Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-135-133/2007

2007 m. vasario 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Arūno Paštuolio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiui, išteisintajam E.J., nuteistajai R.D., gynėjui advokatui Gintarui Dapkevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E.J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat šiuo nuosprendžiu buvo nuteista R.D., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduoda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje E.J. buvo išteisintas pagal pateiktą kaltinimą tuo, kad 2006-02-01 nuo 12.00 val. iki 13.00 val. Kauno m. VPK KP NTT Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus patalpose – Laisvės al. 24, Kaune, apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str., melagingai parodė, kad automobilis BMW 318, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apie kurio vagystę jis pats pranešė, yra pilnai jo nuosavybė, kad automobiliu naudojosi daugiausiai jis pats, o seseriai R.D. automobilį duodavo retai, kad 2006-01-28 apie 22.00 val. jis pats tą automobilį paliko pas seserį, prie (duomenys neskelbtini) Kaune. Leidimo naudotis automobiliu niekam nedavė, 2006-02-01 po darbo atvyko pasiimti savo automobilio it tik tuomet jo pasigedo., tik iš policijos pareigūnų sužinojo , kad automobilis yra po autoįvykio ir kas pavogė automobilį neįtaria, kai tuo tarpu žinojo, kad automobilis yra faktinė R.D. nuosavybė, kuri automobiliu naudojosi nuolatos, kad ne jis, o R.D. arba jos sugyventinis G.R. paliko automobilį prie (duomenys neskelbtini) namo Kaune, o jis 2006-01-28 pas R.D. atvyko savo automobiliu „Ford Maveric“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Be jokio E.J. leidimo automobiliu nuolat naudojosi R.D., apie automobilio sudaužymą jis sužinojo dar 2006-02-01, 03.53 val. iš R.D., taip pat žinojo, kad R.D. matė automobilį po autoįvykio ir žinojo, kur automobilis yra, dėl ko iš esmės buvo apsunkintas ikiteisminius tyrimas.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, prokuroro, prašiusio apeliacinį skundą patenkinti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kaltinamojo E.J. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią BK 235 str. 1d. numatyto nusikaltimo požymių. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Vyr. prokuroro pavaduotojas apeliaciniu skundu neginčija nuteistosios R.D. kaltės klausimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. 1d., padarymo, apeliaciniu skundu nesutinka tik su išteisinamuoju nuosprendžiu E.J. atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

LR BK 235 str. 1d. numatyta baudžiamoji atsakomybė fiziniam asmeniui, kuris ikiteisminio tyrimo metu būdamas liudytoju ar nukentėjusiuoju davė melagingus parodymus. Dėl to pažeidžiama normali ikiteisminio tyrimo veikla ir teisingumo interesai baudžiamojoje byloje. Šio nusikaltimo teisingumui objektyviosios pusės esminis požymis „melagingi parodymai“ reiškia visišką ar dalinį neatitikimą tikrovės, jos sąmoningą iškraipymą arba neigimą realių, egzistuojančių faktų ir nurodymą išgalvotų. Pagrindas atsirasti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1d. yra tik melagingi parodymai apie svarbias esmines reikšmės bylai turinčias aplinkybes tokias kaip melagingi parodymai apie nusikaltimo įvykį (nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes), kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, santykius su liudytojais, apie byloje esančius įrodymus ir kt. bylai svarbias aplinkybes. Parodymai apie neesminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes inkriminuojamo straipsnio prasme nesudaro pagrindo kilti baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1d.

Anot apelianto, šioje byloje melagingų parodymų objektyviąją pusę sudaro byloje pripažinto nukentėjusiuoju E. J. melagingi ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, kad 1) E. J. tik vienas pats naudojosi automobiliu BMW 318, v.n. (duomenys neskelbtini), 2) kad 2006-01-28 apie 22 val. jis pats šį automobilį paliko prie sesers namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, bei 3) kad tik iš policijos pareigūnų sužinojo, jog automobilis yra po G. R. padaryto autoįvykio ir neįtaria, kas pavogė šį automobilį. Valstybinio kaltintojo teigimu, šie E. J. parodymai melagingi dėl to, kad jie iš esmės neatitinka tikrovės, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1) nukentėjęs E. J. žinojo, jog automobilis BMW 318 yra faktinė jo sesers R.D. nuosavybė, 2) kad ne jis, o R. D. arba jos sugyventinis G.R. 2006-01-28 apie 22 val. paliko automobilį prie R. D. namų, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, bei 3) kad apie automobilio sudaužymą E. J. sužinojo dar 2006-02-01 03.53 val. iš R. D.

