- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-30
- Bylos Nr.
- 2S-88-267/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Atsakovas
- V. Š.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2S-88-267/2012
Teisėja Lina Muchtarovienė Procesinio sprendimo kategorija 110.1.;122.4.;77.4.4.
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 30 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Š. atskirąjį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-52-89-569/2011.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė.
Iieškovė R. S. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei V. Š., trečiajam asmeniui G. Š., institucijai, teikiančiai išvadą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl R. S. bendravimo su vaikaite A. Š. tvarkos nustatymo. Pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną R. S. bendravimo su vaikaite A. Š. tvarką: močiutė turi teisę būti su vaiku, rūpintis juo, prižiūrėti, kiekvieno mėnesio pirmąjį savaitgalį nuo penktadienio 19 val. iki sekmadienio 17 val.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas byloje: leisti ieškovei R. S. pasiimti vaiką A. Š. du kartus per mėnesį darbo valandomis iki 4 val., iš vakaro suderinus su vaiko motina V. Š. konkrečią dieną, o likusioje dalyje ieškovės R. S. prašymą atmetė.
Pirmos instancijos teismas nusprendė, kad ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones išdėstyti argumentai tenkintini iš dalies, konstatavo, kad atsakovė neprieštarauja, jog vaikas bendrautų su senele – vaiko tėvo motina, tačiau bendravimas gali vykti vaikui būnant su tėvu. Teismas manė, kad, kol bus išnagrinėta civilinė byla, ieškovė turi teisę bendrauti su anūke nepriklausomai nuo vaiko tėvo valios ir noro, be to, vaikas noriai bendrauja su ieškove ir pats bendravimas neprieštarauja vaiko interesams. Teismas atsižvelgė į Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, iš kurios matyti, jog kas antrą savaitgalį su dukra turi teisę bendrauti vaiko tėvas. Pažymėjo, kad nors minimas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau vykdytinas, vaiko tėvas bendrauja su dukra pagal teismo sprendimu nustatytą bendravimo su vaiku tvarką. Teismas atkreipė dėmesį į prašomų taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekį – laikinai bylos nagrinėjimo metu apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus bei, kad laikinos apsaugos priemonės galios tik iki bus išnagrinėta byla, taip pat į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą – palaikyti vaiko ryšį su ieškove, kad jis neišnyktų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirtąjį skundą esmė.
Atskiruoju skundu atsakovė V. Š. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – atmesti.
Atsiliepimas
1. Atsakovė mano, kad pirmos instancijos teismas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria siekiama apsaugoti mažametės ir jos močiutės teisėtus interesus – jų tarpusavio bendravimą, jog neišnyktų susiformavęs jų tarpusavio ryšys, priėmė neteisėtai ir nepagrįstai, nes mažametė A. Š. pastoviai susitinka ir bendrauja su savo močiute R. S..
2. Atsakovė V. Š. nesutinka su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pabrėžė, kad tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o kadangi šiuo atveju šis klausimas ieškovės ir atsakovės tarpusavyje nebuvo spręstas, tai šios priemonės netaikytinos.
3. Atsakovė pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrų ribojimų atsakovei taikymu, o teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones privalėjo siekti ieškovės ir atsakovės interesų pusiausvyros, bei mažamečio vaiko interesų pusiausvyros, kad šios priemonės nebūtų nepagrįstos ir užtikrintų ne tik ieškovės, bet ir atsakovės, bei mažamečio vaiko teisių bei turtinių interesų apsaugą, kas buvo pažeista. Mano, kad bendravimo tvarkos nustatymas nereikalingas, nes atsakovė V. Š. niekada nedraudė ir nedraudžia mažametei susitikinėti su ieškove – vaiko močiute, o be to, mažametės tėvas G. Š., ieškovės sūnus, pagal teismo nutartį pasiima dukrą du kartus per savaitę ir du savaitgalius per mėnesį ir pastoviai vežasi dukrą pas ieškovę.
4. Atsakovė mano, kad paliekant galioti pirmos instancijos teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, būtų iškreipta šio teisės instituto paskirtis, kadangi šio teisės instituto taikymas nesant teisiniam pagrindui ir tik dėl to, kad LR CPK tai numato, prieštarautų įstatymo leidėjo suformuotiems šio teisės instituto taikymo tikslams, kai šiuo konkrečiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas - apsaugoti ieškovės ir mažametės teises ir teisėtus interesus yra pasiekti - bendravimas vyksta, jis nebuvo nutrūkęs ir nenutrūks ateityje.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė R. S. nesutinka su atskirtuoju skundu, prašo jį atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
1. Ieškovė nesutinka su išsakyta atsakovės pozicija, jog ieškovė gali bendrauti su anūke vaiko tėvo G. Š. bendravimo su dukra laiku ir nereikalinga skirti atskiro laiko, kadangi tėvams nustatyta pareiga sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimais giminaičiais vykdytinas abiejų tėvų.
2. Ieškovė mano, kad matytis su vaiku tik vaiko tėvo dėka neturi tęstis visą bylos nagrinėjimo laiką, nes jos teisė į bendravimą su vaiku yra savarankiška, kurią užtikrinti turi abu vaiko tėvai.
3. Ieškovė nesutinka su atsakovės argumentu, jog nesikreipė į atsakovę dėl bendravimo su vaikaite, nes raštu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, vyko susirašinėjimas, po to per tarpininką, sūnų G. Š., siūlė pasirašyti sutarties dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo projektą, kas buvo atmesta.
4. Mano, kad atsakovės argumentas, jog nedraudžia ieškovei bendrauti su mažamete vaikaite pats prieštarauja jos pateiktam atskirajam skundui, kuriuo prašo panaikinti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuria nustatyta laikina bendravimo su A. Š. tvarka, pažymi, kad bendravimo sunkumai kyla tik dėl atsakovės nenoro sudaryti sąlygų močiutei bendrauti su vaikaite.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo G. Š. nesutinka su atskirtuoju skundu, prašo palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį nepakeistą, o atsakovės V. Š. atskirtąjį skundą atmesti.
1. Trečiojo asmens nuomone, vaikas su motina V. Š. praleidžia daugiau laiko nei su tėvu, nes vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o tėvas su vaiku bendrauja tik pagal teismo nutartimi nustatytą bendravimo su vaiku tvarką, todėl turėtų būti nustatytas bendravimo laikas su R. S., kuri nori laiką praleisti su anūke asmeniškai. Pažymi, kad planuoja išvykti į užsienį, todėl tikslinga nustatyti atskirą konkrečią ir aiškią bendravimo su mergaite tvarką, kurią įgyvendinti ji galėtų nepriklausomai nuo abiejų vaiko tėvų valios ar noro.
2. Trečiasis asmuo nesutinka su atsakovės argumentu, kad R. S. niekada į ją nesikreipė dėl bendravimo su vaikaite, nurodo, kad tarpininkavo joms siekiant geranoriškai susitarti dėl bendravimo su A. Š., pateikė V. Š. pasirašyti sutarties projektą, kurio atsakovė nepasirašė nenurodydama motyvų.
3. Mano, kad atskirtajame skunde atsakovės pateikiami prieštaringi argumentai, nurodant nedraudimą bendrauti su vaiko močiute ir prašymą panaikinti nutartį, kuria nustatyta laikina bendravimo su vaiku tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, remdamasis ekonomiškumo, proporcingumo ir kitais civilinio proceso principais (LR CPK 3 str. 1 d., 17 str., 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką reglamentuoja CPK penktojo skirsnio normos. Laikinosioms apsaugos priemonėms šeimos bylose (CK 3.65), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Šios normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas pareiškimo pagrįstumo, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesus bei interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti pareiškimo reikalavimus, tai yra, ar pareiškimo tenkinimo atveju teismo sprendimas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galės būti realiai įvykdytas.
LR CK 3.3 str. 1 d. įtvirtintas prioritetinis vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas visus su vaiku susijusius klausimus. LR CK 3.172 str. numatyta, kad tėvai turi sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios (LR CK 3.156 str.), už vaiko auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai.
Teismas mano, kad mažametė A. Š. susitinka ir bendrauja su ieškove, savo močiute R. S., o šį faktą patvirtino tiek ieškovė, tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo Šiaulių miesto apylinkės teisme 2011 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje sprendžiant ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo posėdžio metu ieškovė R. S., atsakovė V. Š. ir trečiasis asmuo G. Š. paaiškino, kad močiutė ir anūkė bendrauja „kai vaikas to nori“, vaiko tėvas G. Š. nuveža A. Š. pas močiutę. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog mažametė A. Š. mamai V. Š. būtų išreiškusi norą aplankyti močiutę R. S.. Todėl atmestini atsiliepimuose į atskirtąjį skundą ieškovės ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai, jog atsakovė, mažametės mama V. Š., nesudaro sąlygų bendrauti A. Š. su močiute R. S., ar kitaip draudžia bendrauti su artimaisiais, ir taip pažeidžia LR CK 3.172 str. įtvirtintus vaiko interesus.
Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovė ir atsakovė tarpusavyje nesprendė klausimo dėl vaiko bendravimo su močiute R. S.. Iš byloje išdėstytų faktinių aplinkybių ir šalių parodymų 2011 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio metu, matyti, kad ieškovė R. S. nesikreipė ir nesprendė su V. Š. klausimo dėl bendravimo su mažamete A. Š.. Ieškovė paaiškino, kad ji pati neskambino ir nesitarė su atsakove dėl pasimatymų su vaikaite, nes tarp atsakovė (V. Š.) ir ieškovės sūnaus G. Š. yra konfliktiški santykiai. Nepagrįstas, teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovės R. S. argumentas – konfliktiški santykiai tarp buvusių sutuoktinių, kai sprendžiamas artimųjų bendravimo su vaiku klausimas. R. S. kreipimasis į Vaikų teisių apsaugos tarnybą ar per tarpininką G. Š. pateiktas bendravimo su mažamete sutarties projektas negali būti vertinamas kaip tinkamas ieškovės bendravimas su atsakove, sprendžiant bendravimo su mažamete anūke klausimus. Pažymėtina, kad prioritetiniai vaikų interesus ir teises liečiantys klausimai pirmiausia sprendžiami su vaiko tėvais, o ne kreipiantis į valstybines institucijas. Iš bylos medžiagos matyti, kad vienas vaiko tėvų, ieškovės sūnus G. Š. sutikimą bendrauti su mažamete A. Š. davė, nuveža pas ieškovę „kai vaikas to nori“, o vaiko mamos V. Š., nuomonė iki 2011 m. lapkričio 15 d. teismo posėdžio Šiaulių miesto apylinkės teisme, nebuvo išklausyta. Byloje nėra duomenų, kad būtų buvę ar yra kilę konfliktai tarp ieškovės R. S. ir atsakovės V. Š., sprendžiant bendravimo su mergaite klausimus. Todėl ieškovės R. S. argumentai, susiję su ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimais teismo vertinami kaip visiškai nepagrįsti.
Taip pat teismas įvertina ir tai, kad įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimu nustatyta mažametės A. Š. gyvenamoji vieta su mama V. Š. ir tėvo bendravimo su mažamete A. Š. tvarka. Jos vaiko tėvai laikosi. Iš bylos medžiagos matyti, kad abu mažamečio vaiko tėvai turi savo tėvus, t.y. seneliai ir iš mamos, ir iš tėvo pusės. Be to, A. Š. turi dar du suaugusius brolius. Visi šie artimi giminaičiai turi savarankiškas teises pareikšti reikalavimus dėl bendravimo tvarkos nustatymo su A. Š.. Todėl, atsižvelgiant ir į kitų artimųjų teises bendrauti su mažamete A. Š., nenustačius būtinų išskirtinių aplinkybių, lemiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamoje byloje, ieškovės prašymas pirmosios instancijos teisme nepagrįstai buvo patenkintas (LR CPK 144 str. 1 d.).
Todėl teismas sutinka su apeliantės V. Š. argumentais, kad paliekant galioti pirmos instancijos teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones, būtų iškreipta šio teisės instituto paskirtis, kadangi šio teisės instituto taikymas nesant teisiniam pagrindui ir tik dėl to, kad LR CPK tai numato, prieštarautų įstatymo leidėjo suformuotiems šio teisės instituto taikymo tikslams.
Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas ir priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis naikintina ir, klausimą išsprendus iš esmės, ieškovės R. S. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės R. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.