Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-121-628/2014

Teisėja Irma Randakevičienė Teisminio proceso Nr. 1-18-00478-2013-6 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.7.;

1.1.8.; 1.1.9.; 1.1.10.; 1.2.4.6.3.; 2.4.6.; 2.4.7.

2014 m. vasario 6 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui, nuteistosios L. U. gynėjai advokatei Elenai Žilėnienei, nuteistajai L. U., nukentėjusiajai S. U. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. U. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 3 p., ir nuteista 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis, L. U. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, įpareigojant L. U.: per 3 mėnesius atsiprašyti nukentėjusiosios (BK 75 str. 2 d. 1 p.), teikti nukentėjusiajai pagalbą, kol ši gydosi (BK 75 str. 2 d. 2 p.), 1 (vieną) mėnesį dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 str. 2 d. 6 p.), neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi (BK 75 str. 2 d. 7 p.); skiriant L. U. baudžiamojo poveikio priemonę – išdirbti po 30 valandų per mėnesį, viso tris mėnesius, sveikatos priežiūros ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (BK 70 str.).

VšĮ Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš L. U. priteisiant 5737,07 litų padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. U. nuteista už tai, kad ji 2013 m. kovo 8 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini), virtuvėje, konflikto su senele S. U. metu, kaire ranka sugriebusi pastarąją už plaukų ir palenkusi jos galvą, dešiniąja ranka tyčia 1 (vieną) kartą sudavė S. U. į dešiniąją akį, tuo padarydama pastarajai dešinės akies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinės akies vokuose, akies obuolio sumušimu, odenos plyšimu su tinklainės ir lęšiuko iškritimu, kraujo išsiliejimu priekinėje akies kameroje, traumine rainelės dialize, tokiu būdu nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją S. U., t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 3 p.

Nuteistosios teigimu, šiuo metu ji yra bedarbė, todėl neturi galimybių atlyginti 5737,07 litų turtinės žalos VšĮ Vilniaus teritorinės ligonių kasai, nukentėjusioji apeliantei jokių pretenzijų neturi, todėl jai paskirta bausmė turėtų būti sumažinta.

Teismo posėdyje nuteistoji L. U. palaikė savo apeliacinį skundą, papildomai prašė atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja, L. U. gynėja advokatė E. Žilėnienė palaikė nuteistosios prašymą, prokuroras prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti bei netenkinti jos prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. U. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistoji L. U. apeliaciniame skunde, neginčydama nusikalstamos veikos kvalifikacijos, apimties bei savo kaltės jai inkriminuoto nusikaltimo padaryme, prašo paskirti švelnesnę bausmę.

BK 138 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo giminaitį ar šeimos narį, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. U. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę, į jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

L. U. padarė nusikalstamą veiką, kuri pagal BK 11 str. nuostatas priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, t. y. ji konflikto su senele S. U. metu, kaire ranka sugriebusi pastarąją už plaukų ir palenkusi jos galvą, dešiniąja ranka tyčia 1 (vieną) kartą sudavė S. U. į dešiniąją akį, tuo padarydama pastarajai dešinės akies sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinės akies vokuose, akies obuolio sumušimu, odenos plyšimu su tinklainės ir lęšiuko iškritimu, kraujo išsiliejimu priekinėje akies kameroje, traumine rainelės dialize. Dėl L. U. padarytų sužalojimų nukentėjusioji S. U. buvo gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 2013 m. kovo 14 d. jai dešinės akies ragenoje ir skleroje užsiūta žaizda, 2013 m. balandžio 11 d. ji buvo operuota, operacijos metu atlikta eksplantacija ir akies lęšiuko implantacija (b. l. 30-33). Pažymėtina ir tai, kad L. U. nedirba (b. l. 53), bausta administracine tvarka už administracinio teisės pažeidimo padarymą (b. l. 54), Vilniaus priklausomybės ligų centre ir Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė, į įskaitą neįrašyta (b. l. 57, 58), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydyta nuo 2010-12-11 iki 2010-12-14, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, kiti psichikos ir elgesio sutrikimai, tyčinis susižalojimas aštriais daiktais (b. l. 59), neteista (b. l. 55).

