- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2011-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-245-106-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Zigmas Pocius, Valentinas Janonis
- Nukentėjusysis
- D. B., P. J., A. P.
- Advokatai
- Vaidotas Rutavičius, Stanislava Kazimiera Barvidytė
- Kategorijos
- 1.2.8.1Šmeižimas (BK 154 str.)
Pranešėja R. Valentinienė Teisėja D. ValošinaitėBaudžiamoji byla Nr. 1A-245-106/2011Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1. 1.2.8.2. 2.4.6. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2011 m. balandžio 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų D. B., P. J., P. B., A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. Š., gimęs 1946 m. kovo 2 d., išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. Š. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. tuo, kad jis, būdamas GSEB „(duomenys neskelbtini)“ pirmininku, 2007 m. liepos mėnesį, per visuotinį GSEB “(duomenys neskelbtini)” susirinkimą, vykusį „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdoje, viešai, visiems nariams paskelbė, kad D. B. yra vagis, nes pavogė metalo tekinimo stakles.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas sukompromituoti nukentėjusiuosius – privačius kaltintojus, kad šie nebūtų renkami į GSEB”(duomenys neskelbtini)” valdymo organus, kurie turėtų jį pakeisti, bei siekdamas atkeršyti nukentėjusiesiems, kad šie iniciavo jo, kaip bendrijos pirmininko, finansinės veiklos tyrimą, 2009 m. rugpjūčio mėnesį, prieš visuotinį GSEB “(duomenys neskelbtini)” narių susirinkimą, iškabino visoje GSEB “(duomenys neskelbtini)” teritorijoje, „(duomenys neskelbtini)“ Klaipėdoje, skelbimus su susirinkimo darbotvarke bei nukentėjusiuosius šmeižiančia ir įžeidžiančia informacija, nurodant, kad nukentėjusieji yra vagys, sukčiai ir šantažuotojai, todėl negali kandidatuoti į GSEB “(duomenys neskelbtini)” valdymo organus, t. y., kad D. B., A. P. ir P. B. nuolat vagia elektros energiją, P. J. vagia plytas, D. B. ir A. P., šantažuoja buhalterę ir elektriką.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas sukompromituoti nukentėjusiuosius – privačius kaltintojus, kad šie nebūtų renkami į GSEB “(duomenys neskelbtini)” valdymo organus, kurie turėtų jį pakeisti, bei siekdamas atkeršyti nukentėjusiesiems, kad šie iniciavo jo, kaip bendrijos pirmininko, finansinės veiklos tyrimą, 2009 m. rugpjūčio mėn. vykusiame GSEB “(duomenys neskelbtini)” narių susirinkime, “(duomenys neskelbtini)” Klaipėdoje, įteikė susirinkimo iniciatyvinei grupei adresuotą raštą, kuriame nurodė, kad D. B., A. P. ir P. B. nuolat vagia elektros energiją, P. J. vagia plytas, D. B. ir A. P. šantažuoja jį, J. Š., buhalterę ir elektriką.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas sukompromituoti nukentėjusiuosius – privačius kaltintojus, kad šie iniciavo jo, kaip bendrijos pirmininko, finansinės veiklos tyrimą, 2009 m. spalio mėnesį, vykusiame visuotiniame GSEB „(duomenys neskelbtini)” narių susirinkime, “(duomenys neskelbtini)” Klaipėdoje, visiems susirinkime dalyvavusiems asmenims viešai paskelbė, kad D. B. vagia elektros energiją, o P. J. vagia plytas.
Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš savanaudiškų paskatų, siekdamas sukompromituoti nukentėjusiuosius – privačius kaltintojus, kad šie nebūtų renkami į GSEB „(duomenys neskelbtini)” valdymo organus, kurie turėtų jį pakeisti, bei siekdamas atkeršyti nukentėjusiesiems, dienraščiui „Klaipėda“ duodamas interviu pareiškė, kad nukentėjusieji yra vagys ir sukčiai, vagia elektros energiją, stakles, ardo vogtas mašinas, o interviu buvo pacituotas ir viešai paskelbtas 2010 m. kovo 18 d. dienraščio „Klaipėda“ straipsnyje „Bendrijos – lyg imperijos“.
Skundžiamu nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismas J. Š. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusieji – privatūs kaltintojai – D. B., P. J., P. B., A. P. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti J. Š. apkaltinamąjį nuosprendį, nes šio kaltė yra visiškai įrodyta. Išnagrinėti D. B., P. J., A. P., P. B. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos bei išlaidų advokato pagalbai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantai skundą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai nurodė, kokia veika laikoma nusikalstama Lietuvos Respublikos BK 154 str., 155 str. prasme, tačiau, spręsdamas apie nusikaltimų sudėties buvimą, įstatymo nuostatomis nesivadovavo, netinkamai taikė įrodymų pakankamumo bei jų vertinimo taisykles. Pažymėjo, kad asmens vadinimas vagimi, kai jis tokiu nėra, yra šį asmenį žeminantys teiginiai, pakertantys pasitikėjimą juo, įžeidžiantys jį, kaip sąžiningą žmogų, nes visuomenėje yra priimta, kad vagis yra ypatingai neigiamas asmuo, kuriuo jokiu būdu negalima pasitikėti.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. Š. dėl pirmo epizodo iš esmės nurodė du motyvus. Pirma, byloje nėra kitų įrodymų, apart nukentėjusiojo D. B. parodymų apie tai, kad J. Š. šį viešai pavadino vagimi. Antra, D. B. nepateikė duomenų, kad jis neturi daugiau staklių, nei tos kurios įgytos teisėtai. Tačiau, apeliantų teigimu, 2007 m. liepos mėnesį, pasibaigus visuotiniam GSEB „(duomenys neskelbtini)” susirinkimui, J. Š., girdint dar neišsiskirsčiusiems asmenims, kurių buvo apie 20, viešai visiems paskelbė, kad D. B. yra vagis, nes yra pavogęs stakles. Tokias aplinkybes patvirtina 2007 m. liepos 8 d. telefoninio pokalbio įrašas tarp D. B. ir J. Š., kuriame užfiksuota, kaip pastarasis pripažįsta viešai paskelbęs, jog D. B. yra vagis. Apeliantų teigimu, paskleistos informacijos teisingumą privalo įrodyti ją paskleidęs asmuo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė tokių aplinkybių įrodinėjimo naštą D. B.. Apeliantai nurodė, kad J. Š., paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, girdint daugybei žmonių, puikiai suprato, kad ji yra melaginga, diskredituojanti ir įžeidžianti D. B., nes jis pats patvirtino, kad turėjo tikslą pateikti visuomenei D. B. kaip negatyvų asmenį. Todėl, apeliantų nuomone, tokie J. Š. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymius, veikos padarytos idealiąja sutaptimi.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. Š. dėl antro epizodo iš esmės nurodė du motyvus. Pirma, skelbimuose nėra konkrečiai įvardinti asmenys, kurie vadinami vagimis, antra, nustatyta, kad A. P. šantažavo buhalterę. Apeliantai nurodė, kad tokios teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai, nes skelbimuose nurodytos nukentėjusiųjų pavardės bei kaltinimai jiems, turint tikslą pakirsti visuomenės pasitikėjimą jais, juos pažeminti kitų bendrijos narių akivaizdoje. J. Š. patvirtino, kad šių skelbimų tekstuose buvo minimi nukentėjusieji. Be to, tai suprato ir juos skaitę asmenys – liudytojais apklausti asmenys nurodė, kad tokios informacijos paskleidimą suprato kaip nukentėjusiųjų šmeižimą ir įžeidimą, jiems kilo abejonių dėl nukentėjusiųjų sąžiningumo, jų reputacija buvo laikinai diskredituota. Apeliantai nurodė, jog elektriko šantažavimo faktą paneigia pokalbio įrašas tarp A. P., J. Š. ir elektriko A. J., kuriame užfiksuota, kaip pastarasis neigia, jog buvo šantažuojamas. Be to, liudytoja apklausta buhalterė R. D. taip pat nepatvirtino, kad ją kas būtų šantažavęs. Apeliantai pabrėžė, kad paskleistos informacijos teisingumą privalo įrodyti ją paskleidęs asmuo, tačiau J. Š. nepateikė įrodymų, kad nukentėjusieji būtų vogę elektros energiją, plytas, šantažuotų buhalterę ir elektriką. J. Š. viešai skleisdamas tokią informaciją, suprato, kad ji yra melaginga, diskredituojanti ir įžeidžianti nukentėjusiuosius, siekė juos sukompromituoti, kad šie nebūtų renkami į bendrijos valdymo organus. Tokie J. Š. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymius, veikos padarytos idealiąja sutaptimi.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. Š. dėl trečio epizodo iš esmės nurodė du motyvus. Pirma, J. Š. atsakyme iniciatyvinei grupei yra pateikta tik bendrijos situacija dėl elektros skaitiklių parodymų bei realiai suvartotos energijos. Antra, šio atsakymo turinys nelaikytinas įžeidžiančiu ir šmeižiančiu nukentėjusiuosius. Tačiau, apeliantų teigimu, minėtame atsakyme pateikta informacija apie nesąžiningus vartotojus – nukentėjusiuosius, kurie esą vagia elektrą. Teismas nustatė, kad šį atsakymą parašė J. Š. ir paskelbė jį susirinkimo metu, po ko, dar neišsiskirsčius susirinkimo dalyviams, pavadino D. B. bei P. J. vagimis. Nurodė, kad tokias aplinkybes patvirtino J. Š. bei liudytojais apklausti asmenys. Pabrėžė, kad paskleistos informacijos teisingumą privalo įrodyti ją paskleidęs asmuo, tačiau J. Š. nepateikė įrodymų, kad nukentėjusieji būtų vogę elektros energiją, plytas. Priešingai, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad tokių duomenų neturi, jokių elektros vagystės atvejų nustatyta nebuvo, plytos buvo skirtos visiems, teritorijos tvarkymui. Viešai skleisdamas tokią informaciją, neturėdamas tai patvirtinančių įrodymų, J. Š. puikiai suprato, kad tai yra melaginga informacija, diskredituojanti ir įžeidžianti nukentėjusiuosius. Tokią informaciją jis skleidė viešai ir siekė sukompromituoti nukentėjusiuosius, kad šie nebūtų renkami į bendrijos valdymo organus. Tokie J. Š. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymius, veikos padarytos idealiąja sutaptimi.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. Š. dėl ketvirto epizodo, tokio sprendimo apskritai nemotyvavo, todėl, pareiškėjų nuomone, tai leidžia teigti, kad J. Š. yra kaltas dėl šio epizodo. Apeliantai nurodė, kad pats J. Š. pripažino, jog 2009 m. spalio mėn. vykusiame bendrijos narių susirinkime, iš karto jam pasibaigus, bet dar neišsiskirsčius susirinkusiesiems, viešai paskelbė, kad D. B. yra vagis, nes vagia elektros energiją. Nors J. Š. neigia tokią informaciją paskleidęs per susirinkimą ir neigia vagimi vadinęs P. J., tačiau tai patvirtino byloje apklausti liudytojai ir patys nukentėjusieji. Be to, esminės reikšmės kvalifikacijai turi ta aplinkybė, kad tokie J. Š. pareiškimai buvo vieši, juos girdėjo daugelis susirinkusių asmenų. Apeliantų nuomone, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji būtų vogę elektros energiją ar plytas. Liudytojais apklausti asmenys nurodė, kad tokios informacijos paskleidimą jie suprato kaip nukentėjusiųjų šmeižimą ir įžeidimą, jiems kilo abejonių dėl nukentėjusiųjų sąžiningumo, jų reputacija buvo laikinai diskredituota. Apeliantų teigimu, J. Š., viešai skleisdamas tokią informaciją, neturėdamas tai patvirtinančių įrodymų, suprato, kad ji yra melaginga, diskredituojanti ir įžeidžianti nukentėjusiuosius, siekė sukompromituoti juos. Tokie J. Š. veiksmai atitinka nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., požymius, veikos padarytos idealiąja sutaptimi.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. Š. dėl penkto epizodo iš esmės nurodė du motyvus. Pirma, J. Š. žodžiai yra ne informacija, o jo nuomonė apie bendrijoje vykstantį konfliktą, antra, nėra aišku apie kuriuos asmenis jis kalba. Apeliantų teigimu, tokios teismo išvados prieštarauja bylos medžiagai bei įrodymų vertinimo taisyklėms. J. Š. kaltę įrodo jo paties duoti parodymai apie tai, kad 2010 m. kovo 18 d. dienraščio „Klaipėda“ straipsnyje „Bendrijos – lyg imperijos“ yra pacituoti jo teiginiai, jog jis kalbėjo apie nukentėjusiuosius. Be to, byloje apklausti liudytojai bei patys nukentėjusieji patvirtino, kad niekam nekilo abejonių, apie kuriuos asmenis citatose kalbėjo J. Š.. Apeliantų nuomone, J. Š. pateikė informaciją, o ne savo nuomonę ir tai suprato visi asmenys, kurie perskaitė šį straipsnį. Atribojant nuomone nuo informacijos, būtina nustatyti pusiausvyrą tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises. Siekiant atriboti nuomonę nuo informacijos, svarbu atsižvelgti į kontekstą. Jei tam tikri faktai išsakyti kaip galimai egzistuojantys, tai galima būtų laikyti nuomone, tačiau jei tam tikri faktai išsakyti kaip egzistuojantys, jie nelaikytini nuomone, nes tai yra informacija. Apeliantų teigimu, net vertinant J. Š. straipsnyje išspausdintus žodžius nuomone, buvo pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, o tai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nurodė, kad šiuo epizodu J. Š. tęsė savo anksčiau pradėtą veiką, todėl ir šio epizodo veika laikytina įrodyta kaip tęstinė buvusių epizodų atžvilgiu.
