Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimo J. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Marijampolės vyriausiojo policijos komisariato įgaliotas pareigūnas surašė J. G. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis 2010 m. birželio 26 d., 19 val. 20 min., Kauno gatvės kieme, Marijampolėje, vairuodamas automobilį atbuline eiga, atsitrenkė į kitą kieme stovėjusį automobilį, nežymiai jį apgadino, iš eismo įvykio vietos pasišalino ir vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 119.9, 232 ir 233 punktuose numatytus reikalavimus ir padarydamas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus administracinius teisės pažeidimus.

II.

Apeliacinį skundą jis grindžia tuo, jog skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai išaiškino faktines bylos aplinkybes bei klaidingai nustatė teisės pažeidimą. Nurodo, jog byla išnagrinėta šališkai, teismas visiškai neapžiūrėjo ir netyrė jam pateiktų nuotraukų, nesiaiškino, kas, kada ir kokiu būdu apgadino nukentėjusiosios automobilio priekinę dalį. Teigia, jog avarijos nepadarė, nes apgadinimai, palikti ant nukentėjusiosios automobilio, yra padaryti ne jo, nes jis savo mašinos bamperiu viršutinio dangčio nepasiekia. Pažymi, jog nukentėjusios liudytojų parodymai vertintini kritiškai, nes jie tarpusavyje yra giminaičiai. Mano, jog taip nukentėjusioji ir jos liudytojai norėjo iš jo pasipelnyti arba pakerštauti. Nurodo, jog teismas neteisingai įvertino tą aplinkybę, jog jis suprato atsitrenkimo į kitą transporto priemonę faktą ir iš įvykio vietos pasišalino, siekdamas išvengti atsakomybės, nes to neparodė nei vienas liudytojas. Teigia, jog toks vertinimas yra nelogiškas, nes pastebėjus atsitrenkimą ir bėgant iš kiemo, matant liudytojams, jis būtų pasmerktas neišvengiamai atsakomybei. Pažymi, jog eismo įvykio vietos schemoje jo važiavimo kryptis nurodyta neteisingai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

III.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, J. G. fakto, jog administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu buvo neblaivus neginčija, tačiau mano, jog tai darė teisėtai, nes alkoholį vartojo nežinodamas apie protokolo surašymo dieną prieš tai padarytą eismo įvykį.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. G. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje nustatytus administracinius teisės pažeidimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus buvo visiškai įrodyta byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, alkotesterio rodmenimis, eismo įvykio vietos schema, rašytiniais liudytojų paaiškinimais ir jų parodymais teismo posėdžio metu, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, transporto priemonių apžiūros aktais, nuotraukomis. Pažymėtina, jog nukentėjusios mašinos vairuotojos liudytojų parodymai yra sutampantys ir nuoseklūs, liudytojai įvykio aplinkybes atpasakoja detaliai ir be prieštaravimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais rėmėsi. Tuo tarpu paties J. G. ir jo liudytojų parodymai yra prieštaringi: apeliantas iš pradžių nurodo mašinos nematęs (b. l. 30), o jo paties liudytojas teigia, jog jo automobilis „prisilietė prie kitos mašinos ir nuvažiavo“ (b. l. 31), taip pat J. G. teismui neneigė, kad galėjo atsitrenkti į kitą mašiną, o apeliaciniame skunde vėliau teigia, kad atsitrenkti į mašiną negalėjo, nes tai nebuvo įmanoma. Teismas taip pat pastebi, jog net ir nepajutęs susidūrimo su kita mašina smūgio, apeliantas apie įvykį galėjo pagrįstai suvokti iš jį mačiusių liudytojų veiksmų – šaukimo ir mojavimo, bandant stabdyti J. G. automobilį, taip pat pažymėtina, jog kitos transporto priemonės apgadinimas įvyko šviesiu paros metu, J. G. vairavimo stažas net 34 metai, taigi jo versiją, jog susidūrimo jis nepajuto, teismas atmeta kaip gynybinę.

Pažymėtina, jog apelianto keliama versija, kad nukentėjusios mašinos vairuotojos liudytojai kaltindami J. G. siekia pasipelnyti ar pakerštauti, nebuvo įrodyta jokiais byloje esančiais duomenimis. Atmestinas ir tas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas bylą ištyrė šališkai, neapžiūrėdamas eismo įvykyje dalyvavusių automobilių nuotraukų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis apelianto teiginys prieštarauja akivaizdiems faktams, nes teismas šias nuotraukas ne tik išreikalavo (b. l. 31a), bet ir ginčijamame nutarime tiesiogiai nurodė, jog remiasi jomis, nustatydamas apelianto kaltę. Taip pat pažymėtina, kad apelianto teiginys, jog jis iš kiemo, matant liudytojams, nebūtų bėgęs, nes tokiu būdu neišvengtų administracinės atsakomybės, nėra teisinis, todėl vertintinas kritiškai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismui 2010 m. spalio 19 d. pateiktų L. G. ir V. Č. raštiškų liudijimų nevertina, nes liudytojai parodymus duoda tik teisme (ATPK 276 straipsnio 2 dalis), o J. G. teisme prašymo apklausti minėtas liudytojas nekėlė. Taip pat šioje byloje nevertinami apelianto 2010 m. spalio 19 d. prašymu teikiami įrodymai, nes nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo, tad apelianto skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

n utaria:

J. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.