- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-13
- Bylos Nr.
- 2A-261-275/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Rasa Gudžiūnienė, Petras Jaržemskis
- Pareiškėjas
- A. D.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Irena Stefanovič Procesinio sprendimo kategorija 128.2.; 128.19.;
121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2008 m. kovo 13 d.,
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas A. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu (b.l. 2-5) ir patikslintu pareiškimu (b.l. 43-45), kuriais prašė atnaujinti įstatymų nustatytą terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriui prašymą, giminystės ryšį bei nuosavybę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjo tėvo P. D., mirusio 1992-09-03, įtėvio A. D., mirusio 1945-06-15, iki nacionalizacijos valdytus 7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1,75 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjo tėvas P. D., gimęs 1921-07-04, (duomenys neskelbtini), miręs 1992-09-03, buvo 1935 metų Kaišiadorių apylinkės teismo sprendimu įvaikintas A. D., gimusio 1851-07-03, (duomenys neskelbtini), mirusio 1945-06-15, ir kad šis įvaikinimas 1935 metais buvo įregistruotas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje.
Pareiškėjas nurodė, kad kai pareiškėjo tėvas P. D. 1921-07-04 gimė Zabakos k., tuo metu jo tėvui (pareiškėjo seneliui) J. D., gimusiam 1862-02-05, buvo 59 metai, o motinai (pareiškėjo senelei) E. D., gimusiai 1870 m., - 51 metai. Pareiškėjo tėvas P. D. jam pasakojo, kad jis buvo nelauktas vaikas, nes be jo šeimoje augo dar keturi vaikai: I., P., J., E. Nurodė, kad 1935 metais pareiškėjo tėvą P. D. įvaikino jo tėvo J. D. brolis A. D., gimęs 1851-07-03, miręs 1945-06-15. Apie šį faktą pareiškėjo tėvas P. D. žinojo, nes tuo metu jis buvo keturiolikos metų ir reikėjo jo paties sutikimo būti įvaikintam. Tėvas augo pas įtėvį A. D. Jis leido pareiškėjo tėvą mokytis siuvėjo amato, visaip jį rėmė ir užaugino. Pareiškėjo tėvas P. D. jam pasakojo, kad dėl įvaikinimo reikėjo kreiptis į apylinkės teismą (lyg tai į Kaišiadorių). Pareiškėjo tėvas turėjo teismo sprendimą, bet jo neišsaugojo. Pareiškėjas teigė, kad pats yra matęs tą teismo sprendimą dėl pareiškėjo tėvo P. D. įvaikinimo. Pareiškėjas teigė, kad jo tėvo P. D. gimimas buvo įregistruotas 1921-07-24 Vievio Romos katalikų bažnyčioje (gimimo knygos įrašo Nr. 74), tačiau gimimo įraše apie įvaikinimą žinių nėra. Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2005-12-08 raštu Nr. (P1-13236) P2-13034 informavo, kad Kaišiadorių vyskupijos įvaikinimo dokumentai archyve saugojimui nebuvo gauti. Kaišiadorių vyskupijos kurijoje duomenų apie pareiškėjo tėvo P. D. įvaikinimo įregistravimą nėra, kadangi nėra atitinkamų duomenų. Netrukus po pareiškėjo tėvo P. D. įvaikinimo jo biologinis tėvas J. D. 1936-02-26 mirė. Jo mirtis įregistruota Vievio Romos katalikų bažnyčios mirimų knygoje, eilės Nr. 16. Pastaboje parašyta, kad velionis paliko žmoną E., vaikus J., I., P. ir E.. Pareiškėjo tėvas P. D., kaip likęs sūnus neįrašytas, nes jis buvo A. D. jau įvaikintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra savo tėvo P. D. teisių perėmėjas. 2004-09-29 pareiškėjas gavo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Pareiškėjas paveldėjo 1,4 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris priklausė jo tėvui P. D. pagal Vilniaus apskrities viršininko 2002-10-09 sprendimą Nr. 42-684. Pareiškėjas nurodė, kad pagal tuo metu galiojusius civilinius įstatymus įvaikiai įgydavo visas įvaikintojo teisėtų vaikų teises ir prievoles bei galėjo paveldėti įvaikintojo įsigytą turtą (156¹ str.). Tačiau įvaikiai neprarasdavo teisių paveldėti įstatymo keliu savo buvusių tėvų ir jų giminaičių palikimą (156⁷ str.). Įvaikinimo fakto nustatymas reikalingas žemės, kurią valdė pareiškėjo tėvo įtėvis A. D., nuosavybės atkūrimo reikalu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2007-11-20 sprendimu A. D. pareiškimo dėl įstatymų nustatyto termino atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo netenkino. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekia nustatyti įvaikinimo įregistravimo faktus. Pažymėjo, kad situacija, kai siekiama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl faktinio įvaikinimo ir dėl įvaikinimo įregistravimo, yra negalima, nes kiltų priešingos viena kitai teisinės pasekmės, lemiančios įtėvių ir įvaikių bei kitų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimą bei pasibaigimą. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000-01-11 nutartyje civilinėje byloje 3K-7-16/2000 m. pažymėjo, jog 1992-05-07 Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos nutarimas Nr. I–2563 „Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai juridiškai įvaikinimo nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti įrodomas teisme. Nurodė, kad įvaikinimo juridinio fakto nustatymo galimybės numatymas CPK buvo padarytas dėl specialių tikslų – nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymo. Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas yra už įvaikinimo instituto sampratos ribų ir negali sukelti tų teisinių pasekmių, kurios atsiranda nustačius įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą. Kadangi faktinio įvaikinimo nustatymas nesukuria įvaikinimo teisinių santykių, jis nesukuria ir kitų teisinių pasekmių, susijusių su įvaikių ir įtėvių bei jų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų atsiradimu, taip pat tėvų ir vaikų, brolių ir seserų bei kitų giminaičių tarpusavio teisių ir pareigų pasibaigimu. Įvaikinimo juridinio fakto nustatymas, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nebuvo juridiškai įforminę, suteikia galimybę atkurti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, bet neatima paveldėjimo teisės po giminaičių pagal kilmę mirties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, kad jei asmuo paveldėjo žemę ar mišką faktinio įvaikinimo nustatymo atveju, jis negali pretenduoti paveldėti tikrųjų tėvų žemės ar miško. Kito gi turto atžvilgiu jis yra savo tėvų, kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę bei savo brolių ir seserų turto paveldėtojas. Taigi, akivaizdu, kad įvaikinus asmenį įstatymų nustatyta tvarka, tačiau neišlikus įvaikinimo dokumentų ir dėl to nustačius įvaikinimo įregistravimo faktą, įvaikiai pagal 1964 m. CK 573 str. paveldi po savo įtėvių mirties, bet negali paveldėti po tėvų (brolių ir seserų ar kitų giminaičių) pagal kilmę mirties.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo tėvas P. D. kreipėsi į atitinkamą instituciją dėl nuosavybės teisės atkūrimo į savo tėvo J. D. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Atkūrus nuosavybės teises į turėtą žemę J. D., žemė grąžinta jo sūnui, t.y. pareiškėjo tėvui P. D., natūra, kurią po jo mirties paveldėjo pareiškėjas. Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus turto paveldėjimo tikslu. Taigi, pareiškėjo tėvui P. D. grąžinus jo tėvo J. D. turėtą žemę ir nustačius įvaikinimo faktą ar įvaikinimo įregistravimo faktą nėra teisinės galimybės atkurti nuosavybės teises į P. D. įtėvio A. D., kaip teigia pareiškėjas, turėtą žemę, nes pareiškėjo tėvui P. D. jau buvo grąžinta žemė atkūrus nuosavybės teises į jo tėvo J. D. turėtą žemę. Priešingu atveju būtų paneigiamas pats paveldėjimo institutas ir tai prieštarautų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. nuostatoms bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Teismas taip pat pažymėjo, kad net ir padarius prielaidą, jog pareiškėjo tėvui P. D. faktinio įvaikinimo ar įvaikinimo įregistravimo faktų pagrindais galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės į A. D. turėtą žemę, byloje nėra duomenų, leidžiančių pripažinti prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus esant nustatytais.
Dėl termino atnaujinimo teismas pažymėjo, kad į atitinkamą instituciją su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo galima kreiptis jau praeito dešimtmečio pradžioje, t.y. nuo 1991-06-18 dienos, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pats pareiškėjo tėvas P. D. dar 1991-11-25, t.y. laiku ir per įstatymo nustatytą terminą, kreipėsi į Trakų rajono Vievio apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu grąžinti jo tėvo J. D. turėtą žemę, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas po savo tėvo P. D., mirusio 1992-09-03, mirties turėjo pakankamai laiko (beveik 13 metų), t.y. turėjo realias galimybes, įgyvendinti savo subjektinę teisę kreiptis į atitinkamą instituciją dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, tačiau jomis nepasinaudojo. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas objektyviai negalėjo pats ar per atstovus laiku pateikti atitinkamai institucijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra, todėl teismas pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių buvo praleistas įstatymų nustatytas terminas prašymui pateikti, nepripažino svarbiomis.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2007-11-20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti. Nurodo, kad netenkindamas prašymo dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-01-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-16/2000 m. nuoroda, kad tuo atveju, jeigu įvaikinimo dokumentų nėra išlikę, įstatymų leidėjas numato galimybę teismine tvarka nustatyti įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą, tai yra nustatomas juridinis faktas, nuo kurio priklauso visų asmeninių ir turtinių įtėvio ir įvaikio teisių atsiradimas. Teismas rėmėsi paminėtos nutarties nuoroda, kad įvaikinus asmenį įstatymų nustatyta tvarka, tačiau neišlikus įvaikinimo dokumentų ir dėl to nustačius įvaikinimo įregistravimo faktą, įvaikiai pagal 1964 m. CK 573 str., paveldi po savo įtėvių mirties, bet negali paveldėti po tėvų pagal kilmę mirties. Tačiau šios nuorodos negalima taikyti pareiškėjo bylai, nes paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje kalbama apie įvaikinimo juridinio fakto nustatymą, kai faktiškai įtėviai įvaikinimo nebuvo juridiškai įforminę ir faktinio įvaikinimo fakto nustatymas, rašoma nutartyje, suteikia galimybę atkurti nuosavybės teisę į žemę ar mišką po faktinio įtėvio mirties, bet neatima paveldėjimo teisės po giminaičio pagal kilmę mirties. Teismas neteisingai aiškino paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį ir iš dalies dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-05-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-142, 1999 m., kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo mirusio buvusio savininko įvaikiams. Šioje nutartyje konstatuota, kad pagal bendrą taisyklę įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, kada jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių norminių aktų reikalavimus, tai yra pripažįstamas tik juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas. Tik juridinio įvaikinimo atveju įtėviams ir įvaikiams, kaip giminaičiams pagal kilmę, atsiranda tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos. Be to pagal įvaikinimo įregistravimo metu galiojusį Civilinių įstatymų X tomo I dalies 156-7 str., įvaikis turėjo teisę paveldėti savo tėvų ir jų giminaičių palikimą: „Įvaikis nepraranda teisės paveldėti įstatymo keliu savo tėvų ir jų giminiečių palikimą“ (K. Š., Civiliniai įstatymai X tomo 1 dalis, Kaunas, 1933). Todėl Trakų rajono apylinkės teismas sprendime padarė neteisingą išvadą, kad P. D., mirusio 1992-09-03, vardu Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2002-10-09 sprendimu Nr. 42-684, atkūrus nuosavybės teisę į jo biologinio tėvo J. D. 1,4 ha žemės, ir nustačius įvaikinimo įregistravimo faktą, nėra teisinės galimybės atkurti nuosavybės teises į P. D. įtėvio A. D. turėtą žemę. Pagal minėtus įvaikinimo įregistravimo metu galiojusius įstatymus, P. D. įgijo teisę paveldėti ne tik savo įtėvio turtą, bet ir savo biologinio tėvo turtą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir liudytojų parodymus.
