Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-03-07 · Civilinė byla Nr. 2A-15-467/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-07
Bylos Nr.
2A-15-467/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Dalia Višinskienė, Marijonas Greičius
Ieškovas
I. G.
Atsakovas
Vilniaus, Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį
Kategorijos
  • 25.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-15-467/2011Procesinio sprendimo kategorija 25.1.; 25.3.; 50.11.2.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. kovo 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Almos Urbanavičienės,kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Marijono Greičiaus,sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo I. G. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. G. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį ieškovui I. G. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas I. G. 2008-05-27 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti jo teisę privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą. Nurodė, kad ginčo butas priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir ieškovo motinai buvo suteiktas 1974 metais. Ieškovas šiame bute gyveno nuo gimimo, t.y. nuo 1981 metų. Įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui, bute gyveno tik jis ir motina. Kadangi jis buvo nepilnametis, butą privatizuoti galėjo tik motina I. G. Ieškovui žinoma, jog motina pradėjo rūpintis buto privatizavimo reikalais, kartu su kitais namo gyventojais parašė pareiškimą, bet dėl asocialaus gyvenimo būdo nebaigė dokumentų tvarkymo, mirė 2000-01-27. Laikotarpiais nuo 1996-11-08 iki 1998-02-27 ir nuo 2001-01-09 iki 2002-07-26 jis atliko laisvės atėmimo bausmes. Mano, kad jo (ieškovo) subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo pažeistos dėl kitų asmenų kaltės.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti 2003-03-03 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 75 sudarytą su I. G., iškeldinant jį su visu jam priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nurodė, kad 2003-02-20 sprendimu Nr. 376V Vilniaus miesto savivaldybės valdyba išnuomojo ieškovui vieno kambario 27,52 kv.m bendrojo (naudingojo) ploto ginčo butą. Šio sprendimo pagrindu buvo sudaryta nuomos sutartis. Ieškovas elgėsi nesąžiningai, perleisdamas patalpas tretiesiems asmenims, todėl egzistuoja CK 6.611 straipsnyje numatyti pagrindai nutraukti nuomos sutartį bei iškeldinti ieškovą iš ginčo patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, nes ieškovas šias patalpas naudojo ne pagal paskirtį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovas, gimęs 1981 metais, buvo nepilnametis, todėl jis nebuvo tinkamas subjektas Butų privatizavimo įstatymo prasme, nes jis neturėjo visiško civilinio teisinio veiksnumo. Pilnametystės ieškovas sulaukė 1999-08-25, o Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01. Teismas sprendė, kad neįgyta teisė negalėjo būti ir nebuvo pažeista. Ieškovo teiginys, kad jo subjektinės teisės buvo pažeistos dėl kitų asmenų kaltės, nepagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnis numato atvejus, kai ir pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui yra leidžiama savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimas (pardavimas) lengvatinėmis sąlygomis, tačiau ieškovo situacija neatitinka nė vienos iš minėto įstatymo 13 straipsnyje numatytų sąlygų. Teismas atmetė priešieškinį, motyvuodamas tuo, kad į bylą nebuvo pateikta objektyvių įrodymų dėl subnuomos santykių su S. M. buvimo. Į bylą pateikti buto patikrinimo aktai neįrodo subnuomos. Apklausta liudytoja S. M. teismui patvirtino, kad ji giminaičio I. G. paprašyta gyvena jo bute, kai jis, gavęs darbo, išvyksta į kitą miestą. Butas apšildomas malkomis ir, kad neatsirastų drėgmės, reikia kūrenti krosnį. Kartu paaiškino, kad ieškovas mokesčiams apmokėti palikdavo pinigų, paprastai apmokėdavo už du mėnesius. Ieškovas neginčijo fakto, jog dėl buto nuomos mokesčio nesumokėjimo laiku, galėjo susidaryti 341,14 Lt įsiskolinimas už buto nuomą, bet, gavęs priešieškinį, sutartinę prievolę įvykdė.

