Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.2.2.; 2.1.4.11.2.; 2.1.7.; 2.1.15.3.3.1.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.

2014 m. liepos 2 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios J. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. B. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. rugsėjo 3 d. pro neužrakintas duris įsibrovė į J. B. priklausantį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir slapta pagrobė nukentėjusiosioms J. B. ir Z. K. priklausančius 3 000 Lt, taip pat J. B. priklausančius 500 Lt vertės auksinį vestuvinį žiedą, 400 Lt vertės auksinį vyrišką žiedą su vyšninės spalvos akmeniu, 600 Lt vertės auksinį žiedą su penkiais spalvotais akmenimis, 700 Lt vertės auksinę grandinėlę su pakabuku, padarydamas bendrai J. B. ir Z. K. 3 000 Lt turtinę žalą, o J. B. (dėl aukso dirbinių vagystės) – papildomai dar 2 200 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-30 nuosprendį dėl nepagrįsto V. S. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį: V. S. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis. Teigia, kad teismas nepagrįstai V. S. išteisino pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nurodo, kad teismas, darydamas išvadą dėl V. S. kaltės, nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės bei nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad byloje trūksta tiesioginių nešališkų įrodymų, kuriais remdamasis galėtų nustatyti, jog būtent V. S. dalyvavo darant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tvirtina, kad teismas privalėjo įrodymus vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, privalėjo lyginti tarpusavyje duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių, nes tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai yra reikalingi ir vienodai reikšmingi įrodinėjimo procese. Dėl to teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį.

Skunde prokurorė nurodo, kad nukentėjusiosios J. B. parodymai, jog ji prieš vagystę iš jos namų matė pro jos sodybą einantį V. S., kuris, pamatęs, jog yra sekamas, greitai pasuko link savo namų, kad iš karto po vagystės pamatė rasotos žolės brydę, vedančią iki pat V. S. namų, turi būti vertinami vienodai, kaip ir visi kiti įrodymai, o tai, kad atvykę policijos pareigūnai šios brydės dėl nukritusios rasos nebegalėjo užfiksuoti, neleidžia tvirtinti, kad tokios brydės nebuvo. Be to, neįgali Z. K. bei pasiligojusi senyvo amžiaus J. B. motina tiek nukentėjusiajai, tiek ir jos vyrui V. B. vienodai apibūdino vyrą, užėjusį į jų namus, po ko buvo pasigesta pinigų ir juvelyrinių dirbinių, ir iš šio apibūdinimo J. B. ir V. B. suprato, jog tai buvo V. S., kadangi kito tokios išvaizdos vyro kaime nėra. Teigia, kad nors teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertas ekspertizės akte patvirtino, jog Z. K. negalėjo teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti teisingus parodymus 2011-09-03 – 2012-02-13, o taip pat nebuvo pajėgi teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie jas teisingų parodymų, nagrinėjant bylą teisme, praėjus daugiau kaip metams po įvykio, tačiau Z. K. parodymų bei parodymų atpažinti iš 6 vyrų nuotraukų negalima visiškai nevertinti atsietai nuo kitų įrodymų. Be to, Z. K. parodymai yra visiškai susieti ir su jos motinos parodymais, kuri po įvykio netrukus mirė, dėl ko nebebuvo galimybės jos apklausti ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, bet ji matytą vyrą savo namuose vagystės metu, nors ir matė trumpai, apibūdino vienodai, kaip ir jos duktė Z. K.. Tai, kad J. B. motina, nors ir buvo senyvo amžiaus, dėl ligos buvo fiziškai neįgali, tačiau galėjo apibūdinti vagystę įvykdžiusį asmenį, iki savo ligos buvo savo neįgalios dukters Z. K. globėja, vėliau parašė įgaliojimą dukrai J. B. tvarkyti jos finansinius reikalus, rodo, kad J. B. motina buvo veiksni, todėl visiškai nevertinti jos nurodytų aplinkybių J. B. ir V. B. negalima. Dėl to mano, kad vertinant visus šiuos duomenis, galima daryti pakankamai logiška ir nuoseklia grandine susietą išvadą, kad V. S., dieną prieš vagystę apsižiūrėjęs J. B. sodybą, žinodamas apie name gyvenančius asmenis, vagystės dieną, J. B. automobiliu išvykus grybauti, pasinaudojęs tuo, kad namuose liko dvi neįgalios moterys, įsibrovė į J. B. namą ir pavogė pinigus bei juvelyrinius dirbinius. Taip pat nurodo, kad liudytoja G. Š. parodė, jog V. S. 2011 m. rugsėjo mėnesį jos parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, išleido daugiau pinigų nei įprasta, pirko gana nemažais kiekiais ir atsiskaitinėjo stambiomis kupiūromis – po 200 litų, 100 litų, 50 litų, į tai ji atkreipė dėmesį, kadangi V. S. ankščiau skaičiuodavo tik smulkius pinigus, be to, į parduotuvę ateidavo retai, o tąkart po 2-3 kartus per dieną. Pastebi, kad V. S. 2011 metais rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais neturėjo jokių oficialių pajamų, pats nurodė gyvenąs iš atsitiktinių darbų, nors negalėjo nurodyti, kur ir pas ką dirbo bei kiek uždirbo. Be to, V. S. pats sau prieštaravo duodamas parodymus teisme, nurodydamas, jog jis visada būna namuose, gyvena iš atsitiktinių darbų, oficialių pajamų rugsėjo mėnesį negavo, o užsidirbo tik 60 litų, iš kurių ne kažin ką gali nusipirkti. Dėl to prokurorė teigia, kad įvertinus G. Š. ir V. S. parodymus, akivaizdu, kad V. S. neturėjo pagrįsto paaiškinimo, iš kokių pajamų jis taip ėmė išlaidauti būtent po vagystės iš J. B. gyvenamojo namo įvykdymo. Taip pat nurodo, kad liudytoja I. G. nurodė, jog į V. S. panašus vyras praeitų metų rugsėjo mėnesį jai siūlė pirkti du žiedus ir grandinėlę, iš kurių vienas žiedas buvo vestuvinis, o kitas su rožine akute, moteriškas, o liudytoja A. U. – jog 2011 m. rudenį būtent V. S. siūlė jai pirkti du žiedus, iš kurių vienas buvo vestuvinis, o kitas su vyšnine akute, bei grandinėlę. Abi šios liudytojos vienodai apibūdino joms siūlytus pirkti juvelyrinius dirbinius, bei abi nurodė, kad vyras, siūlęs pirkti žiedus ir grandinėlę, vilkėjo juodą striukę. Nėra pagrindo teigti, jog šios liudytojos skirtingai apibūdino žiede buvusio brangakmenio spalvą, kadangi brangakmenio spalva gali keistis nuo apšvietimo, o tai, kad liudytojos nurodė, jog buvo siūlomas moteriškas žiedas, taip pat nepaneigia, jog tai ne iš J. B. pavogtas vyriškas žiedas, kadangi dažnai žiedai su brangakmeniais būna moteriški, o, ar tai vyriškas, ar moteriškas, galima atskirti tik iš jo dydžio, jį pasimatavus, ar palyginus su kitu žiedu. Dėl to teigia, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog liudytojų parodymai yra šališki, motyvuodamas tuo, kad šias liudytojas pasikvietė liudyti pati nukentėjusioji. Pastebi, kad jei šios liudytojos būtų buvusios šališkos, jų parodymai būtų buvę visiškai analogiški lyginant su J. B. parodymais, bei šios liudytojos būtų nurodžiusios, kad joms buvo siūlomas ir dar vienas iš J. B. pavogtas žiedas su penkiais akmenimis bei grandinėlės pakabuką. Pažymi, kad BPK 28 straipsnio 2 dalis numato nukentėjusiajam teisę teikti įrodymus bei pateikti prašymus, todėl nukentėjusioji, įvardindama teismui liudytojus, galinčius patvirtinti faktą, jog buvo pardavinėjami galimai iš jos pavogti juvelyriniai dirbiniai, tik įgyvendino savo, kaip proceso dalyvio, teises, prašydama liudytojas apklausti teisme. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, suabejojęs ikiteisminio tyrimo subjektų bei liudytojų sąžiningumu, privalėjo imtis priemonių – motyvuota nutartimi pranešti prokurorui apie galimai padarytą ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar šališkų liudytojų nusikalstamą veiką, bet to teismas, kaip reikalauja BPK 257 straipsnis, nepadarė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji J. B. prašo panaikinti 2013 m. gruodžio 30 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir V. S. nuteisti bei patenkinti jos civilinį