Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjams S. K. ir A. K., jų atstovėms advokatei Jurgitai Judickienei ir advokato padėjėjai K. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K. ir A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Remdamiesi ESTT jurisprudencija, pareiškėjai nurodė, kad turi būti įrodytos šios valstybės atsakomybės sąlygos dėl netinkamo direktyvos įgyvendinimo: 1) Pažeista EB (ES) teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui. Jeigu ši norma yra direktyva, turi būti galimybė nustatyti asmeniui suteikiamų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas; 2) Pažeidimas yra pakankamai rimtas; 3) tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjų įsitikinimu, visos šios valstybės atsakomybės sąlygos egzistuoja. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pakeitimu asmenims buvo siekiama suteikti teises, t. y. teisę gauti visą informaciją, susijusią su indėlių draudimo išmokomis ir jų nemokėjimo atvejais. Pažymėjo, kad Indėlių garantijų direktyva yra siekiama reglamentuoti vartotojams itin aktualius teisinius santykius, tai reiškia, jog Lietuvos Respublika, priimdama nacionalinius teisės aktus, vartotojų teisių apsaugą juose gali riboti (nustatyti) tik tiek, kiek to ES nepadarė Sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo nuostatose ar priimdama antrinius teisės aktus (reglamentus, direktyvas, sprendimus). Vadinasi, indėlininkų apsaugos srityje Lietuvos Respublika nacionaliniuose teisės aktuose (šiuo atveju – Įstatyme) yra laisva nustatyti teisinį reglamentavimą tik tiek ir tokioje apimtyje, kiek jis nenustatytas Sutartyse, Direktyvoje bei kituose Europos Sąjungos teisės aktuose, todėl laikytina, kad įgyvendindama Indėlių garantijų direktyvą Lietuvos Respublika ir jos įgaliota atsakinga institucija – Vyriausybė, bei teisės aktus ir jų pakeitimus priimantis Seimas, naudojasi itin ribota veiksmų laisve. Todėl Vyriausybės ir Seimo padarytas pažeidimas netinkamai perkeliant Keičiančios direktyvos nuostatas, pareiškėjų įsitikinimu, laikomas pakankamai rimtu per se. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos institucijos (Vyriausybė ir jos įgaliotas Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos bei Seimas) atitinkamai pažeidė Vyriausybės įstatymo 51 str., 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Europos Sąjungos reikalų koordinavimo“ Nr. 21 patvirtintų „Europos Sąjungos reikalų koordinavimo taisyklių“ 38 straipsnį, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus, bei Seimo statuto180³ straipsnį, 61 straipsnio 5 punktą, 11 punktą, 12 punktą. Nurodytų teisės aktų nuostatose įtvirtintos valdžios institucijų pareigos, kurios turi būti įgyvendintos norint tinkamą nacionalinių teisės aktų suderinimą su ES teisės reikalavimais ir nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienoje Keičiančią direktyvą įgyvendinančio Įstatymo Pakeitimo įstatymo projekto rengimo ir priėmimo stadijoje nebuvo pateikta pastabų/pasiūlymų dėl Įstatymo 13 str. 1 d. pakeitimo, o pats pirminis Įstatymo Pakeitimo įstatymo projektas jau buvo prieštaraujantis ES teisei, laikytina, kad neteisėti valdžios institucijų veiksmai pagal CK 6.271 str. egzistuoja. Atsakingų valdžios institucijų (Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų) veiklos neteisėtumą patvirtina tai, kad Keičiančiai direktyvai prieštaraujanti Įstatymo 13 str. 1 d. tebėra galiojanti ir jokių veiksmų siekiant ją pakeisti nėra imtasi.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai ir jų atstovės palaikė skundo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7791-611/2011 iškėlė bankroto bylą bankui „Snoras“. Vilniaus apygardos teismas patvirtino 99 251,82 Lt dydžio S. K. kreditorinio reikalavimo sumą bei 38 714,97 Lt A. K. kreditorinio reikalavimo sumą.

Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydami: pripažinti negaliojančiomis S. K. su banku „Snoras“ sudarytą 2007-11-30 terminuotojo indėlio sutartį su vėlesniais pakeitimais bei 2011-11-07 terminuotojo indėlio sutartį ir taikyti restituciją; pripažinti negaliojančia A. K. su banku „Snoras“ sudarytą 2009-01-09 terminuotojo indėlio sutartį su vėlesniais pakeitimais ir taikyti restituciją. Pareiškėjai civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 teismui buvo pateikę prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl 1994-05-30 Tarybos ir Europos Parlamento direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių garantijų direktyva) ir 2009-03-11 Tarybos ir Europos Parlamento direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB, 7 str. 2 d. ir 9 str. 1 d., taip pat I priedo 8 punkto nuostatų aiškinimo ir tinkamo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje. Teismas netenkino šio prašymo. Vilniaus apygardos teismas 2014-04-09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 ieškovų S. K. ir A. K. ieškinį atmetė. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Pareiškėjai skunde teigia, kad terminuotų indėlio sutarčių su banku „Snoras“ jie nebūtų sudarę, jei kredito įstaiga būtų išaiškinusi jiems esminę sutarties sąlygą, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 3 dalį banko bankroto atveju jiems nebus mokamos indėlių draudimo išmokos: „draudimo išmokos nemokamos: banko <...> valdybos nariams; <...>; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams“. Bankrutavus bankui „Snoras“ , jie negavo draudimo išmokų, o jų kreditoriniai reikalavimai bankui pateko į ketvirtą kreditorių eilę. Pareiškėjai remiasi Vilniaus apygardos teismo sprendimo priimto 2014-04-09 civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 išvadomis, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis, numatanti indėlininkų informavimo pareigą į Įstatymą yra perkelta netinkamai, tačiau, anot teismo, jokie teisės aktai neįpareigoja banką „Snoras“ aiškintis, ar Lietuvoje galiojantys įstatymai tinkamai įgyvendina direktyvų nuostatas ir direktyvas taikyti tiesiogiai, nesant teismo sprendimo, todėl pripažinta, kad bankas „Snoras“, neinformuodamas ieškovų apie tai, kad pagal Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. jie negaus indėlių draudimo išmokų, nepažeidė Įstatymo 13 str. įtvirtintos pareigos, daro išvadą, kad žala jiems kilo dėl Vyriausybės ir Seimo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinį įstatymą, kas sąlygojo klaidingo sprendimo sudaryti terminuotą indėlio sutartį su banku „Snoras“ priėmimą ir žalos kilimą.

Pažymėtina, kad žalos atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009-03-11 Direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo. Pagal Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų 1 str. indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Įstatymo 2 str. 4 d. įtvirtinta indėlio samprata iš esmės atitinka minėtą indėlio sampratą pagal Direktyvą dėl indėlių garantijų sistemų. Taigi, pagal Įstatymo nuostatas (2 str. 3 ir 4 dalis) pareiškėjai laikytini banko „Snoras“ indėlininkais nepriklausomai nuo to, ar jie lėšas banke laiko banko sąskaitoje ar terminuoto indėlio sąskaitoje. Atitinkamai indėlininkams garantijos, nustatytos Įstatyme, taikomos tokios pačios, nepriklausomai nuo to, ar lėšos laikytos banko sąskaitoje, ar terminuotų indėlių sąskaitose.

Pagal Įstatymo 9 str. 1 d. indėlininkas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos. Draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (Įstatymo 2 str. 2 d.). Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad draudimo išmokomos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomą banko, kredito unijos ar įmonės auditą; šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams.

Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla. Taigi, Įstatymo 2 str. 2 d. įtvirtintas draudžiamasis įvykis įvyko 2011-12-07. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų sūnus G. K. banke „Snoras“ dirbo nuo 2001-07-16, o nuo 2007-06-05 buvo išrinktas atsakovo valdybos nariu ir šias pareigas vykdė iki 2011-11-24. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę pagal Įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. pareiškėjams draudimo išmokos nemokamos. Pareiškėjai iš esmės neginčija, kad teisės į draudimo išmoką neturi, tačiau, kaip minėta, teigia, kad esant netinkamam Direktyvos nuostatų perkėlimui į nacionalinę teisę, jie apie Įstatyme nustatytas išimtis dėl draudimo išmokų mokėjimo nebuvo informuoti ir dėl to patyrė žalą.

Direktyvos (galiojanti redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir būsimiems indėlininkams sudarytų sąlygas gauti informaciją, būtiną nustatyti indėlių garantijų sistemą, kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones. Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemą pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininką. Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma. Informacija apie kompensacijos gavimo sąlygas ir formalumus, kurie būtini, norint gauti kompensaciją, suteikiama paprašius.

Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas (šiuo atveju banko įstaiga) esamus ir būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą ir šio Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Be to, jeigu indėlininkas ar investuotojas pageidauja, jam turi būti suteikiama informacija apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką.

Pažymėtina, kad pagal Europos Bendrijos teisės nuostatas direktyva tik įpareigoja valstybes nares pasiekti joje numatytus tikslus, suteikdamos laisvę pačioms pasirinkti direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje formą ir būdus. Jos gali įpareigoti tiek visas valstybes nares bendrai, tiek gali būti skirtos konkrečioms valstybėms narėms.

Kaip matyti, Direktyvos 9 str. 1 d. (galiojanti redakcija) nustato kredito įstaigoms pareigą lengvai suprantama forma informuoti indėlininką visais atvejais, kai pagal Direktyvos 7 str. 2 d. netaikomos indėlio garantijos, t. y. atsižvelgiant į Direktyvos 7 str. 2 d. normos turinį, visais atvejais informuoti, kai valstybė narė, perkeldama direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, nutaria pasinaudoti direktyvos 7 str. 2 d. suteikiama teise ir netaiko indėlio garantijų I priede nurodytiems indėlininkams ar indėliams. Direktyvos I priedo išimtys, Lietuvai perkeliant direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, yra įtvirtintos Įstatymo 3 str. 4 d. ir 12 str. 1 d., kas reiškia, kad Direktyvos 9 str. 1 d. (galiojančios redakcijos) kontekste indėlininkai turi būti informuoti apie indėlio draudimo netaikymą ne tik Įstatymo 3 str. 4 d., bet ir 12 str. 1 d. nurodytais atvejais. Tuo tarpu Įstatymo 13 str. 1 d. įpareigoja kredito įstaigas informuoti tik apie Įstatymo 3 str. 4 d. nurodytą išimtį. Tai rodo, kad Direktyvos 9 str. 1 d. nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę nebuvo perkeltos visa apimtimi. Tačiau pažymėtina, kad nacionalinis teismas turi aiškinti ir taikyti įstatymą, kuriuo buvo siekiama įgyvendinti direktyvą, atsižvelgdamas į Europos Bendrijos teisės reikalavimus, tiek, kiek tai leidžia teismo pagal nacionalinę teisė turima diskrecija. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo vertinti, ar Vyriausybė ir Seimas, perkeldami Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas į Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį veikė teisėtai.

Be to, kaip matyti iš pareiškėjų skundo turinio, pareiškėjai turtinės žalos atsiradimą iš esmės kildina iš sutartinių teisinių santykių, t. y., kad bankrutavus bankui „Snoras“ jie neatgavo terminuotų indėlių. Pažymėtina, kad terminuoto indėlio sutartis yra dvišalė sutartis, sudaryta tarp banko ir indėlininko. Ši sutartis yra uždara, sudaryta šalims prisiimant atitinkamą jos sąlygų įvykdymo riziką. Pareiškėjai, pasirašydami terminuoto indėlio sutartis, patvirtino, kad jie yra informuoti apie draudimo sąlygas bei apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką (terminuoto indėlio sutarčių 11 p.). Net ir darant prielaidą, kad pareiškėjai su nurodytomis sąlygomis nebuvo supažinti, dar nereiškia, kad jie nebūtų sudarę terminuotos sutarties su banku. Jau minėta, kad indėlininkas aptariamuose sutartiniuose santykiuose veikia savo rizika. Be to, kaip patys pareiškėjai nurodė skunde, jie pasirinko banką, nes jame buvo siūlomos palankiausios terminuoto indėlio sąlygos. Remiantis Įstatymo 3 str. ir 12 str. 1 d. nuostatomis, nagrinėjamu atveju pareiškėjai teisę į draudimo išmokas įgytų tuo atveju, jei draudiminio įvykio dieną jų giminaitis (sūnus) patektų į Įstatymo 12 str. 1 d. nurodytų asmenų, kurių giminaičiams nemokamos draudimo išmokos, sąrašą. Dėl šių priežasčių vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjų nurodytos žalos kilimą lėmė valstybės (Vyriausybės ir Seimo) neteisėti veiksmai, nėra pagrindo. Vertinant aptariamų sutartinių santykių pobūdį, pažymėtina, kad valstybė, nėra aptariamų sutartinių santykių šalis, todėl, teismo įsitikinimu, jai perkelti atsakomybės dėl sutarties sudarymo pasekmių nėra pagrindo.

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja S. K. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku „Snoras“ sudarė 2007 m. lapkričio 30 d., t.y. nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui (2009-06-30). A. K. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku „Snoras“ pasirašė 2009 m. vasario 9 d. , taip pat nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui.

Be to, pareiškėjai neįrodė, kad jiems kilo reali žala. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis banko „Snoras“ bankroto byla nėra baigta (bylos Nr. B2-811-614/2015). Pareiškėjai patenka į trečią kreditorių eilę (Įmonių bankroto įstatymo 35 str.). Tai reiškia, kad realios žalos pareiškėjai nėra patyrę. Kol nėra baigta bankroto byla ir bankas „Snoras“ likviduotas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai neturi galimybės atgauti indėlius.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė valstybės (jos institucijų) neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjų skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjų S. K. ir A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.