Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-11 · Administracinė byla Nr. I-4937-142/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-11
Bylos Nr.
I-4937-142/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
V. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4937-142/2013
Proc. Nr. 3-61-3-02896-2013-4
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 15.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui V. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės neturtinei žalai atlyginti 7 000 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) nuo 2011 m. spalio 20 d. iki maždaug 2012 m. gegužės 21 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K pažeidė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 reikalavimą, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, o šis plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus, taip pat atsižvelgus į kameroje esančio inventoriaus, sanitarinio mazgo, prausyklės matmenis. Taip pat Lukiškių TI-K pažeidė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 reikalavimus dėl tardymo izoliatoriaus-kalėjimo įrengimo ir eksploatavimo, nes kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengta taburečių kiekvienam asmeniui, buvo tik dvi sėdimos vietos, stalas buvo apie 50 cm, nebuvo spintelių maistui, higienos reikmenims susidėti. Dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas patyrė nepatogumų, nes negalėjo normaliai judėti, be to, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta minimalaus sporto inventoriaus. Pareiškėjo nuomone, nurodyti suvaržymai galėjo būti kompensuojami pasivaikščiojimų laiko gryname ore ar buvimo sporto salėje laiko pailginimu, užsiėmimų ir renginių organizavimu ir pan., tačiau Lukiškių TI-K nesiėmė tokių priemonių. Be to, pareiškėjas yra nerūkantis, o visada buvo uždaromas į kamerą su rūkančiais. Ventiliacija kamerose blogai veikia, todėl pareiškėjas turėjo kvėpuoti cigarečių dūmus. Dėl to pareiškėjas blogai miegodavo, kosėdavo, apsvaigdavo, patyrė nervinį stresą. Į pareiškėjo prašymus talpinti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis nebuvo reaguojama, atsakant, kad nėra vietos. Pareiškėjo nuomone, dėl nurodytų įsakymų reikalavimų nevykdymo turėjo būti surašyti tarnybiniai pranešimai ir pradėtas tarnybinis tyrimas ar kiti procesiniai veiksmai. Pareiškėjo nuomone, yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl jo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti. Paaiškino, kad leidžiama kamerose rūkyti, nes nėra tam specialiai skirtų vietų. Pareiškėjas neatsimena, ar kreipėsi į administraciją dėl to, kad nebūtų talpinamas kartu su rūkančiais, tik kai atvyko į Lukiškių TI-K apie tai minėjo, tada jam buvo atsakyta, kad nėra vietų, liepta perrašyti prašymą, kad jis sutinka būti talpinamas kartu su rūkančiais, tuo viskas ir baigėsi. Pareiškėjo teisinis statusas – nuteistasis. Pareiškėjo nuomone, nustatyta 1 val. pasivaikščiojimams per dieną yra per mažai. Nurodė, kad nėra sporto inventoriaus (jis minimalus), į sporto salę galima patekti 1 kartą per 2 mėnesius, nes labai daug Lukiškių TI-K laikomų asmenų.

Atsiliepimas

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime (b. l. 8–14) su skundu nesutinka. Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai – Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Tačiau paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą atsakingi jose esantys asmenys. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Pažymėjo, kad kai pareiškėjas pirmą kartą atvyko į Lukiškių TI-K, 2011 m. spalio 20 d. buvo užpildytas blankas apie jo asmeninių duomenų tvarkymą, su juo jis buvo supažindintas ir patvirtino tai savo parašu. Tame pačiame blanke pareiškėjas pasirašė, kad sutinka būti kartu su rūkančiais asmenimis. Remiasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepime (b. l. 40–42) su skundu nesutinka. Kalėjimų departamento nuomone, siekdamas žalos atlyginimo pareiškėjas neįrodė visų valstybės deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. administracinės bylos A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi. Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo (pareiškėjui Lukiškių TI-K atsiliepimas įteiktas 2013 m. rugsėjo 2 d., b. l. 38). Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 8–11), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. spalio 20 d. ir buvo iki 2011 m. gruodžio 20 d., atvyko 2011 m. gruodžio 23 d. ir buvo iki 2012 m. kovo 5 d., atvyko 2012 m. kovo 8 d. ir buvo iki 2012 m. gegužės 25 d. Beveik per 7 mėnesių buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2011 m. spalio 22 d. vakare, 2011 m. spalio 23 d. visą dieną, 2011 m. spalio 24 d. ryte, 2011 m. gruodžio 23 d. vakare, 2011 m. gruodžio 24 d. ryte, 2011 m. gruodžio 27 d. vakare, 2011 m. gruodžio 28 d. ryte, 2012 m. sausio 3 d. vakare, 2012 m. sausio 4 d. ryte, 2012 m. sausio 31 d. ryte, 2012 m. vasario 23 d. visą dieną, 2012 m. kovo 1 d. ryte, 2012 m. kovo 9 d. ryte, 2012 m. kovo 12 d. ryte, 2012 m. kovo 13 d. visą dieną, 2012 m. gegužės 21 d. vakare, 2012 m. gegužės 22 d. ryte. Tai reiškia, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pilnai užtikrinta 3 dienas ir dalį 14 dienų. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (paprastai ne daugiau 4). Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose trūko baldų: taburečių kiekvienam asmeniui, buvo tik dvi sėdimos vietos, stalas buvo apie 50 cm, nebuvo spintelių maistui, higienos reikmenims susidėti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; 14.7 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; 14.8 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Taigi imperatyviai reikalaujama, kad kiekvienam suimtajam būtų pastatyta tik lova, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad kiekvienam kameroje esančiam asmeniui būtų pastatytas ir stalas bei kėdės. Iš Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 10 d. pažymos Nr. 24-3152 (b. l. 44) matyti, kad kamerose yra lovos kiekvienam suimtajam, spintelė (ne visose kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, t. y. spintelės nebuvo kamerose Nr. 115, Nr. 118, Nr. 112, Nr. 113), sieninė lentyna, stalas. Neteikta informacijos, apie kamerose esančias taburetes (suoliukus), todėl darytina išvada, kad nurodytose kamerose taburečių apskritai nebuvo. Nurodyti duomenys patvirtina pareiškėjo teiginius, kad kai kuriose kamerose nebuvo spintelės maisto produktams laikyti, taip pat nebuvo užtikrintas reikalavimas dviem asmenims skirti spintelę ar sieninę lentyną daiktams susidėti. Minėta norma nenustato kameros inventoriaus matmenų, pasivaikščiojimo kiemelių, sporto salių inventoriaus reikalavimų, todėl šiuo klausimu pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad žalą jam padarė ir jo laikymas kamerose su rūkančiais asmenimis. Pildant blanką apie jo asmeninių duomenų tvarkymą pareiškėjas 2011 m. spalio 20 d. pats įrašė, kad sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis, ir šį savo sutikimą patvirtino parašu (b. l. 17). Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kad kai jis atvyko į Lukiškių TI-K buvo priverstas pasirašyti, kad sutinka būti kameroje kartu su rūkančiais. O ar vėliau kreipėsi į administraciją dėl to, kad nebūtų talpinamas kartu su rūkančiais, pareiškėjas negalėjo atsiminti. Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 9-18841 patvirtino, kad pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė (b. l. 43). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo patalpinimas į kamerą kartu su rūkančiais asmenimis nepažeidė jo teisių, nes jis sutiko būti talpinamas kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas tik teismo posėdyje aiškino, kad nustatyta 1 val. pasivaikščiojimams, jo nuomone, yra per mažai, todėl atsakovas į šį klausimą neteikė jokių paaiškinimų. Pats pareiškėjas šiuo klausimu į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, t. y. kad jam būtų pailgintas pasivaikščiojimų laikas (Lukiškių TI-K 2013 m. rugsėjo 10 d. rašte Nr. 9-18841 nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė, b. l. 43). Be to, pareiškėjo nuomonė objektyviai nepagrįsta, pareiškėjas nepagrindė, kad nustatytas pasivaikščiojimų laikas pažeidžia kokias nors teisės normas.

Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama sumažinti pareiškėjo patiriamus nepatogumus, privalėjo pailginti pasivaikščiojimų laiką gryname ore ar buvimo sporto salėje laiką, organizuoti užsiėmimus ir renginius ir pan. Kita vertus, pats pareiškėjas nenurodė, kad teikė Lukiškių TI-K tokius prašymus, pasiūlymus, o Lukiškių TI-K administracija būtų atsakiusi neigiamai.

Pareiškėjo nuomone, dėl Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ir 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 reikalavimų nevykdymo turėjo būti surašyti tarnybiniai pranešimai ir pradėtas tarnybinis tyrimas ar kiti procesiniai veiksmai. Ši pareiškėjo nuomonė taip pat nepagrįsta teisės normomis. Pats pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė nei į Lukiškių TI-K administraciją, nei į Kalėjimų departamentą ar kitas kompetentingas institucijas, nenurodė konkrečiai, kam tarnybiniai pranešimai turėjo būti surašyti, koks tarnybinis tyrimas turėjo būti pradėtas ar kokie kiti procesiniai veiksmai turėjo būti atlikti, neteikė pasiūlymų laikymo sąlygoms gerinti ar pažeidimams šalinti ir pan. Todėl dėl to, kad dėl nurodytų įsakymų pažeidimų nebuvo surašyta tarnybinių pranešimų, nepradėtas tarnybinis tyrimas ar kiti procesiniai veiksmai, negalima konstatuoti kokių nors pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo. Kita vertis, šioje byloje nustačius pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K tvarkos pažeidimus, kyla valstybės civilinės atsakomybės klausimas.

Daugiau pareiškėjas nenurodė ir neteikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K kokiais nors kitokiais veiksmais ar neveikimu pažeidė kitas jo teises.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (beveik 7 mėnesius) pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pilnai užtikrinta tik 3 dienas, tik tam tikrą paros dalį užtikrinta 14 dienų. Taip pat nustatyta, kad kamerose nebuvo viso reikalingo inventoriaus. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančius įrodymus konstatavus pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą, pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, kamerose nebuvo viso reikalingo inventoriaus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, naudotis minimaliu inventoriumi kamerose, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant šias jo teises, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad nuodytų teisių pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių (pateikta asmens sveikatos istorija paneigia pareiškėjo paaiškinimus, kad ginčo laikotarpiu pablogėjo jo sveikata, b. l. 57–75), į tai, kad dėl pažeistos teisės gynimo pareiškėjas kreipėsi tik po daugiau kaip metų ir dviejų mėnesių, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 700 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Lt (septynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė