Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (pranešėjas), Ramūno Mitkaus ir Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. D. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Sanalaita“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

priteisti iš atsakovės UAB „Sanalaita“ ieškovo J. D. naudai 25 000 Lt skolą pagal 2008 m. balandžio 2 d. Autorinę licencinę kūrinio sukūrimo, atlikimo, leidybos sutartį Nr. SL-039-1;priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 5 procentų metines palūkanas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 14 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. , t. y. priteisti 706,97 Lt palūkanų;priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo;priteisti iš atsakovo ieškovo naudai teisinės pagalbos išlaidas ir žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Teismas neišsiaiškino visų svarbių bylai aplinkybių, neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo atlikti UAB „Sanalaita“ buhalterinių dokumentų apskaitos ir atskaitomybės tyrimo su tikslu išsiaiškinti, kiek buvo pagaminta albumo ,,(duomenys neskelbtini)“ kompaktinių plokštelių ir audio kasečių, kiek buvo užsakyta įpakavimų, apipavidalinimo dizaino viršelių, kam buvo pavesta pardavinėti kompaktines plokšteles ir audio kasetes, bei kur jos buvo pardavinėjamos (grupės ,,(duomenys neskelbtini)“ albumo ,,(duomenys neskelbtini)“ kompaktinėmis plokštelėmis ir audio kasetėmis yra prekiaujama). Teismas nepagrįstai reikalavo, kad ieškovas pateiktų įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovė pardavė 5 000 vnt. kompaktinių diskų ir 5 000 vnt. kasečių ,,(duomenys neskelbtini)“.Teismas apribojo ieškovui galimybę tinkamai pasiruošti bylai, ignoruodamas ieškovo prašymą padaryti 2-3 dienų teismo posėdžio pertrauką ir taip sudaryti galimybę ieškovui susipažinti su atsakovo pateiktomis sąskaitomis faktūromis.Teismas nesiaiškino, dėl kokių aplinkybių ir kodėl dalis kompaktinių diskų ir audio kasečių buvo grąžinta. Tokiu grąžinimu stengiamasi išvengti atsakomybės atsiskaityti su ieškovu. Be to, kelia abejonių iš UAB ,,Nodus modus“, A. Ž. firmos ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,Audis“ grąžintos kasetės ir kompaktiniai diskai. Teismas nesiaiškino, kodėl buvo grąžintos ne visos kasetės ir kompaktiniai diskai iš karto bei kodėl buvo vykdomas pirkimas, kai kasečių ir kompaktinių diskų dar daug buvo likę.Atsakovės paaiškinimuose, teismo sprendime ir PVM sąskaitose faktūrose nurodyti parduotų kompaktinių diskų ir audio kasečių kiekiai nesutampa. Teismas nesiaiškino visų bylos aplinkybių, nesiaiškino, kur yra neparduotos kasetės ir kompaktiniai diskai, ir ką atsakovė su jais darys. Teismas netinkamai taikė CPK 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio, 12 straipsnio, 13 straipsnio, 14 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas, tokiu būdu pažeisdamas teisę gauti atlygį už kūrinį, jo pardavimą ir platinimą ir kitas ieškovo teises.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad 2008 m. balandžio 2 d. tarp ieškovo (apelianto) ir atsakovės buvo sudaryta Autorinė licencinė kūrinio sukūrimo, atlikimo, leidybos sutartis Nr. SL-039-1, pagal kurią atsakovė įgijo teisę išleisti, atgaminti ir platinti ieškovo kūrinį (duomenys neskelbtini) bei mokėti ieškovui po 1,70 Lt nuo kiekvienos parduotos kasetės (MC) ir po 2,55 Lt nuo kiekvienos parduotos kompaktinės plokštelės (CD) su programos įrašu (1 t., b. l. 8). Atsakovė išleido 2 000 vnt. CD ir 800 MC (1 t., b. l. 32-36). Kompaktinės plokštelės ir kasetės buvo platinamos per įvairias įmones ir asmenis dirbančius pagal verslo liudijimą (1 t., b. l. 70-165). Dalis CD ir MC grąžinta atsakovei (1 t., b. l. 37-69). Pirmosios instancijos teismas, pagal pateiktus dokumentus nustatė, kad atsakovė pardavė 457 vnt. CD ir 494 vnt. MC, todėl ieškovui priteisė 2 005,15 Lt.

