Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo N. J. išteisinta, nesant jos veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. J. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2014 m. spalio 24 d. (duomenys neskelbtini) apygardos teisme, adresu: (duomenys neskelbtini), neviešo teisiamojo posėdžio metu, būdama pasirašytinai įspėta už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, apklausiama kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), davė melagingus parodymus, kad nukentėjusioji A. S. siūlė jai vartoti narkotines medžiagas, ji sutiko ir paragavo, o nukentėjusioji jų nevartojo, o ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja nurodė, kad A. S. jai sakė, kad naktį ji uostė narkotines medžiagas, tokiu būdu, teisme davė melagingus parodymus, siekdama padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam D. Š. už vertimą nepilnametę vartoti narkotines medžiagas.

Šiaulių apylinkės teismas, konstatavęs, kad N. J. veikoje nėra visų būtinų BK 235 straipsnio 1 dalies sudėties požymių, t. y. subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, ir padaręs išvadą, kad pastaroji nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), N. J. skundžiamu 2016 m. birželio 16 d. nuosprendžiu dėl jai pareikšto kaltinimo išteisino.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 16 d. nuosprendį kaip nepagrįstą ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti N. J. kalta padariusią nusikaltimą, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai viešuosius darbus 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti per mėnesį 20 val. visuomenės labui.

Skunde nurodoma, kad teismas selektyviai nuosprendyje užfiksavo N. J. duotus parodymus teisme, nurodydamas pasirinktinai tik kai kuriuos jos duotus parodymus. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad N. J. teisme tvirtino, jog gali būti, kad ji teisme melavo, o toliau tęsdama savo parodymus, ji jau nurodė, jog teisme ji sakė tiesą. Teismui pagarsinus jos duotus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, N. J. vėl tvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra teisingi, nors tos pačios apklausos metu ji ir vėl teigė, jog teisme duoti parodymai yra teisingi, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie narkotikus ji nutylėjo, nes išsigando policininkų ir bijojo jiems apie tai papasakoti, o teisme apie juos papasakoti ji jau nebijojo. Kartu N. J. tvirtino, jog ji įvykių neatsimena, neatsimena, kur ir kada sakė tiesą. Ji tvirtino, jog negali garantuoti, jog teisme nemelavo. Apeliantės įsitikinimu, N. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose duotų parodymų prieštaringumas rodo, jog ji nėra nuoširdi, todėl jos parodymais besąlygiškai tikėti ir remtis priimant nuosprendį, negalima. Kartu atkreipia dėmesį, kad N. J., prokurorui nusprendus užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, su tokiu ikiteisminio tyrimo užbaigimo procesu sutiko, taip pat sutiko su jai siūloma bausmės rūšimi.

Skunde taip pat pažymima, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – kaltės – turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal kitas objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Pasak apeliantės, teismas nepagrindė, kodėl jis nelaiko (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendyje ir (duomenys neskelbtini) teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartyje išdėstytų duomenų įrodymais, nors šie abiejų instancijų teismai itin išsamiai ir detaliai išanalizavo, ištyrė įvykio aplinkybes ir objektyviai jas įvertino, be to, abu teismai pripažino, jog N. J. parodymai yra nepatikimi, jais remtis, priimant nuosprendį D. Š. atžvilgiu, negalima, nes N. J. teisme melavo.

Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad prokurorui pateikus prašymą apklausti A. S., kuri ikiteisminio tyrimo metu šioje baudžiamojoje byloje buvo apklausta kaip liudytoja, o jos parodymai buvo įtraukti į šios bylos baigiamąjį dokumentą, teismas atsisakė ją apklausti, taip užkirsdamas kelią suvesti akistaton dvi, viena kitai prieštaraujančias proceso dalyves, siekiant pašalinti jų parodymų prieštaravimus. Teismas, nors ir pagarsino A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nepasisakė, kodėl jų nevertina kartu su kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme ištirta medžiaga. Pažymi, kad kaltinamajai turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio asmens parodymus bei pateikti jam klausimus arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėliau procese. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d papunktyje įtvirtinta, jog kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams. Prokurorės teigimu, teismas, nepaisydamas minėto reikalavimo, pažeidė bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo reikalavimus, numatytus BPK 7 straipsnyje, pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Prokurorės tvirtinimu, teismas, vertindamas subjektyvius (vidinius-psichinius) nusikalstamos veikos požymius, rėmėsi tik pačios kaltinamosios N. J. parodymais ir jos vidiniu suvokimu apie savo vykdomą nusikalstamą veiką, tačiau nevertino išorinių (objektyvių) nusikalstamos veikos požymių, kurie išsamiai buvo išnagrinėti (duomenys neskelbtini) apygardos teismo ir patvirtinti (duomenys neskelbtini) teismo, pripažinusių, jog N. J. galimai davė melagingus parodymus. Nurodo, kad pagrindo netikėti A. S. parodymais nėra: teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertai konstatavo, jog nėra A. S. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, taip pat nenustatytas padidintas polinkis į įtaigumą, jos duodami parodymai yra realistiški, ji pateikia gana daug detalių, savo parodymus nuosekliai pakartoja ir ekspertizės metu, nepaisant įtariamojo jai daromo poveikio. Teigia, kad nors teismas formaliai ir konstatavo, jog būtina atskleisti kaltės turinio subjektyvius ir objektyvius požymius, tačiau to nepadarė, ir tai sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.

