareiškimu T. R. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, prašydamas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

2016 m. gegužės 16 d. nutarimu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (toliau - Prokuroras) atmetė T. R. pareiškimą. Prokuroras nurodė, jog T. R. ir V. Y. pareiškimuose nurodytos aplinkybės vienos ar kartu su anksčiau teismų nustatytomis aplinkybėmis neįrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba kad jis padarė lengvesnį nusikaltimą. Nutarime pažymima ir tai, kad T. R. turėjo galimybę kelti savo kaltės nebuvimo klausimą ir bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau to nedarė.

Nesutikdamas su tokiu Prokuroro sprendimu, T. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su skundu dėl jo panaikinimo.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi nuteistojo skundas atmestas. Motyvuodamas savo sprendimą, teismas pažymėjo, kad skunde nurodomos aplinkybės nuteistajam, buvo žinomos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, todėl jis turėjo objektyvias galimybes jas nurodyti ir jomis remtis teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaip neįtikinančią versiją teismas vertino T. R. poziciją, kur šis paaiškino, jog anksčiau šių aplinkybių nebuvo nurodęs, kadangi ikiteisminio tyrimo pareigūnai juo neva nebūtų patikėję. Teismas taip pat akcentavo, kad nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo neturi esminės reikšmės sprendžiant jo kaltės klausimą išnagrinėtoje byloje, nes T. R. nebuvo inkriminuotas narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimas.

Skundu nuteistasis T. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį ir nurodyti Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui byloje pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Nuteistasis pažymi, kad nei pareiškime pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, nei skunde Vilniaus apygardos teismui jis nebuvo konkrečiai nurodęs kuomet sužinojo visus aptariamam klausimui reikšmingus faktus. Pasak nuteistojo, priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, visų aplinkybių jis nei pirmosios apklausos metu, nei bylos nagrinėjimo pirmos ir apeliacinės instancijos teismuose metu dar pilnai nežinojo. Skunde pažymima, kad tik po bylos išnagrinėjimo kasacinės instancijos teisme T. R. sužinojo apie jo namo kieme narkotines medžiagas palikusio užsienio valstybės piliečio V. Y. apsisprendimą duoti parodymus šios bylos procese. Nuteistojo teigimu, šių aplinkybių jis anksčiau nebuvo nurodęs ne dėl to, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismas jomis nepatikėtų, bet dėl nepilno jų žinojimo bei V. Y. kontaktinių duomenų neturėjimo. Nuteistasis taip pat nesutinka su skundžiamos nutarties teiginiu, jog narkotinių medžiagų įgijimo būdas neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo baudžiamosios atsakomybės. Pasak T. R., jo nurodytos naujai paaiškėjusios aplinkybės galimai patvirtina, jog kaltinime inkriminuotų narkotinių medžiagų tikrasis savininkas buvo ne jis, o kitas asmuo. Tai iš dalies paneigia jo disponavimą narkotinėmis medžiagomis bei gali turėti lemiamos reikšmės skirtingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

Nuteistojo T. R. skundas atmetamas.

Baudžiamosios bylos atnaujinimo institutas – tai išimtinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkretiems įstatyme nustatytiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti žinomi ir patikrinti bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu. Vadovaujantis BPK 444 straipsnio 1 dalimi, tokiais pagrindais laikytinos šios aplinkybės: 1) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytas liudytojo ar nukentėjusiojo parodymų arba ekspertizės akto melagingumas, taip pat kitų įrodymų, kuriais paremtas nuosprendis ar nutartis, netikrumas; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nagrinėdami bylą teisėjai nusikalstamai piktnaudžiavo; 3) kad atlikdami ikiteisminį tyrimą pareigūnai nusikalstamai piktnaudžiavo ir dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis; 4) kitokios aplinkybės, kurios teismui nebuvo ir negalėjo būti žinomos priimant nuosprendį ar nutartį, nors ikiteisminis tyrimas bei bylos nagrinėjimas teisme buvo atliktas išsamiai, ir kurios vienos ar kartu su anksčiau nustatytomis aplinkybėmis įrodo, kad nuteistasis yra nekaltas arba, kad jis padarė lengvesnę ar sunkesnę nusikalstamą veiką negu ta, už kurią jis nuteistas, taip pat, kurios įrodo, kad išteisintasis arba asmuo, kurio byla nutraukta, yra kaltas.