Apeliacinio skundo esmė – pirmosios instancijos teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, kiek buvo pagaminta ir parduota CD ir MC, t. y. teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.

Pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikalingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo priteisti jam pinigus už 5 000 vnt. CD ir 5 000 vnt. MC, teigdamas, kad tiek, o gal ir daugiau, yra parduota, tačiau tokio kiekio pardavimą patvirtinančių įrodymų apeliantas nepateikia. Priešingai nei apeliantas, atsakovė pateikė įrodymus (PVM sąskaitas faktūras, debetinius (grąžinimo) dokumentus, tiekimo sutartis), kuriais grindžia savo atsikirtimus, jog nebuvo nei pagamintas, nei parduotas apelianto nurodomas CD ir MC kiekis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą bei nepadarė pažeidimų vertindamas byloje surinktus įrodymus, t. y. apeliantui nepateikus įrodymų, jog buvo parduota po 5 000 vnt. CD ir MC, pagrįstai teismas priteisė pinigų sumą pagal turimus byloje, pardavimų kiekį įrodančius, dokumentus.

Nepagrįstu laikytinas apelianto prašymas paskirti atsakovės UAB „Sanalaita“ buhalterinių dokumentų apskaitos ir atskaitomybės tyrimą ar ekspertizę. Pažymėtina, kad civiliniame procese faktiniai duomenys gali būti nustatomi šiomis priemonėmis: <...> ekspertų išvadomis <...> (CPK 177 str. 2 d.). Taigi, toks procesinis veiksmas, kaip buhalterinių dokumentų apskaitos ir atskaitomybės tyrimas, civiliniame procese nėra numatytas, todėl teismas neturi (neturėjo) pagrindo jį skirti. Eksperto išvada, kaip įrodinėjimo priemonė galima, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas prašo skirti ekspertizę tikslu nustatyti, kiek buvo parduota CD ir MC, kas neatitinka šios įrodinėjimo priemonės paskirties ir tikslų, t. y. apeliantas nori nustatyti faktą, kuriam nustatyti nereikia specialių žinių, kai ekspertizė skiriama išsiaiškinti kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 str. 1 d.). Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme neprašė skirti ekspertizės, o pateikęs prašymą apeliacinės instancijos teismui nenurodė, kokią konkrečiai ekspertizę (buhalterinę, finansinę ar kt.) reikalinga skirti, kam ją pavesti atlikti ir kokius klausimus pateikti. Taip pat pažymėtina, kad už ekspertizės atlikimą apeliantas turėtų iš anksto sumokėti į teismo sąskaitą avansą ekspertizės išlaidoms padengti, tačiau apeliantas nenurodė, jog sutinka apmokėti šias išlaidas (CPK 90 str.). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis apelianto prašymas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl atsakovės nusikalstamos veikos. CPK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas praneša prokurorui apie dalyvaujančio byloje asmens galimą nusikalstamą veiką, jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad to asmens veiksmuose ar neveikime yra nusikalstamos veikos požymiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš byloje surinktų įrodymų nėra (nebuvo) jokio pagrindo konstatuoti, jog atsakovės veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, todėl pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 300 straipsnio nuostatų. Be to, pažymėtina, kad apeliantas, manydamas, kad jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, gali kreiptis į prokuratūrą ar kitas ikiteisminio tyrimo institucijas, prašydamas tai išsiaiškinti.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto pastebėjimu, kad teismo sprendime nurodytas parduotų CD (457 vnt.) ir MC (494 vnt.) kiekis nesutampa su iš byloje pateiktų dokumentų (PVM sąskaitose faktūrose, debetiniuose (grąžinimo) dokumentuose) nustatytinu kiekiu, t. y. parduota mažiau negu teismo nurodyta. Šiuo atveju, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (apeliantui priteistos pinigų sumos nemažintinos), nes atsakovė nėra pateikusi apeliacinio skundo dėl šio teismo sprendimo, o apeliantui priteistų sumų sumažinimas reikštų blogesnio sprendimo priėmimą apeliantui, ką draudžia CPK 313 straipsnis.

Esant aukščiau nurodytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.