Teismas taip pat nepagrįstai neatnaujino termino, nes Vilniaus apskrities viršininko administracija tik 2002-10-09 išsprendė pareiškėjo tėvo P. D. prašymą atkurti nuosavybę į žemę, kurią valdė nacionalizacijos metu A. D., ir negrąžino jam A. D. žemės. Terminas paduoti prašymą dėl A. D. žemės pasibaigė 2001-12-31. Be to, pareiškėjas tik 2004-09-29 gavo paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą ir tapo P. D. teisių perėmėju. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo mama sunki ligonė nuo 1993 metų, kad ji nevaikščiojo ir jai buvo reikalinga kito žmogaus priežiūra, kad pareiškėjas ją nuolat slaugė, o taip pat pats turėjo sveikatos problemų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
CPK 444 str. 1 d. numato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, tai reiškia, kad nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai jiems turi sukelti teisines pasekmes.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi suformuota Aukščiausiojo teismo praktika ir nurodė, kad tuo atveju, jei įvaikinimo dokumentų nėra išlikę, įstatymo leidėjas numato galimybę teismine tvarka nustatyti įvaikinimo įregistravimo juridinį faktą (CPK 444 str. 2 d. 3 p.). Šiuo atveju teismas nustato, kad įvaikinimas įstatyme nustatyta tvarka buvo įregistruotas, t.y. nustatomas juridinis faktas, nuo kurio priklauso visų asmeninių ir turtinių įtėvio ir įvaikio teisių atsiradimas. Taigi, nustačius įvaikinimo registravimo juridinį faktą teismine tvarka, įvaikiai pagal CK 5.11 str. 3 d. paveldi po savo įtėvių mirties, bet negali paveldėti po tėvų, brolių ir seserų ar kitų giminaičių pagal kilmę mirties. Tokiems asmenims atkuriama nuosavybės teisė į įtėvių nekilnojamąjį turtą pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 str. Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas galėjo konstatuoti pareiškėjo prašomą nustatyti juridinį faktą, jog pareiškėjo tėvas P. D., gimęs 1921-07-04, (duomenys neskelbtini), miręs 1992-09-03, buvo 1935 metų Kaišiadorių apylinkės teismo sprendimu įvaikintas A. D., gimusio 1851-07-03, (duomenys neskelbtini), mirusio 1945-06-15, ir kad šis įvaikinimas 1935 metais buvo įregistruotas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių įrodymų apie pareiškėjo tėvo P. D. faktinį įvaikinimą, todėl pareiškėjas neturi įstatyminio pagrindo pretenduoti į faktinio senelio žemę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įrodymų tikėtinumo ir pakankamumo bei faktų įrodytinumo taisyklėmis, kurios leidžia teismui išvadas apie faktų buvimą daryti tik tuomet, kai visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtiną faktą buvus, nei jo nebuvus.
Kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, priimto 1997-07-01, 2 str. 4 p. numato teisę turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) į nuosavybės teisių atkūrimą. Šis įstatymas numatė daugiau pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, negu 1991-06-18 įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, bet nepasisakė dėl galimų faktinių įvaikių vaikų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992-05-07 nutarimo Nr. I-2563 ,,Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 punktas, priėmus naują nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, nebuvo pakeistas. Akivaizdu, kad faktinio įvaikinimo nustatymas turėjo juridinę reikšmę pačiam faktiniam įvaikiui, nes 1992 m., kai buvo priimtas minėtas nutarimas ir 1994 m., kai buvo papildytas 1964 m. CPK 272 str., teisė atkurti nuosavybės teisę į įtėvių turėtą nuosavybę, buvo suteikta tik patiems įvaikiams, o ne jų palikuonims. 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu juridinio įvaikio vaikams (įvaikiams) buvo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau tokia teisė nebuvo numatyta faktinių įvaikių vaikams bei įvaikiams. Kadangi, iš šioje byloje esamų duomenų, nėra galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas buvo juridiškai ar faktiškai įvaikintas A. D., pareiškėjas, ir vienu, ir kitu atveju, neturi teisinio pagrindo į žemės, kurią valdė A. D., nuosavybės atkūrimą.
Byloje taip pat nustatyta, kad 2002-10-09 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 42-684 P. D. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko (tėvo) J. D. valdytą žemę. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ir dėl šios aplinkybės nėra teisinės galimybės atkurti nuosavybės teises į P. D. tariamo įtėvio A. D. turėtą žemę, nes pareiškėjo tėvui P. D. jau buvo grąžinta žemė atkūrus nuosavybės teises į jo tėvo J. D. turėtą žemę.
Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, netenkindamas pareiškimo, nuo šios praktikos nukrypo. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas remtis vienu ar kitu (jo nurodytu) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nepagrįstai juos išima iš konteksto ir interpretuoja taip, kaip yra naudinga pačiam pareiškėjui, neatsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes.
Kolegija taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo atnaujinti įstatymo nustatytą praleistą terminą. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas objektyviai negalėjo pats ar per atstovus laiku pateikti atitinkamai institucijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. D. išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra, todėl pareiškėjo nurodytos priežastys, dėl kurių buvo praleistas įstatymų nustatytas terminas prašymui pateikti, nelaikytinos svarbiomis.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.