- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-28
- Bylos Nr.
- 2-1115/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01005-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- R. D., „Credoinvest limited“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. D. ir R. D. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1153-343/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Giluminiai gręžiniai“ ieškinį atsakovams R. D., R. D. ir „Credoinvest limited“ dėl juridinio asmens dalyvių subsidiarios atsakomybės taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.
Kauno apygardos teisme priimtas ieškovo BUAB „Giluminiai gręžiniai“ ieškinys atsakovams R. D., R. D. ir „Credoinvest limited“, kuriuo prašoma pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo dienos 2011 m. liepos 22 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kuria R. D. ir R. D. pardavė Naujojoje Zelandijoje registruotai bendrovei „Credoinvest limited“ 100 paprastųjų vardinių UAB „Giluminiai gręžiniai“ akcijų; priteisti iš atsakovų R. D. ir R. D. solidariai 1 399 791,15 Lt nustatant, kad nurodyta suma išieškoma nepakankant BUAB „Giluminiai gręžiniai“ turto atsiskaityti su kreditoriais bankroto byloje (subsidiariai).
Ieškinio užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis ieškinio sumai – 2 812 413,16 Lt, o piniginių lėšų esant nepakankamai – areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovai, sužinoję apie pareikštą ieškinį, gali imtis priemonių paslėpti ar perleisti savo asmeninį turtą, dėl ko ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 17 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis) prašymą patenkino. Taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškovo BUAB „Giluminiai gręžiniai“ reikalavimams užtikrinti ir 1 399 791,15 Lt sumai areštavo atsakovams R. D. ir R. D. priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovams daiktais naudotis, tačiau draudžiant areštuotus daiktus perduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, o nesant ar esant nepakankamai nekilnojamųjų ir/ar kilnojamųjų daiktų, areštavo atsakovams priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, išskyrus pinigų sumas, kurias negali būti išieškoma pagal CPK 739 straipsnį, uždraudžiant atlikti su pinginėmis lėšomis bet kokias pinigų išmokėjimo, pervedimo ar kitas disponavimo operacijas, leidžiant įskaityti į sąskaitas gautas lėšas ir iš šių sąskaitų atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad prašoma priteisti suma yra didelė, todėl nesant duomenų apie atsakovų turimą turtą, jų finansines galimybes, teismo manymu, yra pakankamas pagrindas manyti, jog atsakovai, sužinoję apie pareikštą ieškinį, gali imtis priemonių perleisti ar paslėpti jiems priklausantį turtą ar turtines teises, suvaržyti teises į jį ar kitaip apsunkinti disponavimą juo, dėl ko nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo, jei jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.).
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo ir juos argumentai
Atskiraisiais skundais atsakovai R. D. ir R. D. (toliau – apeliantai) prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti (b.l. 3-7, 9-13). Atskirieji skundai grindžiami šiais argumentais:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia grėsmė, kurią turi įrodyti jas taikyti prašantis asmuo. Ieškovas neįrodė, jog apeliantų valdomam nekilnojamam turtui būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ginčijamame turte savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi apeliantų šeima, taip pat vykdomi būsto būklės gerinimo remontai. Visa tai įrodo apeliantų atsakingą požiūrį į nekilnojamo turto valdymą. Areštuotame nekilnojamame turte gyvenantys asmenys negali vykdyti būsto remonto, nes bankas nesuteikia kredito dėl įrašo apie laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantai teigia, kad artėjant šaltajam metų sezonui buvo pradėtas kapitalinis namo remontas, tvarkoma namo šildymo sistema, o nebaigus šių darbų – namas nėra apšildomas ir netinkamas gyventi apeliantės dukters šeimai, taip nepalaikomos tinkamos gyvenimo sąlygos suaugusiems bei nepilnamečiui vaikui. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, bankas suteiktų kreditą ir namas būtų toliau remontuojamas taip gerinant jo būklę.Areštuotame name gyvena nepilnametis apeliantų vaikas, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra trukdoma vaikui suteikti tinkamas gyvenimo sąlygas. Apeliantų teigimu, jeigu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės daro ar gali daryti žalą visuomenei, jos daliai, neigiamą įtaką žmonių gerovei, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Vaikų teisių apsauga yra viešasis interesas, todėl taikant prievolinės teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Giluminiai gręžiniai“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą (b.l. 32-33). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Skundžiama nutartimi leista apeliantams naudotis nekilnojamuoju turtu, o nutartyje numatyti apribojimai patys savaime netrukdo atsakovams nekilnojamąjį turtą naudoti, gerinti jo būklę, apšiltinti. Aplinkybės, susijusios su apeliantų kreditavimo galimybėmis yra nulemtos ne nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet apeliantų turtinės padėties, t.y. nesusijusios tiesioginiu priežastiniu ryšiu.Ieškinyje išdėstytos aplinkybes rodo, kad yra pagrindas manyti, kad apeliantai sužinoję apie pareikštą ieškinį, imsis priemonių paslėpti ar perleisti turtą, kuris gali būti skirtas ieškiniui patenkinti. Apeliantai prie atskirojo skundo nepridėjo jokių įrodymų apie skunde nurodytas aplinkybes, t.y. nepagrindė savo reikalavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirieji skundai netenkintini.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovų atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovams, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o, kaip minėta, jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas, taip pat paduodamas atskirąjį skundą, gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovas BUAB „Giluminiai gręžiniai“ pareiškė ieškinį apeliantams, kuriuo inter alia prašo iš apeliantų solidariai priteisti 1 399 791,15 Lt sumą. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę (ypač pareikšta fiziniams asmenims) paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t.y. ar apeliantų turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantai kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui duomenų apie jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kitą turtą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturint duomenų apie apeliantams nuosavybės teise priklausantį turtą, gaunamas pajamas bei turimas lėšas banko (bankų) sąskaitose, negalima spręsti, kad atsakovų turtinė padėtis yra gera ir teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovas neįrodė grėsmės įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui bei neįrodė, jog apeliantų valdomam nekilnojamam turtui būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 str.), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, minimaliomis sąnaudomis (CPK 3 str. 1 d.). Todėl apeliantų turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui, nes būtent apeliantai, siekdami įrodyti savo mokumą, taigi, išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2010).
Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad areštuotame nekilnojamame turte gyvenantys asmenys, negali vykdyti būsto remonto. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir inter alia areštavo apeliantams priklausančius nekilnojamuosius daiktus, kuriais leido naudotis, tačiau uždraudė juos perduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Todėl pagrįsti ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti argumentai, kad skundžiama nutartimi leista apeliantams naudotis nekilnojamuoju turtu, o nutartyje numatyti apribojimai patys savaime netrukdo apeliantams nekilnojamąjį turtą naudoti bei gerinti jo būklę. Juo labiau, kad apeliantai nepateikė teismui įrodymų ir nepagrindė savo argumentų dėl kapitalinio remonto pradėjimo, taip pat nepagrindė argumentų, kad būtent areštuoto nekilnojamojo turto pagerinimui kredito įstaigos būtų suteikusios kreditą (CPK 12 str. 178 str.).
Pažymėtina, kad apeliantai gali kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis (CPK 148 str. 1 d.). Taip pat turi teisę sumokėti reikalaujamą sumą į pirmosios instancijos teismo sąskaitą, tuo atveju taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos (CPK 148 str. 2 d., 3 d.).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.