- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-512-891/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-2-00035-2017-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Laureta Ulbienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- V. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernesto Rimšelio, Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalį 70 MGL (2636,20 €) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. R. nuteistas už tai, kad 2014 m. gruodžio 8 d., apie 16.16 val., kabinete Nr. 301, esančiame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos patalpose, Naugarduko g. 100, Vilniuje, tiesiogiai susitarė su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininku G. B., kad pastarasis už 100 € kyšį atliks teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – pratęs Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje Jordanijos piliečiui A. M. A.-D. Vokietijoje išduotos vienkartinės Šengeno vizos galiojimo laikotarpį.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir išteisinti jį kaip nepadariusį nusikalstamos veikos.
3. Nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkti objektyvūs jo kaltės įrodymai. Priimdamas nuosprendį teismas bylos medžiagą vertino selektyviai ir tendencingai. Teigia, kad vizos išdavimas Jordanijos karalystės piliečiui buvo legali tokio pobūdžio procedūra, o jis kokiuose nors veiksmuose, išskyrus konsultacinio pobūdžio draugišką pokalbį su G. B., nedalyvavo.
4. Teigia, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų būdu gauti duomenys negali būti savaime vertinami, kaip jo kaltės įrodymai, nes yra neinformatyvūs. Dėl pokalbio su G. B. davė išsamius parodymus, kurie, apelianto manymu, jokiais objektyviais byloje surinktais ir teisme išnagrinėtais parodymais nepaneigti. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis pokalbį suprato taip, kaip ir G. B., ar bent jau galėjo suprasti. G. B. parodymai negali būti pripažįstami jo (apelianto) kaltės įrodymu, nes juose išdėstytos aplinkybės tik patvirtina tai, kad jis ir G. B. visiškai skirtingai suprato vienas kito žodžius. Įvertinus G. B. parodymus su kita bylos medžiaga ir tyrimo terminais, galima daryti išvadą, jog toks G. B. savo kaltės pripažinimas buvo tik būdas pasiekti, kad kuo greičiau būtų baigtas ilgai trunkantis ikiteisminis tyrimas, kuris jam trukdė užimti atsakingas, Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus, pareigas.
5. Tvirtina, kad jo parodymų apie tai, kodėl 100 € suma jam nepasirodė keista, niekaip nepaneigia tai, kad už vizos pratęsimą buvo padarytas pavedimas tuo metu Lietuvos Respublikoje cirkuliavusia valiuta. Jis teismui detaliai nurodė, kad galvojo ne tik apie mokestį už vizą, bet ir draudimą bei kitus galimus mokėjimus, taip pat ir apie papildomą mokestį už greičiau išduodamą dokumentą, jei toks būtų nustatytas, be to, turizmo verslas yra tarptautinis, todėl įvairūs kaštai įmonėse buvo paskaičiuojami ir eurais jau pakankamai ilgą laiką, nepriklausomai nuo to, kad valstybinės rinkliavos dar buvo mokamos litais, taip pat iki oficialaus euro įvedimo Lietuvos Respublikoje buvo likę nedaug laiko – 23 dienos. Apie tai, kad įvardintą pinigų sumą laiko net savotišku pajuokavimu, sakė G. B., bet ne jis. Apelianto pozicija visą laiką buvo nuosekli ir nesikeitė, todėl skundžiamo nuosprendžio teiginį apie kažkokias jo gynybines versijas, laiko išgalvotu ir nepagrįstu.
6. Apeliantas teigia, kad skundžiamo nuosprendžio teiginius, jog jis siūlė kyšį, buvo dėl kyšio susitarta ir kt., laiko deklaratyviais ir objektyviais įrodymais nepagrįstais, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, ko negali būti, todėl bet kurie neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai (in dubio pro reo).
7. Skunde apeliantas taip pat nesutinka su nuosprendžio teiginiu, kad jo žodžiai „visiems geras nebūsi“, laikytini kyšio siūlymu. Tai yra jo kasdienybėje vartojama frazė, kurią šios bylos kontekste galima vertinti tik kaip tokiu būdu išsakytą vidinę emociją, nesusijusią nei su kokia nors neleistina veikla, nei su G. B.. Mano, jog teismui nurodė visas svarbias aplinkybes, kodėl domėjosi vizos pratęsimo A.-D. A. M. galimybėmis ir visiškai suprantama, jog planų, susijusių su galimais verslo sprendimais, neprivalėjo aptarinėti su trečiaisiais asmenimis, taip pat, su jam priklausančios įmonės buvusia darbuotoja O. B.. Anot apelianto, O. B. parodymais patvirtinama ne kaltinimo versija, o jo išdėstytos aplinkybės. Skundžiamo nuosprendžio teiginį, jog jo kaltė grindžiama ir liudytojų N. L. bei S. K. parodymais, taip pat laiko nepagrįstu, nes šie liudytojai kokių nors duomenų apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką nepateikė.
8. Apeliantas nurodo, kad nesutinka ir su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais dėl tyrimo terminų ir jam daryto psichologinio poveikio. Anot jo, tyrimas jo atžvilgiu buvo baigtas tik tada, kai, tikėtina dėl psichologinio spaudimo ir kitų susiklosčiusių aplinkybių (darbo pasiūlymas) G. B. sutiko su tokia ikiteisminio tyrimo pabaiga jo atžvilgiu. Nuosprendžio teiginys, kad ilgesnis tyrimo terminas buvo sąlygotas dėl jo kaltės, vertintinas kaip pažeidžiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Tai, kad jis nesinaudojo teise duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, negali kaip nors bloginti jo procesinės padėties.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu V. R. ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmestinas.
10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir neigia savo kaltę padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
11. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad nors V. R. savo kaltę neigia, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu. Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė yra įrodyta liudytojų G. B., O. B., N. L., S. K. duotais parodymais, garso įrašu, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, taip pat iš dalies paties V. R. parodymais. Apeliantas skunde teigia, kad nei G. B., nei liudytojų O. B., N. L., S. K. parodymai, nei kriminalinės žvalgybos veiksmų būdu gauti duomenys jo kaltės nepagrindžia, nuosprendis grindžiamas tik prielaidomis, objektyvių jo kaltės įrodymų byloje nėra. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka.
13. Apeliaciniame skunde G. B., kuriam ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, tačiau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktas perdavus laiduotojo atsakomybėn, parodymai, taip pat kriminalinės žvalgybos veiksmų būdu gauti duomenys vertinami kaip neinformatyvūs, nepatvirtinantys apelianto tyčios duoti kyšį. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. B. duoti parodymai, taip pat garso įrašuose užfiksuoti duomenys, visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, tokį G. B. parodymų vertinimą paneigia.
14. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas G. B., parodė, kad V. R. atėjęs pas jį į darbą užsiminė apie kažkokią jo pažįstamos problemą, kad jos draugui reikia pratęsti vizą, pokalbio metu V. R. pasakė, kad „visiems geras nebūsi“, tai reikia už tai atsilyginti, o jis įvardino V. R. 100 € sumą už paslaugą, įvardindamas sumą pasielgė nekorektiškai kaip valstybės tarnautojas, nors tų pinigų nesitikėjo gauti ir jų neieškojo, tai buvo daugiau kaip nevykęs pajuokavimas, viza buvo pratęsta kaip ir visiems. Kaip matyti, G. B. paaiškino, jog pasielgė neetiškai, kad suprato, jog kalba eina apie pinigus, kad tai už vizos pratęsimą. Jo tolimesni veiksmai parodė, kad jis visiškai įvykdė susitarimą su V. R., t. y. viza Jordanijos piliečiui buvo pratęsta, po tai, kai G. B. bendravo su V. R. įvardinta pažįstama (O. B.), iškvietė specialistus konsultacijai, kurie aiškino, kokių dokumentų reikia tam, kad ta viza būtų padaryta. Ikiteisminio tyrimo metu G. B. pripažino savo kaltę dėl kyšininkavimo, tai yra dėl to, kad būdamas valstybės tarnautoju ir dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininku, savo kabinete tiesiogiai susitarė su V. R. už 100 € kyšį atlikti teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus – pratęsti Jordanijos piliečiui A. M. A.