Kad E. J. būtų galima inkriminuoti BK 235 str. 1d., būtina jo veikoje nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius šio nusikaltimo požymius, t.y. įrodymais pagrįsti, ar E. J. parodymai tikrai buvo melagingi ir ar E. J. melagingus parodymus davė sąmoningai, veikdamas tiesioginės tyčios kaltės forma. Taigi valstybinis kaltintojas pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą turi įrodyti, kad E. J. yra kaltas ir jo veika atitinka jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4d.).

Vertinant pirmąją E. J. pateikto kaltinimo dalį apie melagingų parodymų davimą, jog jis tik vienas naudojosi automobiliu BMW 318, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši E. J. parodymų dalis negali būti laikoma melaginga. Iš byloje esančio transporto priemonės registracijos liudijimo patvirtinto nuorašo matyti, kad automobilio BMW 318, v.n. (duomenys neskelbtini) savininkas yra išteisintasis E. J. (b.l. 28). Tai patvirtina ir pažyma iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės (b.l. 14). Taigi tik automobilio teisėtas savininkas E. J. turi teisę savo automobilį valdyti, naudotis ir juo disponuoti. Šiuo atveju, kol viešame registre nėra nurodytas kitas asmuo kaip šio automobilio savininkas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad E. J. sesuo R. D. ar koks nors kitas asmuo yra ar buvo minėto automobilio faktinis savininkas. Šioje baudžiamojoje byloje nesprendžiamas automobilio nuosavybės klausimas, todėl šiuo atveju visiškai nesvarbu, ar R. D. buvo faktinė savininkė, ar nebuvo. Taigi E. J. parodymai apie tai, kad jis buvo automobilio BMW 318 savininkas yra teisingi ir pagrįsti bylos medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu E. J. išaiškinus jo kaip liudytojo procesines teises bei pareigas, įspėjus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei apklausus liudytoju, E. J. parodė, kad automobiliu naudojasi jis pats, bet kartais juo naudodavosi ir jo sesuo R. D. (b.l. 12). E. J., kaip liudytojas, daugiau ikiteisminio tyrimo metu išvis nebuvo apklausiamas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nedetalizavo šios E. J. parodymų dalies ir netikslino kaip dažnai automobiliu R. D. naudojosi, ar automobilio teisėtas savininkas E. J. automobiliu seseriai leisdavo naudotis žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais, kokia buvo nusistovėjusi tokio leidimo davimo praktika ir pan. Taigi liko nepaneigti E. J., jį apklausus kaltinamuoju pirmos instancijos teisme, parodymai apie tai, kad jis, tyrimo metu apklausiamas liudytoju, nurodė, kad leidimo naudotis automobiliu niekam nebuvo davęs, tačiau apklausos metu jis kalbėjo apie trečiuosius asmenis, išskyrus seserį D. D., nes anksčiau jau buvo nurodęs, kad sesuo automobiliu naudojosi. Tai reiškia, kad šioje dalyje iki galo nebuvo išsiaiškinta liudytojo E. J. parodymų dalis apie automobilio naudojimą. Tai, kad E. J. tikrai leisdavo automobiliu naudotis ir seseriai R. D. ikiteisminiam tyrimui buvo žinoma nuo pirmosios E. J. liudytojo apklausos, todėl tai negali būti kaltinimo dalyku, t.y. negali būti laikoma melagingais parodymais BK 235 str. 1d. prasme.

