Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarimo L. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis savavališkai užėmė privačios nuosavybės teise priklausančią ir valstybinę žemę bei po įspėjimo raštu vengia savavališkai užimtą žemę grąžinti. 2014 m. rugsėjo 25 d. išaiškėjo, kad L. P. valstybinėje žemėje, skirtoje keliui, ir privačios žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)k. v.) dalyje yra supylęs iš jam pačiam su sutuoktine G. P. priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) iškastą gruntą kurį pats, dirbdamas su savo technika, supylė už jam su sutuoktine priklausančių žemės sklypų ribų, suformuodamas 240 m ilgio, iki 7 m pločio ir iki 0,60 m aukščio pylimą, užimantį 0,0334 ha Ž. T. privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, 0,0065 ha G. K. privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį ir 0,1046 ha valstybinės žemės, skirtos keliui, kurioje nesuformuotas žemės sklypas. L. P. gruntą valstybinėje žemėje supylė, neturėdamas valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, privačioje žemėje gruntą supylė be privačios žemės sklypo savininkių Ž. T. ir G. K. sutikimų. Visos išvardintos aplinkybės ir L. P. veiksmai rodo, kad L. P., suprasdamas, kad jis nėra keliui skirtos žemės savininkas, savavališkai užėmė privačios nuosavybės teise priklausančią ir valstybinę žemę.

Apie tai, kad savavališkai užėmė privačios nuosavybės teise priklausančią ir valstybinę žemę L. P. buvo informuotas Vilkaviškio skyriaus 2014-10-01 raštu Nr. 19SD-(14.19.104.)-3596 „Dėl prašymo“. 2014 m. lapkričio 11 d. atlikus pakartotinį patikrinimą, nustatyta, kad supiltas gruntas nepašalintas, t. y. savavališkai užimta valstybinė ir privati žemė neatlaisvinta, be to nustatyta, kad prie žemės sklypo ribos, plane pažymėtos 1-2-3 pasodintos eglių-pušų juostos apie 0,04 ha dalis yra už žemės sklypo ribų valstybinėje žemėje. Šiais savo veiksmais L. P. savavališkai užėmė privačios nuosavybės teise priklausančią ir valstybinę žemę ir po įspėjimo raštu vengė savavališkai užimtą žemę grąžinti t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 45 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog byloje yra pateikti įrodymai, pagrindžiantys, kad buvo padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 45 str. 2 d. tai administracinio teisės pažeidimo protokolas, nuotraukos, liudytojos A. V., L. P. posėdžio metu duoti paaiškinimai, Institucijos 2014-10-01 raštas Nr. 19SD-(14.19.104.)-3596 ir 2014-11-11 Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 19ŽN-(14.19.73.)-97. Nurodyti įrodymai patvirtina, kad buvo atlikti veiksmai, numatyti ATPK 45 str. 2 d. Institucijos teigimu, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad nebuvo atlikti veiksmai, numatyti ATPK 45 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos ir L. P. veiksmų nekvalifikavo kaip savavališko valstybinės ir privačios žemės užėmimo. Be to, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesirėmė visais byloje esančiais įrodymais, į teismo posėdį nekvietė nukentėjusiųjų kaip liudytojų. Institucijos įsitikinimu, apylinkės teismas, priimdamas nutarimą, labiau vadovavosi L. P. paaiškinimais, o ne surinktais rašytiniais įrodymais ir jų visuma, kurie akivaizdžiai pagrindžia L. P. kaltę. Teismas pabrėžė jog byloje negauta duomenų, kad kiti asmenys nebūtu galėję vaikščioti per minėta valstybinės sklypą ar naudotis savo asmenine žeme, tačiau teismas nekvietė į teismo posėdį liudytojų (nukentėjusiųjų), kurių žemės sklypų dalys buvo užimtos kelio sankasa. Taip pat teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos - institucijos vyriausiosios specialistės atlikusios patikrinimus ir fiksavusios teisės pažeidimą, A. V. parodymais teisme, kurių nešališkumu, objektyvumu ir pagrįstumu abejoti teismas neturi pagrindo, taip pat nepakankamai objektyviai įvertino byloje esančius oficialius rašytinius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal ATPK 9 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą tarp kitų reikšmingų bylai aplinkybių turi būti nustatyta asmens kaltė nusižengimo padarymu (ATPK 284 str. 1 d.). Asmenys administracine tvarka atsako tik už tyčia arba dėl neatsargumo padarytus administracinius pažeidimus (ATPK 10-11 str.).

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus, tačiau nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, yra pagrindas pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, apelianto skunde išdėstytais motyvais, sprendžia, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-08-06 nutarimas, kuriuo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla L. P. atžvilgiu, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis nustatė, kad L. P. pylimą supylė ant lauko kelio siekdamas pagerinti bendro naudojimo kelią, o dėl planuose esančių neatitikimų bei netikslumų nežinojo, kad atlikdamas darbus įsiterpė į privačių asmenų sklypus. Egles pasodino siekdamas atriboti savo sklypą nuo prie ežero atvykstančių asmenų.

Sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad valstybei bei privatiems asmenims priklausančios žemės sklypo dalies L. P. nenaudojo ūkio reikalams, statiniais jos neužstatė ir neaptvėrė, byloje negauta duomenų, jog kiti asmenys nebūtų galėję vaikščioti per minėtą valstybinės žemės sklypą, ar naudotis savo asmenine žeme, todėl akivaizdu, kad L. P. savavališkai ir neužėmė valstybinės bei privačios žemės. Bendro naudojimo lauko kelio pagerinimas nesudaro ATPK 45 str. numatyto pažeidimo sudėties, kadangi tokie veiksmai nėra savavališkas žemės užėmimas ar naudojimas.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesirėmė visais byloje esančiais įrodymais bei nepagrįstai ir neteisėtai padarė išvadą, kad nebuvo atlikti veiksmai, numatyti ATPK 45 str. 2 d., tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priešingai, nei nurodyta apeliaciniame Institucijos skunde, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime iki šiol teismų praktikoje savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N-444-2789/2009, N575-2494/2010). Be to, žemės užėmimu laikomas ir toks atvejis, kai užimama valstybinė žemė - bendro naudojimo kelias, jį užpilant žemėmis, atribojant akmenimis ir dėl to žmonės negali juo naudotis (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.⁵⁷⁵ -459/2012). Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013-05-21 nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-16-2013 spręsdamas klausimą dėl valstybei priklausančios žemės sklypo dalies užėmimo, nustatęs, jog asmuo nenaudojo žemės ūkio reikalams, statiniais jos neužstatė ir neaptvėrė, byloje apklausti asmenys nenurodė, jog jie nebūtų galėję vaikščioti per minėtą valstybinės žemės sklypą, prieiti prie kūdros, sprendė, jog yra akivaizdu, kad valstybinė žemė savavališkai nėra užimta.

Pažymėtina, jog L. P. apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog reikalingumas gerinti valstybinėje žemėje esantį bendrojo naudojimo kelią iškilo dėl to, kad jis buvo nepravažiuojamas. Visą laiką galvojo, kad kelio plotas visur yra 6 metrai , nežinojo, kad kelias toliau siaurėja. Nuo senų laikų tas kelias buvo 6 metrai (t. 2 b. l. 95). Tai, kad kelio pagerinimo darbais kelio plotis nebuvo keičiamas patvirtino byloje (ją nagrinėjant pirmąjį kartą) liudytoju apklaustas B. K., kuris taip pat paaiškino, kad kelio būklės pagerinimas jam yra naudingas, kadangi anksčiau, dėl kelio prastos būklės, būdavo važiuojama per jo žemės sklypą, pasėlius, o dabar visi važiuoja keliu (t. 2 b.l. 9). Apklausta nukentėjusioji G. K., taip pat nurodė, jog dėl sutvarkyto kelio pretenzijų neturi, didesnė žala buvo daroma kai per jos pievas ir pasėlius važinėdavo. Tai, kad buvo įlįsta į jos sklypą gerinant kelią, ji sužinojo iš žemėtvarkos (t. 2 b. l. 7). Tai, kad vykdant kelio pagerinimo darbus nebuvo pažeistos privačių sklypų savininkų ribos rodo ir duomenys, kad tyrimas pradėtas pagal Ž. T. skundą prašant patikrinti atliekamų darbų teisėtumą (ar buvo duotas leidimas kelio rekonstrukcijai), tačiau jame neteigiama, kad yra užimtas jos žemės sklypas, tokių duomenų nėra užfiksuota ir 2014-11-20 vykusio savininkų, besiribojančių su keliu, susirinkimo protokole (t. 1 b. l. 29-32). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Vilkaviškio skyriaus vedėjos V. B. 2014-11-26 įsakymu Nr. 19VĮ-(14,19,2)-l 794 buvo patvirtintas UAB „Arvimeda“ parengtas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame nurodyta, kad ginčo kelias yra 6 metrų (t. 1 b. l. 93-94), kuris Vilkaviškio rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje (ją nagrinėjant pirmąjį kartą) kilus ginčui dėl šio kelio pločio (4 ar 6 metrų), 2015-02-18 Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo Įsakymu Nr. 19VĮ-( 14.19.2)-209 Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014-11-26 įsakymu Nr. 19VĮ- (14.19.2)-1794 patvirtintu Projekto patikslinimu, buvo patikslintas plotį, vietoj „6“ irašant „4“(t. 1 b. l. 128-129). 2015-08-03 Vilkaviškio skyriaus vedėjo įsakymu Nr. 19VĮ-961-(14.19.2) buvo dar kartą patikslintas ginčo kelio plotis vietoj „4“ irašant „4.5“ (t. 2 b. l. 132). Šios aplinkybės, aukštesniojo teismo vertinimu rodo, kad nei žemės sklypų savininkės Ž. T. ir G. K., nei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilkaviškio skyrius tiksliai nežinojo ginčijamo kelio pločio ir tikslių sklypų ribų, todėl L. P., gerindamas kelio būklę tik nuo seno nusistovėjusiose ribose, taip pat negalėjo žinoti, kad savo veiksmais ir atliekamais darbais galimai įsiterpė į privačių asmenų sklypus.

Institucija apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog L. P. pasodindamas egles siekė pagerinti savo žemės sklypo naudojimo sąlygas greta esančios valstybinės žemės sąskaita bei apribojo galimybes valstybinę žemę naudoti tam tikslui, kuriam ji buvo suprojektuota, keliui, tačiau aukštesnysis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka.

Pažymėtina, jog apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu L. P. nurodė, jog sodino medžius savo dirbamoje žemėje ir nieko nenorėjo pažeisti, nes ta žemė buvo skirta jam. Kai matavo matininkas nieko nesakė, kad dalis medžių ne jo žemėje. Kaip nuo seno medžiai augo taip ir liko. Medžius sodino iki žemių privatizavimo. Žemę paveldėjo iš tėvų. Dalis medžių atsidūrė už sklypo ribų, dalis liko jo sklype (t. 2 b.l. 6). Apklausta liudytoja G. P. taip pat nurodė, jog medžius jos vyras sodino savo žemės sąskaita. Kai 2007 m. pamatavo, nesakė, kad medžiai ne jų žemėje, bet kai įkalė riboženklius, dalis medžių liko kitoje pusėje (t. 2 b. l. 6). Iš byloje esančių dokumentų, matyti, jog medžių buvimas žemės planuose yra fiksuojamas 2007-03-07 ir 2007-11-05 (t. 1 b. l. 117-118). Medžiai sklype atsirado dar tuomet, kai žemės sklype buvo atlikti tik preliminarūs matavimai, pagal kuriuos medžiai nebuvo išsikišę iš privataus žemės sklypo. Atlikus kadastrinius matavimus dalis medžių liko už sklypo ribos. Aukštesniojo teismo vertinimu tai, kad L. P. pasodindamas medžius tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir naudoja valstybinį žemės sklypą, aiškiai suprasdamas kas yra ginčo žemės sklypo savininkas, nepasitvirtino.

Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis, t. y. įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių priešingą teisei veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties. Administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 45 str. sudėties subjektyvusis elementas yra tyčia, t. y. privalo būti įrodyta, jog asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir naudoja valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas kas yra ginčo žemės sklypo savininkas. Tyčia yra būtinasis ATPK 45 str. numatyto pažeidimo požymis, kurio nesant, byla turi būti nutrauktina (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.)

Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas L. P. tyčia, sąmoningai ir savavališkai atliko valstybinės žemės užėmimo veiksmus gerinant pravažiavimą, sodinant medžius, savavališkai tyčia užėmė privačios nuosavybės teise priklausančią žemę, t. y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 45 str., o esant abejonėms, privalu vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi į teismo posėdį nekvietė nukentėjusiųjų kaip liudytojų.

Aukštesnysis teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus ir pažymi, jog nagrinėjant L. P. administracinę bylą pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą, prieš ją gražinat Kauno apygardos teismo 2015-04-27 nutartimi nagrinėti iš naujo, nukentėjusiosios Z. T. ir G. K. bei liudytojas B. K. dalyvavo teismo posėdžiuose, buvo apklausti, išsakė savo nuomonę bei jiems žinomas aplinkybes. Šie duomenys yra byloje, jie nėra pripažinti negaliojantys ar neišsamūs, todėl teismui nėra pagrindo jais nesivadovauti. Taip pat pažymėtina, kad Institucija, antrą kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nereiškė teismui prašymo pakartotinai į bylą iškviesti ir apklausti šiuos asmenis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015-08-06 nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.