-D. Vokietijoje išduotos vienkartinės vizos galiojimo laikotarpį, ir davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir teisme (t. 2, b. l. 165-167, 173-175). Nors apeliantas teigia, kad G. B. savo parodymuose prieštarauja pats sau (nurodo, kad suvokė kaip atlygį už tai, ką padarys, bet nesitikėjo, kad pinigai bus duoti), kad jo kaltės pripažinimas buvo tik būdas greičiau užbaigti ilgai trunkantį ikiteisminį tyrimą, kuris jam trukdė užimti atsakingas pareigas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik subjektyvus apelianto vertinimas, kuris niekaip nepaneigia G. B. prisipažinimo. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad G. B. kaltės pripažinimas būtų nenuoširdus, kad jam būtų daromas kažkoks spaudimas duoti tyrimui palankius parodymus, apkalbėti V. R.. Nors ikiteisminio tyrimo metu G. B. kelis kartus atsisakė duoti parodymus, tačiau pirmą kartą jis tai padarė, nes apklausoje nedalyvavo jo advokatas (t. 2, b. l. 147, 148), vėliau kelis kartus pasinaudojo savo procesine teise neduoti parodymų (t. 2, b. l. 153, 154, 160, 163), be to, apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad 2016-11-23 pareigūnams parodymus (kuomet pirmą kartą pripažino savo kaltę) davė savo valia, joks psichologinis ar fizinis spaudimas jam daromas nebuvo, taip pat kad tikslo apkalbėti V. R. neturi (t. 2, b. l. 173-175). Ta aplinkybė, kad G. B. nurodo nesitikėjęs gauti tų pinigų, niekaip nepaneigia V. R. kaltės, nes BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl jau vien tik viena iš alternatyvių veikų, tai yra pasiūlymas, pažadėjimas ar susitarimas duoti kyšį valstybės tarnautojui už jo pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal šį straipsnį, papirkimo baigtumo šiuo atveju nelemia tai, ar kyšis bus duotas ar ne, tikimasi jį gauti ar ne.
15. Iš garso įrašo, kuris buvo perklausytas ir teisiamojo posėdžio metu, ir kuriame, kaip nustatyta, yra užfiksuotas 2014-12-08, 16.16 val., tarp G. B. ir V. R. vykęs pokalbis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos pastate, Naugarduko g. 100, Vilniuje, stenogramos (t. 1, b. l. 59, 60) matyti, kad apie jokį oficialų mokestį už vizos pratęsimą nei V. R., nei G. B. nekalbėjo, V. R. nesiaiškino, kas įeina į 100 € sumą, tik pasitikslino, kokia valiuta, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad V. R. skirtingai suprato G. B. žodžius, tai yra, kad nesuprato, jog 100 € suma yra ne oficialus, teisės aktais nustatytas mokestis už vizos pratęsimą, o atlygis (kyšis) G. B. už pagalbą pratęsiant vizą. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu Lietuvoje galiojanti valiuta dar buvo litas, ir už vizų pratęsimą reikėjo mokėti litais, kas ir buvo padaryta, o už vizos dokumentų tvarkymą A. M. A.-D. sumokėjo žymiai mažesnę sumą nei 100 € - 104 Lt (t. 1, b. l. 85), kas tik patvirtina, jog V. R. versija apie oficialius mokesčius yra visiškai neįtikinama. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad turizmo versle įvairūs kaštai įmonėse buvo paskaičiuojami ir eurais jau pakankamai ilgą laiką, nepriklausomai nuo to, kad valstybinės rinkliavos dar buvo mokamos litais, taip pat, kad iki oficialaus euro įvedimo Lietuvos Respublikoje buvo likę tik 23 dienos, niekaip jo versijos nepatvirtina, nes jis kreipėsi ne į turizmo įmonę, o į valstybės instituciją ir būdamas verslininkas bei dažnai tokiose institucijose besilankantis žmogus, tikrai turėjo žinoti, kad tokioje institucijoje tuo metu, nepaisant kiek laiko buvo likę iki oficialaus euro įvedimo, mokesčiai už įvairių paslaugų atlikimą buvo mokami litais.
16. Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. R. frazė „visiems geras nebūsi“, negali būti laikoma kyšio siūlymu. Apelianto teigimu, tai yra jo kasdienybėje vartojama frazė, kurią šios bylos kontekste galima vertinti tik kaip tokiu būdu išsakytą vidinę emociją, nesusijusią nei su kokia nors neleistina veikla, nei su G. B.. Tačiau tokią versiją paneigia paties apelianto prieš šią frazę ir po šios frazės išsakyti žodžiai: „kiek pasakysi aš ten <...>“,„Tai pasakyk kiek“ (t. 1, b. l. 59, 60). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad išklausius V. R. ir G. B. pokalbį, girdisi pokalbio dalyvių intonacijos, jog pradėdami kalbėti apie pinigus, jie pritildo balsus ir, kad jų emocija pokalbio metu visiškai nepanaši į kokį nors pajuokavimą, pokštą. Kolegijos vertinimu, ne tik iš atskirų frazių, bet ir iš bendro V. R. ir G. B. pokalbio konteksto galima daryti išvadą, jog tiek G. B., tiek ir V. R. pokalbį suprato vienodai, tai yra, kad 100 € suma yra ne kažkokie oficialūs mokesčiai, teisėtas atlygis, bet būtent kyšis G. B. už jo, kaip valstybės tarnautojo, pageidaujamą teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Ir priešingai nei teigia apeliantas, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, kriminalinės žvalgybos veiksmų būdu gauti duomenys (pokalbio garso įrašas), kaip ir G. B. parodymai, yra pakankamai informatyvūs ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, pagrindžiančiais V. R. kaltę padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
17. Kolegija pažymi, kad apelianto versija paneigiama ne tik aptartais G. B. parodymais ir pokalbio tarp V. R. bei G. B. garso įrašu, bet ir O. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisiamajame posėdyje perskaitytais parodymais. Pokalbio tarp G. B., O. B. ir Migracijos valdybos specialistės garso įrašo turinys patvirtina aplinkybę, kad prieš G. B. ir O. B. susitikimą O. B. buvo kreipusis į V. R. dėl vizos pratęsimo jos draugui užsieniečiui – Jordanijos piliečiui, o G. B. buvo kalbėjęs su V. R. dėl to paties klausimo ir jau buvo informuotas. N. L. taip pat patvirtino, kad buvo pokalbis tarp jos, G. B. ir O. B., kad ji paaiškino savo viršininkui ir O. B., kokių dokumentų reikia pratęsiant vizą ir pan. S. K. kaip ir N. L. patvirtino, kad viza buvo pratęsta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, ir pats apeliantas neneigė, jog kalbėjosi su G. B. ir siuntė pas jį O. B.. Apeliantas teigia, kad O. B. parodymais patvirtinama ne kaltinimo versija, o jo išdėstytos aplinkybės. Liudytojų N. L. ir S. K. parodymais jo kaltė negalėjo būti grindžiama, nes jie jokių duomenų apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką nepateikė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis BPK 20 straipsnio 3 dalimi, įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nors minėti įrodymai tiesiogiai nepatvirtina, kad V. R. susitarė su G. B. dėl 100 € kyšio, tačiau jie, vertinant juos neatsietai nuo visų kitų įrodymų, patvirtino V. R. pareikštus kaltinimus pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, t. y., jog valstybės tarnautojo, kuriam buvo pasiūlytas kyšis, veikimas vykdant įgaliojimus buvo teisėtas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. R. kaltę grindė ir minėtų liudytojų parodymais.
18. Šių įrodymų kontekste, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto pateikta versija, jog jis G. B. įvardintą 100 € sumą suprato kaip sumą, kuri reikalinga oficialiai vizos pratęsimo paslaugai apmokėti, yra atmestina kaip neįtikinama, nelogiška ir neparemta jokiais faktiniais duomenimis, be to, prieštaraujanti kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.
19. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais dėl per ilgų tyrimo terminų ir jam daryto psichologinio poveikio. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. R. būtų daromas koks nors psichologinis spaudimas duoti tyrimui palankius parodymus, kad ikiteisminis tyrimas būtų specialiai vilkinamas. Apylinkės teismas, vertindamas gynėjo nurodytą ir prašomą įvertinti aplinkybę dėl ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, detaliai išanalizavo byloje esančius duomenis ir motyvuotai dėl ikiteisminio tyrimo trukmės pasisakė, todėl teisėjų kolegija, pritardama teismo išvadoms, išdėstytų motyvų nekartoja. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad ilgesnis tyrimo terminas buvo sąlygotas dėl V. R. kaltės ir nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas įvertino visus veiksnius, sąlygojusius ilgesnę ikiteisminio tyrimo trukmę – buvo tiriamos kelios G. B. galimai padarytos nusikalstamos veikos, dėl epizodo, susijusio su V. R., ikiteisminis tyrimas buvo išskirtas į atskirą tyrimą, V. R. atsisakė dalyvauti proceso veiksmuose (duoti parodymus bei dalyvauti akistatoje su G. B. dėl epizodo, susijusio su V. R.), atskirai V. R. neišskyrė ir jo niekuo neapkaltino. Taigi apelianto teiginiai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
20. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik V. R. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė tik BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas.
21. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
V. R. apeliacinį skundą atmesti.