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei įvertinęs tai, kad nuteistoji turi pastovią gyvenamąją vietą, nusikalto pirmą kartą, sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti realiai nevykdant laisvės atėmimo bausmės, suteikiant galimybę L. U. pasitaisyti, todėl jos atžvilgiu paskirtos laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis, atidėjo 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją: per 3 mėnesius atsiprašyti nukentėjusiosios (BK 75 str. 2 d. 1 p.), teikti nukentėjusiajai pagalbą, kol ši gydosi (BK 75 str. 2 d. 2 p.), 1 (vieną) mėnesį dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 75 str. 2 d. 6 p.), neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi (BK 75 str. 2 d. 7 p.); skiriant L. U. baudžiamojo poveikio priemonę – išdirbti po 30 valandų per mėnesį, viso tris mėnesius, sveikatos priežiūros ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose (BK 70 str.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apylinkės teismo bausmės skyrimo motyvus, sprendžia, kad L. U. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji S. U. parodė, jog konfliktai tarp jos ir kartu gyvenančios nuteistosios L. U. kyla dėl alkoholio, kadangi, kai anūkė būna blaivi, ji elgiasi gerai, tačiau išgėrusi, kažko nori, tada ji verkia, sako, kad jai reikia gydytis, nes nežino, kas jai darosi galvoje, visko bijo. Remiantis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais nukentėjusiosios S. U. parodymais, nagrinėjamo įvykio dieną ji nuėjusi į virtuvę pamatė savo anūkę L. U. ir sūnų V. U., kurie ruošėsi pusryčiauti. Ant stalo stovėjo 2 litrų talpos plastikinis alaus butelis, sūnus ir anūkė ruošėsi išgėrinėti. Ji (S. U.) dėl to pradėjo priekaištauti, kadangi anūkei kitą rytą reikėjo į darbą, tačiau L. U. jos neklausė, sakė, kad vis tiek gers, kilo žodinis konfliktas, kurio metu ir buvo sužalota nukentėjusioji. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta nuteistoji patvirtino, kad konfliktai tarp jos ir nukentėjusiosios kyla dėl alkoholio, ji dėl to turi problemų, nori gydytis, tačiau gydytis niekada nebandė. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji ir toliau išgėrinėja, nebando pasitaisyti, įsidarbinti, kas neigiamai apibūdina jos asmenybę ir leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistajai paskirta bausmė yra proporcinga jos padarytai nusikalstamai veikai, atitinka teisingumo bei protingumo principus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji L. U., be viso ko, išdėstė savo nesutikimą su nuosprendžiu jai paskirta baudžiamojo poveikio priemone - išdirbti 30 valandų per mėnesį, viso tris mėnesius, sveikatos priežiūros ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu ši priemonė L. U. atžvilgiu paskirta pagrįstai. Ši priemonė, atsižvelgiant į šiuo metu nuteistosios vedamą gyvenimo būdą – vartoja alkoholį, nedirba, nesigydo – bus efektyvi, siekiant pataisyti, perauklėti nuteistąją. Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistosios L. U. atžvilgiu buvo taikytos BK 75 str. nuostatos, vadovaujantis kuriomis apeliantei paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Pagal 75 str. 2 d. nuostatas, atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonės tai teismo skiriama valstybės prievartos priemonės, kurių sąrašas įtvirtintas BK 67 str. 2 d., jos apriboja asmens teises ir laisves bei nustato specialias pareigas, padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Siekiant surasti geriausią poveikio priemonę kaltininkui, įstatyme paliekama teismui diskrecija parinkti tinkamiausias baudžiamojo poveikio priemones bei jų skaičių, kas leidžia daryti pagrįsta išvadą, kad baudžiamojo poveikio skyrimas asmeniui priklauso išskirtinai teismo, priimančio apkaltinamąjį nuosprendį, kompetencijai, atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei kitas aplinkybes. Tačiau, jeigu asmuo paskirtos poveikio priemonės įvykdyti negali, leidžiama vykdymo procese ją pakeisti kita. Pažymėtina, kad pagal BK 70 str. 2 d., nemokami darbai vykdomi tik tuo atveju, jeigu asmuo sutinka. Prieš vykdant nemokamus darbus, turi būti raštiškas asmens, kurio atžvilgiu taikoma tokia baudžiamojo poveikio priemonė, sutikimas dirbti nemokamus darbus, kuris įsiteisėjus teismo sprendimui, paimamas asmeniui pirmą kartą atvykus į baudžiamąją poveikio priemonę vykdančią instituciją. Jeigu asmuo po teismo sprendimo įsiteisėjimo nesutinka atlikti paskirtų nemokamų darbų, teismas baudžiamąją poveikio priemonę vykdančios institucijos teikimu juos pakeičia kita baudžiamojo poveikio priemone (BK 74 str.). Remiantis BK nuostatų, susijusių su baudžiamosios priemonės skyrimu, analize, spręstina, kad L. U., nesutikdama atlikti jai paskirtų nemokamų darbų, įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo metu turės galimybę pateikti prašymą dėl poveikio priemonės pakeitimo kita baudžiamojo poveikio priemonę vykdančiai institucijai.

