Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2011-06-16 · Civilinė byla Nr. 2A-241-125/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2010-08-26Klaipėdos apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-06-16Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-16
Bylos Nr.
2A-241-125/2011
Teisminio proceso Nr.
2-46-3-01194-2009-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rimvida Zubernienė, Audrius Saulėnas, Bronius Valius
Pareiškėjas
A. Ž., B. S.
Suinteresuotas asmuo
Tauragės apskrities viršininko administracijai
Pranešėjas Bronius Valius Civilinė byla Nr. 2A-241-125/2011Teisėja Raimonda Pauparienė Proceso Nr. 2-46-3-01194-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 128.2
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. birželio 16 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Valiaus, Audriaus Saulėno, Rimvidos Zubernienės,

sekretoriaujant Tomui Dryžui,dalyvaujant pareiškėjai A. Ž., pareiškėjų atstovams R. U., advokatei V. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. Ž., B. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. Ž., B. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Tauragės apskrities viršininko administracijai dėl praleisto termino nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui atnaujinimo ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui, kadangi šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas J. S. iki žemės nacionalizacijos Tauragės rajone Liutkaičių kaime nuosavybės teise valdė 6,40 ha žemės. Nurodė, kad Tauragės rajono apylinkės teisme 1993-07-02 buvo išnagrinėta civilinė byla, kurioje teismas priėmė sprendimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. S. Tauragės rajono Liuperiškių kaime asmeninės nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 38,84 ha žemės sklypą. Šiuo teismo sprendimu buvo nustatytos žemės sklypo ribos pagal pridedamą planą. Tauragės rajono apylinkės teismo 2000 m. spalio 23 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas civilinėje byloje ir pakeistos 38,84 ha žemės sklypo ribos. Šia teismo nutartimi buvo nustatytos žemės sklypo 38, 84 ha gretimybės: A-B savininkas J. S. Liuktaičių kaime, A-E – Gaurės dvaro savininkas T. R., A-B savininkas J. Š.. J. S. iki nacionalizacijos valdė žemę Liuperiškių kaime ir Liutkaičių kaime, kurie yra gretimi. Nagrinėjant minėtas civilines bylas 1993 m. liepos 2 d. ir 2000 m. spalio 23 d. pareiškėjamas nebuvo žinomi duomenys apie buvusio dvaro savininko T. R. žemės išpardavimą. Po priimtų teismo sprendimų jie papildomai kreipėsi į Lietuvos centrinį archyvą, iš kurio papildomai gavo naujų archyvinių duomenų apie J. S. valdytą žemę iki nacionalizacijos. Šiuos duomenis sulyginus su kitais buvusių savininkų J. Š., J. S., P. P., F. T., N. S. nuosavybės teisę įrodančiais dokumentais, Liuperiškių kaimo ir Liutkaičių kaimo žemės planine medžiaga, Tauragės rajono apylinkės teismo bylos Nr. 2-370-05/02 pagal pareiškėjos T. R. pareiškimą medžiagą suprato, kad J. S. įgijo ir valdė iki nacionalizacijos žemę Liutkaičių kaime, kuri ribojosi iš šiaurės su jo paties, J. S. žeme, o iš vakarų su F. T., iš pietų ir rytų su Šešuvies upe. Iš gautų archyve dokumentų suprato, jog buvusio dvarininko F. žemė Liutkaičių kaime buvo išparduodama, o pagal 1935-01-25 raštą Žemės tvarkymo departamentui matyti, kad J. S. įgijo žemės sklypus iš J. F. ir T. R., kuris taip pat buvo pirkęs žemę iš J. F.. Pareiškėjai prašė atnaujinti praleistą terminą pateikti Žemėtvarkos skyriui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, kadangi dėl senyvo amžiaus patiems buvo sunku suprasti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, patys įrodymų archyvuose ieškoti negalėjo, todėl įgaliojo savo dukrą R. U., kuri 2008 m. sausio mėn. pradėjo ieškoti nuosavybės teisę įrodančių dokumentų. Be to, naujos aplinkybės jiems paaiškėjo iki galo tik 2008 m. lapkričio mėn., gavus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, kuriuos sugretino su teismo sprendimu Nr. 2-370-05/02 ir kita medžiaga, esančia minimose civilinėse bylose.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2010-03-09 sprendimu atmetė pareiškėjų prašymą atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytą terminą nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinamiems dokumentams pateikti; nutraukė civilinės bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo Lietuvos Respublikos CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog pareiškėjai nenurodė jokių nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios kliudė jiems iki 2003-12-31, t. y. iki kada piliečiai galėjo pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas nustatė, jog visi tariamai nauji iš archyvo gauti dokumentai, iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo buvo išsiųsti 2000-06-05, šiuos dokumentus pati pareiškėja pateikė Gaurės apylinkės agrarinės reformos tarnybai dar 2001-08-07, kiti dokumentai, kuriais remiasi pareiškėja, į jos 2000-07-20 prašymą išsiųsti 2001-03-27, Nr. T-2491 R, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai archyvinė medžiaga, susijusi su jos senelio ir tėvo žeme, buvo žinoma 2000–2001 m. Kadangi pareiškėjai nenurodė priežasčių, kodėl jie praėjus tik 5 metams po įstatymo nustatyto termino kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teismas konstatavo, kad pareiškėjai terminą praleido be pateisinamos priežasties ir nėra pagrindo jį atnaujinti. Taip pat teismas konstatavo, kad neatnaujinus įstatymo nustatyto termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, pareiškėjų prašomas nustatyti faktas nesukels jiems jokių teisinių pasekmių, nes dėl praleisto ir neatnaujinto termino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms neturint teisės iš asmenų priimti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tokiems asmenims negali atsirasti jokios su nuosavybės teisių atkūrimu susijusios teisės, todėl civilinės bylos dalį dėl juridinio fakto nustatymo nutraukė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-03-09 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – tenkinti jų pareiškimą. Nurodo, kad savo reikalavimą jie grindžia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-2490, įsigaliojusiu 2004-10-12, kuris numato, jog piliečiams, praleidusiems nustatytų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, gali būti atnaujinamas. Apeliantai teigia, kad jie teismui pateiktais dokumentais pagrindė aplinkybes, kurios pripažintinos svarbiomis. Nurodo, kad A. Ž. pareiškimą atkurti nuosavybės teisę į 75,22 ha žemės plotą, esantį Liuperiškių kaime, pateikė 2001-08-07. Teigia, kad teismas neįvertino svarbios aplinkybės, kad jie tinkamai ir laiku kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir 1993-07-02 buvo priimtas sprendimas apie tai, kad J. S. Tauragės r. Liuperiškių k, asmeninės nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 38,84 ha žemės sklypą. Teismo sprendimu buvo nustatytos žemės sklypo ribos, tačiau tikslių ribų ir turėto miško ha A. S. neprisiminė, todėl matininkas šiaurinę sklypo ribą užbraukė ties miško pradžia, todėl ir gavosi tik 38,84 ha, nors jau 1993 m. buvo žinoma, kad J. S. sklypas pietuose ribojasi su Šešuvies upe, šiaurėje su M. Š. žeme. Tauragės r. apylinkės teismo 2000-10-23 sprendimu atnaujino procesą civilinėje byloje ir buvo pakeistos 38,84 ha žemės sklypo ribos, pakeliant į šiaurę, atimant tais pačiais ha plotą pietuose, šiuo teismo sprendimu buvo nustatytos naujos žemės sklypo gretimybės. A. S. giminystės ryšio byloje buvo įdėtas kaimyno G. T. žemės sklypo Liutkaičių k. ribos, pažymint kaimyną K.. Susipažinus su F. T. žemės sklypo planu matyti, kad ta pati žemės sklypo riba pažymėta J. S. pavarde. Aplinkybę, kad kaimyno F. T. žemės sklypo plane buvo klastojama gretimų sklypų savininkų pavardė, apeliantai nurodo, kad sužinojo 2008 m., kai kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, suprato, jog pradiniame F. T. žemės sklypo plane buvo ištrinta J. S. pavardė ir įrašyta K. pavardė. Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai įvertino ir nepripažino svarbia aplinkybe, jog jų įgaliotinė R. U. iki galo 2008 m. lapkričio mėn. archyve išsiaiškino, kad daugiau nuosavybės teisę įrodančių dokumentų Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra išlikusių, todėl 2008-10-13 buvo kreiptasi į teismą dėl proceso atnaujinimo, tai rodo, kad jie buvo ir įvairiais būdais bandė įrodyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą. Nurodo, kad iš 2008 m. gautų dokumentų sužinojo, jog buvusio dvarininko F. žemės Liutkaičių k. buvo išparduota, o pagal 1935-01-25 raštą Žemės tvarkymo departamentui matyti, kad J. S. įgijo žemės sklypus iš J. F. ir T. R., kuris taip pat buvo pirkęs žemę iš J. F., tačiau plane buvo ištrinta J. S. pavardė ir įrašyta K.. Apeliantai nurodo, kad jie prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. S. nuosavybės teise pagal ikikarinį administracinį suskirstymą valdė 6,40 ha žemės sklypą, besiribojantį iš šiaurės su jo paties J. S. žeme, iš vakarų su F. T. žeme, iš pietų ir rytų su Šešuvos upe. Taip pat apeliantai pažymi, jog teismui pateikė pakankamai įrodymų, kurių teismas nevertino, ir nepagrįstai nutraukė bylą CPK 293 str. pagrindu.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Tauragės rajono aplinkės teismo 2010-03-09 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai aiškino terminų atnaujinimo institutą bei nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr.2-4-417/1993 Tauragės rajono apylinkės teismas 1993-07-02 sprendimu patenkino pareiškėjos A. Ž. pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas S. J., Juozo, miręs 1948 m. vasario 17 d., Tauragės rajone Liuperiškių kaime asmeninės nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo valdė 38,84 ha žemės sklypą, kuris iš šiaurės pusės ribojosi su J. Š. žeme, iš rytų pusės su N. S. žemės sklypu ir Šešuvies upe, iš pietų pusės su Šešuvies upe ir iš vakarų pusės su J. U. ir J. P. žemės sklypais. 2000-10-23 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi pakeista Tauragės rajono apylinkės teismo 1993-07-02 sprendimo dalis dėl 38, 84 ha žemės sklypo ribų nustatymo ir nustatytos 38, 84 ha žemės sklypo ribos: A-B gretimybės su Liutkaičių kaimo savininku J. S., A-B gretimybės Gaurės dvaro savininku T. R., A-B gretimybės su J. Š. žeme. 2008-10-13 pareiškėjai A. Ž. ir B. S. kreipėsi į teismą, prašydami, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atnaujinti procesą, 2009-03-19 Tauragės rajono apylinkės teismas pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. 2009-08-06 pareiškėjai A. Ž. ir B. S. kreipėsi į teismą prašydami atnaujinti įstatyme nustatytą praleistą terminą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimui ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. S. asmeninės nuosavybės teise valdė 6,40 ha žemės sklypą Liutkaičių kaime Gaurės valsčiuje Tauragės apskrityje pagal ikikarinį administracinį suskirstymą, sklypą J. S. įgijo iš J. F. ir T. R., kuris taip pat buvo pirkęs žemę iš J. F., nurodydami, kad žemė ribojosi iš šiaurės su jo paties, J. S. žeme, iš vakarų su F. T. (J. U.) žeme, pietų ir rytų su Šešuvies upe. Pareiškėjai nurodė, kad naujos aplinkybės paaiškėjo galutinai 2008 m. lapkričio mėn., gavus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, kuriuos sugretino su teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-370-05/02 ir kita medžiaga. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimą atmetė konstatuodamas, jog pareiškėjai nenurodė jokių nuo jų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios kliudė jiems iki 2003-12-31 pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus ar kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises į šį turtą patvirtinančių dokumentų, turėjo teisę juos pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms iki 2003-12-31, o piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjai turėjo įrodyti, jog jie terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą praleido dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjai šiuo atveju teigė, jog jiems tik 2008 m. gavus dokumentus iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo tapo žinomos aplinkybės apie buvusio dvaro savininko T. R. žemės išpardavimą. Nurodė, kad iš gautų dokumentų matosi, kad buvusio dvarininko F. žemė buvo išparduota, o pagal 1935-01-25 raštą Žemės tvarkymo departamentui matosi, kad J. S. buvo įgijęs žemės sklypą iš J. F. ir T. R.. Pirmosios instancijos atmetė pareiškėjų argumentus, jog jiems galutinai visos aplinkybės paaiškėjo 2008 m., nes visa archyvinė medžiaga, susijusi su senelio ir tėvo žeme, buvo žinoma 2000–2001 m. Kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi, kaip matyti iš prijungtų civilinių bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir civilinės bylos dėl proceso atnaujinimo (civilinė byla Nr. 2-417/1993, A2-162-782/2009), pareiškėjų nurodomi dokumentai iš archyvo išsiųsti 2000-06-05, 2001-03-27, šiuos dokumentus 2001-08-07 pati pareiškėja pateikė Gaurės apylinkės agrarinės reformos tarnybai, be to, civilinė byla Nr. 2-370-05/2002 pagal pareiškėjos T. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, su kurios duomenimis pareiškėjai teigia sugretinę duomenis, išnagrinėta 2002 m. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjai turėjo pakankamai laiko išanalizuoti archyvinę medžiagą bei kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik objektyvios, t. y. nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, jei asmuo, sužinojęs apie savo teisę, dėl kurios įgyvendinimo praleistas terminas, nedelsdamas, t. y. per protingus terminus, kreipiasi į teismą dėl termino atnaujinimo. Šiuo atveju nenustačius svarbių priežasčių teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų pareiškimą dėl termino atnaujinimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą išsamiai argumentavo, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir įrodymus, todėl teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu sutinka.

Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatymų nustatytoms prielaidoms. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog šiuo atveju atmetus pareiškimą dėl termino atnaujinimo nuosavybės teise patvirtinantiems dokumentams pateikti, prašomi nustatyti juridiniai faktai nesukels teisinių pasekmių, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagristai nutraukė bylos dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 185 str., 444 str.).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir apeliacinio skundo motyvais jį naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 320–331 straipsniais,

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Bronius ValiusAudrius SaulėnasRimvida Zubernienė