Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Teresėlė Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-176/2011

2.4.2.1.; 2.4.7.; 2.4.8.; 1.2.20.15.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Teresėlės Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo N. M., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. ir nuteistas 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Šiuo nuosprendžiu iš N. M. G. M. naudai priteista 81,72 Lt turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. M. nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: jis nevykdė 2000-02-07 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, priteisti iš atsakovo N. M. alimentus ieškovei G. M. po 125 Lt kas mėnesį, ir nemokėjo pagal šį teismo sprendimą nukentėjusiajai G. M. priteistų alimentų nuo 2000-02-07 iki 2007-06-12, nuo 2007-07-12 iki 2008-10-27, nuo 2008-11-27 iki 2009-01-01, todėl jis nevykdydamas 2000-02-07 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimo nukentėjusiajai G. M. 2009 m. sausio 1 d. buvo skolingas 13055,60 Lt.

Šiais savo veiksmais N. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 245 str.

Skunde nurodoma, kad 2000 metais po jam nepalankaus teismo sprendimo jis geruoju, neraginamas padarė G. M. pašto perlaidą, t.y. geruoju ėmė mokėti išlaikymą, tačiau ji pinigų priimti nenorėjo (perlaida grįžo atgal). Tokiu būdu nusprendė, kad G. M. persigalvojo ir jai parama nereikalinga. Nuteistajam nesuprantamas teismo teiginys, jog kaltinamasis, būdamas tinkamai informuotas apie priimtą sprendimą, jo priverstinį vykdymą, nesiėmė jokių veiksmų, kad teismo sprendimas būtų vykdomas laiku ir tinkamai. Nuteistojo nuomone, teismas visiškai ignoravo faktą, jog jo pajamos ir turtas buvo nepakankami išlaikymui teikti – visą laiką tokį išlaikymą teikė sūnui J. M. (kiek pajėgė) bei globoja nukentėjusiosios mamą ir savo senelę O. S.. Teismo antstoliai ne kartą buvo surašę dokumentus apie tai, kad neturi turto, iš kurio galima būtų išieškoti išlaikymą. Nepaisant to, kad visą laiką (iki šio meto, kuomet yra registruotas darbo biržoje ir ieško darbo) dirbo, t.y. nevengė darbo, tačiau jo pajamos buvo labai nedidelės.

Skunde teigiama, kad teismas nevertino tų faktų, kad turėdamas galimybę visuomet stengėsi padaryti mokėjimą G. M., o būtent: 2007 m. birželio mėnesį padarė perlaidą nukentėjusiajai 200 Lt, tačiau jam inkriminuojama, kad neteikė išlaikymo 2007 m. birželio mėnesį. 2008 m. spalio mėnesį perlaida 200 Lt, jam inkriminuojama, kad neteikė išlaikymo ir 2008 m. spalio mėnesį. Vykdomąjį raštą jo darbovietė UAB „N...“ gavo 2008-10-07, jis iš karto padarė perlaidą.

Nurodo, kad negavus vykdomojo rašto, jam buvo pagrindas manyti, kad G. M. nepageidauja gauti išlaikymo (matomai žino apie jo nedideles pajamas ir supranta, kad išlaikymo jai teikti negali), todėl kaltinamas gali būti nevykdęs prievolės tuomet, kai buvo pakankamai lėšų jai vykdyti ir kai jam buvo žinoma, kad nukentėjusioji pageidauja tas lėšas gauti. Nuteistojo nuomone, G. M. tikslas – ne gauti realią paramą (ji gyvena su draugu H. S. jo būste, savo butą gali nuomoti ir nuomoja, tikėtina gaudama papildomas pajamas), o nubausti jį ir įskaudinti. Jo močiutė O. S. paaiškino teisme, kaip jis buvo motinos paliktas be priežiūros baigiamosiose mokyklos klasėse (jo tėvas tuo metu dažnai gerdavo ir gyveno atskirai), todėl būtent močiutė jį rėmė ir globojo, padėjo baigti ir aukštąjį mokslą (paremdama iš savo pensijos). O. S. jis labai dėkingas ir močiutę globoja, gyvena kartu su ja. Visada rėmė ir savo sūnų (tą patvirtino liudytoja R. M.). Todėl nuteistasis nemano, kad jis yra amoralus ir piktybiškai vengiantis savo prievolių asmuo, tačiau darbinių lėšų trūkstant – dažnai negali mokėti išlaikymo nukentėjusiajai.

