- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-240-212/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė (pirm.), Zina Mickevičiūtė, Romualdas Januška
- Atsakovas
- V. V., R. V.
- Trečiasis asmuo
- UAB „NIPVA“
- Ieškovas
- L. N.
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-240-212-/2009
teisėjas Eigirdas Činka Procesinio sprendimo kategorija:121.21
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Laimutės Sankauskaitės, Romualdo Januškos, Zinos Mickevičiūtės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. N. ir atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-210-755/2009 pagal ieškovo L. N. ieškinį atsakovams R. V., V. V., trečiajam asmeniui UAB „Nipva“ dėl akcijų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašo pripažinti negaliojančia 2002 m. balandžio 2 d. V. V. ir R. V. sudarytą UAB „NIPVA“ septynių paprastųjų vardinių 10 000 Lt nominalios vertės akcijų dovanojimo R. V. sutartį dalyje dėl vienos akcijos, esančios bendrąja jungtine V. V. ir L. N. nuosavybe, kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Nurodo, kad 2002-04-02 atsakovas V. V. padovanojo sutuoktinei R. V. 7 UAB „Nipva“ paprastąsias vardines akcijas, kurių vienos vertė yra 10 000 Lt. Akcininkų registrų įraše nurodyta, kad dovanojamos akcijos priklauso V. V. Dovanojimo sutarties sudarymo metu V. V. ir L. N. bendrovėje „Nipva" nuosavybės teise turėjo po 6 paprastąsias vardines akcijas ir 2 akcijas jie valdė bendrai. Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 14 str. 4 d. numatė, jog taip valdoma akcija į dalis nedalijama. CK 4.88 str. skelbia, jog tokio turto perleidimas buvo galimas tik esant bendraturčio sutikimui. Kadangi akcija nedalijama į dalis, o tai reiškia, kad ji L. N. ir V. V. buvo valdoma bendros jungtinės nuosavybės teise. Padovanodamas vieną bendrai valdomą akciją be jo, kaip bendraturčio sutikimo, atsakovas V. V. pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus (CK 4.88 str. 1 d.), todėl sutartis toje dalyje naikintina. Be to, CK 4.88 str. 3 d. nustato, kad bendraturtis neturi teisės perleisti kito asmens nuosavybėn bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimos savo dalies, kol ši dalis nebus nustatyta. Iš dovanojimo sutarties neaišku, kuri akcija liko atsakovui V. V., nes jos buvo išleistos ir apmokėtos per du kartus (anksčiau ieškovas ginčijo kitoje byloje šių akcijų perleidimą kitu pagrindu, nei yra iškelta ši byla).
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Byloje nustatė, jog 1997-08-04 steigiamajame susirinkime V. V. ir L. N. įsteigė UAB „Nipva“ ir įsigijo po 2 paprastąsias vardines akcijas, kurios kiekvienos vertė 10 000 Lt ir jas nutarė apmokėti pinigais bei turtiniais įnašais. Bendrovės akcininkų susirinkimų, vykusių 1997-09-11 ir 1999-03-15, nutarimais nutarta didinti įstatinį kapitalą, išleisti papildomai 3 ir 5 paprastąsias vardines akcijas, kurias lygiomis dalimis įsigijo V. V. ir L. N. (po 1,5 ir 2,5 akcijos). Akcijos yra apmokėtos. Nustatė, kad ieškovo ir atsakovo V. V. buvo susitarta turėti bendrovėje lygias akcinio kapitalo dalis, tarp jų ir bendrai valdomose dvejose akcijose. V. V. 2002-04-02 dovanojimo sutartimi, kaip nurodyta sutartyje, perleido jo turimas 7 akcijas sutuoktinei R. V. Iš įstatinio kapitalo didinimo, akcijų bendrovės įstatų pakeitimų registravimą atspindinčių dokumentų matyti, jog dovanojimo sutarties sudarymo dienai bendrovėje buvo 14 paprastų vardinių akcijų po 10 000 Lt nominalios vertės kiekviena. Jos priklausė po 6 akcijas ieškovui L. N. ir atsakovui V. V. ir 2 akcijos jų buvo valdomos bendrai lygiomis dalimis, nes kitų duomenų byloje nepateikta. CK 1.102 str. nustato, jog akcija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo ir kitas įstatymų nustatytas teises. ABĮ (įstatymo Nr.VIII-1835 redakcija) 41 str. nustato, kad akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. ABĮ 18 str. 3 d. nustato, kad akcija į dalis nedalijama. Jei viena akcija priklauso keliems savininkams, tai visi jos savininkai laikomi vienu akcininku. Akcijos suteikiamomis teisėmis naudojasi vienas iš savininkų pagal visų susitarimą, patvirtintą notariškai. Už akcininkų prievoles akcijos savininkai atsako solidariai. ABĮ konkrečiai neįvardija kokios bendros nuosavybės teise – daline ar jungtine tokios bendrai valdomos akcijos priklauso savininkams. Nurodė, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisė tai tokia teisė, kai bendrosios nuosavybės teisėje