Kauno apygardos teismo nutartis

2014-12-15 · Civilinė byla Nr. 2A-2072-413/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-12-15
Bylos Nr.
2A-2072-413/2014
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-03049-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė (pirm.), Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas (pran.)
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Didma“
Trečiasis asmuo
N. S.
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2072-413/2014;Teisminio proceso Nr. 2-28-3-03049-2013-7;Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14; 121.21; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Albinos Rimdeikaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Didma“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-155-570/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Naras“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Didma“, tretiesiems asmenims N. S., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei bankui SNORAS, uždarajai akcinei bendrovei „Furnera“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Naras“ 2012 m. rugpjūčio 8 d. kreditorių susirinkimo sprendimu buvo pradėta neteisminė bendrovės bankroto procedūra. Bankrutuojančios UAB „Naras“ administratoriumi paskirtas R. S., patikrinęs bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, nustatė, kad UAB „Naras“ jau būnant nemokiai, prieš neteisminės bankroto procedūros inicijavimą pardavė atsakovei UAB „Didma“ pagal PVM sąskaitas-faktūras pardavė atsakovei prekių, kurių vertė 6568,75 Lt. Pasak administratoriaus, prekės parduotos mažesne nei rinkos verte, atlikus tarpusavio įsiskolinimų užskaitymą, tuo pažeidžiant kitų kreditorių interesus, kadangi pirmenybė buvo suteikta tik vienam iš kreditorių (atsakovei). Todėl ieškovės administratorius kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydamas:

1) pripažinti negaliojančiais turto pirkimo-pardavimo sandorius, sudarytus tarp ieškovės UAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Didma“ pagal 2012 m. birželio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR Nr. 856514, 2012 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR Nr. 856517, 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR Nr. 856530, 2012 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR Nr. 856537 nuo jų sudarymo momento;

2) taikyti restituciją natūra ir įpareigoti UAB „Didma“ grąžinti BUAB „Naras“ įgytą turtą – pusautomatines briaunų apklijavimo stakles; pusautomatines gręžimo stakles; pusautomatines pjaustymo stakles; kompresorių bei kanto šlifavimo prietaisą; autokrautuvą; aikšteles Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3; plastikines slankiojančias duris;

3) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos ieškinio sumos, t. y. nuo 6 568,75 Lt, nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

4) įpareigoti BUAB „Naras“ administratorių R. S. įtraukti atsakovę UAB „Didma“ į BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 6 568,75 Lt finansiniu reikalavimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino –pripažino negaliojančiais turto pirkimo pardavimo sandorius, sudarytus tarp ieškovės BUAB „Naras“ ir atsakovės UAB „Didma“ pagal 2012 m. birželio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856514; 2012 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija NAR 856517; 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856530; 2012 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856537 nuo jų sudarymo momento; taikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovę UAB „Didma“ grąžinti BUAB „Naras“ pagal 2012 m. birželio 19 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856514 įgytą turtą – pusautomatines briaunų apklijavimo stakles, pusautomatines gręžimo stakles, pusautomatines pjaustymo stakles, kompresorių bei kanto šlifavimo prietaisą; pagal 2012 m. birželio 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija NAR 856517 įsigytą autokrautuvą; pagal 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856530 įsigytas aikšteles Nr. 1, 2, 3; pagal 2012 m. birželio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą serija NAR 856537 įsigytas plastikines slankiojančias duris; priteisė ieškovei iš atsakovės 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteisto turto vertę, t. y. 6 568,75 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtu; priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Didma“ 197 Lt žyminio mokesčio ir 25,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad ieškovė BUAB „Naras“ 2012 m. birželio 19 d. PVM sąskaita faktūra (serija NAR Nr. 856514) pardavė atsakovei UAB „Didma“ už 4984 Lt pusautomatines briaunų apklijavimo stakles, pusautomatines gręžimo stakles, pusautomatines pjaustymo stakles, kompresorių bei kanto šlifavimo prietaisą; 2012 m. birželio 20 d. PVM sąskaita faktūra (serija NAR Nr. 856517) už 363 Lt – autokrautuvą; 2012 m. birželio 22 d. PVM sąskaita faktūra (serija NAR Nr. 856530) už 616,75 Lt – aikšteles Nr. 1, 2, 3; o 2012 m. birželio 29 d. sąskaita faktūra (serija NAR Nr. 856537) už 605 Lt – plastikines slankiojančias duris. 1996 m. sausio 2 d. ilgalaikės patalpų nuomos sutarties pagrindu atsakovė iki 2026 m. sausio 2 d. buvo išnuomojusi ieškovei pirmo ir trečio gamybinio korpuso patalpas bei prie pastatų esančią teritoriją – kiemo įrenginius (1,5 ha). Ieškovė pagal nurodytą nuomos sutartį naudojo kiemo teritoriją (aikštelę), atliko teritorijos tvarkymo darbus, tačiau dėl jų kompensavimo šalys nebuvo susitarę. Iš byloje pateikto 2012 m. birželio 22 d. ilgalaikio turto perėmimo-perdavimo akto Nr. 01 teismas nustatė, kad nors aikštelės įvardijamos kaip ilgalaikis turtas, tačiau konkreti jų buvimo vieta, nesant suteikto unikalaus numerio bei registracijos Nekilnojamojo turto registre, nenustatyta. Todėl sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog šis turtas yra nekilnojamasis turtas, nes nėra tai patvirtinančių registro ir kadastro duomenų. Todėl teismas sprendė, kad daugiau tikėtina, jog tokiu būdu buvo įforminta likutinė aikštelės remonto darbų vertė ir ji perduota atsakovei UAB „Didma“.

Spręsdamas, ar minėti sandoriai pažeidė kitų kreditorių teises ir yra visos sąlygos pripažinti juos negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, teismas iš trečiojo asmens UAB banko SNORAS atstovo paaiškinimų, byloje esančio banko ir UAB „Naras“ akcininkės E. M. susirašinėjimo nustatė, kad ieškovė apie savo nemokumą ir negalėjimą vykdyti kreditorinių įsipareigojimų sužinojo 2012 m. balandžio 1 d., kai baigėsi ieškovės ir Banko prievolės įvykdymo terminas, tačiau galutinai tuo galėjo įsitikinti 2012 m. balandžio 24 d., gavusi pranešimą elektroniniu paštu, kad pagrindinis kreditorius bankas SNORAS nepratęs prievolės įvykdymo termino, todėl konstatavo, jog UAB ,,Naras“ 2012 m. balandžio 1 d. negrąžinus bankui kredito, pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės ir įmonė tapo nemoki. Taigi ieškovė 2012 metų birželio pabaigoje, kai buvo sudaryti ginčo sandoriai, neabejotinai žinojo, kad pagrindinis kreditorius Bankas SNORAS prievolės įvykdymo termino nepratęs ir apie 13 000 000 Lt reikės grąžinti. Teismas sprendė, kad ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, priešingai, ji turėjo galimybę didžiąją dalį kilnojamųjų daiktų išnuomoti ar perleisti UAB „Furnera“ ir tokiu būdu gautas pajamas paskirstyti kitiems kreditoriams proporcingai turimų kreditorinių įsiskolinimų dengimui, tačiau ji suteikė pirmumo teisę vienam iš kreditorių – UAB „Didma“.

Įvertinęs byloje nustatytą aplinkybę, kad ieškovės ir atsakovės įmonių akcininkai yra susiję asmenys, teismas konstatavo, kad sudarydamos ginčijamus sandorius šalys buvo nesąžiningos, nes abi puikiai žinojo UAB „Naras“ finansinę padėtį, dėl ko sumažėjo ieškovės galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos CK 6.66 straipsnyje numatytos sąlygos, sudarančios pagrindą ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo įtraukti atsakovę UAB „Didma“ į ieškovės BUAB „Naras“ kreditorių sąrašą su 6568,75 Lt finansiniu reikalavimu, teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas nesusijęs su restitucijos taikymu, todėl šį ieškovės reikalavimą paliko nenagrinėtu (CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas). Teismas atsakovei išaiškino, jog finansinius reikalavimus BUAB „Naras“ jis turi reikšti LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Didma“ prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieš­kinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai pritaikė įstatymus, suklydo vertindamas įrodymus, todėl neteisingai nustatė esmines bylos aplinkybes. Pažymėjo, kad tenkindamas bankroto administratoriaus aktio Pauliana ieškinį teismas turėjo išsiaiškinti visas reikšmingas įmonės bankroto aplinkybes ir ginčijamą sandorį vertinti visų šių aplinkybių kontekste. Atsakovė, būdama susijusiu asmeniu, atskleidė teismui reikšmingas UAB „Naras“ bankroto aplinkybes, tačiau teismas jų nevertino. Teigė, kad atsakovė veikė pagal tuo metu ieškovės su pagrindiniu kreditoriumi (Banku) suderintą programą, kurios tikslas buvo išlaukti nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo, stengiantis išsaugoti bankui įkeistą turtą kuo patrauklesnės būklės. Tokių suderintų tikslų buvimą liudija konkliudentiniai visų bylos dalyvių, įskaitant ir Banką, veiksmai. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas turėjo padaryti išvadą, kad ginčijamais sandoriais nebuvo piktnaudžiaujama ar siekiama suteikti papildomų privilegijų vienam iš kreditorių prieš kitus kreditorius. Sudarydami ginčijamus sandorius tiek ieškovė, tiek atsakovė sprendė esminį klausimą, kaip išvengti galimų įmonės nuostolių, nesusijusių su pagrindine įmonės veikla – investicinio projekto įgyvendinimu, kai įmonės likimas nuolatos priklausė tik nuo Banko sprendimo tęsti ar netęsti paskolos grąžinimo terminą. Pažymėjo, kad tik šių sandorių eigoje buvo gautas 2012 m. birželio 22 d. banko raštas, kuriuo buvo suteiktas paskutinis 30 dienų terminas surasti kitą projekto investuotoją, priešingu atveju bankas nurodė, kad bus keliama bankroto byla.

2. Teismas visiškai neatsižvelgė į esmines sandorių sudarymo aplinkybes, o būtent tai, kad jais buvo parduota tik dalis UAB „Narui“ priklausiusio turto atskirame komplekse – atskirame plokščių pjaustymo ceche. Šis turtas buvo naudojamas tik kartu su atsakovei UAB „Didma“ priklausančiu visu gamybos cechu, o UAB „Naras“ dėl savo finansinių problemų negalėjo būti tinkamas UAB „Didma“ partneris sprendžiant dėl tolimesnio cecho likimo. Be to, nenaudojamas UAB „Naras“ turtas buvo nuostolingas, todėl UAB „Didma“, suradusi galimą cecho naudotoją, UAB „Narui“ priklausančią dalį įrengimų buvo priversta išpirkti. Pažymėjo, kad už išpirktą turtą buvo atsiskaityta rinkos kainomis ir papildomai apmokėtos ieškovės lėšomis padarytas turto pagerinimas – likutine verte atlygintas aikštelių remontas, nors nutraukiant sutartį prieš terminą toks atlyginimas nebuvo būtinas. Apelianto nuomone, teismas visiškai neįsigilino į šios sandorio dalies aplinkybes ir priteisė grąžinti šiuos pagerinimus PVM sąskaitoje faktūroje išvardinta prasme kaip „aikšteles“, nors tokio sprendimo įvykdymas realiai neįmanomas. Be to, ginčijami prekybiniai sandoriai buvo įvykdyti ne piniginiais mokėjimais, o vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo būdu, todėl už sandorį atsiskaityta nepažeidžiant galiojančių įstatymų ir šių sandorių naikinimas vien dėl to, kad jie buvo įvykdyti įskaitymu, esant įmonei nemokiai, nesudaro pagrindo juos ginčyti.

3. Nepagrįstas teismo motyvas, jog nebuvo būtinybės sudaryti ginčijamą sandorį. Priešingai nei nurodė teismas, ginčijamas sandoris, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, kai kaupėsi ieškovės skola atsakovei už cecho patalpų nuomą, buvo būtinas siekiant išvengti tolimesnių nuostolių, todėl atitiko tuometinius įmonės veiklos tikslus ir neturėjo kokios nors neigiamos įtakos įmonės atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Bankroto administratorius, teikdamas ieškinį teismui, privalėjo būti objektyvus ir atskleisti šias reikšmingas bylai aplinkybes pilnai, tačiau to nepadarė. Kartu su apeliacinius skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad UAB „Naras“ pagal išgales mokėjo tiek paskolą, tiek palūkanas iš visų jo gaunamų pajamų ir jo vadovų veikla, iki pradedant bankroto bylą, buvo skaidri bei derinama su banku.

4. Teismas klaidingai nustatė faktą, kad 2012 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku bankas įspėjo savo klientą UAB „Narą“ apie tai, kad paskolos terminas daugiau nebus pratęstas, o tokio laiško adresatas – vaiko auginimo atostogose esanti įmonės darbuotoja, akcininkė ir įmonės vadovo dukra E. M. – laikytinas tinkamu šiai svarbiai juridines pasekmes sukeliančiai informacijai priimti. Tokia teismo išvada prieštarauja kitoms faktinėms aplinkybėms ir įrodinėjimo priemonių leistinumo principui, nes 2007 m. gegužės 30 d. Kredito sutartimi šalys buvo susitarę dėl konkrečios informavimo tvarkos (susirašinėjimas elektroniniu paštu nebuvo numatytas (sutarties 32 punktas). Byloje nėra jokių įrodymų, kad minėtą laišką liudininkė E. M. perdavė savo tėvui ir įmonės vadovui N. S., o pastarasis teigia, kad oficialų atsakymą apie keltiną bankroto bylą jis gavo tik su 2012 m. birželio 22 d. banko raštu. Teismas nevertino tų aplinkybių, kad ginčo laikotarpiu bankui Snoras jau buvo iškelta bankroto byla, kad keitėsi tuo metu banke dirbusių darbuotojų kompetencija. Tik po 2012 m. birželio 6 d. vizito ir turto vertintojo išvados bankas priėmė sprendimą dėl bankroto bylos ir galutinai tapo aišku, kad UAB „Naras“ negalės įvykdyti savo įsipareigojimų iš įkeisto turto. Tai, kad 2012 m. balandžio 24 d. banko darbuotojų pasirašytas ir neoficialiais kanalais perduotas raštas negalėjo būti oficialus bankrutuojančio Snoro banko kompetentingų asmenų sprendimas, galėjo patvirtinti arba paneigti atsakovės prašomas apklausti banko bankroto administratorius, tačiau teismas atsisakė jį kviesti į bylą liudyti. Byloje nepaneigta ir kita aplinkybe, kad trečiasis asmuo N. S. atkakliai siekė gauti oficialią kompetentingų banko atstovų poziciją UAB „Naras“ paskolos atžvilgiu ir ją gavo tik po atitinkamo banko atstovų vizito oficialiu 2012 m. birželio 22 d. raštu, kas sudaro pagrindą teigti, kad sudarydamas ginčijamus sandorius N. S. veikė sąžiningai, pagrįstai tikėdamasis, kad visos skolos grąžinimo sąlygos, atsiskaičius su visais kitais įmonės kreditoriais, bus išspręstos su banku jau išbandytu ir pasiteisinusiu tarpusavio susitarimų pagrindu, nekeliant abiems šalims nenaudingos bankroto bylos.

5. Nepagrįsta teismo išvada, jog UAB „Naras“ turėjo galimybę gauti iš ginčijamais sandoriais perleistų įrengimų 600 Lt kasmėnesinių nuomos pajamų, kurių atsisakė. Ši išvada padaryta neteisingai įvertinus byloje esančią medžiagą, kadangi trečiasis asmuo UAB „Furnera“ išsinuomojo iš UAB „Didma“ ne vien ginčo įrengimus, bet ir cecho patalpas bei kitus UAB „Didma“ priklausančius įrengimus. Šie įrengimai naudojami kaip visas kompleksas – plokščių pjaustymo cechas. Vien tik UAB „Naras“ priklausanti įrengimų dalis nebuvo ir nėra trečiajam asmeniui aktuali. UAB „Didma" sprendimas išpirkti iš UAB „Naras“ jos turimą įrengimų dalį buvo padiktuotas ekonominio būtinumo, nes tokia sąlyga buvo iškelta derybose su UAB „Furnera“.

6. Nepagrįsta teismo išvada, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Apeliantės nuomone, reikalavimą dėl to gali reikšti tik Bankas, nes kitų kreditorių įsipareigojimams padengti tiek sandorio metu, tiek ir po bankroto procedūrų pradžios yra pakankamai įmonės turto. Be to, sandoris buvo būtinas siekiant išvengti nuostolių, lyginant parduoto turto vertę su dėl jo išlaikymo patiriamais nuostoliais. Apeliantas teigia, kad Banko elgesys šioje byloje laikytinas nesąžiningu, kadangi apie įmonės būklę jis nuolat gaudavo informaciją ir tęsė kredito grąžinimo terminus bei keitė jo grąžinimo sąlygas grynai iš savanaudiškų paskatų. Bankas turi pareigą teikti kreditą tik pagal verslo planą, o dėl krizės tapus aišku, kad verslo planas nebus įvykdytas, bankas privalėjo koreguoti kredito grąžinimo sąlygas pagal naują verslo planą, arba jau tada skelbti įmonės bankrotą. To nepadaręs bankas tapo ne kreditoriumi, o verslo partneriu, t. y. prarado visas kreditoriaus privilegijas ir privalėjo prisiimti visą su investiciniu projektu susijusią riziką bei atsakomybę. Bankas ne tik neparengė naujo verslo plano, bet ir apsunkino dėl krizės ir taip sudėtingas jo įvykdymo galimybes (sumažino finansuojamą sumą ir didino palūkanų normą). Bankas atidėliojo įmonės bankrotą tik tol, kol pastatytas kvartalas buvo prižiūrimas ir išsaugojamas įmonės sąskaita, o 2012 m. prasidėjus butų pardavimai, paskolos terminas jau nebuvo pratęstas, nors termino pratęsimas, elgiantis sąžiningai, tuo metu buvo labiausiai tikėtinas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Naras“ prašo atsakovės UAB „Didma“ apeliacinį skundą atmesti ir palikti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą nepakeistą; priteisti ieškovei iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai pritaikė įstatymus, suklydo vertindamas įrodymus, todėl neteisingai nustatė esmines bylos aplinkybes. Ieškovės nuomone, teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė sudarė ginčo sandorius būdama nemoki, tokiu būdu iš dalies likviduojant ieškovės įsiskolinimą atsakovei ir iš esmės suteikiant pirmenybę vienam kreditoriui, sumažinant ieškovės galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Byloje nustatyta, kad UAB „Naras“ vadovas N. S. buvo gavęs pasiūlymą iš UAB „Furnera“ įsigyti įrenginius (didžiąją dalį ginčo sandoriais parduoto turto), tačiau, nepaisant to, įrenginiai buvo parduoti atsakovei UAB „Didma“, kuri jau kitą dieną po jų pardavimo išnuomojo šiuos įrenginius UAB „Furnera“.

2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo sandorio metu ieškovės vadovas N. S. tikėjosi, jog kredito sutartis bus pratęsta, kad 2014 m. balandžio 24 d. raštas negalėjo būti oficialus bankrutuojančio Snoro banko kompetentingų asmenų sprendimas, o ginčo sandoriais ieškovė ir atsakovė sprendė esminį klausimą – kaip išvengti galimų įmonės nuostolių. Pažymėjo, jog įmonės nemokumas sietinas ne su pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo diena, bet su momentu, kuomet pasibaigė terminas kredito grąžinimui. Iki šio termino pabaigos tarp ieškovės ir banko nebuvo pasirašytas sutarties pakeitimas, kuriuo būtų pratęstas kredito grąžinimo terminas. Pasibaigus kredito grąžinimo terminui ir ieškovei negrąžinus kredito, UAB „Naras“ įsipareigojimai bankui tapo pradelstais įsipareigojimais. Įmonės vadovui, o tuo pačiu ir ieškovei bei atsakovei, turėjo būti žinoma apie termino grąžinti paimtą kreditą pasibaigimą, todėl nėra teisinio pagrindo ginčo sandorio šalių žinojimą apie įmonės nemokumą susieti su pranešimo iš banko gavimo data.

3. Ieškovės nuomone, ginčo sandoriais perleidimas mokėtiną už turtą sumą įskaitant į priešpriešinius atsakovės reikalavimus niekaip negalėjo padėti ieškovei išvengti bankroto. Be to, ginčo sandoriais buvo perleistas turtas, kuris greitai negenda ir nekeičia prekinės vertės, todėl, ginčo sandoriai nebuvo būtini tam, kad užtikrini ieškovės veiklos tęstinumą bei nesumažino įmonės patiriamų nuostolių. Vadovaujantis tuo, ieškovės veiksmai sudarant ginčijamus sandorius neatitiko sąžiningo asmens, veikiančio visų kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, veiksmų. Ieškovės nuomone, atsakovės ir trečiojo asmens nesąžiningumas yra preziumuojamas, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu trečiasis asmuo N. S. buvo UAB „Naras“ direktorius ir nuosavybės teise valdė daugiau kaip 50% UAB „Naras“ ir UAB „Didma“ akcijų, todėl atsakovei neabejotinai buvo žinoma ieškovės sunki finansinė padėtis ir ieškovės nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu, nes būtent negalėdama atsiskaityti su atsakove, ieškovė sudarė ginčijamus sandorius, siekiant užskaityti ieškovės skolą atsakovei, dėl ko ieškovės turtas sumažėjo, neliko ginčijamais sandoriais perleisto turto kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui. Ieškovė, būdama nemoki, išimtinai pasirinko tenkinti tam tikro kreditoriaus, t. y. atsakovo reikalavimą, išskiriant tą pasirinktą kreditorių iš kitų buvusių kreditorių rato ir taip sumažino galimybę kitiems kreditoriams gauti savo interesų patenkinimą. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovei buvo žinoma, jog ji visų kreditorių reikalavimų patenkinti negalės, kaip neabejotinai buvo žinoma ir kita aplinkybė, jog pirmumo tvarka patenkindama atsakovės reikalavimą, ji pažeis kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Todėl ginčo sandoriai yra pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes tenkina visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo BAB bankas SNORAS prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių. Trečiojo asmens nuomone, teismas, nagrinėdamas byla detaliai aiškinosi, ar yra visos actio Pauliana institutui taikyti būtinos sąlygos ir nustatęs visų sąlygų buvimą bei detaliai jas aptaręs, pagrįstai priėmė sprendimą pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais bei taikyti restituciją. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad bankroto administratorius turėjo teisę ir netgi pareigą ginčyti sudarytus sandorius, kurių įmonė sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidė kreditorių teises. Sprendime teisingai nurodoma, kad ieškovė, būdama nemoki, sudarė ginčo sandorius, tokiu būdu tenkindama tik vieno iš kreditorių, t. y. atsakovės reikalavimus, taip suteikdama atsakovei pirmenybę prieš kitus kreditorius, sumažinant ieškovės galimybę atsiskaityti su kitais kreditoriais. Įmonės vadovui, o tuo pačiu ir ieškovei bei atsakovei turėjo būti žinoma apie termino grąžinti paimtą kreditą pasibaigimą, todėl nėra teisinio pagrindo ginčo sandorio šalių žinojimą apie įmonės nemokumą susieti su pranešimo iš banko gavimo data. Nei įstatymas, nei teismo sprendimas, nei kokie nors susitarimai tarp šalių nenumatė imperatyvios pareigos ginčo sandorių sudarymui. Ginčo sandoriai buvo sudaryti šalims tarpusavyje susitarus, nesant jokios objektyvios ir neišvengiamos būtinybės tokių sandorių sudarymui, todėl trečiojo asmens nuomone, ieškovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta aplinkybių, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog sandorio šalys buvo nesąžiningos.

2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius, veikė pagal ieškovės ir banko suderintą programą, kurios tikslas buvo išlaukti nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo, stengiantis išsaugoti bankui įkeistą turtą kuo patrauklesnės būklės, o tam buvo būtina kiek įmanoma mažinti nuostolius, kartu tenkinant kitų kreditorių, kaip galimų bankroto iniciatorių, reikalavimus. Pažymėjo, jog byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių minėtą susitarimą. Be to, ginčo sandoriai buvo sudaryti jau įmonei esant nemokiai ir likus kiek daugiau nei mėnesiui iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, kurią inicijavo bankas, todėl kalbėti apie nekilnojamojo turto rinkos atsigavimo laukimą ir galimų bankroto iniciatorių reikalavimų tenkinimą nėra jokio pagrindo.

3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad įrengimai buvo perleisti, siekiant išvengti patiriamų išlaikymo nuostolių, kadangi byloje nėra įrodymų, jog ginčo sandoriais perleistiems įrengimams išlaikyti buvo būtinos didelės išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Ieškovė savo reikalavimą pripažinti daiktų (prekių) perleidimo sandorius negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu iš esmės grindė dviem teisiniais argumentais: 1) šalims atlikus vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir tokiu būdu ieškovei atsiskaičius (iš dalies atsiskaičius) su vienu iš kreditorių (atsakove), buvo pažeisti kitų kreditorių interesai; 2) daiktai buvo perleisti atsakovei mažesne nei rinkos kaina.

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų yra įskaitymas (CK 6.130 straipsnis). Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos šalies valios išreiškimo, t. y. pareiškimo apie įskaitymą pranešimo kitai prievolės šaliai. Įskaitymo sukeliami teisiniai padariniai – šalis siejusios prievolės (visos ar dalies) pasibaigimas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Taigi tam, kad įvyktų įskaitymas, t. y. atitinkama prievolė ar jos dalis baigtųsi, įskaitymą atliekanti prievolės šalis apie įskaitymą privalo pranešti kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Tik pranešus apie tai, kad prievolės šalis įskaitė prievolės šalių vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, įvyksta įskaitymas ir įskaitymo institutu pasinaudojusios prievolės šalies turėta prievolė (ar jos dalis) kitai šaliai pripažįstama pasibaigusia.

Paminėto įskaitymo teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, patvirtinančių faktą, kad šalių prievolė būtų pasibaigusi įskaitymu. Iš bylos medžiagos taip pat negalima nustatyti, kokios iki ginčijamų sandorių sudarymo prievolės siejo šalis, ar galima tokias prievoles laikyti vienarūšėmis. Ieškovė tokių įrodymų į bylą neteikė ir apsiribojo formaliu ir neaiškiai suformuluotu ieškinio teiginiu, kad „turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, atliekant tarpusavio įsiskolinimų užskaitą, t. y. atsakovas, parduoto turto kaina užskaitė už ieškovo skolą atsakovui“ (t. 1, b. l. 139, CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nesiaiškino, nepasiūlė ieškovei pateikti šiuos teiginius patvirtinančius įrodymus ir nepareikalavo tokių įrodymų savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 1, 2 dalys), dėl įskaitymo sandorio teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui spręsti iš viso nepasisakė, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir CPK 263 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė ir dėl kito ieškovės argumento, liečiančio ginčijamais sandoriais atsakovei perleistų daiktų rinkos vertę. Nenustačius šios ieškovės nurodytos ir įrodymais nepatvirtintos faktinės aplinkybės įrodomosios reikšmės, nėra pagrindo spręsti apie šios aplinkybės lemiančią įtaką įmonės (ieškovės) nemokumui ir (ne)galėjimui atsiskaityti su kitais kreditoriais, taip užtikrinant visų įmonės kreditorių teisėtų interesų pusiausvyrą. Be to, bylos duomenys patirtina, kad po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovė atsiskaitė ne tik su ieškove, bei ir kitais kreditoriais, kurių skaičius nuo 34 asmenų 2012 m. birželio 30 d. sumažėjo iki 10 asmenų 2012 m. rugpjūčio 1 d. (t. 1, b. l. 16 - 17). Teismas šių aplinkybių neanalizavo, nenustatė, koks liko įmonės turtas po sandorių sudarymo, kokia šio turto vertė, ar jo pakako atsiskaityti su likusiais kreditoriais.

Pažymėtina, kad actio Pauliana tai specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Actio Pauliana sąlygos turi būti taikomos atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, siekiant užtikrinti ne tik kreditoriaus, bet kartu ir skolininko bei su juo ginčijamą sandorį sudariusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Nesant byloje duomenų apie aukščiau paminėtas reikšmingas tokio pobūdžio bylai aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas spręsti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė.

Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal pateiktus šioje byloje įrodymus, konstatavus jų trūkumą ir būtinybę tikslinti ieškinio pagrindą, išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme negalima, todėl teisėjų kolegija panaikina apskųstąjį Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą ir bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Gintautas KoriaginasRūta PalubinskaitėAlbina Rimdeikaitė