ieškinį. Teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvada, kad V. S. nedalyvavo darant nusikalstamą veiką, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodo, kad teismas visapusiškai neišsiaiškino visų bylos aplinkybių, neteisingai vertino įrodymus, nes nevertino įrodymų visumos, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 105 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Nurodo, kad liudytojos G. Š. parodymų, jog jai iš matymo pažįstamas V. S. rugsėjo mėnesį pirko neįprastai daugiau, mokėjo kupiūromis po 200 litų, 100 litų, teismas neanalizavo, nesiaiškino, iš kur V. S. gavo tokių didesnių pinigų kupiūrų, jei V. S. nedarbo socialinių išmokų negaudavo, pats V. S. negalėjo paaiškinti, kur dirbo 2011 m. rugsėjo mėnesį, nenurodė, iš kur gavo piniginių lėšų. Taip pat mano, kad teismas neteisingai vertino liudytojų I. G. ir A. U. parodymus, jog V. S. joms siūlė pirkti daiktus, panašius į J. B. priklausančius daiktus. Pastebi, kad šios liudytojos atsirado tik tada, kai iš proceso, kaip visavertis liudytojas, eliminuota vienintelė tiesioginė įvykio liudytoja Z. K., bei jai (apeliantei) išsikalbėjus apie vagystę kaime, šios liudytojos pačios pasisiūlė paliudyti teisme apie joms žinomas aplinkybes. Teigia, kad tomis pačiomis aplinkybėmis, jau po nuosprendžio priėmimo, ji sutiko S. B., kuris jai patvirtino aplinkybes apie V. S. įvykdytą vagystę. Nesutinka, kad teismas negalėjo vadovautis Z. K. parodymais, juo labiau jos atpažinimu, vien dėl to, kad ji nepajėgi teisingai suvokti bylai svarbių aplinkybių, duoti teisingus parodymus, kadangi teismo ekspertizės metu nesiaiškinta, ar Z. K. negali atpažinti jai žinomų matytų žmonių, be to, Z. K. labai aiškiai ir suprantamai apie įvykį papasakojo jai (apeliantei). Teigia, kad nėra pagrindo liudytojų A. U. ir I. G. parodymus vertinti kaip pernelyg nutolusius nuo įrodinėjimo fakto (vagystės) vien dėl to, kad V. S. buvo kaltinamas vagyste iš gyvenamosios patalpos, o ne nusikalstamu būdu įgyto turto įgijimu ar realizavimu, apie ką liudijo liudytojos A. U. ir I. G., kadangi V. S. tuos daiktus turėjo ir juos norėjo parduoti, o tai įrodo, kad juos V. S. įgijo vagystės metu. Dėl to apeliantė tvirtina, kad byloje yra pakankamai tiesioginių nešališkų įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėjo nustatyti, jog būtent V. S. dalyvavo darant inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl mano, kad V. S. turėjo būti nuteistas.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji bei jos atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl V. S. išteisinimo. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Prokuroras ir nukentėjusioji apeliaciniais skundais, nesutikdami su V. S. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl V. S. nekaltumo padarė įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o prokuroras bei nukentėjusioji skunde argumentuodami savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitikimo faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl V. S. nekaltumo.

Nukentėjusioji J. B. parodė, kad 2011-09-03 grybavo, o kai po pietų grįžo namo, jos motina ir sesuo papasakojo, kad buvo atėjęs vyras, jos abi jai vienodai apibūdino atėjusį vyriškį, motina tik nurodė, kad vyras buvo nuplikęs, kad trumpai jį tematė. Ji apžiūrėjo kambarius, neįtarė, kad kas buvo įėjęs, nors patalynė buvo kilnota, taip pat ji nurodė, kad pasigedo 3000 Lt po 100 Lt kupiūromis, o išvykus tyrėjams – neberado žiedo su akute, vestuvinio žiedo, žiedo su penkiomis akutėmis, pintos grandinėlės su augalų motyvų pakabuku. Tokius parodymus nukentėjusioji davė ikiteisminio tyrimo metu bei patvirtino teisme (1 t. 10, 16 b. l.). Teisme J. B. taip pat nurodė, kad sesuo jai nurodė, jog buvo atėjęs nuplikęs, juodai apsirengęs vyriškis, jo rankos buvo geltonos, kad tą vyriškį ji sutiko jau išeinantį iš namo, kadangi, kol apėjo namą tikslu pažiūrėti, kas mėto grumstus į sieną, vyriškis spėjo įeiti į namą, be to, sesuo V. S. atpažino pagal jo nuotrauką. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad ryte rasa buvo nubraukta ten, kur buvo eita, todėl ji nuėjo bryde link V. S. namų, bei prisiminė, kad ketvirtadienį, t. y. iki įvykio šeštadienį, matė V. S. einantį pro jos sodybą, ji pasekė jį, tačiau V. S. pamatęs ją, greitai pasuko link savo sodybos (1 t. 124–126 b. l.). Pastebėtina, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams bei savo apklausos ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad ji pievoje palikta bryde nuėjo iki V. S. namų. Be to, neaišku, kurios dienos ryte ji pastebėjo paliktą brydę, kadangi pati nukentėjusioji nurodė, kad įvykio dieną ryte ji išvažiavo grybauti, o grįžo jau po pietų. Taigi, nukentėjusiosios J. B. parodymų, jog ji pievoje rasos palikta bryde nuėjo iki V. S. namų, nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai, o tai, kad prieš kelias dienas iki įvykio V. S. ėjo pro jos sodybą, nepatvirtina, kad jis ėjo tikslu apsižvalgyti, kas gyvena sodyboje, todėl tokios apeliantės nurodytos aplinkybė tėra tik prielaidos, kuriomis negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusiosios J. B. parodymus, jog jos sesuo ir motina vienodai apibūdino į namą įėjusį vyriškį, patvirtina liudytojo V. B. parodymai. V. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio metu sodyboje nebuvo, o atvažiavęs pas sutuoktinę J. B. naudojasi daiktais, todėl galėję likti ten jo pirštų pėdsakai (1 t. 28 b. l.), tačiau teisme liudytojas nurodė, kad pagal nukentėjusiosios sesers ir motinos apibūdinto vyriškio išvaizdą – nuplikęs ar trumpai kirptais plaukais – jis supratęs, jog tai V. S., nes daugiau tokių vyrų kaime nėra (1 t. 128 b. l.).

Iš tokių nukentėjusiosios ir liudytojo V. B. parodymų akivaizdu, kad jie paties įvykio bei nusikalstamą veiką padariusio asmens nematė, o kaltininką jiems apibūdino nukentėjusiosios sesuo Z. K. ir motina J. K.. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu J. K. liudytoja nebuvo apklausta, nes ji buvo neįgali, senyvo amžiaus, sunkiai orientavosi aplinkoje ir apie įvykį nieko paaiškinti negalėjo (1 t. 15 b. l.), o mirties liudijimas patvirtina, kad J. K. mirė 2011-11-08 (1 t. 72 b. l.).

Liudytoja iš karto po įvykio apklausta Z. K. parodė, kad apie 12-13 val. į kiemą atėjo apie 20-30 metų amžiaus nepažįstamas vyriškis, kuris pasakė norįs perkelti šeimininkės karves, nors jis vaikščiojo aplinkui namą, žiūrėjo pro langus, po to įėjo į namo vidų ir neužilgo išėjęs į lauką, pasišalino. Apklausos metu Z. K. nurodė, kad nuo vaikystės silpnai mato, todėl vyriškio neįsidėmėjo, jo smulkiau apibūdinti ar atpažinti negalėtų (1 t. 13 b. l.). Po įvykio praėjus dviem mėnesiams bei praėjus vos 3 dienoms po motinos mirties Z. K. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu iš 6 jai pateiktų vyriškių nuotraukų atpažino V. S., kaip asmenį, kuris 2011-09-03 buvo atėjęs pas ją į namus, t. y. į namo kiemą, vaikščiojo po kiemą, žiūrinėjo pro namo langus ir po to buvo užėjęs į namo vidų, ir V. S. ji atpažino iš veido bruožų (1 t. 30–31 b. l.). 2012-02-24, t. y. po atpažinimo praėjus 3 mėnesiams, papildomos apklausos metu Z. K. nurodė, kad dėl ligos jai sunku nupasakoti žmogaus išvaizdą, tačiau kai pamato – gali atpažinti bei yra įsitikinusi, kad iš jai parodytų nuotraukų atpažino tą asmenį (1 t. 98 b. l.). Šios apklausos metu liudytoja taip pat parodė, kad apžiūrėjusi lauke namą, pamatė iš namo išeinantį plikagalvį vyriškį, veidą ir išvaizdą gerai įsidėmėjo. Nors teisme Z. K. nurodė, kad tyrėjai sakė teisybę, jog matė V. S. tamsiais drabužiais, tačiau tikslinant jos parodymus, ji nurodė, kad vyriškis vilkėjo šviesiai mėlyną džinsinį švarkelį, džinsus (1 t. 126–127 b. l.). Taigi, vertinant Z. K. parodymus, matyti, kad apklausų metu ji skirtingai apibūdino atėjusį vyriškį – iš karto po įvykio apklausos metu, jog vyriškis buvo 20-30 metų amžiaus ir jo neįsidėmėjo, negalėtų atpažinti, tačiau po