Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-06-18 · Administracinė byla Nr. I-183-422/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-06-18
Bylos Nr.
I-183-422/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
E. T.
Atsakovas
Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos, Kaišiadorių
Trečiasis asmuo
Paparčių žemės ūkio bendrovė
Advokatai
Daina Vaidachavičienė
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-183-422/2009Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.1; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 18 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Rasai Tamašiūtei,dalyvaujant pareiškėjai E. T. , jos atstovei advokatei Dainai Vaidachavičienei,atsakovės Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atstovei Daliai Jocienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. T. skundą atsakovei Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo priteisimo, tretysis suinteresuotas asmuo –Paparčių žemės ūkio bendrovė ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja prašo iš atsakovės priteisti 30 000 Lt žalos atlyginimo, atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ( b.l. 91).

Skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jos tėvai S. J. ir S. J. buvo ištremti į Sibirą, tėvui priklausęs turtas konfiskuotas. Šeimai grįžus į Lietuvą, paaiškėjo, jog gyvenamojo namo, kuriame iki ištrėmimo gyveno jos tėvai, nebeliko. 1991-05-08 Lietuvos Respublikos Kaišiadorių rajono valdyba priėmė potvarkį, kuriuo Paparčių kolūkiui buvo rekomenduota apmokėti J. S. žmonai J. S. 3188 rub. už gyvenamąjį namą tų metų II ketvirtyje, potvarkyje nurodyta 5710 rub. suma už ūkinius pastatus ir gyvulius sumokėta, tačiau už gyvenamąjį namą neatsiskaityta iki šiol. Nurodė, jog jos motina į teismą įstatymo nustatytu terminu nesikreipė dėl svarbių priežasčių, nes nuo 2002 metų jos sveikata buvo visiškai pašlijusi, nebematė, sirgo onkologine liga, sutriko inkstų veikla, turėjo psichinių sveikatos sutrikimų, dėl kurių 2007 m. spalio mėnesį pareiškėjai teko kreiptis į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl motinos pripažinimo neveiksnia, tačiau byla nebuvo išnagrinėta, nes 2008 01 29 jos motina mirė. Motina buvo neraštinga, baigusi tik dvi klases. Ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl turi būti atnaujintas. Apie tai, jog atsakovas atsisako sumokėti kompensaciją, jos motina sužinojo 2004-08-06, gavusi neigiamą atsakymą iš savivaldybės. S. J. būdama 16 metų pateko į kalėjimą, Vorkutoje 8 metus kalinama ir kankinama, tai atsiliepė senatvėje jos sveikatai, visiškai pakriko psichika, jos nervų sistemą sužalojus ankstyvoje jaunystėje, ji ypač bijojo teismų ir visokių teisinių ginčų sprendimų.

Pareiškėjos atstovė advokatė prašo skundą tenkinti. Nurodė, jog konfiskuoto turto vertės atlyginimo klausimą turėjo spręsti savivaldybės, kurios teritorijoje buvo turtas, vykdomieji organai, konkrečiu atveju – Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, remiantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir 10 gynimo" 1-2 str., 1999-04-02 Vyriausybės nutarimo Nr. 372 „Dėl kompensacijų, išmokamų pagal Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo", skaičiavimo 6 str., 2000-10-17 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1238 „Dėl kompensacijų už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams perskaičiavimo" 4 str. pagrindu, tačiau Kaišiadorių rajono savivaldybė šią pareigą neteisėtai delegavo Paparčių kolūkiui, kuris jos neįvykdė. Dėl Kaišiadorių rajono savivaldybės neveikimo buvo padaryta 30 000 Lt žala, kuri paskaičiuota pagal dabartinę konfiskuoto turto rinkos vertę ir turi būti atlyginta.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą ir jo atstovė teismo posėdžio metu prašo skundą atmesti, netenkinti prašymo atnaujinti senaties terminą kreiptis į teismą, taikyti ieškinio senatį.

