Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-357-278/2016

Teisėja Zita Gavėnienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00610-2014-4

2016 m. balandžio 6 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. atskirąjį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5-266/2016 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei D. K. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikiančiai institucijai Anykščių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui bei atsakovės D. K. priešieškinį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Civilinio kodekso (toliau - CK) 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuota teismų praktika taip pat orientuoja teismus nagrinėjant bylą vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti. Vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tampa nesaugi, o saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus jo gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš tėvų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008 ir kt.). Laikinųjų apsaugos priemonių skyrimas susietas su vertinamosiomis sąlygomis, kurias teismas kiekvienu individualiu atveju turi įvertinti atsižvelgdamas į prioritetinius vaiko interesus. Skiriant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ne vien į būtinumo užtikrinti teismo sprendimo vykdymą kriterijų, bet ir į tai, kokias laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje situacijoje yra tikslinga taikyti. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su asmens teisių suvaržymu, todėl teismas, vertindamas vienos ginčo šalies prašymo pagrįstumą, privalo nustatyti, ar egzistuoja realus poreikis suvaržymams taikyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, taip pat privalu užtikrinti, jog taikomas suvaržymas nepažeistų ginčo šalių interesų pusiausvyros, būtų pakankama ir kartu bereikalingų pasekmių nesukurianti priemonė konkrečiam tikslui pasiekti.

Byloje nustatyta, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2012-03-05 nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalių nepilnamečio sūnaus A., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, atsakove D. K. (CPK 179 str. 3 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2015-12-09 iki 2016-01-04 nepilnametis A. S. gyveno su ieškovu, pastarajam vaiką paėmus iš atsakovės namų (b. l. 2-4, 6, 29). Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015-11-14, 2015-12-09 Anykščių rajono policijos komisariato pareigūnai vyko pas atsakovę D. K. dėl vaiko nepriežiūros, nes minėtomis dienomis D. K. tinkamai neprižiūrėjo nepilnamečio sūnaus A., buvo neblaivi, šalių sūnus prašė tėvą V. S. pasiimti jį pas save (b. l. 11, 29). Anykščių rajono socialinių paslaugų centro Paramos šeimai tarnybos 2015-11-06, 2015-11-17, 2015-12-01 socialinių paslaugų teikimo aktais užfiksuoti socialinių darbuotojų apsilankymai D. K. namuose, ieškovo V. S. pranešimai dėl vaiko nepriežiūros (b. l. 30-31, 34). Minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad, minėtu metu, šalių nepilnamečiui sūnui pas atsakovę nebuvo sudarytos sąlygos saugiai gyventi, vystytis bei ugdytis, o apeliantė nepateikė neginčijamų duomenų, kad minėti aktai surašyti tendencingai, o nustatyti faktai yra išgalvoti (CPK 178 str., 197 str. 2 d.). Įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog aplinka, kurioje gyveno nepilnametis vaikas, tapo nesaugi, neatitinkanti reikalavimų normaliam sveiko vaiko vystymuisi, jo ugdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones iki bus išspręstas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.

Nors CK 3.65 straipsnyje nėra numatyta tokia laikinoji apsaugos priemonė kaip laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas, tačiau teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, numatytas CPK 145 straipsnio 1 dalyje. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su abiem tėvais. Šia laikinąja apsaugos priemone taip pat užtikrinamas tėvų santykių su vaikais stabilumas, jeigu vaiko tėvai gyvena skyrium. CK 3.165 straipsnis numato, jog abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Atlikdami šias pareigas, tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 str. 3.170 str. 1 d.). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 str. 3 d.). Dėl paminėto konstatuotina, jog laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Bylos duomenimis, Anykščių rajono apylinkės teismo 2015-05-19 nutartimi buvo nustatyta laikinoji V. S. bendravimo su nepilnamečiu A. S. tvarka (b. l. 5). Pripažinus, jog ginčijama 2016-01-14 nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę ir iki sprendimo priėmimo nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatė kartu su tėvu – ieškovu, apeliacinės instancijos teismo daro išvadą, jog teismas turėjo pagrindą nustatyti ir vaiko bendravimo su motina tvarką. Minėtą išvadą pagrindžia tai, jog laikinai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, todėl jo atžvilgiu 2015-05-19 nutartimi taikyta bendravimo su vaiku tvarka nebeteko prasmės, todėl teismui nebuvo pagrindo tirti ir vertinti atsakovės D. K. pateiktą alternatyvią bendravimo su vaiku tvarką. D. K. teigia, jog nustatyta bendravimo su nepilnamečiu sūnumi A. tvarka yra neįgyvendinama dėl jos darbo pobūdžio, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikti duomenys apie jos darbo laiką, išskyrus tai, jog atsakovė dirba ūkininko A. J. ūkyje daržininke, todėl tvirtinti, kad laikinosios apsaugos priemonėms negalės būti įgyvendintos, nėra pakankamo pagrindo (CPK 178 str., 185 str. 314 str.; b. l. 52). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiama nutartimi nustatyta, jog D. K. su sūnumi A. gali bendrauti vieną kartą per savaitę darbo dienomis nuo 15 iki 19 val., bendravimo dieną pasirenkant pačiai atsakovei, todėl darytina išvada, kad apeliantė turi galimybę bendrauti su sūnumi bet kurią pasirinktą savaitės dieną, be to, dėl laiko pakeitimo geranoriškai turi ir gali susitarti abu vaiko tėvai.

CPK 152 straipsnio 3 dalis numato, jog atskirojo skundo dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavimas nesustabdo nutarties vykdymo, todėl ieškovas V. S. po skundžiamos nutarties priėmimo turėjo teisę pasiimti sūnų A. ir negrąžinti jo atsakovei, nes nustačius, jog vaiko gyvenimo sąlygos nėra saugios, delsimas vykdyti nutartį tik pažeistų nepilnamečio interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimas nėra tapatus ieškinio tenkinimui, nes ieškinio pagrįstumas įvertinamas bylą nagrinėjant iš esmės, tiriant ir įvertinant visus byloje esančius įrodymus, išklausant ginčo šalis, o šeimos bylose, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, atskirais atvejais ir vaiko nuomonę (CPK 265, 380 str.). Be to, ieškovas V. S. yra pareiškęs daugiau reikalavimų nei išspręsta taikant laikinąsias apsaugos priemones, todėl konstatuoti, jog ginčijama nutartimi išspręsta civilinė byla, nėra pagrindo. Apeliantės teiginiai dėl ieškovo žalingų įpročių, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nevertintini, nes šalis charakterizuojanti medžiaga svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės. Ta aplinkybė, jog atsakovė apskundė policijos pareigūnų veiksmus, nesant duomenų, jog V. S. netinkamai elgiasi su nepilnamečiu A., nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą nutartį.

Iš bylos duomenų matyti, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą V. S. yra sumokėjęs 100 Eur, tačiau atmetant atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nagrinėjamoje byloje nespręstinas, nes šalių patirtų išlaidų klausimas bus sprendžiamas civilinę bylą išnagrinėjus iš esmės (b. l. 66, CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.