Šalies argumentai

Ieškovas I. G. apeliaciniu skundu prašo sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad ieškovas pilnametystės sulaukė pasibaigus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog jis bute (duomenys neskelbtini) gyveno kartu su savo motina I. G. nuo gimimo. Ieškovo motina nuolat girtavo, vedė asocialų gyvenimo būdą, nesirūpino savo nepilnamečiu sūnumi, tačiau, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl ginčo buto privatizavimo. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ne tik pats ieškovas, bet ir byloje apklausti liudytojai. Pagal Butų privatizavimo įstatymą, nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo galimybę įsigyti bent vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pabrėžęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo - aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą - suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008). Ieškovo nuomone, būdamas nepilnamečiu jis įgijo teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), tačiau šią teisę jis turėjo realizuoti per savo motiną. Sprendžiant tai, jog I. G. laiku nepabaigė buto privatizacijos, darytina išvada, jog tuo buvo pažeista ieškovo subjektinė teisė į gyvenamąją patalpą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl nuomos sutarties nutraukimo ir I. G. iškeldinimo ir priimti naują sprendimą - Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo ir I. G. iškeldinimo iš Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausiančių gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog I. G. tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Viena pagrindinių nuomininko pareigų - pareiga reguliariai, sutartu ar nustatytu laiku mokėti nuomos mokesčius ir mokesčius už komunalines paslaugas (CK 6.477 str. 1 d., 6.487 str. 1 d., 6.583, 6.584 str.). Nuomininkui nevykdant įstatymo nustatytų pagrindinių nuomininko pareigų, nuomotojas įgyja teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį teismo tvarka (CK 6.217 str. 1, 2, 4 d.). Iki priešieškinio pareiškimo ieškovas I. G. buvo įsiskolinęs už būsto nuomą daugiau negu už trijų mėnesių laikotarpį - paskutinis mokėjimas už būsto nuomą buvo atliktas 2008 m. birželio mėn. Situacija, kuomet nuomininkas nuomos mokestį pradeda mokėti tik nuomotojui kreipusis į teismą dėl nuomos sutarties nutraukimo, sudaro pagrindą teigti, jog nuomininkas ir ateityje vengs tinkamai vykdyti sutartį. Tai pažeidžia ne tik sutarties vykdymo privalomumo principą, bet ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus šalių sutartiniuose teisiniuose santykiuose. Ta aplinkybė, kad ieškovas, pareiškus priešieškinį teisme, epizodiškai atliko nuomos mokesčio mokėjimus, nepaneigia fakto, jog nuomos sutarties sąlygos buvo pažeistos ir, priešingai, nei sprendė bylą nagrinėjęs teismas, patvirtinta aplinkybę, jog sutartis yra vykdoma netinkamai. I. G., nemokėdamas nuomos mokesčio daugiau negu tris mėnesius (nuo 2008 m. birželio mėn. iki pareiškus priešieškinį teismui 2009-01-23), pažeidė sutarčių privalomumo principą, nuomos sutarties 1, 2.2 punktus, CK 6.583 straipsnio bei CK 6.584 straipsnio nuostatas, ir šis pažeidimas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6. 217 str.), suteikiančiu teisę nuomotojui nutraukti nuomos sutartį CK 6. 661 straipsnio pagrindu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad I. G. nuomojamame bute (duomenys neskelbtini) negyvena bei šį butą be nuomotojo Vilniaus miesto savivaldybės sutikimo yra perleidęs trečiajam asmeniui S. M. Vilniaus miesto savivaldybė nėra davusi sutikimo, jog butas (duomenys neskelbtini), būtų subnuomojamas ar kitaip būtų leista juo naudotis tretiesiems asmenims. Buto perleidimas tretiesiems asmenims, neturint nuomotojo sutikimo yra neteisėtas ir pažeidžia ieškovo interesus. Situacija, kai savivaldybės socialinis būstas perleidžiamas naudotis tretiesiems asmenims be savivaldybės leidimo, iš esmės neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo tikslų ir savivaldybės socialinio būsto paskirties. Perleisdamas butą (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims I. G. nuomojamą gyvenamąją patalpą naudojo ne pagal paskirtį, pažeidė sutarties nuostatas, o tai sudaro pagrindą nutraukti nuomos teisinius santykius bei iškeldinti I. G. iš minėtų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6. 611 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovo I. G. apeliacinį skundą prašo sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, ieškovo I. G. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovas I. G. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu nebuvo tinkamas subjektas išreikšti valią dėl nuomojamo buto privatizavimo bei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, nebuvo tinkamas subjektas privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Asmeniui, neįgijus subjektinės teisės privatizuoti nuomojamas patalpas, galiojant butų privatizavimą reglamentavusiems teisės aktams, šios civilinės bylos nagrinėjimo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės pradėti buto privatizavimo procedūros.

