- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-93-524/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-13627-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė, Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- S. R.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, teisėjos Virginija Nijolė Griškevičienė, Irma Čuchraj, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo S. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-26 sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, juo prašė priteisti iš atsakovės 43 000,00 Lt neišmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas ieškinį tikslino, neišmokėtos draudimo išmokos dydį sumažino iki 11 466,00 Lt. Nurodė, kad 2013-07-05 su atsakove buvo sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis, kuria buvo apdraustas ieškovui priklausantis automobilis „(duomenys neskelbtini)“, valst. (duomenys neskelbtini) nuo jo sunaikinimo ar sugadinimo dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų. 2013-08-10 įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis. Apie įvykį buvo informuota atsakovė, jai pateikti visi reikalingi dokumentai bei sudarytos sąlygos atsakovės ekspertams apžiūrėti automobilį, padarytai žalai įvertinti. Nurodė, kad, nustatydama išmokėtinos draudimo išmokos dydį, atsakovė vadovavosi UAB „Pajūrio autorika“ atliktu vertinimu ir nustatė, jog žalos dydis sudaro 33 923 Lt. Nesutikdamas su apskaičiuotu žalos dydžiu, ieškovas kreipėsi į nepriklausomų ekspertų biurą UAB „Klasera“, minėto biuro specialistų apskaičiavimu, ieškovui padarytai žalai atlyginti atsakovė privalėjo išmokėti 43 000 Lt (atskaičius 400 Lt besąlyginę išskaitą). Nurodė, kad po pradinio ieškinio pateikimo teismui atsakovė ieškovui 2013-12-11 pervedė neginčijamą draudimo išmokos dalį, t. y. 31 534 Lt, todėl liko skolinga ieškovui 11 466 Lt neišmokėtos draudimo išmokos.
Atsiliepimas
Atsakovė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, jame nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad gavusi iš ieškovo pranešimą apie eismo įvykį, atsakovė pradėjo įvykio tyrimo ir administravimo procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas sprendimas išmokėti ieškovui draudimo išmoką. 2013-12-10 ieškovui buvo apskaičiuota 33 523 Lt draudimo išmoka. Kadangi sudarant draudimo sutartį ieškovas buvo sumokėjęs tik dalį draudimo įmokos, t. y. 663 Lt, iš bendros 2652 Lt draudimo įmokos sumos, išmokant draudimo išmoką už sunaikintą automobilį, buvo išskaičiuota nesumokėta draudimo įmokos dalis (1989 Lt), todėl ieškovui buvo pervesta 31 534 Lt ir nustatyta, jog atsakovė ieškovui išmokėjo 33 523 Lt draudimo išmoką. Pažymėjo, kad draudimo išmokos dydis buvo apskaičiuotas remiantis UAB „Pajūrio autorika“ atliktu vertinimu. Atsakovės teigimu, UAB „Pajūrio autorika“ atliktas vertinimas yra tikslesnis nei UAB „Klasera“ vertinimas, nes atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje numatytus vertinimo ataskaitai keliamus reikalavimus. Be to, buvo įvertintos esminės aplinkybės, į kurias atlikdama vertinimą neatsižvelgė UAB „Klasera“, t. y. ginčo automobilis „Lexus IS250“ buvo skirtas JAV rinkai, šis automobilis JAV buvo netaisytinai sugadintas ir į Europą įvežtas perdirbti, o jo remontas atliktas nekokybiškai. Mano, kad savo įsipareigojimus pagal šalių sudarytą draudimo sutartį įvykdė tinkamai. Teismo posėdžio metu, atsižvelgdamas į byloje gautą teismo eksperto parengtą ekspertizės aktą, atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė sutinka ieškovui išmokėti papildomai 22 77,00 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-08-26 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl įvykusio draudžiamojo įvykio ir ieškovo patirtos žalos bei žalos apskaičiavimo tvarkos, ginčas byloje iš esmės kilo dėl atsakovės ieškovui išmokėtinos draudimo išmokos dydžio. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, rėmėsi teismo eksperto atliktos ekspertizės išvadomis. Teismas konstatavo, kad teismo ekspertizė byloje buvo atlikta pagal teismo ekspertui suformuluotus klausimus, ją atliko į teismo ekspertų sąrašą įrašytas reikiamą kvalifikaciją turintis teismo ekspertas, pateiktas ekspertizės aktas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus, o ekspertizės akte pateiktos išvados atitinka ekspertizės akte nurodytą tyrimo eigą, ekspertizės akte esantys duomenys yra patikimi, jais abejoti teismas neturi jokio pagrindo. Konstatavo, kad ieškovui padarytos žalos dydis siekia 35 800 Lt, priteistinos atsakovės nesumokėtos draudimo išmokos dydis yra 2277 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-26 sprendimą pakeisti – priteisti ieškovo naudai 7200,00 Lt nesumokėtos draudimo išmokos bei atitinkamai paskirstyti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neįvertino byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių. Paaiškino, kad teismas, priimdamas procesinį sprendimą skirti transporto priemonės vertinimo ekspertizę, neatsižvelgė į tai, jog byloje buvo pateikti kiekvienos šalies transporto priemonės vertinimo dokumentai, neatsižvelgė į jų turinį, todėl minėtą ekspertizę skyrė nepagrįstai. Mano, kad atliktos minėtos ekspertizės išvados byloje kilusių prieštaravimų dėl transporto priemonės likutinės vertės (iki ir po įvykio) nepašalino. Pažymėjo, kad UAB „Klasera“ atliktas ieškovui priklausančios transporto priemonės vertinimas nuginčytas nebuvo, minėto vertinimo rezultatai yra pagrįsti ir patikimi. Nurodė, kad byloje teismo ekspertizę atlikęs teismo ekspertas neturėjo transporto priemonės registracijos liudijimo, todėl tinkamai negalėjo atlikti transporto priemonės vertinimo. Nurodė, kad UAB „Pajūrio autorika“ vertinimo ataskaitoje ir ekspertizės akte palyginti automobiliai nėra tinkami Europos rinkai, todėl tai turėjo įtakos nustatytų kainų skirtumui. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad, nesutikdama su ieškovo užsakyto ir UAB „Klasera“ atlikto transporto priemonės vertinimo išvadomis, užsakė nepriklausomą ginčo automobilio nuostolių vertinimą UAB „Pajūrio autorika“. Gautų rezultatų pagrindu išmokėjo ieškovui 33 523,00 Lt dydžio draudimo išmoką. Matydama, kad tarp dviejų atliktų vertinimų egzistuoja prieštaravimai, prašė teismo skirti nepriklausomą ekspertizę. Sutikdama su teismo eksperto atliktos ekspertizės išvadomis, atlygino ieškovui jo patirtą žalą. Pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.).
Šioje byloje ieškovas nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog jam priteista draudimo išmoka turi būti apskaičiuota ne pagal teismo ekspertizės akto išvadoje nustatytą jo nepataisomai sugadinto automobilio atkuriamąją vertę, o pagal ieškovo pateiktą UAB ,,Klasera“ vertinimo ataskaitą (t. 1, b. l. 7, t. 2, b. l. 11–32). Ieškovas ginčija eksperto išvadą, nurodamas esminį motyvą, jog ekspertas, atlikdamas vertinimą, neturėjo transporto priemonės registracijos liudijimo, todėl negalėjo tinkamai identifikuoti automobilio, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta.
Pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Draudimo išmokos dydį nustato draudikas, atsižvelgdamas į dėl draudžiamojo įvykio atsiradusius nuostolius, draudimo sutartyje nustatytą draudimo sumą, draudimo vertę, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Nustatydamas draudimo išmokos dydį, draudikas remiasi draudėjo pateiktais duomenimis, paties surinkta informacija, ekspertų, tarp jų ir nepriklausomų, išvadomis. Nagrinėjamu atveju turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte. Atkuriamoji vertė – tai suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar pastatyti tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išanalizuotu ginčo sumos apskaičiavimo pagrindu, nurodytu šalių draudimo teisinius santykius detaliau reglamentuojančių atsakovės paruoštų Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 1.21 p., 9.8 p., kuris nukreipia į taisyklių 6 skyrių (t. 1, b. l. 77). Paminėti punktai nurodo, jog draudimo išmoka apskaičiuojama atėmus ieškovo automobilio rinkos vertę draudžiamojo įvykio metu ir šios transporto priemonės likutinę vertę po eismo įvykio. Byloje nustatyta, jog ieškovas įrodinėja, kad automobilio rinkos vertė draudžiamojo įvykio dieną buvo 57 300 Lt, o likutinė vertė – 13 900 Lt (t. 2, b. l. 13), o ekspertas nustatė atitinkamai vertes – 48 100 Lt ir 12 300 Lt (t. 2, b. l. 142). Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje nustatyta, kad motorinės transporto priemonės arba priekabos registravimas – veiksmai, apimantys motorinės transporto priemonės arba priekabos tapatumo nustatymą, jų duomenų įrašymą į Kelių transporto priemonių registrą, valstybinio numerio ženklų ir transporto priemonės registravimo dokumento išdavimą. Automobiliui kaip kilnojamajam daiktui yra privaloma teisinė registracija ir ją atlikus yra išduodamas jo registracijos liudijimas, kuriame įrašomi visi automobilį identifikuojantys duomenys: markė, modelis, pagaminimo metai, kėbulo Nr. ir kt. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovo specialistui, kuris pateikė išvadą apie transporto priemonės likutinę vertę, toks dokumentas buvo pateiktas (t. 2, b. l. 26). Transporto priemonės registravimo liudijimas buvo pateiktas atsakovei, kuri taip pat savarankiškai vertino automobilį, visi automobilio duomenys buvo perrašyti į atsakovės aktą, kuris buvo byloje (t. 1, b. l. 25, 41). Paskyrus byloje ekspertizę visa civilinė byla buvo perduota ekspertui (t. 1, b. l. 125). Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies nustatyta (t. 1, b. l. 132), kad ekspertas visus automobilį identifikuojančius duomenis surinko VĮ ,,Regitra“, kuri pagal paminėtas įstatymo nuostatas išduoda transporto priemonės įregistravimo dokumentus. Byloje nustatyta, kad ekspertizės akto tiriamojoje dalyje aprašyta ieškovo automobilio charakteristika atitinka jo registracijos liudijime nurodytus identifikavimo duomenis (t. 1, b. l. 132, t. 2, b. l. 26). Ekspertas, nurodęs tikslų automobilio registracijos numerį, surinkęs duomenis iš VĮ ,,Regitra“, apeliaciniame skunde nurodomų pažeidimų nepadarė. Automobilio registracijos numeris leidžia padaryti išvadą, kad eksperto tiriamas automobilis turi registracijos dokumentus, galiojančius Europos Sąjungoje, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad atsakovės pozicija, kad ieškovo automobilis yra skirtas JAV rinkai, ekspertui įtakos neturėjo, nes ekspertizės aktas įrodo, jog buvo nustatyta tiriamo automobilio rinkos vertė Lietuvoje ir buvo lyginamos kitų automobilių rinkos kainos (t. 1, b. l. 137, 139).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką eksperto išvada teismui neprivaloma ir ją teismas turi įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu, kaip to reikalaujama pagal CPK 218 straipsnį. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą (jos dalį) gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas, arba tyrimas atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams todėl, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012; kt.). Tačiau šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad teismo ekspertizės išvada neatitinka bendrųjų teisės normų reikalavimų, nustatytų CPK 216 straipsnyje, Teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnyje, taip pat kad ekspertizė yra parengta pažeidžiant specialiąsias teisės normas, kurios reglamentuoja transporto priemonių kaip turto vertinimą. Šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, kad abi šalys pateikė specialistų išvadas, kuriose ieškovo automobilis buvo įvertintas skirtingai, t. y. paminėti įrodymai įrodo, jog skirtumas tarp automobilio rinkos verčių draudžiamojo įvykio datą, kurias nustatė šalių pasirinkti specialistai, buvo 9 200 Lt, taip pat skyrėsi ir likutinės vertės (t. 2, b. l. 13, 142), todėl teismas pagrįstai skyrė teismo ekspertizę, nes šis klausimas reikalauja specialių žinių.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Ieškovas 2013-11-26 kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 43 000 Lt žalos atlyginimo, jau iškėlus civilinę bylą – 2013-12-10, atsakovė ieškinio dalį pripažino ir išmokėjo ieškovui 33 523 Lt žalos atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, nepagrįstai šią išmokėtą sumą priskyrė atmestų ieškinio reikalavimų sumai. Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka privalo būti išmokėta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį. Draudimo taisyklių, pagal kurias ginčo šalių sudaryta Draudimo sutartis, 9.15 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka išmokama gavus visą informaciją, reikšmingą nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes ir draudimo išmokos dydį, per 15 darbo dienų. Taigi tiek pagal įstatymą, tiek pagal ginčo šalių sudarytą Draudimo sutartį draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką siejama su informacijos, reikalingos draudžiamojo įvykio faktui, jo aplinkybėms, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, gavimu. Draudimo įstatymo 82 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu įvykis yra draudžiamasis, o draudėjas ir draudikas nesutaria dėl draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą, lygią šalių neginčijamai draudimo išmokai, jeigu tikslaus žalos dydžio nustatymas užsitęsia ilgiau kaip tris mėnesius. Ieškovas dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi į atsakovę 2013-09-03 (b. l. 9). Šioje byloje pagal paminėtas įstatymo nuostatas atsakovė turėjo pareigą išmokėti jos neginčijamą draudimo išmokos dalį, nes akivaizdu, kad tyrimas užsitęsė ilgiau kaip 2 mėnesius, todėl darytina išvada, kad ieškovo reikalavimo dalis buvo patenkinta tik iškėlus šią civilinę bylą, t. y. dalis ieškinio reikalavimo – 33 523 Lt, atsakovė pripažino, todėl akivaizdu, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl to, kad atsakovė iki ieškinio padavimo nesumokėjo neginčijamos draudimo išmokos dalies (CPK 94 str. 1d.), todėl pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį nepagrįstai nurodė kaip atmestiną, nes bylos dalis turėjo būti nutraukta atitinkamai paskirsčius bylinėjimosi išlaidas. Todėl šios išlaidos perskaičiuotinos, nes ieškovas kreipėsi į teismą dėl 43 000 Lt, o jo reikalavimas buvo patenkintas dėl 35 800 Lt ir sudaro 83 procentus, todėl ieškovo 4250,43 Lt turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme priteistinos proporcingai jo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.) – 1021,74 EUR (3527,86 Lt), o iš ieškovo atsakovei priteistina 118,16 EUR (408 Lt), atsakovės turėtų 2400 Lt išlaidų už ekspertizės atlikimą. Pirmosios instancijos teismas atliko šių išlaidų įskaitymą, todėl ši sprendimo dalis keistina, nes atlikus įskaitymą ieškovui turi būti priteista iš atsakovės 903,58 EUR bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Ši nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neturi įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui apeliacinės instancijos teisme, nes bylinėjimosi išlaidos nesudaro ieškinio sumos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-08-26 sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pakeisti sprendimo dalį, kuria iš S. R. priteista AB ,,Lietuvos draudimas“ 1069,92 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip: priteisti S. R. iš AB ,,Lietuvos draudimas“ 903,58 EUR (3119, 86 Lt) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.