Nurodė, jog pareiškėja neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų, padarytos žalos. Lietuvos TSR ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo" (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 252 redakcija) (toliau - Nutarimas) 1 punkto 2 papunktyje nustatyta, kad miestų, rajonų valdybos priima sprendimą dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo ir rekomenduoja kolūkiams, kuriems neatlygintinai buvo perduotas konfiskuotas turtas, grąžinti jį natūra, o jeigu grąžinti šį turtą natūra nėra galimybės, - atlyginti jo vertę. Būtent tokius nurodytus Nutarime veiksmus ir atliko Kaišiadorių rajono valdyba, priimdama 1991-05-08 potvarkį Nr. 59-v „Dėl J. S., M., pareiškimo". Jokių ginčų dėl konfiskuoto turto, neatlygintinai perduoto Paparčių kolūkiui, kuris turėjo atlyginti jo vertę, nekilo, potvarkis nenuginčytas. Minėto Nutarimo 6 punkte buvo numatytas laikas, per kurį turėjo būti įgyvendinami sprendimai, nurodyta, jog „turtas pareiškėjui grąžinamas arba jo vertė atlyginama miesto, rajono valdybos sprendime nustatytu laiku, bet ne vėliau kaip per dvejus metus po to, kai buvo priimtas sprendimas". Taigi, jei valdybos potvarkis nebuvo įgyvendintas iki 1993-05-08, S. J. atsirado teisė reikšti ieškinį teisme (ieškinio senaties pradžia), vadovaujantis tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 84, 86 straipsniais, tokiam reikalavimui yra suėjusi ieškinio senatis. S. J. mirus ir pareiškėjai perėmus jos turtines reikalavimo teises CK 5.1 straipsnio pagrindu, ieškinio senaties pradžia turi būti skaičiuojama nuo 1993-05-08, t.y. nuo tos dienos, kai S. J. atsirado teisė reikšti ieškinį teisme. Nurodė, jog Kaišiadorių rajono savivaldybė yra netinkamas atsakovas, nes atlyginti konfiskuoto turto vertę turėjo Paparčių kolūkis.

Trečiojo suinteresuoto asmens Paparčių žemės ūkio bendrovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta ( b.l.142), byla nagrinėtina jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjos tėvai S. J. (K.) ir S. J. buvo neteisėtai represuoti. Pagal LR 1990 m. gegužės 2d. įstatymą „Dėl asmenų,represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ pripažinti reabilituotais ( b.l. 25-26).

Pareiškėja E. T. yra pripažinta nukentėjusiu asmeniu nuo 1939-1990 metų okupacijos, 2008 04 30 Paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra paveldėjusi S. J. turtą ( b.l.10), todėl, kaip jos teisių perėmėja, turi teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, susijusios su 1991 05 08 Kaišiadorių rajono valdybos potvarkio Nr. 59-v 1p. neįvykdymu.

Lietuvos TSR ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo" (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 252 redakcija) (toliau tekste-Nutarimas) 1 punkto 2 papunktyje nustatyta, kad miestų, rajonų valdybos priima sprendimą dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo ir rekomenduoja kolūkiams, kuriems neatlygintinai buvo perduotas konfiskuotas turtas, grąžinti jį natūra, o jeigu grąžinti šį turtą natūra nėra galimybės - atlyginti jo vertę.

1991 05 08 Kaišiadorių rajono valdybos potvarkio Nr. 59-v 1punktu buvo rekomenduota Paparčių kolūkiui apmokėti S. J. žmonai S. J. 3188 rub. už 1949m. neteisėtai konfiskuotą J. gyvenamąjį namą 1991 m. II ketvirtyje, 3-čiu punktu potvarkio kontrolę pavesta vykdyti rajono valdybos sekretoriui ( b.l. 8).

Nustatyta, jog Paparčio kolūkio teises 1992 m. perėmė Našlėnų žemės ūkio bendrovė ir Paparčių žemės ūkio bendrovė ( b.l. 84), Našlėnų žemės ūkio bendrovė iš VĮ registro išregistruota 1994 m., Paparčių žemės ūkio bendrovei 1997 m. įregistruotas likviduojamo juridinio asmens teisinis statusas ( b.l. 84, 105), kadangi nėra duomenų apie jos išregistravimą iš viešojo registro, likviduojama Paparčių žemės ūkio bendrovė laikytina Paparčių kolūkio teisių perėmėju.

Byloje nėra duomenų apie tai, jog už minėtą neteisėtai konfiskuotą turtą būtų atlyginta. Atsakovas tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Liudytojais apklausti buvę Paparčių kolūkio administracijos vadovai.B. P. ir J. J. ( b.l. 139, 147) nurodė, jog apie minėtą potvarkį, jo įvykdymą nieko nežino, šio atvejo neprisimena.

Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.).

Teismui nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas ( CK 1.131 str. 2d.).

Pareiškėja yra S. J. teisių perėmėja, ji negali perimti daugiau teisių nei turėjo S. J. , todėl sprendžiant ieškinio senaties ir jos termino atnaujinimo klausimą, analizuotina, kada apie nurodomą subjektinės teisės pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti S. J. , kokios priežastys jai kliudė kreiptis į teismą įstatymo numatytu terminu.

Svarbiomis skundo padavimo termino priežastimis tiek Administracinių teismų, tiek bendros kompetencijos teismų praktikoje pripažįstamos tik objektyvios, nuo paties pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą. Kiekvienam konkrečiam atvejui nustatyti taikytini individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Pareiškėjai buvo išaiškinta teisė ir suteikta galimybė ginčyti 1991-05-08 potvarkį Nr. 59-v, pareiškėja ja pasinaudojo, tačiau potvarkio nenuginčijo (Kauno apygardos teismo administracinė byla Nr. 652-554/09, Liteko duomenys). Įstatymo nustatyta tvarka potvarkio nenuginčijus, potvarkis yra galiojantis, jo neteisėtumas nenustatytas.

Byloje nėra ginčo, jog S. J. 1991 m. žinojo apie potvarkį, jos teisių perėmėja patvirtino, jog potvarkio 1p. numatyta kompensacija už ūkinius pastatus ir gyvulius buvo sumokėta iš karto, t.y. 1991 metais ( b.l.95 ), šią aplinkybę įrodo ir 2004 08 06 Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pažyma Nr. (3.9) –V8-1272 ( b.l. 22). 1991-05-08 potvarkio Nr. 59-v 1-uoju punktu, kuriuo rekomenduota apmokėti už gyvenamą namą, kartu nustatytas ir apmokėjimo terminas- 1991 m. II –as ketvirtis, todėl S. J. privalėjo ir turėjo galimybę dėl minėto potvarkio vykdymo susidomėti pasibaigus 1991 m. II-ajam ketvirčiui.

Minėto turto grąžinimą reglamentavęs Lietuvos TSR ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo", potvarkio priėmimo metu galiojusios LR Vyriausybės 1990 m. liepos 25 d. nutarimo Nr.252 redakcijos 6punktu buvo numatytas laikas, per kurį turėjo būti įgyvendinami sprendimai dėl neteisėtai konfiskuoto turto – t.y. ne vėliau kaip per dvejus metus po to, kai buvo priimtas sprendimas, todėl teismas sutinka su atsakovo argumentu, jo potvarkio neįgyvendinus per minėtą terminą, S. J. nuo 1993 05 08 atsirado teisė reikšti ieškinį teisme, ginant pažeistas teises 1964 m. CK 84 str. numatyto termino ribose, t.y. per įstatymo nustatytą bendrą 3 –ejų metų ieškinio senaties terminą. Norminių aktų nežinojimas nepateisina asmens elgesio pažeistos teisės gynimo aspektu ir nepriskiriamas objektyvioms priežastims, sudarančioms pagrindą atnaujinti senaties terminą. Teismas sprendžia, jog 1993 05 08 S. J. , būdama atidi ir rūpestinga, turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, nes privalėjo potvarkio įgyvendinimu domėtis nuo 1991 m. antrojo ketvirčio pabaigos ( t.y. termino, iki kurio pačiu potvarkiu buvo rekomenduota Paparčių kolūkiui grąžinti ginčo turtą), o vėliausiai per minėto nutarimo 6 punktu nustatytą terminą. Objektyvių duomenų apie tai, kad S. J. laikotarpiu nuo 1993 05 08 iki 1996 05 08 būtų turėjusi sveikatos problemų, ar būtų buvę kitų priežasčių, kurios sutrukdžiusios kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu nėra. Kaip matyti iš teismui pateiktų medicininių duomenų ( b.l.11, 14-15, 16-17,107) sveikatos sutrikimai nustatyti tik 2002 m., onkologinė liga, kraujagyslinės demencijos ligos požymiai nustatyti tik 2007 m., todėl pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, jog dėl ligos S. J. būtų negalėjusi įstatymo nustatytu terminu kreiptis į teismą yra nepagrįsti.

Liudytojas A.J. K. ir A. T. su pareiškėja sieja artimi giminystės ryšiai, todėl jų parodymai vertintini kaip suinteresuotų byla asmenų, be to ir minėtos liudytojos nepatvirtino S. J. sveikatos būklės, kuri būtų buvusi kliūtis kreiptis į teismą. Teismas, vertindamas aplinkybes dėl pareiškėjos motinos sveikatos būklės, remiasi medicininiais dokumentais.

Administracinėje byloje nesurinkta duomenų, jog S. J. amžius, mažaraštiškumas būtų sutrukdę kreiptis į teismą. Pareiškėja patvirtino, jog jos motina suprato teisių pažeidimą ir ėmėsi aktyvių veiksmų- rašė, skambino į savivaldybę, važiavo į kolūkį (b.l.95), žymiai vėliau, būdama vyresnio amžiaus, sugebėjo pati ir pasinaudodama artimų asmenų pagalba kreiptis į Savivaldybę dėl ginčo turto grąžinimo, šią aplinkybę įrodo 2008 04 30 atsakovo pažyma, iš kurios matyti, jog 2001 11 26 bei 2004 08 06 S. J. vardu buvo gauti užklausimai ( b.l.22, 23, 125), tai paneigia pareiškėjos skunde nurodytus argumentus dėl sunkios sveikatos būklės, dėl S. J. bijojimo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl pažeistų teisių gynimo. Įrodymų nepakankamumas dėl skundo pateikimo taip pat teismų praktikoje nėra pripažįstamas svarbia priežastimi.

Įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį elgtis racionaliai ir laiku ginti savo teises. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai į pareiškėjos interesus, nes būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, teisinių santykių stabilumas. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir įrodymus, darytina išvada, jog S. J. į teismą delsė kreiptis nepateisinamai ilgai, nesant duomenų, jog jai būtų sutrukdžiusios į teismą kreiptis objektyvios priežastys, prašymas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo netenkintinas.

Pagal CK 1.131 str. 1d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.

Atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, todėl ieškinio senaties termino pabaiga iki skundo padavimo sudaro pagrindą skundą atmesti (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

Atmetus skundą, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas ( ABTĮ 44 str.).

Pareiškėjos ir jos atstovės advokatės argumentai, jog žalos atlyginimas privalo būti sprendžiamas 1999-04-02 Vyriausybės nutarimo Nr. 372 „Dėl kompensacijų, išmokamų pagal Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo skaičiavimo“ 2000-10-17 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1238 „Dėl kompensacijų už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams perskaičiavimo" pagrindu nėra pagrįsti, nes minėti norminiai aktai taikomi jau sumokėtų kompensacijų perskaičiavimui, tačiau byloje apie tai duomenų, jog buvo atsiskaityta už ginčo turtą nėra.

Kaišiadorių rajono savivaldybės argumentai dėl atsakovo netinkamumo atmestini, nes Lietuvos TSR ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo" (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 252 redakcija) buvo nustatyta pareiga miestų, rajonų valdyboms priimti sprendimus dėl turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo, rekomenduojant kolūkiams, kuriems neatlygintinai buvo perduotas konfiskuotas turtas, grąžinti jį asmenims (1punkto 2-as papunktis), 1991-05-08 potvarkio Nr. 59-v 1punktas yra rekomendacinio, o ne imperatyvaus pobūdžio, minėto potvarkio kontrolę buvo pavesta vykdyti Kaišiadorių rajono valdybai per jos darbuotoją ( 3potvarkio punktas), teismui nepateikta duomenų apie potvarkio įgyvendinimą, apie jo kontrolę patvirtinančius veiksmus, įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėja nurodė tinkamą atsakovą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1d. 1p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. T. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Janina Vitunskienė