trijų mėnesių ji iš nuotraukų atpažino V. S., kuris įvykio metu buvo 50 metų, t. y. žymiai vyresnis nei 20-30 metų vyriškis. Be to, Z. K. po įvykio praėjus 5 mėnesiams nurodė, kad į kiemą atėjęs vyriškis buvo „plikagalvis“, nors tokios aplinkybės nenurodė iš karto po įvykio apklausos metu, dalyvaujant jos seseriai J. B., kuri teigė, jog jos motina ir sesuo vienodai apibūdino atėjusį vyriškį, jog jis „plikagalvis“. Pastebėtina, kad ir teisme Z. K. skirtingai apibūdino vyriškio aprangą – tai tamsūs rūbai, tai šviesiai mėlini džinsiniai. Nors apeliacinės instancijos teisme liudytojais apklausti Z. K. apklausas bei asmens parodymą atpažinti pagal nuotrauką atlikę tyrėjai D. G., V. V., D. S. nurodė, kad protokoluose užrašė tai, ką Z. K. jiems sakė ir, kad jiems nekilo jokių abejonių dėl jos sveikatos būklės, nes ji adekvačiai atsakinėjo į jai užduodamus klausimus, kad Z. K. jos sesuo nepadėjo atsakinėti į klausimus, tačiau apylinkės teismui suabejojus Z. K. galimybe duoti objektyvius parodymus, nes teisme sunkiai sekėsi su ja susikalbėti, net ir padedant jos seseriai J. B., buvo paskirta teismo psichiatrinė, psichologinė ekspertizė. Šios ekspertizės metu ekspertė nustatė, kad Z. K. suvokimas, atmintis, mąstymas, atkūrimas sutrikęs, ji nesuvokia užduodamų klausimų esmės, instrukcijų, atmintis nusilpusi, mąstymas sulėtintas, konkretus, nesugeba atkurti buvusių įvykių, bei, kad ji linkusi pasiduoti kitų – artimųjų, svetimų – įtaigai ir būti jų įtakojama (1 t. 179–181 b. l.). Iš Z. K. apklausų protokolų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus ji davė bei V. S. pagal nuotrauką atpažino dalyvaujant jos seseriai – nukentėjusiąja byloje pripažintai J. B., nors oficialių dokumentų, jog ji yra Z. K. globėja, apeliantė nepateikė. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad su liudytoja Z. K. sunkiai susikalbant, jai užduodamus klausimus persakydavo nukentėjusioji J. B. (1 t. 126–127 b. l.). Be to, ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad Z. K. dabar ir praeityje konstatuojamas įgimtas intelekto defektas, diagnozė: sunkus protinis atsilikimas be elgesio sutrikimo, o, atsižvelgiant į protinio išsivystymo lygį, psichologinius ypatumus, sergant cerebriniu paralyžiumi, emocinę būklę (kai sužinojo apie prarastas materialines vertybes, vėliau – motinos mirtį), Z. K. negalėjo teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie jas teisingų parodymų 2011 m. rugsėjo 3 d. – 2012 m. vasario 12 d., ji nepajėgi teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti apie jas teisingų parodymų nagrinėjant bylą teisme, t. y. praėjus daugiau kaip 1 m. po įvykio. Taip pat ekspertas nurodė, kad Z. K. psichinė sveikata neleidžia jai dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir būti visaverčiu teisminio nagrinėjimo dalyviu. Taigi, esant tokiai teismo psichiatro eksperto išvadai, daroma išvada, kad Z. K. dėl savo psichinės sveikatos būklės šiuo konkrečiu atveju nėra tinkamas teisminio nagrinėjimo dalyvis BPK prasme (BPK 79 straipsnis), todėl jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė. Be to, įvertinus Z. K. parodymų prieštaringumą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad nėra pagrindo tikėti Z. K. parodymais, kad nusikalstamą veiką padarė V. S., todėl nukentėjusiosios J. B. ir liudytojo V. B. parodymai, paremti išimtinai kitų asmenų – Z. K. bei aplinkoje sunkiai besiorientavusios ir apie įvykį policijos pareigūnams nieko negalėjusios papasakoti Z. K. – pasakojimu, taip pat neįrodo V. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad anksčiau V. S. galbūt buvo pavogęs iš nukentėjusiosios įvairių daiktų (pvz., mėsą, vištas ir pan.), kaip apklausų metu nurodė nukentėjusioji, nėra pagrindas šiuo atveju konstatuoti, kad išteisintasis ir dabar įvykdė vagystę – pavogė pinigus ir juvelyrinius dirbinius, be to, ankstesnių vagysčių iš nukentėjusiosios faktas nepatvirtintas objektyviais bylos duomenimis.

Taip pat byloje liudytoja apklaustos G. Š. parodymai, jog V. S. 2011 m. rugsėjo mėnesį neįprastai daugiau pirko prekių (maisto, alkoholinių gėrimų, cigarečių) ir mokėjo iš pradžių stambesnėmis kupiūromis po 200 Lt, po 100 Lt, po to smulkesnėmis (1 t. 67, 127–128 b. l.), neįrodo V. S. kaltės įvykdžius vagystę, kadangi pati nukentėjusioji nurodė, kad iš jos pavogti pinigai buvo 100 Lt kupiūromis. Tai, kad pagal Sodros, darbo biržos, socialinių paslaugų skyriaus pateiktus duomenis V. S. įvykio metu oficialiai niekur nedirbo ir negavo nedarbo socialinio draudimo išmokų ar kitų pašalpų, nepatvirtina, jog V. S. parduotuvėje už prekes atsiskaitydamas stambesnėmis pinigų kupiūromis, mokėjo iš nukentėjusiosios J. B. pavogtais pinigais.

Nors I. G. ir A. U. parodė, kad joms buvo siūlomi pirkti juvelyriniai dirbiniai – moteriškas vestuvinis žiedas bei žiedas su rožine pailga (tamsiai vyšnyne apvalia) akute, grandinėlė, kad šiuos dirbinius pirkti siūlė pliktelėjęs 50 metų vyriškis, vilkėjęs juoda striuke (1 t. 194–195 b. l., 2 t. 2–3 b. l.), tačiau liudytojos paties nusikaltimo nematė, įvykio vietoje nebuvo, todėl šių liudytojų parodymai nepatvirtina V. S. kaltės pavogus juvelyrinius dirbinius iš J. B.. Be to, liudytoja A. U. nurodė, kad pirkti juvelyrinius dirbinius jai siūlė V. S. 2011 m. rudenį, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji, turgelyje dažnai susitikdama su liudytoja ir iš jos sužinojusi apie jai siūlytus pirkti juvelyrinius dirbinius, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą pradėjus nagrinėti teisme iš esmės nenurodė, kad A. U. galbūt buvo siūlomi pirkti iš jos pavogti juvelyriniai dirbiniai. Ši liudytoja byloje paaiškėjo tik tada, kai buvo gautas ekspertizės aktas dėl Z. K. parodymų patikimumo, t. y. po nusikaltimo praėjus beveik dvejiems metams. Vertinant liudytojos I. G. parodymus, jog jai pirkti juvelyrinius dirbinius siūlęs vyriškis buvo panašus į V. S. ir, kad juvelyriniai dirbiniai jai buvo siūlomi praeitų metų, t. y. 2012 m. (ji teisme apklausta 2013 metais) rudenį, akivaizdu, kad juvelyriniai dirbiniai šiai liudytojai buvo siūlomi praėjus net metams po įvykdytos vagystės. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių daroma išvada, kad liudytojų I. G. ir A. U. parodymai apie joms pirkti siūlytus juvelyrinius dirbinius nepatvirtina V. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Teisingai skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad liudytojų I. G. ir A. U. parodymai būtų reikšmingi sprendžiant klausimą dėl V. S. baudžiamosios atsakomybės už žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimą, tačiau kaltinimas pagal BK 189 straipsnį V. S. nebuvo pareikštas bei byloje nėra objektyvių duomenų, jog liudytojoms buvo siūlomi būtent iš nukentėjusiosios pavogti dirbiniai.

Atsižvelgiant į tai, kad vienintelės įvykio liudytojos Z. K. parodymai nėra patikimas įrodymų šaltinis, kad V. S. nuo pat pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos neigė įvykdęs nusikaltimą ir įvykio metu buvęs J. B. sodyboje, kad byloje kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių V. S. kaltę nėra, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nusikalstamą veiką – nukentėjusiosios J. B. 3000 Lt ir juvelyrinių dirbinių vagystę – padarė V. S.. Taigi, V. S. pagrįstai išteisintas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus bei panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusioji J. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį 5200 Lt turtinei žalai ir 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti (74–76 b. l.), tačiau V. S. išteisinus, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys pagrįstai atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios J. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio.