Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-20 · Administracinė byla Nr. A-756-1967-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-20
Bylos Nr.
A-756-1967-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00030-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Administracinė byla Nr. A756-1967/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00030-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. 1V-833 (b. l. 6); 2) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją priimti sprendimą atkurti pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs 1986 m. gegužės 9 d. (duomenys neskelbtini). 2007 m. gegužės 23 d. jam buvo išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo pažymėjimas Nr. LP420870. 2011 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje jis pateikė prašymą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 1V-833 (toliau – ir Įsakymas) buvo nuspręsta netenkinti A. K. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Su priimtu Įsakymu pareiškėjas nesutinka. Jo manymu, susiklosčiusi faktinė situacija, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pilnai atitiko Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pareiškėjo senelis E. V. L., gim. 1930 m. gruodžio 1 d., Miegėnų km., Kėdainių raj. iki 1952 m. gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1952 m. jis išvyko į (duomenys neskelbtini), nes buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą. Nuo 1957 m. E. V. L. nuolat gyveno (duomenys neskelbtini) teritorijoje, o nuo 1991 m. spalio 18 d. jis buvo (duomenys neskelbtini) piliečiu. Kaip numatyta Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje, pareiškėjas turi teisę prašyti suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakius (duomenys neskelbtini) pilietybės. Kadangi pareiškėjas atitinka visus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 arba 4 punkto reikalavimus, šios nuostatos jo atžvilgiu buvo netaikomos nepagrįstai, nes, kaip patvirtina situacijos faktinės aplinkybės, pareiškėjo senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d.; iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) nuolat gyventi išvyko iki 1990 m. kovo 11 d.; 1990 m. kovo 11 d. senelio nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini); senelis turėjo (duomenys neskelbtini) pilietybę. Be to, Įsakyme nėra nurodytų jokių prašymo suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę netenkinimo pagrindų, t. y. nepaaiškinta, kodėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ar 4 dalies reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 31–33) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su tuo, kad pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis. Tačiau pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis ir šios pilietybės nėra atsisakęs. Tokiu atveju asmuo gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tik, jei atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktų reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, jog jo senelis atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatą, nepagrįstas. Šioje teisės nuostatoje įtvirtinta sąvoka „pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, nagrinėjamu atveju turėtų būti aiškinama taikant istorinį, precedentinį metodus. Pilietybės atkūrimas būtent šios nuostatos pagrindu gali būti taikomas tiems asmenims, kurie iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. turėjo pasitraukti dėl išskirtinių istorinių bei politinių aplinkybių. Tai patvirtina ir įstatymo priėmimo metu išsakyti šių nuostatų priėmimo motyvai, kuriais aiškinama, jog tokie asmenys iš Lietuvos Respublikos turėtų būti išvykę dėl jiems kilusios grėsmės dėl politinių, istorinių aplinkybių, t. y. priverstinai. Tuo tarpu pareiškėjo nurodytos aplinkybės, negali būti vertinamos kaip išskirtinės istoriniu ar politiniu atžvilgiu. Dvigubos pilietybės suteikimas turėtų būti išimtinis atvejis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 92–95) pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamo ginčo esmė – Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 1V-833 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ teisėtumas ir pagrįstumas, t. y., ar buvo teisinis pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ar 4 punktų nuostatas.

Šalies argumentai

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas su 2011 m. lapkričio 28 d. prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (b. l. 35) kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą. Pagrindą Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti nurodė – senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) pasitraukė iki 1990 m. kovo 11 d.

Žemesnės instancijos teismas

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2012 m. lapkričio 13 d. teikimu Nr. (15/3-7)13P-1197 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (b. l. 68–70), įvertinęs senelio E. V. L. išvykimo iš dabartinės Lietuvos Respublikos nuolat gyventi į kitą valstybę iki 1990 m. kovo 11 d. faktui patvirtinti pateiktus dokumentus: TSRS gynybos ministerijos tarnybos lapo, išduoto E. L. Minsko m. karinio komisariato, kopiją, apie tai, kad papulkininkis inžinierius E. L. atliko karinę tarnybą, nuo 1952 m. gruodžio 13 d. iki 1953 m. gegužės 4 d. – kursantas (Karinė dalis Nr. 01601), nuo 1953 m. gegužės 5 d. iki 1956 m. balandžio 27 d. – kursantas (Gorkio karinė priešlėktuvinės gynybos radiotechnikos mokykla); nuo 1956 m. iki 1979 m. – tarnyba Priešlėktuvinės gynybos 21-ojo radiotechnikos pulko radiolokaciniuose padaliniuose, Priešlėktuvinės gynybos 2-oje atskiroje armijoje; 1979 m. rugpjūčio 21 d. išleistas į atsargą (b. l. 54–58); taip pat (duomenys neskelbtini) Minsko m. Pervomaisko rajono vidaus reikalų valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 8-4052, kuriame nurodyta, jog E. L. – (duomenys neskelbtini) pilietis nuo (duomenys neskelbtini) pilietybės įstatymo įsigaliojimo dienos (1991 m. lapkričio 21 d.), nuo 1975 m. lapkričio 25 d. jis buvo registruotas (duomenys neskelbtini), 2010 m. rugpjūčio 1 d. mirė (b. l. 60), atsižvelgiant į tai, kad išvykimas mokytis į karinę mokyklą ir tarnavimas Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose negali būti laikomas pasitraukimu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir ši aplinkybė neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkte nustatyto atvejo, siūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl pilietybės atkūrimo, kaip neatitinkančio Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Vidaus reikalų ministras 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V-833 (b. l. 6), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu, taip pat atsižvelgiant į Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 13 d. teikimą Nr. (15/3-7)13P-1197, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjas nesutikdamas su priimtu Įsakymu, teikdamas, jog pastarasis pilnai atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, su skundu kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (redakcija galiojanti nuo 2011 m. balandžio 1 d.) 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taip pat 7 straipsniu, kuris reglamentuoja atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis: jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 str. 2 p.); yra asmuo pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę (7 str. 3 p.); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (7 str. 4 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui aktuali Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostata, nes pilietybės atkūrimą pareiškėjas sieja su faktine aplinkybe, kad jo senelis E. V. L. (pareiškėjas yra E. V. L. palikuonis), gimęs 1930 m. gruodžio 1 d. Miegėnų km. Kėdainių raj., iki 1952 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tik 1952 m. gruodžio 20 d. išvyko už dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos ribų į (duomenys neskelbtini), nes buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. E. V. L. nuo 1957 m. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d. (mirties data), nuolat gyveno dabartinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje, nuo 1991 m. spalio 18 d. buvo (duomenys neskelbtini) piliečiu.

Kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, pareiškėjas patenka į asmenų ratą, kuriems neribotą galimybę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą suteikia Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, t. y. pareiškėjas (neturintis Lietuvos Respublikos pilietybės – viena iš Pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. sąlygų) yra palikuonis asmens (E. V. L.), kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (pareiškėjo senelis E. V. L., 1930 m. gruodžio 1 d. gimė Miegėnų km. Kėdainių raj., iki 1952 m. gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje). Tačiau šiuo konkrečiu nagrinėjimo atveju galimybė, t. y. teisė į pilietybės įgijimą, pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti pilnai realizuota tik išpildžius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto nuostatos reikalavimus.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatų išaiškinimo“ yra konstatavęs, kad nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Nutarime pabrėžta, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Kaip ir šiuo atveju, sprendžiant klausimą dėl pilietybės suteikimo pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktą, ir įstatymų leidėjui minėtoje teisės nuostatoje nenustačius konkretaus sąrašo priežasčių, kurioms įvykus asmuo galėtų laikyti save pasitraukusiu iš Lietuvos Respublikos (atkreipiant dėmesį į tai, kad tokių atvejų reglamentavimas įstatymu būtų labai sudėtingas), tokiu atveju, kiekviena pasitraukimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. nulėmusi priežastis turėtų būti vertinama išskirtinai išimtinumo kontekste.

Susiklosčiusią faktinę situaciją sistemiškai vertinant paminėtų Pilietybės įstatymo nuostatų ir 2013 m. kovo 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimo apimtyje, darytina išvada, kad Vidaus reikalų ministerija, nagrinėjamu atveju, esminę aplinkybę – senelio E. V. L. pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. dėl pašaukimo atlikti karinę tarnybą, be kita ko nulėmusią pagrindą pareiškėjui teikti prašymą dėl pilietybės suteikimo, pagrįstai įvertino, kaip nepriskirtiną išimtiniam pasitraukimo atvejui. Vis tik aplinkybės susijusios su išvykimu pašaukus tarnauti karinėje tarnyboje, socialine prasme nelaikytinas išimtinai retu atveju, priešingai, tai pareiga, kurią tuo metu turėjo atlikti kiekvienas atitinkamo amžiaus sulaukęs vyras (su atskiromis išimtimis), todėl, pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, susidarytų situacija, kai gana nereta socialinė aplinkybė (tarnavimas armijoje) būtų priežastimi suteikti pilietybę, o tai reiškia, kad nepaprastai išsiplėstų pilietybės instituto prigimtis ir prasmė.

Taigi nors teisės aktai (Pilietybės įstatymo 9 str. 2 d., Konstitucijos 12 str.) ir numato, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, tačiau kaip jau minėta, ši galimybė gali būti suteikta tik atskirais išskirtinai išimtiniais atvejais, beje, Konstitucinis Teismas šiuo aspektu išskiria, jog tokie atvejai turėtų būti išskirtinai reti. Todėl išanalizavus anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama skundžiamą Įsakymą, vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nuostatomis, pagrindą (išvykimą iš Lietuvos Respublikos dėl pašaukimo atlikti karinę tarnybą) suteikti pilietybę, objektyviai įvertino išimtinumo (išskirtinumo) kontekste, todėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 1V-833 yra teisėtas ir pagrįstas.

Netenkinus reikalavimo panaikinti Įsakymą, nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str.).

III.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 100–105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Teismo posėdžio metu buvo pripažinta, kad pareiškėjo senelis atitinka visus reikalavimus, būtinus dvigubos pilietybės suteikimui, nustatytus Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, ir atitinkamai, kad pareiškėjas, kaip palikuonis, atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Tačiau teismas vis tiek siaurinamai aiškino Pilietybės įstatymo nuostatas. Tokiu būdu teismas bandė pakeisti įstatymų leidėjo nuostatą, t. y. pats nustatė dvigubos pilietybės suteikimo arba atsisakymo suteikti atvejus ir tokiu būdu viršijo savo įgaliojimus, pažeidė konstitucinį valdžios padalijimo principą.

Pilietybės įstatyme neįtvirtinta, kad dviguba pilietybė gali būti suteikta tik išimtiniais atvejais ir tik tam tikriems asmenims iš visų asmenų, kurie tenkina Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktų reikalavimus, rato. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas nėra įstatymų leidžiamasis organas ir nekuria teisinių normų, o Pilietybės įstatymas buvo priimtas po Konstitucinio Teismo 2003 m. ir 2006 m. nutarimų (kurie, beje, buvo priimami dėl 2002 m. Pilietybės įstatymo nuostatų), šių nutarimų naudojimas siaurinamai aiškinant šiuo metu galiojantį Pilietybės įstatymą, yra neteisėtas.

Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paremtas vien tik Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutarimo nuostatomis, kuriomis tiesiog atkartoti Konstitucinio Teismo 2003 m. ir 2006 m. nutarimų teiginiai. Net darant prielaidą, jog dviguba pilietybė turi būti suteikiama tik išimtiniais atvejais (o įstatymų leidėjas negalėjo aprašyti kriterijų, pagal kuriuos toks išimtinumas turi būti vertinimams), Vidaus reikalų ministerijos sprendimų dėl dvigubos pilietybės suteikimo praktika aiškiai prieštarauja atsakovo teisme išsakytai pozicijai. Nuo 2012 m. spalio mėnesio Vidaus reikalų ministerija priėmė teigiamą sprendimą dėl dvigubos pilietybės suteikimo daugiau nei 450 asmenų atžvilgiu, kai tuo tarpu neigiamas sprendimas buvo priimtas tik 15 asmenų atžvilgiu (iš kurių trys yra pareiškėjas, jo motina ir sesuo). Tokia praktika liudija, kad dvigubos pilietybės suteikimo išimtinumo nėra. Be to, jeigu Vidaus reikalų ministerija iš tikro vertina faktines aplinkybes, dėl kurių asmuo pasitraukė iš Lietuvos, tai ministerija turėtų reikalauti dokumentų, kurie patvirtina tokias išimtines išvykimo iš Lietuvos valstybės aplinkybes. Tuo tarpu Vidaus reikalų ministerija nurodo tik būtinybę pristatyti dokumentus, patvirtinančius, jog asmuo buvo Lietuvos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., yra kitos valstybės pilietis ir pan. Šie argumentai patvirtina, kad tokio dvigubos pilietybės suteikimo išimtinumo nėra ir nesuteikiant dvigubos pilietybės buvusiems sovietų armijos karininkams ir jų palikuonims, pastarieji asmenys yra diskriminuojami (šios aplinkybės atsakovas teismo posėdžio metu nepaneigė).

Atsiliepimas

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 109–110) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas per plačiai traktavo vidaus reikalų ministro įgaliojimus. Įstatymų leidėjas, priešingai nei teigia pareiškėjas, Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje nustatė išimtinius pilietybės suteikimo atvejus, o Vidaus reikalų ministras yra asmuo kompetentingas spręsti dėl pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 32 str. 2 p.).

Šalies argumentai

Pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino 2010 m. Pilietybės įstatymo priėmimo aplinkybių ir esą padarė prielaidą, kad įstatymų leidėjas neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo pastabas, pateiktas aiškinant 2002 m. Pilietybės įstatymo nuostatas dėl dvigubos pilietybės, yra neteisingi. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo praktika dvigubos pilietybės klausimu ir ginčo faktinę situaciją sistemiškai vertino Pilietybės įstatymo nuostatų ir Konstitucinio Teismo nutarimų apimtyje. Konstitucinio Teismo praktika aiškinant dvigubos pilietybės klausimą ir Konstitucijos 12 straipsnio nuostatą, reikšminga ne tik taikant 2002 m. Pilietybės įstatymą, bet ir sistemiškai aiškinant ir visas Pilietybės įstatymo (tiek 2002 m., tiek 2010 m.) redakcijas, nes šia Konstitucinio Teismo praktika atskleista Konstitucijos 12 straipsnio nuostatos esmė. Šia Konstitucijos nuostata turi būti vadovaujamasi nagrinėjant visus atvejus, kai prašoma suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę turint kitos valstybės pilietybę.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, nepagrįstas yra ir pareiškėjo teiginys, jog turi būti vertinama vidaus reikalų ministro įsakymų, kuriais buvo nuspręsta tenkinti prašymus atkurti pilietybę, ir įsakymų, kuriais nuspręsta atmesti tokius prašymus, skaičius ir jų santykis. „Išimtinumas“ turi būti vertinamas ne vien tik priimtų sprendimų kontekste, o įvertinant visus galimus atvejus ir asmenis, atitinkančius ir neatitinkančius Pilietybės įstatymo nustatytų dvigubos pilietybės suteikimo nuostatų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ir įstatymo papildymo 47¹ straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 (įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d.) 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio spręstina, kad jis pageidauja, jog byla apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes prašo parūpinti vertėją iš lietuvių į rusų kalbą. Nuo 2012 m. liepos 1 d. žodinis apeliacinis procesas bylose skiriamas kaip išimtis iš bendrosios taisyklės, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Pareiškėjas A. K. nesutinka su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 1V-833, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo, gim. 1986 m. gegužės 9 d. (duomenys neskelbtini), prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgiant į Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 13 d. teikimą. (b. l. 6).

Nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kilo dėl Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo atisakyti kitos valstybės pilietybės, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, išimties taikymo. Pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įvertinus kilusio ginčo faktines aplinkybes, reikia nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas sąlygas, t. y., ar jis gali būti pripažįstamas asmens, pasitraukusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę, palikuoniu. Kitaip tariant, sprendžiamo teisinio ginčo branduolys – Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos formuluotės – „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ – aiškinimas.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad įstatymų leidėjas sąvokos „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“ apibrėžimą įtvirtina Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Tokiu asmeniu laikomas iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi įvertinus ginčo sąvokas lingvistiniu metodu, būtų galima manyti, kad žodžiai „pasitraukimas“ ir „išvykimas“ yra vartojami kaip sinonimai ir šios sąvokos gali būti sutapatinamos. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nusistovėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas reikalavimas nacionalinės teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų lingvistines formuluotes, bet ir į kontekstą bei teisinio reglamentavimo, kurio dalis jos yra, tikslus bei bendrą struktūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 174–186 p.). Todėl Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nagrinėjamu atveju reikia suprasti ir aiškinti atsižvelgiant ne tik į lingvistinį, bet ir visus pirmiau paminėtus teisės nuostatų aiškinimo metodus.

Kalbant apie teisinį kontekstą, kurio dalimi yra formuluotė „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“, reikia pažymėti, kad ši teisinė konstrukcija yra įtvirtinta Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje, reglamentuojančiame atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Taigi Pilietybės įstatymo 7 straipsnis įtvirtina dvigubos pilietybės atvejus. Sistemiškai išanalizavus šiuos įstatymų leidėjo įtvirtintus dvigubos pilietybės atvejus, matyti, kad dviguba pilietybė yra siejama ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu, ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis, aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, pagal kurią išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tokiu būdu, analizuodama Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija taip pat yra saistoma pilietybės sampratą aiškinančios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų. Šiame kontekste reikia priminti, kad pagal Konstituciją, visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina – savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformavęs plačią Lietuvos Respublikos pilietybės oficialią doktriną bei atskleidęs daugelį jos aspektų, inter alia pilietybės įgijimo, pilietybės suteikimo išimties tvarka, pilietybės grąžinimo ir kitus klausimus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Šiuo aspektu Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri). T. y., kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Dar daugiau, konstitucinėje jurisprudencijoje konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Tokia doktrininė nuostata įtvirtinta ir pilietybės teisinį reguliavimą aiškinančiame pačiame naujausiame Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendime. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies formuluotė „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus“ reiškia, kad įstatymu, kuriuo reguliuojami pilietybės santykiai, gali būti nustatyti tik išimtiniai atvejai, kada asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, t. y. teisinis reguliavimas turi būti toks, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejai būtų tokios pilietybės draudimo, išreikšto formuluote „niekas negali“, išimtis, o ne šį draudimą paneigianti taisyklė.

Paminėtina ir tai, kad analogiškos pozicijos yra laikomasi teisės moksle, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstamas reikšmingu teisės aiškinimo šaltiniu. Visi teisės mokslininkai, kurie yra nagrinėję Konstitucijoje įtvirtintą dvigubos pilietybės teisinį reguliavimą, pabrėžia, kad Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę ir ji galima tik atskirais – išimtiniais atvejais (šiuo klausimu žr. V. Sinkevičius, Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 m., Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2002, 167–173 p.; V. Sinkevičius, Dviguba pilietybė: pasiūlymo papildyti Konstitucijos 32 straipsnį analizė, Jurisprudencija, 2008 3(105), 16–26 p.; E. Šileikis, Alternatyvi konstitucinė teisė, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, 137–138 p.; A. Normantas, Lietuvos konstitucinė teisė, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001, 385 p. ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi formuluotę „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo kontekste, konstatuoja, kad asmens pasitraukimas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. negali būti sutapatinamas su bet kokiu asmens išvykimu iš Lietuvos. Tokio požiūrio nepatvirtina nei Pilietybės įstatymo nuostatų sisteminis, nei teleologinis aiškinimas (b. l. 74), nei juolab oficialioji konstitucinė doktrina, aiškinanti dvigubos pilietybės sampratą.

Atsižvelgus į paminėtą, sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į savo individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimas) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas yra palikuonis asmens, kuris iš Lietuvos išvyko 1952 m. gruodžio mėnesį, nes buvo pašauktas tarnauti Sovietų Sąjungos karinėse pajėgose, mokėsi karinėje Gorkio radiotechnikos mokykloje, įgijo atitinkamą karininko laipsnį ir atlikinėjo tikrąją karinę tarnybą iki 1979 m. rugpjūčio 17 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvykimas dėl tarnybos kariuomenėje ir pasilikimas joje tarnauti po karinės mokyklos baigimo nepatenka į pirmiau nurodytų išskirtinių aplinkybių sąrašą, pateisinantį asmens galimybę turėti dvigubą pilietybę. Dėl minėtos priežasties išvykęs asmuo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme pasitraukusiu nelaikomas ir mėginimas jį prilyginti šiame punkte nurodytiems asmenims nėra pagrįstas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų pagrįsti, kad pareiškėjas yra asmens, kuris iš Lietuvos pasitraukė dėl jam okupacinio režimo keliamos grėsmės, palikuonis.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog nuo 2012 m. spalio mėnesio dviguba pilietybė buvo suteikta daugiau nei 450 žmonių, reikia pažymėti, kad teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo vertinti tariamą diskriminacinį elgesį pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nepateikė pakankamų duomenų, kurie pagrįstų, jog jis buvo diskriminuojamas, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų objektyviai sutrukdžiusios gauti tariamą diskriminaciją galinčius pagrįsti atitinkamus duomenis. Šiuo klausimu pažymėtina, kad administraciniame procese galioja bendroji įrodinėjimo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.). Abstraktūs duomenys, kuriuose tik pateikiama informacija apie atkūrusių pilietybę asmenų skaičių ir jų santykį, su tokią teisę neįgyvendinusių asmenų skaičiumi, tačiau nėra nurodomos pilietybės (ne)atkūrimo priežastys, nepaneigia nei dvigubos pilietybės išimtinumo principo, nei gali būti vertinami kaip pakankami, kad pagrįstų tariamą pareiškėjo diskriminaciją.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti pagrindai, kuriems esant pareiškėjas galėtų įgyvendinti Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė