- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-01
- Bylos Nr.
- 1A-644-648-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-28-1-00554-2012-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Jolanta Čepukėnienė
- Kaltinamasis
- M. J.
- Nukentėjusysis
- A. R., V. R., A. V.
- Advokatai
- Giedrius Baziulis, Kęstutis Kvainauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Sigitos Bieliauskienės ir Jolantos Čepukėnienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro bei nukentėjusiųjų V. R., A. R., A. V. ir jų atstovo advokato G. B. apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas dėl kaltinimo, kad 2012 m. rugpjūčio mėn. 24 d., apie 18.00 val., jam priklausančiame gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto su A. R. metu, tyčia be jokios priežasties sugriebė šalia stovėjusiai A. V. už rankos, šią suspaudė bei išstūmė A. V. iš gyvenamojo namo į lauką, kur ši atsitrenkė į kieme esančią koloną ir susitrenkė petį bei krūtinę, tuomet M. J. priėjęs prie nukentėjusiosios A. V. dar kartą stumtelėjo ją į koloną, taip sukeldamas nukentėjusiajai A. V. fizinį skausmą. A. R. bandant sudrausminti M. J., šis tyčia sudavė A. R. vieną kartą kumščiu į krūtinę, o nuo smūgio A. R. parkritus ant grindų, M. J. tyčia spyrė tris kartus gulinčiam A. R. į dešinį šoną bei galvą, taip padarydamas nukentėjusiajam A. R. kraujosruvą galvos plaukuotoje dalyje, krūtinės ląstos dešinės pusės bei dešinio klubo srities sumušimus, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Namuose įvykį mačiusi M. J. uošvė V. R. stojo ginti savo vyrą A. R., tuomet M. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia sugriebė V. R. už dešinės plaštakos ir spausdamas pirštus juos suko, paskui, paėmęs jai už kairio žasto, bloškė per duris į lauką, kur ši nugriuvo ant grindinio, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai V. R. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: M. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteisti jį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, dalies savo išvadų nepagrindė skundžiamame nuosprendyje išanalizuotais įrodymais, nevertino M. J. kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas iš esmės rėmėsi kaltinamojo M. J. ir jo žmonos L. J. parodymais, tuo tarpu nukentėjusiųjų parodymus įvertino kaip nepatikimus, nes šių parodymuose yra neesminių nesutapimų. Tačiau kaltinamojo, kitų liudytojų parodymų ar faktinės bylos medžiagos neatitikimų iš viso nevertino. Toks vienašališkas atskirų įrodymų analizavimas ir vertinimas neleido teismui padaryti teisingų bei pagrįstų išvadų dėl M. J. pareikšto kaltinimo. Apeliantas nesutinka su nuosprendyje padaryta teismo išvada, kad kaltinimas M. J. grindžiamas iš esmės vien nukentėjusiųjų parodymais, kurie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir byloje esantiems objektyviems įrodymams, kadangi nukentėjusieji davė išsamius ir nuoseklius parodymus. Abejones teismui sukėlė tai, kad nukentėjusieji teigė, jog M. J., paėmęs V. R. už rankos ir šią sukdamas, sulaužė pirštą, nors tokį sužalojimo mechanizmą paneigė specialisto išvada. Būtent dėl sulaužyto piršto nesurinkus pakankamai įrodymų tyrimas buvo nutrauktas dar ikiteisminio tyrimo metu ir kaltinime M. J. neinkriminuotas. Tačiau tai neleidžia konstatuoti, jog stipriai suėmus nukentėjusiajai V. R. už rankos, ši nepajuto fizinio skausmo. V. R. nurodė, kad, jos manymu, tuo metu, kai M. J. suėmė jai už rankos ir spausdamas pirštus juos suko, jai lūžo pirštas. Remiantis specialisto išvada ši versija buvo atmesta, tačiau stiprus pirštų sukimas tikrai gali sukelti skausmą, kas ir buvo inkriminuota M. J. pareikštame kaltinime. Suėmimo už rankų V. R. faktą patvirtino ir kiti nukentėjusieji. Dėl A. R. suduotų smūgių skaičiaus ir jo atžvilgiu naudoto smurto pobūdžio, sužalojimų teismas rėmėsi nepagrįstomis prielaidomis. Specialisto išvada nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų, o kaip tik juos patvirtina, nes ant nukentėjusiojo A. R. kūno rasti sužalojimai, kurie užfiksuoti medicininiuose dokumentuose. Suduotų smūgių skaičius nebūtinai turi atitikti padarytų kraujosruvų ar kitų sužalojimų skaičių. Kaip nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimus teismas nurodė tai, jog A. V. pirminės apklausos metu iš pradžių neigė jos atžvilgiu M. J. naudotą smurtą, o vėliau nurodė, kad M. J. pastumta ir atsitrenkusi į koloną susimušė petį ir krūtinę, ant rankos ir pečių buvo kraujosruvos. Šiuos sužalojimus patvirtinančių dokumentų nėra. Nukentėjusioji A. V. paaiškino, kodėl ji nesikreipė į policijos pareigūnus ir gydytojus - nenorėjo, kad šis atvejis būtų viešinamas, tikėjosi, jog M. J. atsiprašys ir minimas atvejis bus išspręstas tik artimųjų rate. Ji ir teisminio nagrinėjimo metu pabrėžė, kad norėtų, jog visi susitaikytų, kad M. J. suprastų blogai padaręs ir atsiprašytų nukentėjusiųjų. Tik M. J. net neatsiprašius ir akivaizdžiai demonstruojant, kad yra teisus, ji parašė pareiškimą policijai ir nurodė visas įvykio aplinkybes. Dėl analogiškų motyvų ir kiti nukentėjusieji, t. y. V. R. ir A. R. iš karto nerašė pareiškimo. Teismo teiginys, kad, atvykus policijos pareigūnams, jiems nukentėjusieji nenurodė jokių konkrečių sužalojimų, nėra teisingas. Nukentėjusieji V. R. ir A. R. nurodė, jog buvo sumušti M. J.. V. R. nurodė, kad jai skauda pirštą, ką patvirtino policijos pareigūnas V. J.. Šios aplinkybės patvirtina tai, jog M. J. smurtavo prieš nukentėjusiuosius. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad tai, jog V. R. į medikus kreipėsi kitą dieną, o A. R. po trijų dienų, verčia abejoti, jog medicininiuose dokumentuose užfiksuoti V. R. ir A. R. sužalojimai atsirado nuo M. J. veiksmų. Įvykis įvyko vakare, nukentėjusiesiems buvo sukeltas šokas, todėl kreipimasis į medikus kitą dieną yra visiškai suprantamas, o nepraėjus skausmui po trijų dienų į medikus kreipėsi ir A. R.. Nagrinėjimo metu nenustatytos jokios aplinkybės, kodėl, iš kur bei kitu metu pas nukentėjusiuosius galėjo atsirasti sužalojimai. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog iš byloje apklaustų asmenų parodymų teisme bei ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog konfliktas kilo dėl R. noro kištis į Martyno ir L. J. šeimos reikalus, neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes. Nukentėjusieji, liudytoja L. J., o taip pat ir pats M. J. patvirtino, kad R. padėjo jiems materialiai. Iš R. J. šeima yra gavusi dovanų ir nekilnojamojo turto, baldų, automobilių. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia abejoti, kad R. siekė išardyti J. šeimą, nes nebūtų siekę jų gyvenimo padaryti kuo geresniu. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo neatitikimų liudytojų M. J. ir L. J. parodymuose, nesirėmė liudytojų nurodomomis aplinkybėmis, kurios patvirtino kaltinimą bei nukentėjusiųjų parodymus. M. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog kilus konfliktui suėmė už rankos močiutę ir išvedė pro duris, taip pat suėmė V. R. už rankos ir išvarė pro duris. Teisiamojo posėdžio metu jis jau nurodė, kad nukentėjusieji patys norėjo ir išėjo pro duris, o jis šiuos tik palydėjo, nors iš byloje nustatytų aplinkybių nematyti, kad nukentėjusieji būtų norėję patys išeiti. Juk ir policiją kvietė M. J. dėl to, kad iš jo namų neišeina nukentėjusieji. Taip pat teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji ir kaltinamasis patvirtino, kad L. J. buvo nukritusi ant grindų. Pati L. J. nurodė, jog nebuvo nukritusi ir tik vėliau paklausta, kodėl taip teigia, ir bandydama pasiteisinti, nurodė, jog sakė nenukritusi nuo M. J. smūgio. Skundžiamame nuosprendyje neaptarti ir liudytojų I. bei A. J. parodymai. Pastarieji parodė, kad jiems tik išvažiavus iš namų (duomenys neskelbtini) paskambino A. R., kuris nurodė, jog M. J. visus sumušė, priekaištavo, jog jie išaugino „banditą“. Tai patvirtiną faktą, jog M. J. smurtavo prieš nukentėjusiuosius ir paneigia išvadą, jog pasinaudojant situacija vėliau kilo noras pakenkti, neteisingai apkaltinant M. J.. Iš visų išvardintų aplinkybių matyti, jog M. J. sukėlė fizinį skausmą V. R. ir A. V. bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą A. R..
Nukentėjusieji ir jų atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014-06-03 nuosprendžio dalį dėl M. J. išteisinimo ir M. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BPK 301 str. 2 d., ją nurodė net ir rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, kadangi nei vienam nukentėjusiajam šioje byloje nebuvo taikomas anonimiškumas. Šioje byloje be nukentėjusiųjų yra apklausti liudytojai, pateikta medicininė išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiųjų sužalojimai. Teismo posėdžio metu liudytojais buvo apklausti policijos pareigūnai V. J. ir R. K.. Liudytojas V. J. teisme parodė, kad V. R. teigė, jog po susistumdymo skauda kažkurį rankos pirštą, tačiau pareiškimo irgi nerašė. Taip pat teismo posėdžio metu apklausti liudytojai A. J. ir I. J. parodė, kad A. R. ir V. R. juos užsipuolė, užaugino „banditą“, šis juos sumušė. Pats kaltinamasis M. J. nurodė, kad kadangi visi buvo prie laukujų durų, jis atidarė duris ir, paėmęs A. V., kuri buvo arčiausiai durų, už parankės, viena ranka laikydamas duris, kita ranka palydėjo A. V. pro duris; V. R. einant link jo pro duris, jis atidarė laukujas duris ir, palydėdamas ranka, išprašė ją lauk; taip pat pro duris išstūmė ir A. R.; jis nei R., nei V. nestumdė, nemušė, nespardė; ne tik sužalojimo, bet ir fizinio skausmo savo veiksmais jiems sukelti negalėjo. Tiek iš liudytojų, duodančių palankius parodymus kaltinamajam, tiek ir iš paties kaltinamojo parodymų matyti, kad įvyko fizinis kontaktas tarp kaltinamojo M. J., nukentėjusiųjų R. ir A. V.. Todėl kaltinamojo teiginys, kad nukentėjusiesiems fizinio skausmo ar sužeidimų negalėjo sukelti, nėra pagrįstas. Nukentėjusieji yra senyvo amžiaus ir negalėjo adekvačiai gintis nuo jauno amžiaus kaltinamojo, o nukentėjusysis A. R. konflikto metu po sunkios ligos buvo blogos sveikatos. Liudytojų ir kaltinamojo parodymai paneigia teismo abejones, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuoti nukentėjusiųjų sužalojimai atsirado dėl M. J. veiksmų. Byloje nėra nustatyti jokie tretieji asmenys ar kitos aplinkybės, dėl kurių visi trys nukentėjusieji būtų patyrę sužalojimus. Priešingai, teisme pats kaltinamasis nurodė, kad, siekdamas išvesti nukentėjusiuosius iš patalpų, naudojo prievartą, dėl kurios nukentėjusiesiems buvo sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į medicininėje išvadoje nurodytus duomenis, kad 2012-08-25 V. R. buvo diagnozuotas piršto lūžis, o A. R. 2012-08-27 nustatyta kraujosruva galvos plaukuotoje dalyje, krūtinės ląstos dešinės pusės bei dešinio klubo srities sumušimai. Šiuo atveju byloje nepaneigtas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, vien dėl to, kad po sužalojimų M. R. kreipėsi kitą dieną, o A. R. po trijų dienų, neduoda pagrindo abejoti, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuoti jų sužalojimai atsirado dėl M. J. veiksmų. Šiuo atveju byloje neatsižvelgta į šių asmenų giminystės santykius: nukentėjusieji R. yra kaltinamojo žmonos tėvai, o A. V. yra kaltinamojo žmonos močiutė. Nukentėjusieji vieningai teigė, kad, atvykus policijos pareigūnams, jie iš pradžių nenorėjo rašyti pareiškimo, nes laukė M. J. atsiprašymo, taip pat nenorėjo pakenkti dukters šeimos reputacijai. Po įvykio, kai nesulaukė M. J. atsiprašymo, tik patyčių, nukentėjusieji kreipėsi į policiją, buvo atlikta medicininė ekspertizė. Taip pat, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, vien tai, kad buto savininkas kaltinamasis pats iškvietė policijos pareigūnus, nesudaro jam pagrindo smurtauti prieš senyvo amžiaus asmenis. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji, prieš kuriuos buvo panaudotas fizinis smurtas, buvo susijaudinę, sutrikę, dėl savo amžiaus negalėjo detaliai nurodyti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Apeliantų teigimu, kaltinamojo M. J. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., požymiai. Šiuo atveju nukentėjusieji kreipėsi pagalbos į medikus, taip pat prašė pradėti ikiteisminį tyrimą kaltinamojo atžvilgiu. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad medicininiai duomenys patvirtina, jog 2012-08-25 V. R. buvo diagnozuotas piršto lūžis, o A. R. 2012-08-27 nustatyta kraujosruva galvos plaukuotoje dalyje, krūtinės ląstos dešinės pusės bei dešinio klubo srities sumušimai, pasireiškę skausmingumu. Medicininėje išvadoje konstatuoti nusikalstamos veikos padariniai. Pats kaltinamasis nurodė, kad savo tyčiniais veiksmais darė fizinį poveikį, išvesdamas nukentėjusiuosius iš patalpų, kas buvo daroma panaudojant fizinę prievartą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad vienodus parodymus davę nukentėjusieji šiuo atveju neturėjo finansinės ar kitokios naudos, ką pagrindžia civilinio ieškinio atsisakymas, be to, neturėjo jokio motyvo nepagristai apkaltinti dukters sutuoktinį.
Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusieji ir jų atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas - atmesti.
Prokuroro ir nukentėjusiųjų V. R., A. R., A. V. bei jų atstovo advokato Giedriaus Baziulio apeliaciniai skundai atmetami.
Motyvuojamoji dalis
Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai M. J. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., sudėties.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintomis sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-162/2014).
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog kaltinimas M. J. grindžiamas iš esmės vien nukentėjusiųjų parodymais, kurie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir byloje esantiems objektyviems įrodymams, bei sprendė, kad teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad nukentėjusiajam A. R. sveikatą sutrikdė M. J. ir savo veiksmais sukėlė V. R. bei A. V. fizinį skausmą. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis sutinka.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, o juose esantys nesutapimai yra neesminiai. Bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu visi nukentėjusieji skirtingai aiškino kilusio konflikto priežastį, tai yra nukentėjusioji V. R. parodė, kad konfliktas įvyko dėl M. J. siekio atskirti savo žmoną nuo jos šeimos narių ir draugų; nukentėjusioji A. V. priežasties negalėjo įvardinti, jos nuomone, konfliktas kilo dėl to, kad M. J. pagalvojo, jog jie atvažiavo pasiimti pinigų, nes jis skolingas žmonos motinai; nukentėjusysis A. R. kaip konflikto priežastį nurodė tai, kad jis ėmė aiškintis dėl M. J. ir L. J. tarpusavio santykių, M. J. su juo nepagarbiai kalbėjo. Bylos teisminio nagrinėjimo metu visi nukentėjusieji vienareikšmiškai konflikto priežastimi įvardino M. J. R. negrąžintą skolą. Pastebėtina, kad liudytoja L. J. teisme tokią konflikto priežastį neigė, nurodė, kad tėvai siekia ją išskirti su vyru. Be to, ši liudytoja patvirtino, kad jos vyras M. J. prieš ją fizinio smurto nenaudoja, jo nenaudojo ir konflikto metu. Teismui netikėti šiais liudytojos parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusiosios V. R. parodymus, jog M. J., paėmęs jai už rankos ir ją sukdamas, sulaužė pirštą, tai yra jos nurodytą sužalojimo mechanizmą, paneigia specialisto išvada. Būtent, 2012-09-18 specialisto išvadoje Nr. G2113/12(01) (1 t., b.l. 26-27) konstatuota, kad V. R. padarytas dešinės plaštakos IV vidurinio pirštakaulio distalinio galo intrasąnarinis lūžis su poslinkiu būdingas griuvimui, atsiremiant piršto galu į kietą pagrindą. Be to, V. R. nurodytos aplinkybės, kad M. J. paėmė ją už žasto ir išstūmė pro duris į lauką, ji nugriuvo ant grindinio, po ko jai ant klubo atsirado kraujosruva, o taip pat pareiškime policijai išdėstyti teiginiai, kad M. J. ją pakėlė ir metė ant grindinio, nėra pagrįsti medicininiais dokumentais. Taigi, be sulaužyto piršto V. R. kitų sužalojimų ar sumušimų medicininiuose dokumentuose neužfiksuota. Tokiu atveju nėra pagrindo tikėti šiais nukentėjusiosios V. R. parodymais ir juos laikyti M. J. kaltę patvirtinančiais įrodymais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti objektyviais ir nukentėjusiųjų parodymus dėl A. R. suduotų smūgių skaičiaus ir jo atžvilgiu naudoto smurto pobūdžio. Būtent, kaip matyti iš nukentėjusiojo A. R. teisme duotų parodymų jis iš pradžių aiškino, kad M. J. jam sudavė kumščiu į dešinę krūtinės pusę, po ko jis nukrito. Teigė, kad gerai neprisimena, ar jį mušė ir gulintį. Girdėjo tik žmonos balsą, kad jo nemuštų. Atsakydamas į teisėjos klausimus, nukentėjusysis jau detalizavo jam suduotų smūgių skaičių ir lokalizaciją, tai yra aiškino, kad M. J. jam trenkė kumščiu į krūtinę, paskui koja spyrė du tris kartus į galvą, dar tris kartus - į šlaunį. Patikslino, kad jį spardė gulintį. Taigi, tokius nukentėjusiojo parodymus, kuomet jis iš pradžių negalėjo nurodyti, ar gulintį jį mušė M. J., o vėliau jau tiksliai detalizavo M. J. smurtinius veiksmus, laikyti nuosekliais ir patikimais nėra pagrindo, juo labiau, kad jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai. Iš nukentėjusiosios V. R. parodymų matyti, kad ji, skirtingai nei A. R., aiškino, jog M. J. du kartus pastūmė A. R., tai yra, kad pastarasis nugriuvo „jį dar kartą pastūmus“, po ko M. J. pradėjo jį spardyti. Be to, pastaroji teigė, kad M. J. tuo pačiu metu, kai sugriebė jai ranką, pradėjo ją sukti, dar spardė A. R.. Teisėjų kolegija šį nukentėjusiosios V. R. aiškinimą laiko nelogišku. Vertinant nukentėjusiosios A. V. parodymus šioje dalyje, atkreipiamas dėmesys į tai, kad ji, kitaip nei kiti nukentėjusieji, aiškino, jog M. J. trenkė A. R. per galvą, jis nugriuvo, ir po to dar M. J. jį pradėjo spardyti. Taigi, minėti nukentėjusiųjų parodymai iš esmės prieštarauja vieni kitiems. Tai, kad specialistas 2012-11-15 medicininių dokumentų apžiūros protokole konstatavo, jog A. R. nustatyta kraujosruva galvos plaukuotoje dalyje, krūtinės ląstos dešinės pusės bei dešinio klubo srities sumušimai, sužalojimai padaryti kontaktuojant su kitais bukais daiktais, galimai suduodant smūgius ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (1 t., b.l. 80), negali būti laikoma pakankamu įrodymu baudžiamajai atsakomybei taikyti.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybės, jog į medikus dėl sužalojimų V. R. kreipėsi kitą dieną, o A. R. - po trijų dienų, duoda pagrindą abejoti, kad medicininiuose dokumentuose užfiksuoti jų sužalojimai atsirado būtent dėl M. J. veiksmų. Prokuroras apeliaciniame skunde subjektyviai teigia, kad dėl įvykio nukentėjusiesiems buvo sukeltas šokas, todėl kreipimasis į medikus kitą dieną yra visiškai suprantamas. A. R., kaip seka iš policijos pareigūnų parodymų, įvykio metu buvo neblaivus, todėl jo kreipimasis į medikus po trijų dienų negali būti vertinamas kaip sąlygotas nepraėjusio skausmo po įvykio. Tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos jokios aplinkybės, kodėl, iš kur bei kitu metu pas nukentėjusiuosius galėjo atsirasti sužalojimai, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose, M. J. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepatvirtina.
Pirmosios instancijos teismas teisingai kaip nukentėjusiųjų parodymų prieštaravimus laikė ir tai, kad nukentėjusioji A. V. pirminės apklausos metu iš pradžių neigė jos atžvilgiu M. J. naudotą smurtą, o vėliau nurodė, kad M. J. pastumta ir atsitrenkusi į koloną susimušė petį ir krūtinę, ant rankos ir pečių buvo kraujosruvos. Teismo posėdyje aiškino, kad kraujosruva buvo ant krūtinės. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šių jos parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Nukentėjusioji V. R. 2012-08-27 pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, kad M. J. A. V. purtė, nors pati A. V. tokios aplinkybės nenurodė.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusieji, jausdamiesi užpulti M. J. be jokio pagrindo, patyrę jo fizinį smurtą ir sužalojimus, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams apie jokius konkrečius sužalojimus neminėjo, pareiškimų dėl patirto smurto nerašė. Vertinant prokuroro apeliacinio skundo argumentą, kad šis teismo teiginys yra neteisingas, pastebėtina, kad iš teisme liudytoju apklausto policijos pareigūno V. J. parodymų matyti, jog jis patvirtino, kad įvykio vietoje A. R. sakė, jog jį apstumdė, o V. R. teigė, kad po susistumdymo jai skauda pirštą. Kitas teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. K. parodė, kad nė vienas asmuo neatrodė sužalotas ir tuo nesiskundė, A. R. su V. R. buvo susijaudinę, triukšmavo, priekaištavo M. J. dėl netinkamo elgesio su jų dukra. Pasiūlius nukentėjusiesiems rašyti pareiškimus, jie tai daryti atsisakė. Kaip minėta aukščiau, nukentėjusiųjų V. R. ir A. R. parodymai dėl jų sužalojimo aplinkybių ir mechanizmo prieštarauja tarpusavyje bei kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad minėtos liudytojo V. J. iš nukentėjusiųjų žodžių nurodytos aplinkybės patvirtina M. J. smurtą prieš nukentėjusiuosius. Iš minėtų policijos pareigūnų parodymų matyti, kad A. R. įvykio metu buvo akivaizdžiai neblaivus. Taigi, nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad nukentėjusysis V. R. konflikto metu po sunkios ligos buvo blogos sveikatos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad toks nukentėjusiųjų elgesys, kai jie dėl patirto smurto atsisakė parašyti pareiškimus policijos pareigūnams, prieštarauja elementariai smurtą patyrusio asmens elgesio logikai, kai esant realiai galimybei ginti savo teises ir sutramdyti smurtautoją, tai daryti atsisakoma. Be to, nagrinėjamu atveju teisingai įvertinta ir tai, kad policijos pareigūnus iškvietė ne nukentėjusieji, bet pats M. J., kas taip pat verčia abejoti nukentėjusiųjų versija, jog jie buvo užpulti ir sumušti M. J..
Teisėjų kolegija sutinka ir su kita su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju konfliktas kilo dėl R. noro kištis į M. ir L. J. šeimos reikalus. Šią išvadą patvirtina ir nukentėjusiųjų iš esmės tik nepasitenkinimo M. J. kaip L. J. vyru emocijomis pagrįsti aiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Prokuroras apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, kad anksčiau R. suteikta materialinė pagalba M. ir L. J. leidžia abejoti, kad jie siekė išardyti J. šeimą, nes nebūtų siekę jų gyvenimo padaryti kuo geresniu. Be to, prokuroro apeliaciniame skunde pateiktas išteisintojo M. J. bei liudytojų L. J., I. ir A. J. atitinkamų parodymų dalies kaip M. J. kaltę patvirtinančių įrodymų vertinimas yra netinkamas, kadangi nepagrįstas byloje esančių objektyvių įrodymų visumos analize.
Apeliaciniuose skunduose akcentuojami išteisintojo M. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad konflikto metu jis, kiekvieną iš nukentėjusiųjų paėmęs už parankės, išvedė pro duris, dėl ko įvyko fizinis kontaktas tarp M. J. ir nukentėjusiųjų R. bei A. V.. Vertinant šiuos apeliacinių skundų argumentus, pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2A-5/2014). Jei ir tikėti minėtais M. J. parodymais, tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad dėl minėtų konkrečių jo veiksmų nukentėjusieji būtų jautę fizinį skausmą ar būtent dėl to būtų kreipęsi į medikus. Kaip minėta aukščiau, nukentėjusiųjų nurodytos įvykio aplinkybės, nėra pagrįstos byloje esančių objektyvių įrodymų visuma.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių M. J. pareikštą kaltinimą. Esant tokioms aplinkybėms, M. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. išteisintas pagrįstai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra. Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo priteisti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro bei nukentėjusiųjų V. R., A. R., A. V. ir jų atstovo advokato Giedriaus Baziulio apeliacinius skundus.