- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-02
- Bylos Nr.
- A-263-624/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02125-2013-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Pareiškėjas
- V. M.
- Kategorijos
- 55.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. M. su skundu (b. l. 2) ir patikslintu skundu (b. l. 14) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjo skunde nurodyta, jog nuo 2001 m. jam diagnozuota (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), taip pat serga (duomenys neskelbtini). Būdamas laisvėje dalyvavo metadono programoje. Programoje dalyvavo Klaipėdos priklausomybės ligų centre. 2013 m. liepos 12 d. buvo atvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir buvo nutraukta metadono programa. 2013 m. liepos 12 d. gydytoja psichiatrė R. M. išrašė pareiškėjui vaistų trims dienoms. 2013 m. liepos 15 d. vaistai pasibaigė ir pareiškėjas 2013 m. liepos 16 d. vėl kreipėsi į gydytoją R. M. su prašymu pratęsti pareiškėjui gydymą ir pakeisti vaistus, nes pirmiau išrašyti vaistai pareiškėjui buvo neefektyvūs ir nepadėjo. Pareiškėjo skunde nurodoma, kad gydytoja R. M. jam pasakė, kad nieko neišrašys ir pasakė kankintis. Pareiškėjo skunde taip pat pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus pareiškėjui priklauso gydymas kaip ir laisvam žmogui. Visi vaistai jam kompensuojami 100 procentų. Pareiškėjas manė, kad gydytoja R. M. pažeidė žmogaus teises ir jį kankino. Pareiškėjas nemiegojo paromis, vos nebuvo privestas iki savižudybės. Pareiškėjas nurodė, kad gydytoja R. M. yra psichiatrė, o ne narkologė ir ji neturėjo teisės jį gydyti ir nustatyti diagnozę; nurodė, kad gydytoja turėjo išsiųsti pareiškėją į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, to R. M. nepadarė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą (b. l. 46–49) prašė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos narkologinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Narkologinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 2 dalimi, 15 straipsniu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Priklausomybės ligų gydymo ir reabilitacijos standartais, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 204 (toliau – ir Standartai). Iš teisės aktų analizės matyti, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, gydytojo psichiatro kompetencija nustatant, diagnozuojant narkologinius susirgimus ir priimant sprendimus dėl jų gydymo eigos yra didžiausia. Pareiškėjo pretenzijos dėl gydytojo kvalifikacijos neturi pagrindo.
Nurodė, kad Pagal Narkologinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, narkologinių ligonių gydymo metodų taikymo ypatumus, gydymo laiką nustato gydytojas pagal medicinines indikacijas, atsižvelgdamas į paciento interesus. Pagal Pirminio lygio paslaugų standartų 10, 11 ir 17 punktus, teikiamų paslaugų priemonių aprašus, metadono hidroclohrido (ar buprenorfino hidrochlorido) dozės skiriamos tik pirminėse ilgalaikių gydymo ir reabilitacijos priemonių taikymo stadijose – paciento būklės stabilizavimui. Pakaitinio gydymo metadonu ir buprenorfinu, kuomet taikomas gydymas opioidų agonistais (metadonu ar buprenorfinu), skyrimo tikslus ir pakaitinio gydymo organizavimo bei finansavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. V-653 patvirtintas Pakaitinio gydymo skyrimo ir taikymo priklausomybei nuo opioidų gydyti tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Abstinencijos gydymas taip pat vykdomas vadovaujantis Standartais (Aprašo 7 p.).
Aatkreipė dėmesį, kad netgi pakaitinio gydymo metadonu atveju metadono skyrimas yra tik priemonių komplekso dalis, dėl kurios taikymo ir apimties priimamas atskiras medikų sprendimas. Kaip matyti iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos įrašų, Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam buvo teikiama visavertė ir kvalifikuota medicininė priežiūra pagal pareiškėjo medicinines indikacijas.
Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.250 straipsniu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, tuo labiau, kurią būtų galima susieti su Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmais. Tai leido daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Pareiškėjas teismui pateiktą skundą grindė abstrakčiais argumentais, subjektyviai samprotavo apie tai, kokių konkrečių veiksmų turėjo imtis įstaigos medicinos personalas, kurio atliekamos funkcijos reikalauja specifinių žinių. Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai įgyvendino galiojančias teisės normas ir užtikrino teisės aktus atitinkantį medicininių paslaugų teikimą pareiškėjui. Nesant Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, negali atsirasti prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.
Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, 23 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, kurio pagrindas – jo manymu, deramos medicininės priežiūros nesuteikimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje – nenurodė jo skundo dėl galimai pažeistų teisių nagrinėjimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje, veikiančioje prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos, rezultatų. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, jog būtų pasinaudojęs privaloma ikiteismine jo galimai pažeistų teisių gynimo tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnyje nustatyta, kad teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima pasinaudoti ta tvarka (1 p.). Atsakovo nuomone, skundas dėl medicinos paslaugų kokybės Šiaulių tardymo izoliatoriuje paliktinas nenagrinėtas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Narkologinės priežiūros įstatymas numato, kad narkologinį susirgimą ir gydymą gali skirti tik gydytojas psichiatras. Pareiškėjo teiginiai, kad gydymas skirtas psichiatro, ne narkologo, neturi jokio teisinio pagrindo. Šiaulių tardymo izoliatoriuje metadono programa nevykdoma, yra vykdomas abstinencinis gydymas, kurį gydytoja M. ir skyrė vadovaudamasi teisės aktais. Manė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui buvo suteiktas visavertis gydymas ir kvalifikuota pagalba specialisto, kuris turi teisę skirti gydymą pagal esamas indikacijas. Manė, kad jo skundas nepagrįstas, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai dirba pagal visus teisės aktus. Manė, kad pagal Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą pareiškėjas turėjo pasinaudoti ikiteismine tokių bylų nagrinėjimo institucija, t. y. kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, tačiau pareiškėjas jokių dokumentų nepateikė, kad būtų pasinaudojęs privaloma ikiteismine galimai pažeistų teisių gynimo tvarka. Manė, jog skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Bylos medžiagoje yra pateiktas Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 10 d. apskrito stalo diskusijos protokolas dėl priklausomybės nuo opioidų gydymo laisvės atėmimo vietose. Buvo svarstyta dėl pakaitinės metadono programos gydymo, nutarta, kad nėra pakankamai finansinių išteklių, žmogiškųjų resursų, problema liko neišspręsta. Šiaulių tardymo izoliatorius yra kardomąjį kalinimą-suėmimą vykdanti institucija ir kalinami asmenys atvyksta tik tam tikram laiko tarpui, ilgai neužsibūna, todėl pareiškėjo abstinencinis gydymas tinkamas ir efektyvus. Vadovaujantis teisės aktais, gydytojos parodymais gydymas buvo skirtas teisėtai psichiatro, numatyto Narkologinės priežiūros įstatyme, gydymas paskirtas tam tikrą laiką ir pats pareiškėjas V. M. sutiko su tokiu gydymu.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95) ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 ir 3 straipsniais.
Nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 9 d. buvo atvežtas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Kaip nurodo pareiškėjas, jam buvo nutraukta metadono programa, taikyta Klaipėdos priklausomybės ligų centre prieš patenkant į Šiaulių tardymo izoliatorių. Teismas vertino pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 836 (b. l. 7–8) duomenis. Pareiškėjas 2013 m. liepos 16 d., t. y. tą pačią dieną, kuomet Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti gydymą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją (b. l. 9). Jo skundas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, buvo perduotas Šiaulių tardymo izoliatoriui. 2013 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr.17/01-1188 Šiaulių tardymo izoliatorius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. liepos 16 d. skundą Nr. 5-2224, remiantis 2013 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros viršininkės pavaduotojos R. N. pažyma Nr. 76/10-602, informavo pareiškėją, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyboje metadono programa nevykdoma. Nurodė, kad 2013 m. liepos 10 d. pareiškėjui buvo atlikta pirminė gydytojų apžiūra. Apžiūros metu buvo išsiaiškinta, kad nuo 1995 m. pareiškėjas vartoja narkotikus, 6 mėn. – metadoną. Gydytoja psichiatrė diagnozavo (duomenys neskelbtini) ir paskyrė reikalingą medikamentinį gydymą. Pakartotinai gydytojos psichiatrės konsultuotas 2013 m. liepos 16 d. Pažymėjo, kad gydytoja objektyviai įvertinusi pareiškėjo sveikatos būklę suformulavo išvadą, kad medikamentiniam gydymui indikacijų nėra. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytoja psichiatrė R. M. yra kvalifikuota specialistė, turinti pakankamai praktinės patirties bei medicinos praktikos licenciją verstis medicinos praktika pagal psichiatrijos gydytojo profesinę kvalifikaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgė į teismo posėdžio metu liudytojos R. M. ir liudytojo A. B. nurodytas aplinkybes. Rėmėsi Narkologinės priežiūros įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) 45 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtintų Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos nuostatų 2 ir 3 punktais, Aprašo 4, 6, 10, 11, 19 punktais. Šiuo atveju Šiaulių tardymo izoliatorius nepasirinko nė vieno iš nurodytų gydymo modelių, numatytų esant (duomenys neskelbtini) būsenai. Iš surinktų įrodymų buvo galima padaryti tik tokią išvadą, kad pareiškėjui buvo nutrauktas gydymas metadonu ir paskirti vaistiniai preparatai „Truksal“, „Finlepsin“, „Tiaprid“, tačiau šių įrodymų nepakanka patvirtinimui, kad buvo tinkamai užtikrinta kalinio sveikata ir gerovė.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-974/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. balandžio 29 d. bylą McGlinchey ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 50390/99), 2007 m. sausio 26 d. sprendimą Byloje Khudobin prieš Rusiją (Nr. 59695/00). Taip pat vadovavosi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokią žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2003 IV skyriaus „Sveikatos priežiūra pataisos įstaigose“ nuostatomis, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 39, 40.1., 40.3., 40.4, 40.5. punktais, Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendacijų Nr. R(98) 71 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos apsaugos aspektų kalėjimuose“ (toliau – Rekomendacija) 3, 43, 45, 46 punktais. Pažymėjo, jog Europos kankinimų ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba bausmių prevencijos komiteto (CPT), kurio nuostatomis remiamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, Ataskaitos Airijos Vyriausybei CPT/Inf (2011) 3 75 paragrafe rekomenduojama, kad visi atvežti kaliniai, dalyvaujantys metadono programoje bendruomenėje, turėtų galėti tęsti tokį patį aprūpinimą kalėjime, kaip dalį privalomos narkotikų gydymo programos. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. birželio 30 d. Nr. XI-1573 nutarimo „Dėl metadono naudojimo teisėtumo“ 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2011 m. lapkričio 30 d. Metadono vartojimo Lietuvoje 2009–2010 metais tyrimo ataskaita Nr. VA-P-10-10-19, kurioje apibendrinant tyrimo duomenis, nurodoma, kad pakaitinio gydymo įkalinimo įstaigose problema išspręsta iš dalies – tik iki suėmimo pradėjusių gydymą pacientų ir iki tol, kol jie būna policijos areštinėse. Sergantiems priklausomybe nuo opioidų nuteistiesiems Kalėjimų departamentui pavaldžiose įkalinimo įstaigose gydymo paslaugos neteikiamos, neužtikrinamas pradėto pakaitinio gydymo tęstinumas ir tokios pat kokybės sveikatos priežiūra, kaip laisvėje esantiems asmenims.
Įvertinus Šiaulių tardymo izoliatoriaus išsakytą poziciją, turimus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui paprašius tęsti metadono gydymą buvo tik konstatuota, jog metadono programa Šiaulių tardymo izoliatoriuje nevykdoma. Šiaulių tardymo izoliatorius neatliko jokių aktyvių veiksmų, iš kurių būtų galima matyti, jog būtų buvę siekiama suteikti pareiškėjui lygiavertį gydymą esant (duomenys neskelbtini), t. y. suteikti galimybę pareiškėjui tęsti dalyvavimą metadono programoje (nebuvo kreiptasi į Klaipėdos priklausomybės ligų centrą dėl duomenų, susijusių su pareiškėjo dalyvavimu metadono programoje, nesant galimybės sudaryti sąlygų tęsti gydymą metadonu Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nebuvo atliekami veiksmai dėl metadono programos tęsimo įgyvendinimo kreipiantis į kitas institucijas ar įstaigas), taip pat nebuvo atsižvelgiama į nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotas nuostatas, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.