Išnagrinėjęs nuteistojo T. R. skundą, aukštesnysis teismas, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis, kuria atmestas šio nuteistojo skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. gegužės 16 d. nutarimo atsisakyti pradėti procesą dėl baudžiamojoje byloje naujai paaiškėjusių aplinkybių, yra teisėta ir pagrįsta. Pastarajame procesiniame sprendime yra teisingai pažymima, jog visas pareiškime dėl proceso atnaujinimo minimas aplinkybes nuteistasis galėjo nurodyti nagrinėjant baudžiamąją bylą teismine tvarka, tačiau to nepadarė ir apie V. Y. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu net neužsiminė. Nors skunde nuteistasis akcentuoja, jog nė viename iš savo rašytų dokumentų nebuvo konkrečiai nurodęs kada jis sužinojo visas aplinkybes, kuriomis grindžia savo pareiškimą, teismas pažymi, jog iš paties T. R. paaiškinimų logiškai seka, kad aptariamas aplinkybes jis sužinojo dar iki jo sulaikymo ir įtarimo pareiškimo šiame baudžiamajame procese. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog anot T. R., būtent V. Y. 2012 m. gegužės – birželio mėnesį, nuteistajam nežinant, paliko pas jį namuose narkotines ir psichotropines medžiagas, kurios buvo rastos 2012 m. rugpjūčio 7 d. atliktos kratos metu. Taigi apie tai, jog jo namuose rastos apyvartoje uždraustos medžiagos priklauso ne nuteistajam, o kitam pašaliniam asmeniui, T. R. ikiteisminio tyrimo pareigūnams galėjo pranešti dar atliekant kratą, tačiau jis to nepadarė bei pasirašė 2012 m. rugpjūčio 7 d. kratos protokolą nepareiškęs jokių pastabų (T1, b. l. 115-124). Pažymėtina, kad V. Y. nuteistasis neminėjo ir sekančią dieną (2012 m. rugpjūčio 8 d.) vykusios apklausos metu, užtat parodė, jog pas jį rastas narkotines ir psichotropines medžiagas gavo iš vyro vardu O., kurio duomenų (pavardės, tikslaus gyvenamosios vietos adreso) T. R. nurodyti negalėjo (T1, b. l. 31-32). Aukštesniojo teismo vertinimu, pastarosios aplinkybės paneigia nuteistojo skundo argumentus, jog baudžiamojo proceso metu jis nieko nepasakojo apie V. Y. vien dėl to, kad nežinojo jo kontaktinių duomenų. Akivaizdu, jog analogiškų duomenų neturėjimas nesutrukdė T. R. atskleisti ikiteisminio tyrimo pareigūnams kito vyro (O.) vardą ir paaiškinti, kad narkotines medžiagas jis gavo iš jo. Maža to, vėlesnės apklausos metu (2012 m. gegužės 29 d.) T. R. jau aiškino padėjęs ikiteisminio tyrimo pareigūnams surasti ir sulaikyti O., kas suponuoja teismui išvadą, jog nurodydamas, kad narkotines ir psichotropines medžiagas nuteistasis gavo būtent iš šio asmens, T. R. sakė tiesą (T1, b. l. 43).

Nuteistojo skundo argumentas dėl duomenų apie V. Y. nenurodymą teisėsaugos institucijoms dėl to, kad pastarasis tik neseniai sutiko duoti parodymus šiame baudžiamajame procese, nagrinėjamam klausimui teisinės reikšmės neturi. Visas tyrimui reikšmingas aplinkybes nuteistasis turėjo iš karto nurodyti teisėsaugos pareigūnams, kurie savo ruožtu jas įvertintų bei imtųsi atitinkamų procesinių veiksmų, siekiant gauti papildomus įrodymus (nustatinėtų nežinomo asmens tapatybę, ieškotų jo kontaktinių duomenų, apklausinėtų ir kt.). Pažymėtina, kad tai, jog žinodamas tyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistasis jų iš karto nenurodė pareigūnams dėl to, kad, jo nuomone, jų buvo nepakankama, savaime nedaro tokių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis.

Skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad T. R. pareiškime nurodomos aplinkybės galimai patvirtina, kad narkotinės medžiagos priklausė ne nuteistajam, kas iš dalies paneigia jo disponavimą narkotinėmis medžiagomis bei gali turėti lemiamos reikšmės skirtingam nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo jis pripažintas kaltu, kvalifikavimui. Tiek Prokuroro, tiek apygardos teismo procesiniuose sprendimuose visiškai teisingai nurodoma, kad T. R. nebuvo kaltinamas narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimu. Taigi šių medžiagų įgijimo aplinkybės nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama skunde, neturi teisinės reikšmės. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad BK 260 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais – neteisėtai gaminant, perdirbant, įgyjant, laikant, gabenant ar siunčiant narkotines ar psichotropines medžiagas, turint tikslą jas platinti. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pakanka nustatyti bent vieną iš šių požymių. T. R. teismų nuteistas tik dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo ir realizavimo (pardavimo). Šių medžiagų įgijimas jam neinkriminuotas. Taip pat šiuo atveju visiškai nesvarbu kam priklausė nuteistojo laikytos ir platintos narkotinės bei psichotropinės medžiagos. T. R. kaltė dėl jam įkaltintos veikos padarymo yra grindžiama byloje surinktais ir teismų ištirtais įrodymais. Savo kaltės dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo ir platinimo iš esmės neginčija ir pats nuteistasis. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pastarasis ne kartą buvo nurodęs, kad jis platino būtent pas jį kratos metu rastas narkotines ir psichotropines medžiagas, kurias, jo teigimu, jam davė O. (T3, b. l. 31-32, 43, T4, b. l. 23-24). Taigi, priešingai nei teigiama skunde, nuteistajam buvo puikiai žinoma, jog jis laikė pas save namuose apyvartoje uždraustas medžiagas, tokiu būdu pažeisdamas įstatymo reikalavimus. Kaip jau buvo minėta, tai, jog T. R. laikytos ir platintos narkotinės bei psichotropinės medžiagos galimai priklausė ne jam, jokios reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui bei bausmės skyrimui neturi.

Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, ją naikinti skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. R. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.