Nukentėjusieji ir jų atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.
Apeliantų D. B., P. J., P. B., A. P. skundas atmestinas ir paliktinas galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendis.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad J. Š. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais.
Lietuvos Respublikos BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o šio straipsnio 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.
J. Š. išteisinęs pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino Lietuvos Respublikos BK 154 str., 155 str. numatytų nusikalstamų veikų sampratą ir pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad 2007 m. liepos mėnesį, per visuotinį GSEB „(duomenys neskelbtini)” susirinkimą, vykusį “(duomenys neskelbtini)” Klaipėdoje J. Š. nevadino D. B. vagimi. Nors apeliantai skunde nurodo, jog 2007 m. liepos 8 d. pokalbis įrodo priešingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėtas pokalbis, kurio išklotinę pirmosios instancijos teismui pateikė privatūs kaltintojai (t. 1, b. l. 15) nepatvirtina, jog buvo padaryta nusikalstama veika. Šio pokalbio išklotinėje užfiksuotas pokalbis tarp D. B. bei J. Š., tačiau iš šio pokalbio turinio negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog J. Š. minėto visuotinio susirinkimo metu vadino D. B. vagimi. Nors šio pokalbio metu J. Š., paklaustas D. B., ar šis yra įsitikinęs, kad D. B. yra pavogęs stakles, patvirtino savo įsitikinimą, tačiau toks patvirtinimas negali būti laikomas nusikalstama veika Lietuvos Respublikos BK 155 str. prasme. Žinoma, asmens vadinimas vagimi, šį asmenį apibūdina neigiamai, tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad J. Š. tai padarė akivaizdžiai bendražmogiškiems moralės reikalavimams prieštaraujančia forma ar itin užgauliai. Kadangi visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, apart privačių kaltintojų parodymų, kad buvo padaryta Lietuvos Respublikos BK 154 str., 155 str. numatyta nusikalstama veika.
Apeliantų skundo argumentai apie tai, jog J. Š. skelbimuose, kurie buvo iškabinti visoje GSEB „(duomenys neskelbtini)” teritorijoje prieš 2009 m. rugpjūčio mėnesį vykusį visuotinį susirinkimą, buvo juos šmeižianti, įžeidžianti informacija, nelaikytini pagrįstais. Nors minėtuose skelbimuose (t. 1, b. l. 5, 6, 11, 12) nurodomos privačių kaltintojų pavardės, tačiau nė vienas šių asmenų tiesiogiai nėra vadinamas vagimi. Tie patys argumentai taikytini vertinant 2009 m. rugpjūčio mėnesio GSEB „(duomenys neskelbtini)“ atsakymą iniciatyvinei grupei (t. 1, b. l. 13), kuriuo J. Š. pateikė bendrijos situaciją, susijusią su elektros skaitiklių parodymais bei realiai sunaudotu energijos kiekiu. Neabejotina, kad J. Š. minėtuose skelbimuose bei minėtame atsakyme iniciatyvinei grupei nurodydamas, jog yra nesąžiningų bendrijos narių, informuodamas apie baudžiamųjų bylų iškėlimą D. B. bei A. P., nurodydamas, kad D. B. rodė ne tokį elektros sunaudojimą pateikė negatyvų kai kurių bendrijos narių vertinimą. Tačiau šiuo atveju J. Š. pateikė tik subjektyvaus pobūdžio vertinimus, kurie, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagrįsti faktais – apie tai, kad bendrijoje iš tiesų vyko nesąžininga veikla – neatitiko elektros skaitiklių parodymai, bendro naudojimo kelio duobėms užlyginti skirtos plytelės panaudotos jas pasiimant savoms reikmėms, tai teismo posėdžio metu patvirtino liudytojai R. V., R. D., S. Č. ( t. 1, b. l. 122 - 124, 150). Todėl darytina išvada, kad tiek minėtuose skelbimuose, tiek ir minėtame atsakyme iniciatyvinei grupei nėra konkrečius asmenis akivaizdžiai įžeidžiančios informacijos, o atitinkamai nurodomos tik problemos, egzistuojančios bendrijos ūkyje. Be to, nepaneigta, kad J. Š. nuomonė neturėtų jokio faktinio pagrindimo ir visiškai prieštarautų egzistuojančių faktinių duomenų esmei. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog J. Š. šiose epizoduose nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str., 155 str.
Apeliantai skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo, kuriuo išteisino J. Š. dėl epizodo, susijusio su 2009 m. spalio 23 d. įvykusiu visuotiniu susirinkimu, todėl šis pripažintinas kaltu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokia pozicija. Išteisinamajame nuosprendyje išsamiai aptarti ir motyvuotai įvertinti duomenys, kuriais remiantis konstatuota, jog nėra pakankamų duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, kad J. Š. tyčia, viešai užgauliai pažemino nukentėjusiuosius ir apšmeižė juos, kad šis tokių veiksmų siekė bei jų norėjo. Nors liudytojais apklausti K. Ž. bei N. Š. ( t. 1, b. l. 113- 114) parodė, kad visuotinio susirinkimo metu J. Š. kaltino D. B., A. P. bei P. B., tačiau taip pat buvo nustatyta, jog tarp J. Š. bei apeliantų minėto susirinkimo metu įvyko abipusis konfliktas, pažymėtina, nepirmas. Be to, kaip minėta, J. Š. pateikė savo nuomonę apie bendrijoje susiklosčiusią situaciją, paremtą faktais, jokių duomenų, apie akivaizdžiai užgaulius ir nepriimtinus J. Š. pasisakymus nėra, tik pačių apeliantų subjektyvus J. Š. teiginių vertinimas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų, susijusių su J. Š. interviu dienraščiui „Klaipėda“, kuris buvo išspausdintas 2010 m. kovo 8 d. straipsnyje „Bendrijos – lyg imperijos“. Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai ir motyvuotai nustatyta, kad minėtame straipsnyje aprašytas konfliktas tarp GSEB „(duomenys neskelbtini)” pirmininko J. Š. ir garažų savininkų, aptartos konflikto priežastys. Šiame straipsnyje buvo pateikta ne tik J. Š. nuomonė apie susidariusią situaciją ir problemas, bet išdėstyta ir kitų garažų savininkų – apeliantų versija apie bendrijos ūkį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog pacituoti J. Š. žodžiai „vagys ir sukčiai“, nesuteikia pagrindo aiškinti ir suprasti kaip adresuotus konkretiems asmenims. Be to, straipsnyje cituojant J. Š. nėra minimos asmenų pavardės, nėra konkrečiai nurodoma, kokie asmenys yra nesąžiningi. Darytina išvada, kad straipsnyje panaudoti J. Š. teiginiai negali būti vertinami kaip informacija ar konstatuojamojo pobūdžio žinios apie egzistuojančius faktus, o iš tiesų yra šio nuomonė, manymas, t. y. jo turimos informacijos apie situaciją bendrijos ūkyje vertinimas. Be to, tokie bendro pobūdžio, nors ir neigiami vertinimai neperžengia leistinos kritikos ribų, nes nėra akivaizdžiai pažeidžiantys bendražmogiškuosius moralės reikalavimus. Tokie J. Š. abstraktūs teiginiai apie straipsnyje neįvardytus asmenis, buvo pavartoti padoria forma.
Apeliantų argumentai apie tai, kad J. Š. teiginiai išdėstyti skelbimuose, atsakyme iniciatyvinei grupei, išsakyti visuotinio susirinkimo metu bei pacituoti dienraščio „Klaipėda“ straipsnyje „Bendrijos – lyg imperijos“ peržengia leistinas kritikos ribas, nelaikytini pagrįstais. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog buvo pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aštrią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamų asmenų teises. Kaip minėta J. Š. skelbimuose, atsakyme iniciatyvinei grupei, pasisakymuose susirinkimų metu bei duodamas interviu dienraščiui „Klaipėda“ išsakė savo nuomonę ir bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu nebuvo paneigta, jog J. Š. nuomonė neturi faktinio pagrindo.
Atmestini apeliantų skundo argumentai, kuriuose nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė privatiesiems kaltintojams pareigą įrodinėti paskleistos informacijos apie juos neteisingumą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas Lietuvos Respublikos BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str. 1 d. nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Tuo tarpu baudžiamojoje byloje tai, kad kaltinamasis paskleidė apie kitą žmogų (apie nukentėjusįjį) tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, turi įrodyti kaltinimo šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-204/2008). Pirmosios instancijos teismas nenustatė neabejotinų J. Š. kaltės įrodymų, ir todėl pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
privačių kaltintojų D. B., P. J., P. B., A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio atmesti.