Nuteistasis N. M. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusioji G. M. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo N. M. apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Ukmergės rajono apylinkės teismo 2000-02-07 sprendimu iš atsakovo N. M. ieškovei G. M. priteisti alimentai, kas mėnesį mokant po 125 Lt (t. 1., b.l. 7). Kad N. M. žinojo apie jo atžvilgiu priimtą Ukmergės rajono apylinkės teismo 2000-02-07 sprendimą, patvirtina ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-06-12 sprendimas, iš kurio matyti, jog N. M. kreipėsi į šį teismą prašydamas nutraukti alimentų išieškojimą ir jo ieškinys buvo patenkintas, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2000-07-27 sprendimu panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-06-12 sprendimą ir N. M. ieškinį atmetė (t. 1., b.l. 177).

Taigi, kolegijos nuomone, nuteistasis N. M. žinojo apie jo pareigą kas mėnesį mokėti G. M. po 125 Lt, tačiau šios savo pareigos nevykdė. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje pateiktus rašytinius įrodymus (antstolių raštus, pažymas, VSDFV pažymas ir dokumentus, VAVMI dokumentus, N. M. 2006, 2007, 2008, 2009 metų pajamų deklaracijas, vykdomąją bylą Nr. 0032/02/02078) ir padarė pagrįstą išvadą, kad N. M. nevykdė įsiteisėjusio Ukmergės rajono apylinkės teismo 2000-02-07 sprendimo mokėti G. M. kas mėnesį po 125 Lt, dėl ko 2009 m. sausio 1 d. susidarė 13055,60 Lt įsiskolinimas.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas laikė nustatytu, jog jis nemokėjo G. M. išlaikymo nuo 2000-02-07 iki 2007-06-12, tačiau byloje yra duomenys, kad geranoriškai 2000 m. jis pervedė nukentėjusiajai išlaikymą, kurio ji atsisakė. Liudytoja D. L. nurodė, kad iki 2002 m. ji buvo UAB „R...“ buhaltere ir buvo padariusi kelias išskaitas pagal vykdomąjį raštą – teismui ši aplinkybė žinoma, tačiau vistiek konstatuojama, jog nemokėjo išlaikymo per visą laikotarpį nuo 2000 m. iki 2007 m.

Kolegija sprendžia, kad vien tokie nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jis 2000 m. pervedė nukentėjusiajai išlaikymo perlaidą, o 2002 m. buvo padarytos kelios išskaitos iš UAB „Ryto patikra“ pagal vykdomąjį raštą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė nepagrįstą nuosprendį.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų ir tinkamai kvalifikavo N. M. nusikalstamą veiką pagal LR BK 245 str. ir paskyrė teisingą bausmę.

N. M. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 245 str., visiškai įrodyta bylos faktiniais duomenimis, o būtent: paties nuteistojo N. M. parodymais, kur jis kaltu prisipažino iš dalies, nurodydamas, kad jis mokėdavo tokią alimentų sumą, kokią galėdavo; nukentėjusiosios G. M. parodymais, kur ji nurodė, kad jos sūnus sąmoningai nemokėdavo jai alimentų; liudytojo antstolio D.Blizniko parodymais, kur jis patvirtino, kad nuo 2003 m. N. M. dirbo, bet raginimo ar patvarkymo jam įteikti nepavykdavo, kadangi N. M. niekaip nepavykdavo rasti nei namuose, nei darbovietėje; kitų liudytojų: H. S., O. S., D. L., R. M. parodymais, antstolio D.Blizniko 2004-10-08 pažyma, patvirtinančia tą aplinkybę, kad N. M. G. M. nuo 2000-02-11 nemoka alimentų bei kita bylos medžiaga.

Kolegijos nuomone, N. M. sąmoningai vengė mokėti G. M. išlaikymą, kadangi savanoriškai nemokėjo, buvo užvesta vykdomoji byla Nr. 0035/02/02078, kurioje antstoliai priverstinai bandė išieškoti iš N. M. įsiskolinimo už alimentus sumas nukentėjusiajai G. M., tačiau ne visada sėkmingai, dėl ko 2009 m. sausio mėnesį susidarė 13055,60 Lt įsiskolinimas. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis neturėjo pakankamai lėšų mokėti nukentėjusiajai alimentus, paneigti byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nes kaip matyti š bylos medžiagos, N. M. 2001-12-12 dirbo UAB „R...“ ir IĮ „V...“, o 2004-08-01 dirbo UAB „N...“ bei N. M. IĮ „V...“. N. M. 2000, 2001 ir 2002 metų gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijos patvirtina, kad N. M. darbovietėje UAB „R...“ 2000 m. gavo 1513 Lt pajamų, 2001 m. išmokėta suma sudarė 1629 Lt , o 2002 m. – 1470 Lt. Iš N. M. 2006, 2007, 2008, 2009 m. pateiktų metinių pajamų deklaracijų matyti, kad jis šiuo laikotarpiu gaudavo pajamas. Taigi, kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad N. M. buvo nemokus, dėl ko neturėjo galimybės reguliariai mokėti nukentėjusiajai G. M. priteistą kasmėnesinę 125 Lt sumą, kuri nelaikytina pernelyg didele, kad N. M. negalėtų jos laiku sumokėti.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad N. M. vykdė pareigą išlaikyti savo sūnų, globojo savo senelę O. S., tačiau savo motiną G. M. išlaikyti vengė. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp N. M. ir G. M. yra susiklostę įtempti, konfliktiški santykiai. N. M. apeliaciniame skunde nurodė, kad jo motina vaikystėje jo neprižiūrėjo, juo nesirūpino, kas leidžia pagrįstai manyti, jog galimai ir dėl šios priežasties N. M. sąmoningai vengė išlaikyti savo motiną.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nukentėjusiajai G. M. pervedė dalį alimentų, tačiau ši jų neatėjo pasiimti, dėl ko jis nusprendė, kad jai alimentai nebereikalingi, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl šios priežasties N. M. nebeturėjo pareigos toliau mokėti nukentėjusiajai išlaikymą ir vienašališkai nuspręsti to nebedaryti. N. M. vienasmeniškas sprendimas nebemokėti alimentų negali būti pateisinamas ir ta aplinkybe, kad nukentėjusioji antstoliui nepateikė duomenų apie sąskaitą, į kurią turėtų būti pervedamos lėšos. Bylos duomenys nepatvirtina, kad G. M. yra atsisakiusi nuo jai priteistų alimentų iš N. M..

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad N. M., turėdamas pareigą mokėti alimentus ir žinodamas apie jų priverstinį vykdymą, nepateikė antstoliui tikslių duomenų apie savo realią gyvenamąją bei darbo vietą, kur iškilus būtinybei jį būtų galima rasti ir kur turėtų būti siunčiami su vykdymu susiję dokumentai. Antstolis D.Bliznikas patvirtino, kad N. M. reikia nuolat priminti apie skolos sumokėjimą, kas parodo kaltinamojo neatsakingą ir lengvabūdišką požiūrį į teismo priimto sprendimo vykdymo privalomumą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad N. M. nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu dirbo ir turėjo turto, dėl ko teismo priimtą sprendimą galėjo vykdyti. Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, kad N. M., žinodamas apie jo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad teismo sprendimas būtų vykdomas laiku ir tinkamai, t.y. nesistengė įsidarbinti visu etatu, kas užtikrintų didesnes gaunamas pajamas. Tokį kaltinamojo elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį išvengti pareigos vykdyti teismo sprendimą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 245 str.

Kolegijos nuomone, kiti nuteistojo N. M. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis grindžia savo negalėjimą vykdyti teismo sprendimą dėl lėšų trūkumo, nelaikytini pakankamai pagrįstais, kad būtų pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Tai, kad nukentėjusioji gyvena ne savo bute, o su sugyventiniu H. S., kaip nurodo nuteistasis apeliaciniame skunde, dėl ko ji savo butą galėtų išnuomoti ir turėti lėšų pragyvenimui, nesuteikia nuteistajam teisės dėl šios priežasties nemokėti nukentėjusiajai priteistos išlaikymo sumos, kadangi išlaikymo suma yra priteista įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl kelti nukentėjusiosios išlaikymo būtinybės klausimą šioje byloje nėra pagrindo, nes šioje byloje sprendžiamas ne išlaikymo nukentėjusiajai būtinybės klausimas, o priteisto išlaikymo vykdymo vengimo klausimas.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo N. M. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. M. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, kadangi N. M. padarė tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, tačiau anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, registruotas darbo biržoje. Įvertinę visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti N. M. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nustatant jos terminą, mažesnį BK 48 str. nustatytam bausmės vidurkiui.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nuteistojo N. M. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo N. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.