Esminė E. J. pateikto kaltinimo dalis buvo ta, kad jis, kaip liudytojas, melagingai parodė, jog tik iš policijos pareigūnų sužinojo, kad automobilis yra po G. R. sukelto autoįvykio ir neįtaria, kas pavogė šį automobilį, nors iš tikrųjų apie automobilio sudaužymą E. J. sužinojo dar 2006-02-01 03.53 val. iš R. D. Tai, kad 2006-02-01 naktį E. J. paskambino R. D. neginčija ir pats išteisintasis. Taip pat byloje nekyla ginčo ir dėl to, kad 2006-02-01 apie 02 val. R. D. sugyventinis G. R. automobiliu BMW 318 padarė autoavariją, automobilį paliko įvykio vietoje, pats susižeidęs pėsčiomis grįžo namo bei apie autoįvykį pasakė R. D., kuri buvo neblaivi. Ši nuėjo pažiūrėti į autoįvykio vietą ir ten rado į stulpą atsitrenkusį automobilį. Iš R. D. mobilaus ryšio abonento tinklo įvykių suvestinės pagal celės numerį (b.l. 50-55) nustatyta, kad būtent iš automobilio įvykio vietos R. D. paskambino E. J. Valstybinio kaltintojo manymu, būtent šiuo momentu E. J. iš R. D. sužinojo, jog jo automobilis buvo sudaužytas, tačiau apie tai neparodė apklaustas liudytoju. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik bylos faktine medžiaga nepatvirtinta prielaida, nes E. J. veikoje neįrodyta BK 235 str. 1d. numatyto nusikaltimo subjektyvinė pusė dėl šių neva melagingų parodymų dalies. E. J., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju, parodė, kad 2006-02-01 apie 04 val. ryto jam paskambino sesuo R. D. ir labai nerišliai pasakė, kad automobilį kažkas pavogė, po to ji ėjo ir rado jį prie gamyklos (b.l. 80-81). Tai, kad E. J. suprato, jog automobilis pavogtas ir sudaužytas, patvirtina liudytojos A.G. parodymai apie tai, kad ji nuo E. J. gavo SMS žinutę, jog automobilis pavogtas ir sudaužytas. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir liudytojos A. G. telefono apžiūros protokolas (b.l. 35-37). Neginčijamai nustatytas ir tas faktas, kad E. J., baigęs naktinio darbo pamainą, 2006-02-01 apie 09 val. nuvažiavo pas seserį R. D. išsiaiškinti, kas atsitiko. Atvykęs pamatė, kad prie jos namo, adresu (duomenys neskelbtini) Kaune, automobilio BMW 318 nėra. Dėl R. D. neblaivumo negalėjęs gauti iš jos paaiškinimo kur dingo automobilis, nuvyko į policiją ir pranešė apie automobilio pagrobimą. Būtent tokia įvykių eiga nustatyta ne tik įtariamojo E. J. parodymais, bet ir 2006-02-03 bei 2006-02-07 R. D., apklaustos liudytoja, o vėliau ir įtariamąja, parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, jeigu E. J. 2006-02-01 apie 04 val. ryto po pokalbio su R. D. būtų supratęs, jog automobilio iš tikrųjų niekas nepavogė ir kad automobilį sudaužė R. D. sugyventinis G. R., tai E. J. po naktinės darbo pamainos iš viso nebūtų važiavęs pas R. D. aiškintis, kas atsitiko ir nebūtų kreipęsis į policijos pareigūnus su pranešimu apie automobilio vagystę. Iš E. J. siųstos SMS žinutės savo draugei A. G. matyti, kad jis nežinojo, kas būtent sudaužė automobilį. Šioje žinutėje neminimas G. R., o priešingai – E. J. pagrįstai mano, kad automobilis buvo pavogtas ir jam nežinoma, kas jį pavogė (SMS žinutė: „Naktį skambino R. (apie 4.00 val.) nuvarė BMW kažkas ir sudaužė neaišku ar pataisomai...“). Taigi E. J. pagrįstai manydamas, kad jo automobilis pavogtas, kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą ir kaip liudytojas davė parodymus apie tai, kada ir kur automobilį paliko, apie automobilio techninius duomenis ir pan. Šios apklausos metu E. J. nežinojo ir negalėjo žinoti, kas ir kur jo automobilį sudaužė, kur tuo metu automobilis buvo, kas jį vairavo iki autoįvykio. E. J. tik žinojo, jog automobilis buvo pagrobtas ir kažkieno sudažytas, o kas jį sudaužė, sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Kaip matyti iš E. J. parodymų, jį apklausus įtariamuoju, o vėliau ir teisme kaltinamuoju, sesers R. D. pranešimo nakties metu jis rimtai nevertino, ypatingo dėmesio į tai nekreipė, nes R. D. buvo apsvaigusi nuo alkoholio, o šis faktas byloje nustatytas neginčijamai. Taigi E. J. liudytojo apklausos metu nemanė, kad tai yra bylai esminė aplinkybė, todėl tyrėjui ir nedavė parodymų, jog jam naktį skambino sesuo ir kažką nerišliai kalbėjo apie automobilio vagystę ir sudaužymą. Be to, tyrėjas taip pat netikslino liudytojo E. J. parodymų, neuždavė jam daugiau jokių klausimų apie tai, kada paskutinį kartą jis su kuo nors kalbėjo apie automobilį, ar galėjo sesuo žinoti, kur yra automobilis, ar šis automobilis buvo patekęs į autoįvykį ir pan. Pagal BPK 183 str. 2d. liudytojo apklausa pradedama pasiūlymu liudytojui papasakoti visa, kas jam žinoma apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti. Tačiau liudytojas E. J. nėra teisininkas ir jis negalėjo žinoti, kokios aplinkybės turi bylai reikšmės, o kokios ne. Kadangi jis pranešė apie automobilio vagystę, tai liudytojo apklausoje ir parodė apie tai, kur ir kada paskutinį kartą paliko automobilį, apie tai, kad juo kartais naudodavosi jo sesuo R. D. ir pan. Be to, E. J. sesers skambutį nakties metu pagrįstai laikė neesmine bylos aplinkybe, nes sesers kalba buvo nerišli, ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir negalėjo tiksliai pasakyti, kas tą naktį atsitiko. Teisėjų kolegija pažymi, jog po dviejų dienų nuo E. J. liudytojo apklausos, kurios metu jis davė neva melagingus parodymus, 2006-02-03 kaip liudytoja buvo apklausta R. D., kuri parodė, jog 2006-02-01 naktį skambino savo broliui E. J. Tokiu atveju ikiteisminį tyrimą atliekanti įstaiga arba prokuroras, vykdydami BPK 2 str. reikalavimą imtis visų priemonių, kad per kuo trumpesnė laiką būtų atskleista nusikalstama veika, galėjo papildomai liudytoju apklausti E. J. ir tikslinti, ar jam tikrai naktį skambino sesuo R. D. ir ką ji paskambinusi pasakė. Tačiau tai nebuvo padaryta. Apeliaciniame skunde vyr. prokuroro pavaduotas nepagrįstai nurodė, kad kaltinimas nesiėmė vertinti, kiek pokalbio su R. D. detalių suvokė E. J. Anot apelianto, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 str. 1d. kilti pakanka tik nustatyti, kad E. J. žinojo, jog automobilis pagrobtas ir sudaužytas. Šie apelianto argumentai nepagrįsti. Atsakomybė pagal BK 235 str. 1d. kyla nustačius ne tik nusikaltimo objektyviąją pusę, bet ir subjektyviąją. Būtent nuo kaltininko suvokimo apie R. D. pasakytas automobilio pagrobimo detales galima spręsti, ar E. J. liudytojo apklausos metu suvokė, jog duoda melagingus parodymus ir norėjo taip veikti, ar to nesuvokė. Iš byloje esančių įrodymų negalima daryti neginčijamos išvados, kad E. J., turėdamas neteisėtų tikslų arba išvis be konkretaus tikslo, tyčia nepasakė policijos pareigūnams, jog jam naktį skambino R. D. ir pranešė apie automobilio pagrobimą ir sudaužymą. E. J. nemanė, jog šis pokalbis su R. D. gali turėti esminę reikšmę, todėl nesąmoningai apie tai liudytojo apklausos metu nutylėjo. Taigi jo veikoje nėra būtino subjektyviosios inkriminuojamo nusikaltimo pusės požymio – tiesioginės tyčios.