Teismas darė išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo užtikrinama tinkama sveikatos priežiūra, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nesiėmė jokių veiksmų, kad palengvintų pareiškėjo kančias. Pažymėjo, kad tai, jog metadono programa nebuvo vykdoma Šiaulių tardymo izoliatoriuje iki pareiškėjo atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių, negali būti vertintina, kaip pakankama priežastis nesiimti jokių veiksmų dėl metadono programos tęsimo pareiškėjui. Teismo nuomone, Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytojams konstatavus, kad pareiškėją atvežus į Šiaulių tardymo izoliatorių jis kenčia nuo (duomenys neskelbtini) ir nutarus nesiimti jokių veiksmų dėl metadono programos tęsimo pareiškėjui, buvo ne tik pažeistos Narkologinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo) 45 straipsnio nuostatos, bet ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 118/V-234 patvirtintos Priklausomybės ligomis sergančių nuteistųjų gydymo laisvės atėmimo vietose tvarkos ir Aprašo nuostatos.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2013 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012). Pareiškėjas teigia, kad dėl valstybei nustatytos pozityvios pareigos nevykdymo jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip tai, jog pasijuto pažemintas bei patyrė moralinę, fizinę žalą; nemiegojo, kankinosi, buvo priartėjęs prie savižudybės. Teismas nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo bylą Testa v Kroatija (pažymėjimo Nr. 20877/04) 2008 m. sausio 30 d. sprendime. Rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. birželio 12 d įsakymo Nr. V-161 „Dėl savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programos patvirtinimo“ 15 punktu. Todėl byloje nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą kaip ir laisvėje esantiems asmenims, į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasirinktu elgesio modeliu nebuvo adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė, daryta išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, taigi patyrė neturtinę žalą. Teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, susijusiais su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, atsižvelgdamas į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (sveikata, gyvybė), teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–90), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. sprendimą ir skundą palikti nenagrinėtą.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, savarankiškai vertino byloje esančią specialių žinių reikalaujančią medžiagą nesant specialisto paaiškinimų. Teismas nenustatė, ar atsakovas iš tiesų taikė netinkamą gydymą pareiškėjo indikacijų atveju, nesant pagrindo, nustatė, kad pareiškėjui turėjo būti skirtas būtent gydymas metadonu.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apskritai skundžiasi ne dėl gydymo metadonu neskyrimo – pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą dėl to, kad jam 2013 m. liepos 15 d. pasibaigė psichiatro 2013 m. liepos 12 d. paskirti vaistai ir 2013 m. liepos 16 d. prašant pratęsti vaistų vartojimą, tai nebuvo padaryta. Taigi, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundą, iš esmės skirtingai interpretuodamas skundo dalyką.
Mano, kad konstatuodamas pareiškėjo patirtus išgyvenimus, teismas savo sprendimo nepagrindė ir tokiam konstatavimui byloje nebuvo surinkta pakankamai medžiagos.
Atsiliepimas
Atsakovas remiasi ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 6 dalių nuostatomis. Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys apie pareiškėjui skirtus vaistus nėra pakankamas įrodymas patvirtinimui, kad buvo tinkamai užtikrinta kalinio sveikata ir gerovė. Atsakovas nurodo Narkologinės priežiūros įstatymo 17 straipsnio 5 dalies, Standartų (Pirminio lygio paslaugų standartų) 10, 11, 17 punktų, Aprašo 4, 6, 7 punktų nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad net pakaitinio gydymo metadonu atveju, metadono skyrimas yra tik priemonių komplekso dalis, dėl kurios taikymo ir apimties priimamas atskiras medikų sprendimas. Mano, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjui buvo teikiama visavertė ir kvalifikuota medicininė priežiūra pagal pareiškėjo medicinines indikacijas, tai įrodo ir teismo aptarti pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos įrašai. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nepagrindė, kodėl teisės aktuose įtvirtintas gydymo būdas pareiškėjo atveju negalėtų būti laikomas tinkamu. Teismas rėmėsi vien gaires nustatančiomis tarptautinėmis rekomendacijomis. Pabrėžia, kad Rekomendacijose abstinencija taip pat laikoma vienu iš priklausomybės nuo narkotikų gydymo būdų (46 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl byloje apklaustų liudytojų parodymų reikšmės pareiškėjo skundo nagrinėjimo kontekste. Būtent liudytojai paaiškino, kodėl pareiškėjo atveju buvo taikomas abstinencijos gydymo vaistais, o ne opioidų agonistais, metodas. Teismas taip pat nepagrindė jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis savo pozicijos, kad būtent pareiškėjo atveju abstinencijos gydymo metodo pasirinkimas galėjo sukelti tokio lygio išgyvenimų, kurie turėtų būti įvertinami kaip patirta neturtinė žala.
Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepalankia linkme interpretuoja Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Pažymi, kad nei Asmens byloje, nei įstaigoje nėra jokių duomenų, kurie leistų patvirtinti pareiškėjo abstrakčius teiginius. Mano, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai yra jo paties žalingų įpročių pasekmių išraiška. Pabrėžia, jog apie tokias abstinencijos pasekmes kaip savęs žalojimą jokių duomenų byloje nėra, išskyrus pareiškėjo teiginius skunde.
Tvirtina, kad įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, jam pasireiškę abstinencijos simptomai buvo gydomi, tačiau ne jo pageidaujamu metodu, sveikatos priežiūros specialistų įrašai rodo, kad taikyto gydymo metodo neigiamų pasekmių (atsižvelgiant į natūralias pareiškėjo propaguoto gyvenimo būdo pasekmes) nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijų pozityviosios pareigos nevykdymo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Nurodo Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014. Ginčų, kuriuose reikalavimai siejami su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu laisvės atėmimo vietose, teismingumo klausimu formuojama nevienalytė praktika. Šiuo klausimu teismas apskritai nepasisakė, ir nenagrinėjo atsakovo reikalavimo palikti skundą nenagrinėtą.
Tvirtina, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundo nagrinėjimo procese priėmė teisinio pagrindo neturintį procesinį sprendimą – 2014 m. sausio 28 d. raštu informavo atsakovą, jog įstaigos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas privalomu. Remiasi ABTĮ 142 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 78 straipsnio 3 dalimi, 80 straipsnio 1 dalimi. Mano, kad proceso šalies dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas ir neužkerta kelio išnagrinėti bylą, nebent būtų pažeista įstatyme nustatyta pranešimo apie teismo posėdį proceso šalims tvarka. Taip pat mano, kad administraciniame procese vienai iš šalių esant juridiniam asmeniui, atstovo fizinis dalyvavimas teismo posėdyje neturi reikšmės, nes atstovas negalės paaiškinti aplinkybių daugiau, nei administracinis teismas ar bet kuris proceso dalyvis nustatytų iš byloje esančios medžiagos. Tvirtina, jog toks teismo veikimas pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą, kas kelia abejones dėl teismo nešališkumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, administraciniams teismams priskirtos nagrinėti bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. ABTĮ 21 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Taigi vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Kai administraciniam teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (ABTĮ 21 str. 3 d.).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jį atvežus į Šiaulių tardymo izoliatorių, buvo nutraukta metadono programa, kurioje jis dalyvavo būdamas laisvėje. Tvirtina, jog žalą patyrė dėl to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje gydytoja psichiatrė jam išrašė vaistų tik trims dienoms, o jiems pasibaigus, gydymo nepratęsė. Be to, mano, jog jį gydyti turėjo gydytojas narkologas.
Taigi, pareiškėjas, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą sieja su, jo teigimu, neteisėta Šiaulių tardymo izoliatoriaus veika, kuria jam neužtikrintas tinkamų sveikatos paslaugų teikimas šioje pataisos įstaigoje.
Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad valstybės laiduojamai (nemokamai) sveikatos priežiūrai priskiriama teismo ar teisėsaugos institucijų sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje, užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, asmens sveikatos priežiūra.
Taigi, nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp Šiaulių tardymo izoliatoriaus (jo Sveikatos priežiūros tarnybos) ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos.
Paciento teises ir pareigas, paciento atstovavimo ypatumus, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (šio įstatymo 1 str. 1 d.), todėl sprendžiant šį ginčą, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.
Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-110/2013, nustačiusi, jog pareiškėjas reiškė reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurios atsiradimą iš esmės siejo su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atlyginimo, o reikalavimų dėl žalos atlyginimo, kurie būtų siejami su Laisvės atėmimo vietų ligoninės administravimo veikla, atliekama specialių bausmių vykdymo ir administracinės teisės normų nustatyta tvarka, nenurodė, konstatavo, kad byloje keliami reikalavimai susiję tik su žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais. Šie santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl keliamas ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis).
Nors nagrinėjamoje pareiškėjas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą iš esmės siejo su, jo teigimu, netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau taip pat nurodo, jog atvežus į Šiaulių tardymo izoliatorių, jam buvo nutraukta metadono programa. Sprendžiant, ar pagrįstai pareiškėjui nebuvo taikoma metadono programa, turėtų būti atsižvelgiama ir į tam tikrą Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiklą, susijusią su šios įstaigos dalyvavimu / nedalyvavimu tokio pobūdžio programoje. Specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartyje, teismingumo byloje Nr. T-59/2014, pažymėta, kad prašant priteisti neturtinę žalą dėl suėmimo ir bausmių vykdymo institucijos veiklos, susijusios su institucijos organizacinės struktūros nustatymu bei nuteistųjų pristatymu į sveikatos priežiūros įstaigą, o ne dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ar nesuteikimo, ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme.
Nors nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai yra mišrūs ABTĮ 21 straipsnio 2 dalies prasme, tačiau kelia abejonių dėl administracinių teisinių santykių vyravimo juose, todėl kyla poreikis ABTĮ 21 straipsnio nustatyta tvarka prašyti išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsniu, 82 straipsnio 9 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją spręsti administracinės bylos pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo rūšinio teismingumo klausimą.
Nutartis neskundžiama.