- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2009-07-07
- Bylos Nr.
- 1A-262-106-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Eduardas Maškevičius, Dalius Jocys
- Nukentėjusysis
- D. B.
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Mindaugas Kepenis
Pranešėja R.Valentinienė Teisėja N.ŠimkienėBaudž. byla Nr. 1A–262-106/2009Procesinio sprendimo kategorija:1.2.25.4.5, 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2009 m. liepos 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 d.7 p., 3 d., M. M. bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams ir jis įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždrausta dvejiems metams vairuoti kelių transporto priemones.
Priteista iš AB „Lietuvos draudimas“ D. B. 4011 litų turtinei žalai atlyginti, V. K., M. K., J. K. po 333,33 Eurų neturtinės žalos. Iš M. M. priteista V. K., M. K., J. K. po 2000 litų neturtinės žalos. Nepilnamečio J. K. priteistų lėšų tvarkytoja paskirta motina B. K.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. nuteistas už tai, kad jis 2008-05-17 apie 18⁴⁵ val. Šilutės r., Gaidelių k., kelio Kaunas – Jurbarkas – Šilutė – Klaipėda 178 km., vairuodamas jam priklausančią kelių transporto priemonę – automobilį ,,BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 172 p., nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, viršijo šiame kelio ruože leistiną greitį, nepasirinko saugaus greičio, dėl to automobilio nesuvaldė, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir partrenkė kelio važiuojamąją dalį bebaigiantį pereiti V. K., kuris nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su pareikštais kaltinimais, ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Tvirtina, kad jis bei kiti liudytojai parodė, kad dviratininkas, net ir perspėjus jį garsiniu signalu išbėgo į važiuojamąją kelio dalį ir bebėgdamas atsitrenkė į automobilio dešinį šoną. Iš 2008-05-17 daikto (transporto priemonės) apžiūros protokolo matyti, kad dviratininkas atsitrenkė į automobilio dešinį šoną, o dviračio priekinis ratas į priekinį automobilio bamperį. Apeliantas teigia, kad pėstysis V. K. grubiai pažeidė KET 87, 89, 105 p. reikalavimus. Jis neįvertino artėjančios transporto priemonės greičio, neįsitikino, kad įžengti į važiuojamąją kelio dalį bus saugu, bėgo per važiuojamąją kelio dalį ir nesustojęs atsitrenkė į pravažiuojančio beslystančio automobilio dešinį šoną ties priekinėmis durelėmis. Tokio susidūrimo su pėsčiuoju nuteistasis negalėjo išvengti, o pėsčiajam būtų užtekę tik stabtelėti ir jis nebūtų atsitrenkęs į automobilio šoną. Autoįvykio metu dalyvavo du eismo dalyviai. Jeigu jie abu padarė KET pažeidimus, todėl būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veiksmai buvo būtinoji pavojingų padarinių kilimo sąlyga. Todėl teismas turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp jo ir V. K. nustatytų eismo taisyklių pažeidimų ir padaryti teisines išvadas, tačiau nuosprendyje to nėra padaryta, apsiribota tik ekspertizės aktų išvadų pakartojimu. Jeigu V. K. būtų nepažeidęs KET 87, 89 ir 105 p. reikalavimų, šis autoįvykis nebūtų kilęs. Net ir viršijant šioje kelio atkarpoje leistiną greitį, pėstysis prieš įžengdamas į važiuojamąją kelio dalį privalėjo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikinti, kad tai yra saugu, ir šiuo konkrečiu atveju jis negalėjo pradėti eiti per važiuojamąją kelio dalį. Todėl mano, kad tiesioginis priežastinis ryšys buvo tarp pėsčiojo KET pažeidimų ir jo žūties.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiosios atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad skunde išdėstyti faktai ir aplinkybės neatitinka tikrovės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai M. M. pripažino kaltu pagal BK 281 str. 5 d.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neginčija faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su apylinkės teismo išvada dėl nustatyto tiesioginio priežastinio ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų (pavojingos veikos) ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentais, kad jeigu KET reikalavimus pažeidė abu kelių eismo įvykio dalyviai, tokiu atveju išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių padaryti reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų.
Specialisto išvadoje Nr. 11K-179(08) nustatyta, kad eismo įvykio vietoje aptiktus pėdsakus automobilis „BMW 530" galėjo palikti prieš eismo įvykį važiuojant nuo apie 148,4 km/h iki apie 157,8 km/h greičiu. Prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje, prieš automobilio „BMW 530" vairuotojui reaguojant stabdyti, važiuojant 148,4 km/h greičiu, automobilis važiuojamųjų dalių susikirtimą buvo neprivažiavęs apie 108,9 m atstumu, o važiuojant 157,8 km/h greičiu - apie 112,6 m atstumu. Leistinu eismo įvykio vietoje 90 km/h greičiu važiuojančio automobilio „BMW 530" sustabdymui buvo reikalingas apie 71,2 m atstumas. Tokiu būdu prieš eismo įvykį automobilio „BMW 530" vairuotojas M. M., važiuodamas didžiausiu leistinu 90 km/h greičiu ir automobilio stabdymui reaguodamas toje pat vietoje, kaip tai darė prieš eismo įvykį, automobilį būtų sustabdęs didesniu nei (Sa – S₀ = 108,9 - 71,1 = 37,8) apie 37,8 m atstumu neprivažiuodamas važiuojamųjų dalių susikirtimo. (Sa - atstumas, kuriuo prieš eismo įvykį automobilis buvo neprivažiavęs stabdymo pėdsakų radimosi vietą prieš pat vairuotojui reaguojant stabdyti; S₀ - atstumas, kuris reikalingas leistinu įvykio vietoje greičiu važiuojančio automobilio stabdymui). Iš eismo įvykio vietoje darytų nuotraukų matyti, kad sankryžoje kelkraščių užapvalinimo spinduliai nėra dideli, jie orientaciniai gali būti šalutinių kelių važiuojamųjų dalių pločio dydžio, todėl stabdomas automobilis būtų sustojęs didesniu nei apie 30 m atstumu neprivažiuodamas sankryžos (b. l. 74-79). Teisėjų kolegija neturi jokių duomenų, kurių pagrindu tokią specialisto išvadą būtų galima vertinti kritiškai ir ja nesivadovauti. Tokių duomenų nenurodė ir apeliantas.
Teismas pagrįstai vadovavosi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad jeigu vairuotojas M. M., važiuodamas leistinu eismo įvykio vietoje greičiu, nenusukinėdamas automobilio į kairiąją važiuojamosios dalies pusę ir, esant reikalui, pristabdydamas automobilį, būtų išvengęs pėsčiojo partrenkimo. Be to, apylinkės teismas net nevertino nuteistajam nepalankios aplinkybės, kad vairuotojas iki automobilio stabdymo pradžios matė pėstįjį (kaip pats nurodo besiruošiantį ir abejojantį eiti per kelią). Tai reiškia, kad jis turėjo dar atitinkamai laiko iki to momento, kada jis pradėjo stabdyti automobilį, o tai dar labiau didina galimybes sustoti didesniu atstumu nei nustatyta.
Tai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo kaltumo bei tiesioginio priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir pavojingų pasekmių nustatymo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. K., kirsdamas važiuojamąją dalį, pažeidė KET 87, 89 ir 105 p. reikalavimus. Formaliai V. K. pažeidė šiuos KET reikalavimus, tačiau toks KET reikalavimų nesilaikymas nėra būtinoji baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo sąlyga. Nuteistasis ženkliai viršijo maksimalų leistiną 90 km/h greitį, tai yra važiavo daugiau nei 1,5 karto didesniu maksimaliai leistinu greičiu. Tokiu būdu nuteistasis sąmoningai pasirinko rizikingą vairavimo būdą bei saugumui pavojingą greitį. Šios aplinkybės rodo, kad jis neabejotinai suprato, kad užmiesčio kelyje, valdydamas padidinto pavojaus šaltinį - automobilį, jis elgiasi ne pagal taisykles ir tokiu būdu tyčia šiurkščiai pažeidžia leistiną greičio ribą. Tuo jis parodė didelę nepagarbą bei abejingumą kitiems eismo dalyviams, numatydamas, kad asmeniui, siekiančiam pereiti važiuojančią kelio dalį užmiestyje, kur maksimalūs leistini greičiai yra žymiai didesni, sunku įvertinti iš toli atvažiuojančio automobilio greitį bei atstumą, kad pėsčiasis nesudarytų kliūties artėjančiam automobiliui ir tokiu būdu jis galėtų saugiai kirsti važiuojamąją dalį. Atitinkamai vairuotojas turėjo suprasti, kad dėl stipriai viršyto greičio, pėsčiajam bus sunku jį pastebėti ir suderinti savo veiksmus su tokiu jo važiavimu. Šios nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad nors pėstysis ir turėjo galimybę matyti automobilį, tačiau jis negalėjo numatyti, jog link jo važiuojantis automobilis žymiai viršys leistiną greitį ir dėl tokios priežasties jis negalėjo tinkamai įvertinti, kad jis gali saugiai kirsti kelio važiuojamąją dalį ir nesudaryti kliūties artėjančiam automobiliui. Atitinkamai V. K. veikoje nusikalstamo nerūpestingumo, o tuo labiau nusikalstamo pasitikėjimo kaltės nėra.
Apeliantas kaip vieną iš argumentų, pagrindžiančių jo skundą, nurodo, kad V. K. atsitrenkė į jo automobilio dešinį šoną ir tai, jo nuomone, patvirtina, kad būtent V. K. sukėlė autoįvykį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs eismo įvykio ir transporto trasologijos ekspertas, pasirėmęs Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu , eismo įvykio vietos planu bei kitais bylos duomenimis konstatavo, kad ne pėsčiasis atsitrenkė į nuteistojo automobilio šoną, bet M. M. vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, slysdamas pasisukdamas kairėn dešiniu šonu kliudė bebaigiantį pereiti važiuojamąją kelio dalį V. K..
Kad automobilis tikrai, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, slydo pasisukdamas kairėn ir nuvažiuodamas nuo kelio matosi ir iš įvykio vietoje užfiksuotų jo ratų pėdsakų bei jo buvimo vietos po įvykio ( Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas su eismo įvykio planu bei foto lentelėmis ( b. l. 6- 13).
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo padarytų išvadų ar jomis abejoti ir konstatuoja, kad nuteistojo skundas nepagrįstas.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.