Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu vienuolikai metų. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. A. priteista 18 549,48 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios I. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 13 d., apie 14 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto dėl asmeninių tarpusavio nesutarimų metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu ir vieną kartą spyrė koja nukentėjusiajai I. B. į galvos sritį, po to jėga ištempė nukentėjusiąją iš lovos ir nubloškęs ją ant grindų spyrė kojomis ne mažiau kaip keturis kartus į galvą, krūtinę, šlaunis, taip jai išmušė dantis, padarė kraujosruvas veide, galvoje, šlaunyse, sužalojimus kakle, kurie pasireiškė masyviu kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, smegenų kairiojo pusrutulio paviršiuje venų išplyšimu, VII-VIII dešinės pusės šonkaulių lūžiais. Dėl patirtų galvos sužalojimų visumos I. B. kilo komplikacijos sukėlusios kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, dėl ko nukentėjusioji 2009 m. lapkričio 15 d. Širvintų ligoninėje mirė. Šiais veiksmais A. A. tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinę I. B.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. A. kaltė padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės neginčijamos, o pateikiamas tik šiek tiek kitoks šių aplinkybių vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje nurodoma, kad neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes ir ypač jo santykius su nukentėjusiuoju.

Apeliacinis teismas atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas bylos aplinkybes sutinka, kad nukentėjusiosios I. B. elgesys prieštarauja moralei, dorovei ir sukėlė neigiamas emocijas bei įžeidė A. A. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis ir nekentėjusioji gyveno ilgą laiką kartu, konfliktai tarp sugyventinių buvo dažni, fizinio smurto naudojimas buvo įprastas santykių aiškinimosi būdas, nuteistasis jau ankščiau žinojo apie sugyventinės palaidą gyvenimo būdą, amoralų elgesį, nuolatinį girtavimą. Svarbu pažymėti, kad šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino pats nuteistasis (t. 1, b. l. 155, t. 2, b. l. 105), liudytojai J. G. (t. 1, b. l. 115-117, t. 2, b. l. 106), D. B. (t. 1, b. l. 100-101), R. Ž. (t. 1, b. l. 104), A. K. (t. 1, b. l. 123), D. B. (t. 1, b. l. 127). Taigi, tiek iš paties nuteistojo, tiek iš liudytojų parodymų matyti, kad šis konfliktas nebuvo kažkuo išskirtinis ir nuteistajam netikėtas. Tokie konfliktai tarp nuteistojo A. A. ir nukentėjusios I. B. kildavo dažnai ir buvo įprastu jų gyvenimo būdu. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad šis konfliktas ir nukentėjusios elgesys jam buvo netikėtas ir labai įžeidžiantis, kuris sukėlė apeliantui didelį susijaudinimą ar fiziologinį afektą, kad šis, kaip atsaką tokiam poelgiui, būtų galėjęs vartoti mirtį sukėlusį smurtą. Nuteistojo teiginys, kad liudytojas R. R. žinojo, kad jis (nuteistasis) labai pavydus ir myli savo sugyventinę I. B., todėl norėdamas jį (apeliantą) išprovokuoti, kartu su A. K. ir L. K. atvažiavo į jo namus, yra subjektyvus ir visiškai niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 79TPK-1/2010 išvados patvirtina, kad A. A. nusikaltimo padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jis galėjo suvokti pavojingą nusikaltimo pobūdį (savo veiksmų esmę) ir juos valdyti. Jam tik diagnozuotas mišrus asmenybės sutrikimas (t. 2, b. l. 20). Iš šios ekspertizės aprašomosios dalies psichologinio tyrimo matyti, kad A. A. įvykio metu galėjo būti pykčio būsenoje, kuri tam tikra dalimi įtakojo ir jo agresyvų elgesį, tačiau ši būsena nesukėlė afekto. Taip pat nurodyta, kad nuteistajam nebūdingas keistas ar agresyvus elgesys, priešingai, jis atitiko jam nustatytus elgesio bei reagavimo ypatumus (būdavo, kad susipykdavome, susimušdavome ir įspirdavau jai į užpakalį, mėlynę įstatydavau). Todėl nepaisant to, kad įvykio metu nuteistąjį apėmė pyktis, jis neprarado situacijos ir savo veiksmų kontrolės, nebuvo dezorientuotas aplinkoje, jam nebuvo sutrikusi pažintinė veikla (t. 2, b. l. 19-20).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad nuteistasis A. A. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo didelio susijaudinimo ir fiziologinio afekto būsenos, todėl ši aplinkybė paneigia nužudymo kvalifikavimo, kaip padaryto labai susijaudinus, pagal BK 130 straipsnį galimybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje atsižvelgė į tai, jog apelianto priešingą teisei reakciją sukėlė susijaudinimas, kilęs dėl pamatyto nemalonaus vaizdo jo namuose, kai jo sugyventinė lovoje gulėjo iki pusės nuoga ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo atsakomybę lengvina tai, kad veikos padarymui turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tačiau šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas nereiškia, kad yra pagrindas nuteistojo A. A. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas A. A. nepagrįstai abejoja teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvada. Pažymėtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. A. 2009 m. rugsėjo 15 d. apklausos protokole savo kaltę iš dalies pripažino bei paaiškino, kad nesuvokė ką daro, nes pamatytas vaizdas grįžus į namus jį labai įžeidė (t. 1, b. l. 140-141). Siekiant nustatyti, ar A. A. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo laikinai sutrikusi psichika bei kitas su jo psichikos būkle susijusias aplinkybes, vadovaudamasi BPK 209 straipsnio nuostatomis, Širvintų rajono apylinkės teismo teisėja 2009 m. lapkričio 24 d. nutartimi paskyrė ambulatorinę teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizę, ją pavedė atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 2-ojo teismo psichiatrijos skyriui (t. 2, b. l. 13). 2009 m. lapkričio 30 d. teismo ekspertams buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, nuteistojo asmens sveikatos istorija iš Širvintų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro (t. 2, b. l. 15). Ekspertų komisija įvertinusi turimus duomenis ir vadovaudamasi BPK 88 straipsnio nuostatų reikalavimais konstatavo, kad A. A. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje ir galėjo suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 2, b. l. 20). Teisėjų kolegijos nuomone, ekspertams užteko duomenų tam, kad būtų objektyviai ir išsamiai atsakyta į ikiteisminio tyrimo teisėjos suformuluotus klausimus, nes priešingu atveju, ekspertai, vadovaudamiesi BPK 86 straipsnio 2 dalies nuostatomis, būtų atsisakę pateikti išvadą arba būtų pasiūlę atlikti stacionarų stebėjimą. Be to, iš teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės akto matyti, kad ją atliko kvalifikuoti specialistai, todėl netikėti šios ekspertizės išvadomis nėra jokio pagrindo. Tai, kad tokia ekspertizė buvo paskirta ir atlikta praėjus tam tikram laikui nuo nusikalstamos veikos padarymo, nėra jokio pagrindo abejoti jos išvadomis. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliantas ir jo gynėjas pasirašydami paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokoluose jokių papildomų prašymų dėl paskirtos ekspertizės atlikimo nepareiškė, ekspertizės akto teisėtumu ar pagrįstumu taip pat neabejojo (t. 2, b. l. 50, 52). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadų, todėl apelianto skundo argumentai dėl to yra nepagrįsti ir atmestini.

A. A. skunde deklaratyviai akcentuoja tai, kad Širvintų ligoninės gydytojai dirba aplaidžiai ir neatsakingai, nes I. B. kilo sveikatos komplikacijos dėl gydytojų darbo aplaidumo ir nesuteiktos reikalingos priežiūros, kai nukentėjusioji buvo parvežta iš Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės. Apeliacinis teismas atkreipia nuteistojo A. A. dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktą ir teismų praktikos apibendrinimą, nurodoma, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti. Svarbu pažymėti, kad veikos kvalifikavimui svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. A. neneigia sudavęs smūgius rankomis ir kojomis I. B. į galvą bei įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 14, 153-155, t. 2, b. l. 104-106). Šį faktą patvirtino ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai A. K. (t. 1, b. l. 71, t. 2, b. l. 106), R. R. (t. 1, b. l. 80) bei Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto 2009 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. G 4403/09(01), kurioje nustatyta, kad I. B. sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais) ne mažiau, kaip šešių trauminių poveikių. Sužalojimai dėl ūmaus kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio su smegenų suspaudimu kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 13-15). Tai, kad šie nuteistojo A. A. veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais patvirtina kita Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto 2010 m. vasario 12 d. išvada Nr. KM 42(161)/10(01), kurioje konstatuota, kad tarp 2009 m. rugsėjo 13 d. padarytų I. B. galvos sužalojimų ir 2009 m. lapkričio 15 d. jos sveikatos būklės pablogėjimo dėl trauminės galvos smegenų ligos yra priežastinis ryšys. I. B. mirė po galvos sumušimo išsivysčiusių komplikacijų (po kietuoju galvos smegenų dangalu išsiliejo kraujas ir užspaudė galvos smegenis, o dviejų šonkaulių lūžiai galėjo paskatinti galvos smegenų traumos komplikaciją – plaučių uždegimą, pooperacinių galvos žaizdų supūliavimas) (t. 1, b. l. 33-41). Teisėjų kolegija pažymi, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ir buvo būtinoji mirties sąlyga, nes be jo neįvyktų komplikacijos. Nukentėjusiosios mirtis nėra atsitiktinė padarytų sunkių kūno sužalojimų pasekmė ar gydymo klaida.

Apeliacinis teismas pažymi, kad esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir nuteistojo A. A. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde kelia abejones, ar nukentėjusiąją I. B. negalėjo ankščiau sumušti liudytojai R. R., A. K. ir L. K., su kuriais ji girtavo. Pasak apelianto, liudytoja V. D. parodė, kad jos duktė neva matė, kaip jos sugyventinę I. B. mušė, spardė ir smaugė liudytojas R. R.

Teisėjų kolegijos nuomone, šios apelianto abejonės nepagrįstos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo skundo turinys nėra visiškai nuoseklus. Iš skundo turinio matyti, kad vienu atveju apeliantas nurodo, jog nukentėjusiąja nužudė netyčia, nesuvokdamas savo veiksmų, tačiau labai susijaudinęs, būdamas fiziologinio afekto būsenos, nuoširdžiai gailisi, tuo tarpu kitu atveju nurodo, kad galbūt liudytojas R. R. sumušė jo sugyventinę I. B. girtavimo metu ir visą kaltę verčia jam. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusiąją I. B. sumušė kiti asmenys. Pažymėtina tai, kad baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, jog liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žinojo kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja V. D. parodė, kad jos dukros nematė, jog I. B. mušė R. R., o nuteistasis šias aplinkybes išsigalvoja (t. 1. b. l. 96-97). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme liudytojas R. R. apklaustas nebuvo ir apkaltinamasis nuosprendis jo parodymais nėra grindžiamas. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nutarė liudytojo R. R. neapklausti, o proceso dalyviai (taip pat nuteistasis ir jo gynėja) dėl to neprieštaravo (t. 2, b. l. 108). Apeliacinio teismo posėdžio metu proceso dalyviai taip pat neprašė iškviesti ir apklausti liudytoją R. R. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, iš byloje surinktų ir teisme ištirtų kitų įrodymų galima daryti išvadą, kad kiti asmenys I. B. nemušė. Ikiteisminio tyrimo metu ir Vilniaus apygardos teisme apklausti kaip liudytojai L. K., A. K. ir A. A. parodė, kad jie nematė, jog nukentėjusiąją mušė kiti asmenys. Priešingai, iš šių liudytojų parodymų matyti, kad nukentėjusioji su visais bendravo draugiškai, o su A. K. net miegojo lovoje (t. 1, b. l. 62, 93, t, 2, b. l. 106, 107). Apeliacinis teismas akcentuoja, kad byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais minėtų liudytojų parodymais neturi jokio pagrindo netikėti, nes jie gauti teisėtu būdu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad liudytojai L. K., A. K. ir A. A. apkalbėtų ar turėtų tikslą apkalbėti nuteistąjį. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo skunde nurodomi teiginiai, kurie susiję su įrodymų vertinimu, yra deklaratyvūs, taip nuteistasis bando sušvelninti savo padėtį. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimui ir veikos kvalifikacijai neturi jokios reikšmės, nuo kada R. R. pradėjo gyventi pas nuteistąjį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas skunde prašydamas jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą, prašo ir švelninti paskirtą bausmę. Akivaizdu, kad prašymą švelninti bausmę apeliantas siejo su jo veikos kvalifikavimu pagal lengvesnį baudžiamąjį įstatymą. Kadangi teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmos instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir A. A. nusikalstama veika į prašomą BK 130 straipsnį neperkvalifikuojama, todėl prašymas švelninti paskirtąją bausmę taip pat atmestinas. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam A. A. pagrįstai paskyrė BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra žymiai mažesnė už įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį ir arčiau sankcijos minimumo. Skirdamas bausmę teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), bei į tai, kad yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad jis prisipažino dėl padaryto nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. A. bausmę, įvertino kaltės formą – netiesioginę tyčią (BK 15 straipsnio 3 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę – praeityje teistas, teistumas neišnykęs, dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos įskaitą, nukentėjusiajai I. B. nuo 2006 metų buvo laikinai apribotos teisės į vaikus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis taip pat prisidėjo prie netinkamos savo vaikų priežiūros. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad jis kentė nukentėjusiosios I. B. dažną girtavimą ir negalėjo niekaip pasipriešinti jos „kerams“, taip pat rūpinosi šeimos gerove, daug dirbo, augino ir maitino jos vaikus, tėvus, įrengė namus, nupirko gyvulių, yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų galima dar labiau sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), A. A. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje Širvintų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras gindamas viešąjį interesą BPK 117 straipsnio (Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nurodytas BPK 177 straipsnis) nustatyta tvarka pateikė civilinį ieškinį I. B. gydymo išlaidoms atlyginti (t. 2, b. l. 45-46). Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai tenkino civilinį ieškinį ir iš nuteistojo A. A. priteisė 18 549,48 Lt Valstybinei ligonių kasai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai paskirstė gydymo įstaigoms priteistas išlaidas ir nurodė, kad Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei reikia priteisti 478,36 Lt, o Širvintų ligoninei - 371,12 Lt gydymo išlaidų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė techninę klaidą, kuri nelaikoma BPK normų pažeidimu (t. 2, b. l. 115). Apeliacinis teismas ištaiso šią klaidą ir remdamasis byloje esančiais dokumentais ir Širvintų rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pateiktu civiliniu ieškiniu nurodo, kad Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei priteista 14 778,36 Lt, o Širvintų ligoninei - 3 771,12 Lt nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.