- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-19
- Bylos Nr.
- eI2-2040-631/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07383-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gitana Butrimaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
- Pareiškėjas
- I. L., M. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. L. ir M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai I. L. ir M. L. teismui pateikė skundą, prašydami: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 22S149855 ir Migracijos departamento 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 22S149854 (toliau abu kartu – ir Sprendimai).
Pareiškėjai paaiškina, jog jie 2022 m. rugsėjo 18 d. per (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą atvyko į Lietuvos Respublikos teritoriją, turėdami (duomenys neskelbtini) išduotas Šengeno vizas C Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusias nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. spalio 15 d. Pasibaigus vizų galiojimo laikui pareiškėjai iš šalies neišvyko.
Vertina, jog Sprendimai dėl pareiškėjų grąžinimo į užsienio valstybę buvo priimti vadovaujantis tik formaliai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nuostatas, nevertinant aplinkybių, kad abu pareiškėjai yra lietuvių kilmės asmenys, kurie yra kreipęsi dėl šio statuso pripažinimo.
Nurodo, jog pareiškėjai 2022 m. rugsėjo 21 d. per Migracijos departamento elektroninių migracijos paslaugų portalą www.migris.lt pateikę prašymą Nr. 2209-PIL KILP- 0033 išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą, prašymo registracijos Nr. 22P152344. Prie prašymo registracijos informacijos nurodyta, kad prašymas priimtas 2022 m. rugsėjo 30 d. ir vidutinė jo nagrinėjimo trukmė yra 165 kalendorinės dienos. Pažymi, kad pareiškėjai iš karto po atvykimo į Lietuvos Respubliką kreipėsi dėl lietuvio kilmę patvirtinančio pažymėjimo gavimo, išsinuomojo būstą. Nelaiko savo elgesio aplaidžiu ar netinkamu, nes prašymą dėl lietuvio kilmę patvirtinančio pažymėjimo gavimo pareiškėjai pateikė vizos galiojimo laikotarpiu, tačiau nesitikėjo, kad tokie ilgi pažymėjimo išdavimo terminai. Atsakovas sprendimu įpareigojo pareiškėjus išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 20 dienų nuo sprendimų įteikimo pareiškėjams dienos. Teigia, jog visuotinai yra žinoma, kad Rusijos Federacijoje vyksta karo veiksmai ir yra vykdoma privaloma mobilizacija. Pareiškėjas M. L. yra tinkamo mobilizavimui amžiaus, todėl jam grįžus į Rusijos Federaciją, jis bus verčiamas eiti kariauti. Pareiškėjai nepalaiko Rusijos Federacijos veiksmų ir nenori prisidėti prie karo. Pareiškėjai išvyko iš Rusijos Federacijos ir tikėjosi, kad Lietuvos Respublikoje jiems kaip lietuvių kilmės bus išduotas leidimas laikinai gyventi, o vėliau, kai pareiškėjai įrodytų, jog jie yra lojalūs Lietuvos Respublikai ir gerbia valstybę bei nori būti jos piliečiais, pareiškėjai gautų ir Lietuvos pilietybę. Todėl pareiškėjams grįžus į Rusijos Federaciją, pareiškėjas M. L. būtų persekiojamas dėl savo politinių pažiūrų – nepritarimo Rusijos Federacijos prezidento V. Putino vykdomai politikai, o taip pat būtų persekiojimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą ir dalyvauti kariniuose veiksmuose.
Pareiškėjai pažymi, kad jie ne tik yra lietuvių kilmės asmenys, bet taip pat praeityje jie nėra pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nėra siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kitokių teisės pažeidimų, nėra duomenų, kad jie keltų kokią nors grėsmę Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos ar Šengeno erdvės šalių viešajai tvarkai ar visuomenei. Iš to seka, kad nėra nustatyta priežasčių, kad pareiškėjai privalo nedelsiant išvykti iš Lietuvos Respublikos neatsižvelgiant į jų pateiktą prašymą, kurio pagrindu sprendžiama jų teisinė padėtis. Pareiškėjų nuomone, sprendimas priimtas neatlikus visapusiško ir išsamaus tyrimo dėl pareiškėjų situacijos, pritaikytos sankcijos yra neproporcingos ir neteisingos. Atsakovo sprendimai yra formalūs ir neobjektyvūs, priimtas nesigilinant į konkretų atvejį ir aplinkybes, susijusias su pareiškėju. Tai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams, viešojo administravimo subjektams keliamų objektyvumo ir priimamo individualaus administracinio akto tinkamo motyvavimo reikalavimų. Prieš priimant sprendimą pareiškėjams nebuvo suteikta galimybė nurodyti faktus, pateikti įrodymus ir argumentus sprendžiamu klausimu. Teigia, jog ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir gero administravimo principo, neatitinka teisingos viešojo intereso poreikių ir pareiškėjo teisių pusiausvyros.
Nurodo, jog dėl vykstančio Rusijos ir Ukrainos karo pareiškėjai bijo grįžti gyventi į Rusiją, be to, nei vienas iš pareiškėjų Rusijos Federacijoje neturi savo būsto, gyvenamosios vietos. Be to, Rusijoje nebeliko Lietuvos Respublikos ambasadų ir pareiškėjai, išvykę iš Lietuvos Respublikos, gauti Lietuvos Respublikos vizą nebegalėtų, o tai savaime suponuotų situaciją, kai pareiškėjai negalėtų užbaigti pradėto Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo proceso. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai yra lietuvių kilmės asmenys, jų išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos pažeistų jų pilietines teises ir sukeltų grėsmę jų saugumui. Pareiškėjai jau adaptuojasi Lietuvos Respublikoje, išsinuomojo gyvenamąjį būstą, pareiškėjas M. L. domisi galimybėmis įsidarbinti Lietuvos Respublikoje, pareiškėja I. L. yra pensinio amžiaus. Pareiškėjai tvirtina esą apsisprendę siekti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ir gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatomis, atsižvelgdamas į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei nenustatęs Įstatyme numatytų priežasčių, kai draudžiama išsiųsti užsieniečius, priėmė ginčijamus sprendimus įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tai yra iki 2022 m. lapkričio 30 d. ir įspėti pareiškėjus, kad per nustatytą laiką jiems neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš šalies.
Nesutinka su pareiškėjų teiginiais, jog Migracijos departamentas, neištyręs ir neįvertinęs individualiai pareiškėjų situacijos, priėmė formaliais pagrindais paremtą sprendimą, kuriuo pažeidžiamos įstatymų, ginančių užsieniečių teises, nuostatos. Teigia, jog pareiškėjai į Lietuvą atvyko 2022 m. rugsėjo 18 d. turėdami (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. spalio 15 d. Pasibaigus Šengeno vizos galiojimo terminui, pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos neišvyko, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 1 punkto nuostatą, kuri įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Teigia, jog nuo 2022 m. spalio 16 d. pareiškėjai šalyje yra neteisėtai, todėl Migracijos departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl pareiškėjų grąžinimo į jų kilmės valstybę.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjų teiginiais, kad Migracijos departamentas neįvertino aplinkybių dėl lietuvių kilmės pažymėjimų, laiko juos nepagrįstais. Nurodo, jog lietuvių kilmės pažymėjimas nesuteikia teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ar būti joje. Užsieniečiams, besikreipiantiems dėl leidimo laikinai gyventi lietuvių kilmės pagrindu, nėra numatyta pareigos turėti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą.
Mano, kad ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos. Prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 22S149855 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 22S149854 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjai į Lietuvą atvyko 2022 m. rugsėjo 18 d., turėdami (duomenys neskelbtini) išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. spalio 15 d.
Byloje nekyla ginčo, kad pasibaigus Šengeno vizų galiojimo terminui, pareiškėjai iš Lietuvos Respublikos neišvyko.
2022 m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė du nutarimus dėl administracinio nusižengimo Nr. 4500-ANR_N-2249-2022 ir Nr. 4500-ANR_N-2255-2022 pareiškėjų M. L. ir I. L. atžvilgiu. Pareiškėjai yra pripažinti padarę administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 538 str. už 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo IX-2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 str. 1 p. ir 23 str. 2 p. Pareiškėjams paskirtos administracinės nuobaudos – įspėjimai.
2022 m. lapkričio 10 d. atsakovas pareiškėjų atžvilgiu priėmė du šioje byloje skundžiamus sprendimus: Nr. 22S149855 ir Nr. 22S149854, kuriais nusprendė pareiškėjus grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėjus savanoriškai išvykti į užsienio valstybę Rusiją per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2022 m. lapkričio 30 d.
Sprendimų dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybes priėmimą reglamentuoja Įstatymas ir Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).
Įstatymo 125 straipsnyje yra nustatyti grąžinimo į užsienio valstybę ir įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui.
Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, o būtent – buvimo Lietuvos Respublikoje laikas, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esami socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat tai, ar užsienietis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas), padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdis ir mastas. Šios aplinkybės yra tai, į ką turi atsižvelgti priimanti sprendimą institucija, bet dėl jų nėra draudimo priimti sprendimą dėl įpareigojimo išvykti.
Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kada užsienietį į užsienio valstybę grąžinti draudžiama – užsienietį draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę, taip pat į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi, arba žeminamas jo orumas, arba jis tokiu būdu bus baudžiamas. Atvejai, kuomet yra draudžiama priimti grąžinimo sprendimą, yra nustatyti tik šiame Įstatymo 130 straipsnyje, jokių kitų imperatyvių nuostatų, draudžiančių priimti tokį sprendimą, nei Įstatyme, nei kitame teisės akte nėra nustatyta.
Grąžinimo į užsienio valstybę sprendimų vykdymo terminus ir tvarką reglamentuoja Įstatymo 127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal to paties straipsnio 32 dalį šio straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų.
Įstatymo 124 straipsnio 1 punkto nuostata įpareigoja užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties įstatymo 23 straipsnio 2 punkto nuostata, nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nuo 2022 m. spalio 16 d. Lietuvoje yra neteisėtai, todėl vertintina, jog Migracijos departamentas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą priimti sprendimą dėl pareiškėjų grąžinimo į jų kilmės valstybę.
Pagal Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“, 68 punktą, Lietuvių kilmės pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis asmens lietuvių kilmę, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje. Sutiktina su atsakovės pozicija, jog nei pagal minėtą nutarimą, nei pagal Pilietybės įstatymą ar Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties, lietuvių kilmės pažymėjimas nesuteikia teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ar būti joje.
Pažymėtina, jog pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, bei pagal viešai skelbiamą informaciją www.migracija.lt, užsieniečiams, besikreipiantiems dėl leidimo laikinai gyventi lietuvių kilmės pagrindu, nėra būtina pateikti lietuvių kilmės pažymėjimą. Lietuvių kilmės pažymėjimo vienas iš privalumų – patvirtinimas, kad asmuo yra lietuvių kilmės asmuo ir turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat gali kreiptis dėl leidimo nuolat arba laikinai (5 m.) gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Teisėjų kolegijos nuomone, skundo argumentai dėl lietuvių kilmės pažymėjimo niekaip nepaneigia atsakovo ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjų teiginiai dėl galimos mobilizacijos ar M. L. galimo persekiojamo dėl savo politinių pažiūrų taip pat laikytini hipotetinio pobūdžio prielaida, nepagrįsti jokiais įrodymais.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas „administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės“. LVAT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindimas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, o motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šie reikalavimai siejami su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (LVAT 2011 m. birželio 27 d. Nr. A-556-336/2011, 2014 m. kovo 19 d. Nr. A-662-839/14, 2014 m. gruodžio 18 d. Nr. A822-1440/14 ir kt.). Administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, nurodyta LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartyje Nr. A-858-2430/2014. VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).
Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Nagrinėjamu atveju įvertinus ginčijamų sprendimų turinį, šalių išdėstytus argumentus procesiniuose dokumentuose, darytina išvada, kad tiek Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 22S149855, tiek 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 22S149854, yra teisėti ir pagrįsti, taip pat visoje jų priėmimo procedūroje nėra padaryta pažeidimų, kurie galėjo daryti reikšmingą įtaką jų turiniui. Be to, pareiškėjai, įstatymų nustatyta tvarka realizuodami teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, iš skundžiamų sprendimų turinio ir nurodyto teisinio pagrindo turėjo suvokti faktines ir teisines sprendimų priėmimo priežastis. Tuo remdamasis, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ginčijami Sprendimai neatitinka VAĮ nuostatų ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamuose Sprendimuose nustatė visas reikšmingas su pareiškėjais susijusias aplinkybes, išsamiai išdėstė, kokios poveikio priemonės taikomos, nurodė visas aktualias teisės normas ir individualiai aptarė, kodėl pareiškėjams taikytina konkreti teisės norma, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, remiantis pareiškėjų nurodytais ar kitais argumentais, jų nėra pagrindo naikinti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 22S149855 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 22S149854 yra pagrįsti ir teisėti, jų panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjų skundas atmetamas.
Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų I. L. ir M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.