Kita kaltinimo dalis dėl E. J. melagingų parodymų davimo apie tai, kad 2006-01-28 apie 22 val. jis pats šį automobilį paliko prie sesers namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nors iš tikrųjų automobilį šioje vietoje paliko ne jis, o R. D. arba jos sugyventinis G.R., taip pat negali būti laikoma melagingais parodymais BK 235 str. 1d. prasme. Pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį yra tik melagingi parodymai apie svarbias esmines reikšmės bylai turinčias aplinkybes. Tai, kas iš tikrųjų automobilį BMW 318 paliko minėtoje vietoje – ar išteisintasis E. J., ar jo sesuo R. D., ar jos sugyventinis G. R., ikiteisminiam tyrimui, pradėtam dėl automobilio vagystės, esminės reikšmės neturėjo. Nuo to nepriklausė nei G. R. padarytas autoįvykis, nei ikiteisminio tyrimo veiksmų intensyvumas, dėl to ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras nepatyrė papildomų sąnaudų. Be to, ir pats vyr. prokuroro pavaduotojas apeliaciniame skunde sutiko, jog ši aplinkybė yra ne pagrindinė, o tik antraeilė. Taigi dėl šios priežasties teisėjų kolegija neanalizuoja šios kaltinimo dalies ir netiria bylos duomenų, kas iš tikrųjų paliko automobilį BMW 318 prie R. D. namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, nes ši aplinkybė byloje neturi esminės reikšmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Kauno miesto apylinkės vyr. prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis E. J. atžvilgiu paliekamas nepakeistas, nes E. J. nepadarė veikos, turinčios BK 235 str. 1d. numatyto nusikaltimo požymių.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno miesto apylinkės vyr. prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmesti.