Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 9 d. nutarties, kuria priešieškinis laikytas nepaduotu, civilinėje byloje Nr. 2-13-43/2008 pagal ieškovės O. Z. S. ieškinį atsakovams A. J. S. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės O. Z. S. atstovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87, 4.98, 6.306 straipsniais, kreipėsi su 2006 m. lapkričio 17 d. ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą atsakovams A. J. S. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir prašė : 1) pripažinti 1994 m. liepos 5 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-985), sudarytą tarp A. J. S. ir Vilniaus miesto valdybos, dėl 0,0910 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia; 2) nustatyti, kad pagal 1994 m. liepos 5 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (reg. Nr. 4-985) 0,0910 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo O. Z. S.; 3) atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl 1994 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareikšti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas A. J. S. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti niekine 1993 m. spalio 14 d. sodo namo dovanojimo sutartį (reg. Nr. 2-638); 2) pripažinti niekine 1993 m. spalio 14 d. buto dovanojimo sutartį (reg. Nr. 2-636); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nutartyje rašoma, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog apeliantui neužkertamas kelias pateikti pirmosios instancijos teismui įrodymus, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka jam yra suteikta antrinė teisinė pagalba ir, kad jis yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Be to, apeliantas gali pateikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 3 d.).

Nutartyje rašoma, kad atsakovo priešieškinis neatitiko CPK reikalavimų: jame nebuvo nurodyta priešieškinio suma, neaiškiai nurodytos aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia savo reikalavimus (nenurodyta, kokia konkrečiai nekilnojamojo turto įforminimo tvarka buvo pažeista, kaip konkrečiai pasireiškė apgaulė, išgaunant atsakovo parašą 1993 m. spalio 14 d. sutartyje (reg. Nr. 2-636)), pateiktos įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtintos priešieškinio priedų, kuriais atsakovas grindžia savo reikalavimus, kopijos. Be to, atsakovas už priešieškinį buvo sumokėjęs tik 100 Lt žyminį mokestį, nors priešieškiniu ginčija du turtinius sandorius. Priešieškinio reikalavimai yra turtinio pobūdžio, todėl už juos turi būti sumokėtas žyminis mokestis, kurio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pagal ginčijamais sandoriais perleistų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertę priešieškinio pateikimo teismui metu. Teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimi buvo nustatęs atsakovui terminą priešieškinio trūkumams pašalinti ir žyminiam mokesčiui sumokėti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas dalį Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartyje nurodytų priešieškinio trūkumų pašalino, tačiau nenurodė priešieškinio sumos bei ginčijamais sandoriais perleistų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertės priešieškinio pateikimo teismui metu, pagal kurią turi būti paskaičiuotas už priešieškinį mokėtinas žyminis mokestis, taip pat nepateikė nurodytų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertę patvirtinančių įrodymų.

Atsakovas Vilniaus apygardos teismui pateikė 2007 m. gruodžio 27 d. prašymą ir įrodymus, kad jį atleistų nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Tačiau teismas, nespręsdamas prašymo, atsisakė priimti atsakovo priešieškinį, motyvuodamas tuo, jog priešieškinyje nenurodoma ginčijamais sandoriais perleistų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė priešieškinio pateikimo teismui metu, pagal kurią turi būti skaičiuojamas už priešieškinį mokėtinas žyminis mokestis. Atsakovas priešieškinyje nurodė, jog ginčijamoje sutartyje (reg. Nr. 2-636) buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė - 230 000 Lt, o sodo namelio teisinė registracija neatlikta. Pagal priešieškinyje nurodyto ginčijamo nekilnojamojo turto vertę pakanka duomenų apskaičiuoti žyminį mokestį, o atsakovo priešieškinis atitinka įstatymo reikalavimus.

Ieškovė akcentuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo priešieškinis neatitinka CPK normų. Atsakovas nenurodė priešieškinio sumos, sutarčių objektų rinkos vertės, jis teismo nustatytu terminu nepašalino nutartyje nurodytų priešieškinio trūkumų, todėl teismas pagrįstai priešieškinį atsisakė priimti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsakovo priešieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas A. J. S. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) pripažinti niekine 1993 m. spalio 14 d. sodo namo dovanojimo sutartį (reg. Nr. 2-638); 2) pripažinti niekine 1993 m. spalio 14 d. buto dovanojimo sutartį (reg. Nr. 2-636); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 100). Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nustatė atsakovui terminą nutartyje nurodytiems priešieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti ir žyminiam mokesčiui sumokėti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškime nenurodyta priešieškinio suma, neaiškiai išdėstytos aplinkybės, kuriomis grindžiami priešiniai reikalavimai, priešieškinio priedų nuorašai nėra patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka, priešieškiniu reiškiami turtinio pobūdžio reikalavimai, todėl už juos skaičiuotinas žyminis mokestis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 114). Atsakovas, šalindamas teismo nurodytus trūkumus, pateikė patikslintą priešieškinį (t. 1, b. l. 121-123), tačiau Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad atsakovas pašalino tik dalį nurodytų priešieškinio trūkumų. Teismas atsakovo priešieškinį laikė nepaduotu, nes liko nepašalinti trūkumai dėl nenurodymo priešieškinio sumos bei ginčijamais sandoriais perleistų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertės priešieškinio pateikimo teismui metu, pagal kurią turi būti paskaičiuotas už priešieškinį mokėtinas žyminis mokestis, nepateikti nurodytų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertę patvirtinantys įrodymai (t. 1, b. l. 167).

Šalių procesinės teisės yra lygios (CPK 17 str.). Principas audiatur et altera pars (lot.) reikalauja byloje išklausyti ir atsakovo poziciją, kuris nuo jam pareikšto ieškinio gali gintis įstatyme numatytais teisiniais gynimosi būdais. Vieną iš jų sudaro atsakovo teisė toje pačioje byloje paduoti priešieškinį (CPK 143 str.). Priešieškinis – tai atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui. Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (CPK 143 str. 1 d.). Pareikšti priešieškinį galima tik esant teisės kreiptis į teismą prielaidoms ir tinkamo jos įgyvendinimo sąlygoms. Priešieškinis pareiškiamas pagal tas pačias taisykles, CPK nustatytas ieškiniui pareikšti (CPK 143 str. 3 d.). Taigi priešieškinis turi atitikti ieškiniui keliamus reikalavimus ir turi būti įstatymo nustatyta tvarka apmokėtas žyminiu mokesčiu. Ieškinio turinio ir formos reikalavimai nustatyti CPK 135 ir 111 straipsniuose. Šie reikalavimai įstatyme suformuluoti imperatyvia forma, todėl jų privalo laikytis visi asmenys, siekiantys įgyvendinti teisminės gynybos teisę pasinaudojant aptariamu gynybos būdu – priešieškinio pareiškimu. Tie patys procesiniai reikalavimai taikomi tiek ieškiniui, tiek priešieškiniui pareikšti, be to, turi būti atsižvelgiama ir į CPK 143 straipsnyje nustatytas papildomas priešieškinio padavimo sąlygas. Jeigu priešieškinis neatitinka CPK 135 ir 111 straipsnio reikalavimų, jo trūkumai šalinami CPK nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 115, 138, 143 str.). Per teismo nustatytą terminą nepašalinus priešieškinio trūkumų, priešieškinis laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 str. 3 d.). Pagal įstatymo reikalavimus, priešieškinyje privalu nurodyti priešieškinio sumą, jeigu jis turi būti įkainotas (CPK 135 str. 1 d. 1 p., 143 str.) Prie priešieškinio taip pat turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais grindžiamos priešieškinyje išdėstytos aplinkybės (priešieškinio pagrindas) ir priešieškinio reikalavimai (priešieškinio dalykas), taip pat pateikti duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas (CPK 135 str. 2 d., 143 str.). Būdai, kuriais nustatoma priešieškinio suma, įtvirtinti CPK 85 straipsnyje (CPK 143 str. 3 d.). Priešieškinio sumą turi nurodyti atsakovas, o šiai sumai pagrįsti turi būti pateikti atitinkami įrodymai (pvz. turto įvertinimo pažymos (ataskaitos), duomenys iš registrų ir pan.).

Atsakovas A. J. S. dalį teismo nurodytų priešieškinio trūkumų pašalino, tačiau liko nepašalintas trūkumas – priešieškinio sumos nenurodymas. Pareiga nurodyti ieškinio arba priešieškinio, jeigu jie turi būti įkainoti, sumą yra imperatyvaus pobūdžio reikalavimas, keliamas ieškinio (priešieškinio) turiniui, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priešieškinį laikyti nepaduotu (CPK 115 str. 3 d., 143 str.). Atsakovas patikslinto priešieškinio pareiškimo tekste įrašė, kad ginčijamų sandorių vieno iš objektų - sodo namelio vertė yra niekinė, nes neatlikta šio daikto teisinė registracija, o buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 230 000 Lt (t. 1, b. l. 121-122). Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos kaina yra 230 000 Lt. Byloje esančiame 2006 m. balandžio 19 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė nėra nurodyta (t. 1, b. l. 77), o 2006 m. liepos 27 d. nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše taip pat nėra nurodyta ir sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė (t. 1, b. l. 20). Teisėjų kolegija, vertindama byloje esančius įrodymus ir išdėstytas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog pagal priešieškinyje nurodyto ginčijamo nekilnojamojo turto vertę pakako duomenų nustatyti priešieškinio sumą ir pagal ją apskaičiuoti žyminio mokesčio dydį. Pripažinti, kad atsakovo priešieškinis atitinka įstatymo reikalavimus, negalima. Atsakovas nepasinaudojo įstatymo nustatytomis galimybėmis atlikti turto vertinimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (pvz. turto įvertinimo pažymas (ataskaitas)), kurių pagrindu būtų galima nustatyti pareikšto priešieškinio sumą ir atitinkamai spręsti dėl žyminio mokesčio už pareikštą priešieškinį dydžio.

Nors atsakovas 2007 m. gruodžio 27 d. ir pateikė prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo (t. 1, b. l. 159), tačiau nepašalinus 2007 m. rugsėjo 26 d. priimtoje nutartyje išvardintų visų priešieškinio trūkumų – nenurodžius priešieškinio sumos ir nepateikus jos dydį patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą nespręsti prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet atsakovo priešieškinį laikyti nepaduotu, motyvuojant tuo, jog priešieškinyje nenurodyta ginčijamais sandoriais perleistų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė priešieškinio pateikimo teismui metu, pagal kurią nustatoma priešieškinio suma ir apskaičiuojamas už priešieškinį mokėtinas žyminis mokestis. Atsakovas už priešieškinį sumokėjo tik 100 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 102). Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtiniuose ginčuose už priešieškinį turi būti mokamas žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo priešieškinio sumos. Priešieškinio sumos apskaičiavimo būdai nustatyti CPK 85 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju priešieškinio suma nustatoma pagal ginčijamuose sandoriuose nurodyto turto rinkos vertę. Pagal šias nuostatas pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priešieškinio reikalavimai yra turtinio pobūdžio, todėl už juos mokėtinas žyminis mokestis turi būti apskaičiuojamas nuo priešieškinio sumos, kurią atsakovas privalėjo nurodyti priešieškinio pareiškime, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 9 d. nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta, o ją naikinti ar keisti atsakovo atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priešieškinio priėmimo stadijoje pagrįstai nustatė priešieškinio trūkumus, o dalies jų nepašalinus - turėjo teisę priešieškinį laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.