Trečiasis asmuo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl nuomos sutarties nutraukimo ir I. G. iškeldinimo iš patalpų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto ir priimti naują sprendimą - Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo I. G. ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, nurodė, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos butą privatizavimo įstatymą tam, kad asmuo įgytų teisę privatizuoti butą, buvo būtinos šios įstatyme nustatytos sąlygos: a) atitinkamas butas yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); b) asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); c) asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti butą, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t.y. tarp šio asmens ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, susiklostė teisiniai santykiai dėl atitinkamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006). Taigi tam, kad ieškovui būtų pripažinta teisė privatizuoti ginčo patalpas turi būti nustatyta, jog šios sąlygos egzistavo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas I. G. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo nepilnametis. Šis faktas yra įrodymu, jog ieškovas nebuvo tinkamas subjektas išreikšti valią dėl nuomojamo buto privatizavimo bei pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo, kadangi ieškovas tuo metu nebuvo įgijęs civilinio teisinio subjektiškumo. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas neatitinka antrosios Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje numatytos, sąlygos būstui privatizuoti - ieškovas nebuvo tinkamas subjektas privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Asmeniui, neįgijus subjetinės teisės privatizuoti nuomojamas patalpas, galiojant butų privatizavimą reglamentavusiems teisės aktams, šios civilinės bylos nagrinėjimo metu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės pradėti buto privatizavimo procedūros. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši nuostata taikytina tokiais atvejais, kai, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir, jį išsprendus, priimto teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti - parduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/02; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/02). Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovas nebuvo tinkamas gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisinių santykių subjektas, pagrįstai ir teisėtai netenkino ieškovo ieškinio.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais, kad jam (ieškovui) teisė privatizuoti nuomojamą būstą lengvatine tvarka pripažintina tuo pagrindu, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, ieškovo motina dėl tam tikrų socialinių, šeiminių aplinkybių neprivatizavo buto (duomenys neskelbtini). Tačiau į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių juridinį faktą, kad ieškovas paveldėjo savo motinos turtinę teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Į bylą taip pat nebuvo pateikta jokių leistinų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovo motina tinkamai ir laiku pradėjo ginčo buto privatizavimo procedūrą ir ši procedūra nebuvo tęsiama dėl privatizavimą vykdžiusios institucijos kaltės. Visos ieškovo nurodytos priežastys, dėl kurių butas laiku nebuvo privatizuotas, yra subjektyvios: asocialus ieškovo motinos gyvenimo būdas, sveikatos būklė ir pan. Šios priežastys negali būti pagrindu pripažinti, kad tarp ieškovo motinos ir atsakovo, kaip buto privatizavimo subjektų, buvo susiklostę santykiai dėl buto privatizavimo ir, kad ieškovo ar ieškovo motinos teisės buvo pažeistos dėl atsakovo kaltės. Todėl apelianto argumentas, jog jo subjektinė teisė privatizuoti būstą, buvo pažeista, laikytinas nepagrįstu ir atmestinu. Kaip jau buvo minėta, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ginčo santykis, t.y. teisinis santykis dėl buto privatizavimo tarp ieškovo ir atsakovo, neatsirado, nes tuo metu ieškovas neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, o kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, jei ginčo teisinis santykis neatsirado galiojant Butų privatizavimo įstatymui, šis įstatymas, kaip pagrįstai nurodė bylą nagrinėjęs teismas, šiam santykiui negali būti taikomas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003-02-20 sprendimu Nr. 376V (b.l. 15) Vilniaus miesto savivaldybės valdyba išnuomojo I. G. vieno kambario 27,52 kv.m bendrojo (naudingojo) ploto butą (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu 2003-03-03 tarp UAB „Verkių ūkis“ ir I. G. buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 75 (b.l. 16), pagal kurią pagrindu nuomotojas suteikė nuomininkui ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui ginčo patalpą (butą). Sutarties 2.2 punkto pagrindu nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. I. G. neginčijo fakto, jog dėl buto nuomos mokesčio nesumokėjimo laiku, galėjo susidaryti priešieškinyje nurodytas 341,14 Lt įsiskolinimas už buto nuomą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, tiek Vilniaus miesto savivaldybė, tiek ir UAB „Vilniaus miesto būstas“ elgėsi neapdairiai, nes I. G. per laikotarpį, kuomet laiku nebuvo sumokėtas nuomos mokestis, nesiuntė priminimų, raginimų ar pretenzijų dėl nesumokėto nuomos mokesčio. Iš šių aplinkybių galima spręsti, kad nuomininko sutartinės prievolės neįvykdymas laiku nuomotojui neturėjo esminės reikšmės. I. G., gavęs Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį, nedelsiant geranoriškai įvykdė laiku neįvykdytą sutartinę prievolę, t.y. padengė įsiskolinimą už buto nuomą. CK 6.217 straipsnio 1 dalis numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šiai dienai sutartis yra galiojanti, nuomininkas visas sutartines prievoles yra įvykdęs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pavėluotas sutartinės prievolės įvykdymas šiuo atveju nėra esminis sutarties pažeidimas, todėl Vilniaus miesto savivaldybė neturi pakankamo pagrindo reikalauti nutraukti nuomos sutartį.

I. G. taip pat neginčijo fakto, jog kartu su juo gyvena S. M., tačiau byloje esančių duomenų nepakanka konstatuoti, kad pats ieškovas nebegyvena bute (duomenys neskelbtini) ir šį butą yra perleidęs tretiesiems asmenims subnuomos ar kitais pagrindais. Sutarties 2.1 punkto pagrindu, nuomininkas įsipareigojo tausoti gyvenamąsias patalpas, laikytis bendro gyvenimo taisyklių, palaikyti švarą ir tvarką. Pareiga tausoti gyvenamąsias patalpas reiškia ne vien draudimą jas niokoti, bet tuo pačiu ir pareigą, kiek įmanoma apsaugoti gyvenamąją patalpą nuo aplinkybių, kurios gali jai pakenkti. Šiuo konkrečiu atveju, I. G. prievolę tausoti būstą padeda vykdyti S. M., kuri, ieškovui išvykus dirbti kitų miestų statybose, pakūrena krosnį, kad nuomojamame bute neatsirastų drėgmė, pelėsis. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad 2009-01-15 buto patikrinimo aktas (b.l. 69), kuriame nurodoma, kad bute šiuo metu gyvena S. M. ir ieškovas leido jai gyventi bute bei jį prižiūrėti, neįrodo subnuomos teisinių santykių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo nutraukti 2003-03-03 Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 75 sudarytos su I. G. bei iškeldinti jį iš buto, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Tokiu būdu bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimo lengvatine tvarka bei savivaldybių institucijų gyvenamųjų patalpų nuomos teisinius santykius, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose, nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo ir tenkinti ieškovo bei atsakovo apeliacinius skundus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Dalia VišinskienėMarijonas Greičius