Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovei O. K. ir jos atstovei adv. I. Petkienei, atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės atstovei Neringai Ripinskienei, neatvykus trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje VĮ ,,Turto bankas“ atstovui, gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. K. ieškinį atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje VĮ ,,Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė O. K. 2016-04-08 su ieškiniu kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad iki šiol nuomojasi gyvenamąsias patalpas – 26,04 kv.m. bendro ploto, 1 kambarių butą su bendrojo naudojimo patalpomis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Vadovaujantis LR CK 6. 305 str., LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p., prašė teismo pripažinti ieškovei teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1d. 1-2p.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad minėtame bute gyvena nuo 1983 metų. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1986-09-29 sprendimu civilinėje byloje Nr. 845 jai buvo pripažinta, pagrindinio buto nuomininko S. A. S. (mirusio (duomenys neskelbtini) šeimos narės teisė į butą Šiaulių m. (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovas, vadovaudamasis 2001-01-12 Šiaulių mero potvarkiu Nr. 17, 2001-01-16 sudarė su ieškove Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 321. Šiame bute gyvenamąją vietą ieškovė deklaruoja nuo 1986-11-11. Šioje gyvenamojoje patalpoje ji gyvena iki šiol, moka mokesčius.

Ieškovė per UAB „Ūkvedys“ 1996-06-19 pateikė pareiškimą Šiaulių miesto valdybai ir prašė parduoti jai šį butą, ir 1996-06-20 prašymą Butų privatizavimo valstybinei komisijai paduoti pareiškimą bei įforminti gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus. Pagal tuometinę praktiką dokumentai buvo paduodami per namą eksploatuojančią įmonę. Ieškovė taip ir padarė. Ieškovei valdininkai tada aiškino, kad privatizuoti butą pretenduoja ir Stanislovas A. S., dėl to jie turi pasiaiškinti, kuriam iš dviejų giminystės ryšiais nesusijusių asmenų suteiks galimybę privatizuoti butą.

Ieškovė per visą laiką jokios gyvenamosios patalpos nėra privatizavusi (Registrų cento informacija 2016-03-16 (8.6.5) 1INF-2054).

Teismo prašė pripažinti jai teisę privatizuoti pagal LR Butų privatizavimo įstatymą jos nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Mano, kad LR Butų privatizavimo įstatymas taikomas tiems asmenims, kaip ji, kurie atitiko šio įstatymo reikalavimus, t. y. pasinaudoti teise privatizuoti butą galėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989- 11-03 nuolat gyveno Lietuvoje, įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, taip pat tie asmenys, kurie laiku pateikė prašymus privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Nebaigtos butų privatizavimo procedūros užbaigiamos LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (1992-04-07 Nr. 1-2455) pagrindu. Minėto įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinis būstas neprivatizuojamas, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje numatytus atvejus. To paties įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Minėto 12 straipsnio 2 punktas nėra savarankiškas gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindas. Pagal šiame punkte įtvirtintą nuostatą negalima iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, pagal ją galimą tęsti butų privatizavimą netekus galios LR Butų privatizavimo įstatymui, t. y. ja siekiama sudaryti galimybę LR Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui netekus galios, todėl pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str 1 d 2 punktą, netekus galios LR Butų privatizavimo įstatymui, šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos, galima apginti teismine tvarka.

Kadangi ieškovė galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui tinkamai įgyvendino savo teises dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, todėl jam netekus galios mano, kad jos teisės turi būti ginamos LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo pagrindu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/ 2002; 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008).

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo galimybę įsigyti bent vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant ginčus dėl patalpų privatizavimo - aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (LR CK 1.5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 254/2008).

Rengdamasi bylai iš atsakovo 2016-03-30 rašto Nr. STR-396 ieškovė sužinojo, kad UAB „Ūkvedys“ jos dokumentų net nepateikė tuometinei Butų privatizavimo valstybinei komisijai. Kaip bebūtų, ieškovė atliko visus veiksmus dėl buto privatizavimo proceso pradėjimo. Todėl kreipiasi į teismą, nes patenkinus jos ieškinį, atsiras galimybė užbaigti buto privatizavimo procedūrą. Į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyrių bei tautos atstovus ieškovė pasikreipė ir anksčiau. Valdininkų atsakymuose buvo perrašytos įstatymų normos, raštai vienodo turinio, neinformatyvūs ir klaidinantys. Pastarieji aiškino jai apie galimybę butą išsipirkti rinkos kaina (už 66 000 Lt, vėliau -13 900 Eur). Nė vienas jai neišaiškino teisės kreiptis į teismą ir ten ginti savo teises.

Ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina prie ieškinio pridėti dokumentai.

Remdamasi LR CK 5, 6.305 str., LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 1 p., 2 p., ieškovė teismo prašau:

Pripažinti ieškovei O. K., a. k. (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti pagal LR Butų privatizavimo įstatymą jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas - vieno kambario 26,04 kv. m. bendro ploto, 17,14 kv. m. gyvenamojo ploto butą, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė pakartojo ieškinio motyvus ir remiantis aukščiau išdėstytu prašė teismo ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad 2001-01-16 su ieškove neterminuotam laikui sudarė nuomos sutartį Nr. 321. Ginčo butas nepriskirtas socialinio būsto kategorijai. Pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo, įsigaliojusio nuo 2015 m. sausio 1 d., 24 straipsnio dalies nuostatas šiuo metu savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, įstatyme nurodytais atvejais.

Pažymėtina, kad įstatyme išvardyti atvejai išliko tokie patys, kaip ir buvo nurodyti iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusiame Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d., kuria ieškovė ir siekia pasinaudoti.

Išnagrinėjus prie ieškinio pateiktą medžiagą, atsakovas mato, kad ieškovė nuo 1986-11-11 yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo ir nuo 2001-01-16 yra norimo privatizuoti buto nuomininkė. 1996-06-19, t. y. laiku, pateikė Šiaulių miesto valdybai pareiškimą (kuris nebuvo užregistruotas) ir prašymą privatizuoti nuomojamą butą, adresuotą Butų privatizavimo valstybinei komisijai, vėliau ėmėsi kitų veiksmų, siekdama išsiaiškinti, kodėl nutrūko privatizavimo procesas. Prieš ketinimą privatizuoti nuomojamą butą, t. y. iki 1996-06-19, ieškovė nurodo, kad jokios asmeninės nuosavybės įgijusi nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, atsakovas teismo prašė šioje byloje sprendimą priimti savo nuožiūra.

Atsakovo atstovė prašė teismo ieškovo ieškinio reikalavimą išspręsti teismo nuožiūra ir paaiškino, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimą tuo metu reglamentavo galiojęs Butų privatizavimo įstatymas, priimtas 1991-05-28, kuriuo buvo nustatyta tvarka, pagal kurią gyvenamąsias patalpas privatizuoja nuomininkai ir šia įstatymo suteikta teise jie galėjo pasinaudoti iki 1998-07-01. Teigė, jog Seimo sudaryta Valstybinė butų privatizavimo komisija irgi galėjo išduoti leidimus privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kodėl ieškovė tokio leidimo nebuvo gavusi, atsakovui nėra žinoma. Atsakovo atstovo teigimu gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, į Šiaulių miesto savivaldybės balansą perduotas 1998-12-30 aktu, o su ieškove 2001-01-16 buvo sudaryta buto nuomos sutartis, kuriame ji gyvena iki šiol.

Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje VĮ ,,Turto bankas“ irgi pateikė teismui atsiliepimą nurodydamas šiuos motyvus.

Ginčo atveju byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė yra tinkamas subjektas privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą, taip pat kad ši gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas bei kad ieškovė butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgijo teisę privatizuoti ginčo butą, nes pateikė prašymą dėl privatizavimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovė atitinka visas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas privatizavimo sąlygas.

Vadovaudamasis išdėstytais faktais, jų juridiniu vertinimu, trečiasis asmuo prašė ieškovės O. K. ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra, valstybės įmonės Turto banko atstovui nedalyvaujant.

Teismas išklausęs bylos dalyvių nuomonės, tenkindamas trečiojo asmens prašymą nusprendė bylą nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant (CPK 247 str. 2d.).

Ieškovo ieškinys tenkintinas.

Civiliniams teisiniams santykiams taikomi tie teisės aktai, kurie galiojo tų teisinių santykių atsiradimo metu, tai yra teisiniam ginčui išspręsti gali būti taikomos ir teisės normos, kurios bylos nagrinėjimo metu yra netekę galios, tačiau kurios galiojo teisinių santykių atsiradimo momentu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lėmė teisinių santykių, susiklosčiusių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo sudėtingumas ir specifika. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendintos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis Nr. 3K-3-394/2002, 2006-03-15 nutartis Nr. 3K-3-189/2006, 2008-04-29 nutartis Nr. 3K-3-254/2008).

Teisiniam ginčui išspręsti būtina nustatyti, kada kilo teisinis santykis dėl buto privatizavimo – galiojant Butų privatizavimo įstatymui ar šio įstatymo galiojimui pasibaigus.

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 4 str. 4 d., nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo galimybę įsigyti bent vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymu pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ( CK 1.5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis Nr. 3K-3-192/2008, 2008-04-29 nutartis Nr. 3K-3-254/2008).

LR Butų privatizavimo įstatyme (1991-05-28 Nr. I-1374 su vėlesniais pakeistimais), galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarka ir terminai, taip pat nuomojamų patalpų įsigijimo nuosavybėn sąlygos. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo objektas buvo valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (Butų privatizavimo įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcija, priimta įstatymu Nr. I–224), o pirkimo–pardavimo subjektai, turėję teisę pirkti butus ir kambarius bendrabutyje, pagal nurodyto įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo asmenys, nuo 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyvenę Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvę perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad ieškovė Šiaulių m. teismo sprendimu dar 1986-09-29 buvo pripažinta pagrindinio nuomininko S. A. S. šeimos nare ir įgijo teisę į butą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) g. (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (9 b.l.). (duomenys neskelbtini)mirus pagrindiniam gyvenamosios patalpos nuomininkui S. A. S., atsakovas Šiaulių m. mero 2001-01-12 potvarkiu Nr. 17 pakeitė ankstesnę buto nuomos sutartį ir 2001-01-16 tarp ieškovės O. K. ir Šiaulių m. savivaldybės buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 321, pagal kurią ieškovei toliau buvo išnuomota gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (12-14 b.l.). Ieškovė šiuo adresu dar 1986-11-11 deklaravo savo gyvenamąją vietą (12, 15 b.l.). Pagal Gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nuomojamame bute kartu su ieškove galėjo gyventi ir kiti jos šeimos nariai (73-74 b.l.). Ieškovės nurodytos aplinkybės ir paaiškinimai, pažymos apie šeimos sudėtį ir asmenų deklruotas gyvenamąsias vietas, patvirtina, kad minėtame bute ieškovė gyvena iki šiol (73-74 b.l.). Šalių ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, patvirtina, kad O. K. iki šiol savo vardu namų valdos įsigytos iš valstybės nuosavybės teise nėra įregistravusi ir tik dabar ieškiniu siekia privatizuoti nuomojamą butą (10-11, 48-69 b.l.). Todėl teismas mano, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pagal Butų privatizavimo įstatymą ne tik buvo, bet ir gali būti privatizavimo objektu, o ieškovė – tinkamu privatizavimo subjektu.

Kaip jau buvo minėta, Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio (tuo pačiu žinybinio) ir visuomeninio butų fondo pirkimo pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad įstatymas ne tik nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, bet nustatė ir teisės realizavimo terminą. Taigi, pagal bendrąją taisyklę ketinimą įsigyti nuosavybėn šio įstatymo 2 straipsnyje numatytas gyvenamąsias patalpas nuomininkai turėjo išreikšti ne vėliau kaip iki 1992 m. gruodžio 1 d. Byloje nustatyta, kad ieškovės šeimai butas buvo suteiktas dar esant gyvam sugyventiniui S. A. S., tai yra kuomet ji dar iki 1986-11-11 jame deklaravo savo gyvenamąją vietą. Tokiu būdu, nuo pat buto suteikimo dienos, nepriklausomai nuo aplinkybės, koks buvo jos ir pagrindimio nuomininko statusas, ieškovė bendra tvarka galėjo kreiptis į atsakovą dėl buto privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą. Įstatymo leidėjas 1993 m. balandžio 1 d. įstatymu Nr. I-116 Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis papildė nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei butų privatizavimo komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., laikantis Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Taisyklių bei Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 290 p nustatytos tvarkos.

Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 290 p nustatytos tvarkos 1 ir 2 punktai nustatė, kad ministerijos, kitos valstybinės tarnybos, miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos bei organizacijos privalo priimti iš gyventojų prašymus privatizuoti jų gyvenamąsias patalpas, kurios nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl gyventojų kaltės, prašymai išnagrinėjami per mėnesį nuo nurodytojo prašymo gavimo dienos ir pasiūlymai bei asmenų, norinčių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, sąrašas nustatyta tvarka pateikiamas Butų privatizavimo valstybinei komisijai. Šiam darbui atlikti paskiriamos atitinkamos tarnybos arba pareigūnai (Tvarkos 2 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė dar 1996-06-19 kreipėsi į atsakovą per gyvenamosios patalpos valdytoją UAB ,,Ūkvedys“ su pareiškimu parduoti privatizuojamą butą, (16 b.l.). Ieškovė 1996-06-20 tam pačiam valdytojui įteikė ir įstatymo nustatytos formos prašymą adresuotą Butų privatizavimo valstybinei komisijai, siekiant įforminti jos nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo dokumentus (17-18 b.l.).

Ieškovės nurodytos aplinkybės ir į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad O. K. jau 1996-06-20 pateikė prašymą, adresuotą Valstybinei butų privatizavimo komisijai, kuriuo prašė leisti jai privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose (17 b.l.). O. K. prašymo forma atitiko Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkiu Nr. 290 p nustatytos tvarkos 1 priede nurodyto prašymo formos reikalavimus.

Tuometis ieškovės nuomojamos gyvenamosios patalpos valdytojas UAB ,,Ūkvedys“ privalėjo iš nuomininkės gautus dokumentus išsiųsti minėtai komisijai arba juos perduoti atsakovui Šiaulių m. savivaldybei, kad pasatroji atliktų su pateiktu prašymu susijusius tolimenius veiksmus, o jų trūkstant apie tai turėjo būti informuota pareiškėja. Laikytina, kad ieškovės gyvenamosios patalpos valdytojas (UAB ,,Ūkvedys“) dėl atsakingų darbuotojų aplaidumo ar neveikimo, jos pateikto prašymo laiku neišsiuntė Valstybinei butų privatizavimo komisijai, kadangi buvo rasti šių prašymų originalai. Manytina, kad kartu su šiuo prašymu ir kiti reikalingi dokumentai, tarp jų ir susitarimas tarp bute gyvenusių pilnamečių šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuojamas butas, nebuvo pateikti.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas laiko, kad prašymą privatizuoti butą ieškovė padavė nepraleidusi Butų privatizavimo įstatyme numatyto termino, tačiau privatizavimo procedūra laiku nebuvo užbaigta dėl buto valdytojo UAB ,,Ūkvedys“ atsakingų darbuotojų ar bendrovės komisijos laiku neatliktų reikiamų veiksmų. Kadangi ieškovė, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, tinkamai įgyvendino savo teises dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, todėl jos teisės gali būti ginamos, nes Butų privatizavimo įstatymas taikomas tiems asmenims, kurie atitiko šio įstatymo reikalavimus, t. y. pasinaudoti teise privatizuoti butą galėjo tik tie asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvoje ir įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo namo, buto nuomininkai arba jų šeimos nariai, taip pat tie asmenys, kurie laiku pateikė prašymus privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Aplinkybė, kad ieškovė su sugyventiniu S. A. S. nebuvo sudarę notarinės formos susitarimo, kieno vardu bus privatizuojamas butas, šioje situacijoje nėra svarbi, kadangi toks susitarimas yra sudaromas tik įforminant buto pirkimo pardavimo sandorį pas notarą.

Nebaigtos butų privatizavimo procedūros užbaigiamos LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo pagrindu. Atsakovo atstovės paaiškinimas, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, 1998-12-30 pagal priėmimo – perdavimo aktą buvo perduotas į Šiaulių miesto savivaldybės balansą (10-11 b.l.). 2001 m. sausio 16 d. Šiaulių m. savivaldybė su ieškove O. K. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, pagal kurią ieškovei ir jos šeimos nariams neterminuotai buvo suteikta pagal nuomos teisę gyvenamoji patalpa, adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, už sutartą nuomos mokestį (13-14 b.l.).

Atskirai pažymėtina, kad ir pagal 1964 m. Civilinio kodekso 99 straipsnio 2-ąją dalį, valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdė, jį naudojo bei disponavo juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosios savo įstatais (nuostatais).

Reikia pripažinti, kad valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, būdamos ekonomiškai ir juridiškai savarankiški subjektai, joms patikėtą atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą valdė, juo naudojosi ir disponavo. Dėl to, kad šios įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėtą turtą valdė ir juo naudojosi, nekyla jokių abejonių, nes tai akivaizdžiai patvirtina praktinė šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veikla. Tačiau 1964 metais pastatytas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Šiauliuose ir toliau turėjo būti laikomas valstybės turtu patikėtu UAB ,,Ūkvedys“. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar ši įmonė galėjo disponuoti jai patikėtu turtu. Paanalizavus ano meto tiek valstybės, tiek savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, matyti, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms iš tikrųjų buvo suteiktos kai kurios teisės, priskirtinos prie disponavimo teisių. Tokios šių įmonių teisės buvo susijusios ne tik su žaliavų įsigijimu, produkcijos realizacija ir jos kainų nustatymu, o svarbiausia, jos galėjo nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos, bet ir žinybinių butų realizacija.

Taigi galima daryti išvadą, kad valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms tikrai buvo suteiktos teisės joms priskirtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Įvertinant, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trijų pagrindinių teisių grupės - valdymo, naudojimo ir disponavimo, o nuosavybės teisės turinys apsprendžia turto savininką, vėlgi galima būtų teigti, jog valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos valdė joms patikėtą turtą, juo naudojasi ir turėjo teisę remiantis įstatymais juo disponuoti, pripažįstant, jog to turto savininkė yra valstybė ar savivaldybė.

Valstybės įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms turto patikėjimo teisė savo pri­gimtimi yra subjektinė teisė, kadangi ji sudaro galimybę atlikti bendrosiose teisės normose ar konkrečios įmonės, įstaigos, organizacijos įstatuose (nuos­tatuose) numatytus veiksmus ir reikalauti, kad tretieji asmenys netrukdytų. Turto patikėjimo teisė yra turtinio pobūdžio. Jos objektas, kaip ir kitų daikti­nių teisių, yra daiktai. Ir ne bet kokie daiktai, o daiktai, nuosavybės teise priklausantys valstybei ar savivaldybei, kuriuos pastarosios yra patikėjusios atitinkamai savo įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms. Todėl turto patikė­jimo teisė priklauso atitinkamai nuo valstybės savininkės ar savivaldybės savininkės teisių. Ji yra išvestinė iš valstybės ar savivaldybės teisės.

Turto patikėjimo teisės subjektais gali būti tik valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, nes tik juri­dinio asmens turto atskirumas įgalina jas savo vardu įgyti turtines bei asme­nines neturtines teises, t. y. būti savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais.

Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip turto patikėjimo teisės subjektai, dėl savo žinioje turimo turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo yra teisiniuose santykiuose ne tik su trečiaisiais asmenimis, turinčiais pasyvią pareigą, bet ir atitinkamai su valstybe savininke ar savivaldybe savininke bei atitinkamomis valstybės ar savivaldybės valdymo institucijomis, kurioms jos yra pavaldžios ir kurių atžvilgiu jos pačios yra įpareigoti asmenys. Todėl atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų teisės valdyti, naudoti joms patikėtą turtą bei disponuoti tuo turtu kartu yra ir jų pareigos atitinkamai valstybės ar savivaldybės nustatytu būdu bei tvarka šias teises įgyvendinti. Valstybės ar savivaldybės turto perdavimas turto patikėjimo teisėmis atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonei, įstaigai, organizacijai yra vienas iš svarbiausių valstybės bei savivaldybės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Valstybės ar savivaldybės interesai sudaro pagrindinį turto patikėjimo teisės subjekto veiklos turinį, pagrindinį jo tikslą. Tačiau be šio pagrindinio tikslo, be valstybės ar savivaldybės interesų, turto patikėjimo teisės subjektas, įgyvendindamas teises jam perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, turi taip pat ir savo interesus. Todėl turto patikėjimo teisė lieka įstatymu įtvirtinta valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų galimybė tam tikru būdu veikti - įgyti sau teises bei sukurti pareigas, tuo tenkinant ir savo interesus, t. y. lieka subjektinė teise.

Remiantis paminėtu pripažintina, kad UAB ,,Ūkvedys“ iki gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, perdavimo Šiaulių m. savivaldybei, šį valstybės turtą valdė patikėjimo teisę, o po to toliau tomis pačiomis teisėmis jį valdo Šiaulių m. savivaldybė. Todėl ieškovės buto pardavimas, nelaikytinas atsakovo turto sumažėjimu, nes šio turto apskaitai ir inventorizacijai taikytinos turto patikėjimą reglamentuojančios teisės normos.

Be to LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (1992-04-07 Nr. I-2455) 7 str. 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinis būstas neprivatizuojamas, išskyrus atvejus, nustatytus šio įstatymo 12 straipsnyje. To paties įstatymo 12 str. 1 d. 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šis 12 str. 1 d. 2 punktas nėra savarankiškas gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindas. Pagal šiame punkte įtvirtintą nuostatą negalima iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, pagal ją galima tik tęsti butų privatizavimą netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, t. y. ja siekiama sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti, šiam įstatymui netekus galios, todėl pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos, galima apginti teismine tvarka.

Kadangi ieškovas savo teises dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo tinkamai įgyvendino galiojant Butų privatizavimo įstatymui, todėl, jam netekus galios, ieškovo teisės gali būti ginamos LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo pagrindu.

Remdamasis nustatytais faktiniais duomenimis teismas daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų pakanka, kurie patvirtina ieškinio pagrįstumą. Esant tokioms aplinkybėms ir sutinkamai su aukščiau nurodytais teisės aktais darytina išvada, kad ieškovė turi teisę privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas ne tik pagal Butų privatizavimo įstatymą, bet ir pagal vėliau priimtą šių teisinių santykių sureguliavimui skirtą LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, nes tai nebuvo padaryta Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laiku ne dėl jos kaltės, todėl reikalinga užbaigti buto privatizavimo procedūrą.

Dėl šių priežasčių ieškovei pripažintina teisė privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis (42-44 b.l.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio Proceso Kodekso 259, 263, 269-270 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti ieškovei O. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) teisę privatizuoti pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, gyvenamąsias patalpas – 1 kambario 17,14 kv. m. gyvenamojo ploto ir 26,04 kv. m. bendro ploto butą, su bendrojo naudojimo palapomis, esantį (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.