Tiek nuteistoji, tiek nukentėjusioji S. U. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu papildomai prašė baudžiamąją bylą L. U. atžvilgiu nutraukti jai (kaltininkei) ir nukentėjusiajai susitaikius (BK 38 str.), tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, šį prašymą atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal BK 38 str. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 str. 1 dalies 1 – 4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą.

Viena iš asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, susipažinusi su L. U. apklausų metu duotais parodymais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai sprendė apie šios aplinkybės nebuvimą. Kaip matyti iš apylinkės teismo posėdžio protokolo, nuteistoji L. U., aiškindama nagrinėjamo įvykio aplinkybes, savo kaltę pripažino iš dalies, nurodydama, kad galbūt ir kliudė močiutės (S. U.) akį, bet jai netrenkė, ją tik papurtė ir tuo metu galėjo būti taip, kad ji (L. U.) nukentėjusiosios akį palietė rankove ar pirštu. Apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, L. U. paaiškino, kad jai inkriminuotą nusikaltimą ji padarė nenorėdama, netyčia taip išėjo, galbūt netyčia kliudė tą akį, bet tikrai netrenkė, to nebuvo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką esti tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Prisipažinimas laikytinas savanorišku tik tokiu atveju, kai kaltininkas apie padarytą nusikalstamą veiką praneša pats, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių (pvz. dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų). Šios aplinkybės skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje nustatytos nebuvo, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas.

Vertinant L. U. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąją klausimą, pažymėtina, kad apeliantė nukentėjusiosios atsiprašė tik po operacijos, t.y. po apkaltinamojo nuosprendžio L. U. atžvilgiu priėmimo, ligoninėje nukentėjusiosios nelankė, nors iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo L. U. gyveno kartu su nukentėjusiąją, tuo metu jos atsiprašyti nesugebėjo, nurodydama, kad to nepadarė, nes jos nesikalbėjo, nežinojo, kaip tai padaryti, kas teismui leidžia daryti pagrįstą išvada, jog nuteistoji savo veiksmų kritiškai nevertina, nesiekia pasitaisyti.

BK 38 str. 1 d. 4 p. nurodyta sąlyga – pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų – yra vertinamojo pobūdžio. Teismų išvada dėl šios sąlygos buvimo yra visų reikšmingų tuo klausimu bylos aplinkybių (tiek objektyvių, tiek subjektyvių) vertinimo rezultatas. Nors L. U. praeityje nebuvo traukiama baudžiamojon atsakomybėn, nukentėjusioji jai jokių pretenzijų neturi, nori susitaikyti, tačiau šiuo metu L. U. neturi nuolatinio darbo, yra išlaikoma sunkiai sergančios močiutės, buvo bausta administracine tvarka, jai inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė dėl alkoholio vartojimo, šią aplinkybę apeliantė patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau ir toliau jį vartoja, nebando gydytis, nors ir sutinka, kad turi problemų. Šios aplinkybės patvirtina, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog L. U. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, tuo pačiu, nesant dviejų iš BK 38 str. 1 d. numatytų sąlygų, ir atsižvelgiant į nuteistosios elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pagrindo L. U. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus dėl pernelyg didelio VšĮ Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio 5737,07 litų sumai, pažymėtina, kad šis civilinis ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais – VšĮ Vilniaus teritorinė ligonių kasa pateikė dokumentus, patvirtinančius nukentėjusiajai S. U. atliktas ambulatorines ir stacionarines paslaugas bei jų kainas (b. l. 18). Abejonių dėl jo dydžio ir pagrįstumo teismui nekyla. Bylos duomenimis vienareikšmiškai nustatyta, kad nukentėjusiajai S. U. sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent nuteistosios neteisėtais veiksmais, nukentėjusiajai suteiktos gydymo paslaugos yra tiesiogiai susijusios su L. U. inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Pagal BPK 115 str. nuostatas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Vadovaujantis teismų praktika dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, turi atsižvelgti ir kaltininko asmenybę, jo turtinę padėtį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Nors apeliantė nurodo, kad šiuo metu ji yra bedarbė ir negali atlyginti VšĮ Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio 5737,07 litų sumai, tačiau, pažymėtina, kad apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji paaiškino, kad darbo susirasti nebando, nurodydama, kad tam neturi galimybių, patvirtino, kad ji šiuo metu yra registruota Darbo biržoje, artimiausiu metu turi gauti socialinę pašalpą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistosios nurodyta aplinkybė, jog ji šiuo metu neturi darbo, kas patvirtina sunkią jos materialinę padėtį, negali būti laikoma pagrindu netenkinti byloje pareikšto civilinio ieškinio.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios L. U. apeliacinį skundą atmesti.