Apeliantės vertinimu, teismo išvada, kad N. J., siekdama išvengti atsakomybės už narkotinių medžiagų vartojimą, galėjo neatskleisti tikrųjų jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, yra nepagrįsta. Mano, jog tokiu atveju kyla klausimas, kad, jeigu N. J., narkotinių medžiagų nevartojo, kodėl jai reikėjo bijoti atskleisti aplinkybes, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, su kuriomis ji jokio ryšio neturėjo. Nors teismas ir pažymėjo, kad N. J. duoti parodymai teismui neužkirto kelio bylos nagrinėjimui bei neįtakojo teismo priimti D. Š. atžvilgiu kitokio, nei apkaltinamasis, nuosprendžio, tačiau ši aplinkybė nešalina baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kadangi BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali, ji laikoma baigta nuo melagingų parodymų davimo pabaigimo momento, nepriklausomai nuo šių parodymų sukeltų pasekmių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės apeliacinis skundas atmetamas.

BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas (kaip ir kitos šiame straipsnyje numatytos veikos) – yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015). Kartu pažymima, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Liudytojo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2011).

Kaip matyti iš N. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. spalio 2 d., ji nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. ryte A. (nukentėjusioji A. S.) pokalbio metu jai pasisakė, jog praėjusią naktį uostė narkotines medžiagas, tačiau kokias ir kada, jai neminėjo (100–102 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Apklausiama kaip liudytoja 2014 m. spalio 24 d. (duomenys neskelbtini) apygardos teisme vykusiame teisiamajame posėdyje, būdama pasirašytinai įspėta už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, N. J. nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 30 d., ryte, A. jai pasiūlė narkotinių medžiagų, kurias išsiėmė iš kišenės ir ji (N. J.) šių medžiagų paragavo. Į jai pateiktus klausimus liudytoja N. J. atsakė, kad 2013 m. spalio 2 d. apklausiama policijoje ji to nepasakojo todėl, kad išsigando, jog gali būti nubausta už narkotikus. Galėjo būti, kad A. jai sakė, jog naktį uostė narkotines medžiagas. Teisėjui perskaičius N. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji paaiškino, kad ji pas tyrėją visas aplinkybes atsiminė geriau ir nurodė, kad šiais parodymais galima vadovautis, parodymus, surašytus tyrėjos, ji perskaitė, jie yra teisingi (28–29 b. l.). Teisiamajame posėdyje N. J. nurodė, kad gali būti, jog ji, nagrinėjant bylą (duomenys neskelbtini) apygardos teisme, melavo, tačiau vėlgi paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu, bijodama būti patraukta atsakomybėn, ji visų aplinkybių, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nenurodė, duoti būtent tokius parodymus jos niekas neprašė (143–146 b. l.). Taigi, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaip liudytoja apklausiama N. J. davė kitokius parodymus, nei buvo davusi ikiteisminio tyrimo metu, atkreipiamas dėmesys, kad ir ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai nebuvo visiškai konkretūs – ji nurodė tik tą faktą, kad A. S. naktį uostė narkotines medžiagas, tačiau būtent kokias medžiagas ir kas jai davė, nenurodė. Be to, apklausiama apygardos teismo posėdyje N. J. patvirtino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi, jais galima vadovautis. Nors (duomenys neskelbtini) apygardos teismas 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendyje konstatavo, kad „<...> liudytoja N. J. teisme davė melagingus parodymus, nes jos parodymai prieštarauja ne tik nukentėjusiosios parodymams, bet ir visiems byloje surinktiems įrodymams dėl narkotinių medžiagų“, akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai nesukliudė teismui priimti teisingo nuosprendžio – (duomenys neskelbtini) teismas, patikrinęs (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2015 m. balandžio 16 d. nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą 2016 m. kovo 7 d. nutartimi nuteistojo D. Š. gynėjo apeliacinį skundą atmetė (6–12, 107–117 b. l.). Esant visumai paminėtų aplinkybių, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. J. veikoje nėra būtino BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Nors, kaip nurodo prokurorė, tiek (duomenys neskelbtini) apygardos teismas, tiek (duomenys neskelbtini) teismas pripažino, kad liudytojos N. J. parodymai yra nepatikimi, pastaroji teisme melavo, nagrinėjamu atveju sprendžiama, kad N. J., apklausiama kaip liudytoja, turėjo pagrindą manyti, jog už tai, kad vartojo narkotinių medžiagų, gali būti patraukta atsakomybėn ir dėl to duoti neteisingus parodymus. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir N. J. parodymus, ir skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai išteisino N. J. jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tai, kad N. J., prokurorui nusprendus užbaigti procesą teismo baudžiamuoju įsakymu, su tokiu ikiteisminio tyrimo užbaigimo procesu sutiko, prieštaravimų dėl jai siūlomos bausmės rūšies neišreiškė (119–120 b. l.), jos kaltės, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nepatvirtina.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai į teisiamąjį posėdį nekvietė ir neapklausė A. S., pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų pagrindu būtų galima išspręsti asmens kaltės klausimą. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju teismui pakako byloje surinktų įrodymų pagrįstoms išvadoms padaryti. Be to, teisiamajame posėdyje buvo ištirti A. S. parodymai – teisėjas perskaitė pastarosios apklausos protokolą (144 b. l.). Taigi, sutikti su skundo argumentu, kad teismas, nekviesdamas į posėdį A. S., pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą nuostatą bylą teisme nagrinėti laikantis rungimosi principo, nėra pagrindo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prokurorės apeliacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkinamas ir šis nuosprendis nenaikinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės J. Steponavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.