yra nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. To paties straipsnio 2 ir 3 d. numato prezumpciją, bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ABĮ 18 str. 3 d. nuostata, jog akcijos į dalis nedalijamos, nereiškia, jog bendrai valdoma akcija yra valdoma bendrosios jungtinės nuosavybės teises. Akcija suteikia jos savininkui (-ams), bendrovės įstatuose nustatytas teises bei pareigas. Nurodė, kad faktas, kai akcija priklauso keliems savininkams negali sukelti tokios situacijos, kad vienos akcijos bendrasavininkiai veiks bei spręs skirtingai, nes esant skirtingoms akcijos dalių savininkų nuomonėms tai neleistų suformuluoti vieningos akcininko valios, o tai paneigtų pačių akcijų suteikiamų teisių turinį ir jų prasmę. Teismas išaiškino, kad ABĮ 18 str. 3 d. numatyto apribojimo paskirtis yra užtikrinti, jog vieną akciją valdantys keli savininkai suformuluotų vienareikšmę nuomonę naudojantis akcijos teisėmis ir atliekant jos sąlygotas pareigas, bet juo nesiekiama išspręsti bendraturčių nuosavybės teisinio statuso klausimų. Nustatė, kad bendraturčiai buvo sutarę, jog jų dalys akcijose, tame tarpe ir bendrai valdomose, yra lygios, t. y. po 50 procentų. Padarė išvadą, kad dvi bendrovės akcijos ieškovo ir atsakovo R. V. buvo valdomos bendros dalinės nuosavybės teise. CK 4.78 straipsnis numato, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Pagal CK 4.79 str. nuostatas bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių. ABĮ 49 straipsnis nustatė specialias taisykles tokių akcijų perleidimui dovanojimo ar pardavimo būdu, o ABĮ 49 str. 10 d. nustatė, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkui negali būti duodamas sutikimas perleisti jo akcijas kitam asmeniui ar asmenims, kurie nėra šios uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, tik jei dėl akcijų perleidimo akcininkų skaičius uždarojoje akcinėje bendrovėje taptų didesnis, nei nustatyta šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje. Nurodyti įstatymai numatė apribojimus parduodant dalį bendrosios dalinės nuosavybės, bet tokių ar panašių apribojimų, išskyrus ABĮ 2 str. 5 d., nenumatė akcijų dovanojimo atveju. Dovanojimo sutartimi V. V. dovanojo jo turimas 7 bendrovės akcijas. Toks įrašas padarytas pagal notarei pateiktą akcininkų registro išrašą. Kadangi V. V. savo turėtų dviejų akcijų dalių nebuvo perleidęs, teismas padarė išvadą, jog tiek akcininkų registre, tiek dovanojimo sutartyje padarytas netikslus įrašas dėl perleidžiamų akcijų skaičiaus - perleidžiant visas V. V. turimas akcijas turėjo būti nurodoma, jog R. V. perleidžiamos 6 akcijos ir po pusę dar dviejų kitų akcijų. Nurodė, kad toks netikslumas neturi įtakos dovanojimo sutarties galiojimui visoje jos apimtyje, nes sandorio šalių valia yra aiški. Nustatė, kad atsakovas V. V. norėjo perleisti visas jo turimas akcijas, tame tarpe ir savo dalį bendrai su L. N. valdytose akcijose. Nors dovanojimo sutartyje nurodyta, jog V. V. dovanoja jam priklausančias 7 akcijas, bet pagal byloje esančius jų pasirašymo bei apmokėjimo už jas dokumentus, matyti, jog V. V. dovanojimo sutarties sudarymo metu priklausė 6 akcijos bei po pusę akcijos dvejose akcijose valdytose bendrai su L. N. Iš šių faktinių aplinkybių teismas nurodė, kad dovanojimo sutartyje dovanojimo objektas įvardytas netiksliai, bet nurodyta aplinkybė vertinama atsižvelgiant į tikruosius sandorio šalių ketinimus bei tikslus pagal sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.). Iš sutarties turinio akivaizdu, jog V. V. norėjo perleisti visą jo turėtą akcinį kapitalą, todėl formaliai netikslus akcijų sudėties nurodymas dovanojimo sutartyje, nepaneigia paties akcijos perleidimo fakto ir nedaro jo negaliojančiu. Nurodytą netikslumą teismas įvertino, kaip klaidą, nes, apskaitant akcijas, V. V. dalis dviejose akcijoje (po pusę kiekvienoje akcijoje) buvo sudėtos, o dvi pusės dviejų akcijų reiškia vieną, visą akciją. Taip skaičiuojant absoliučiais dydžiais V. V. įstatinio kapitalo turimos dalies dydis nesikeičia, bet keičiasi akcijų, kuriose buvo V. V. nuosavybėje, skaičius. Ieškovas nėra ginčijamo sandorio šalis, kuris sandorio šioje byloje nurodytu pagrindu neginčijo daugiau nei 6 metus. Teismas nurodė, kad atsakovės teiginiai esą akcijos neapmokėtos, nėra įrodyti. Byloje pateikti dokumentai leidžia teismui daryti išvadą, jog akcijos buvo įsigytos ir yra pilnai apmokėtos. Nurodė, kad ieškovas kitoje byloje dar 2007 m. ginčijo visų 7 akcijų perleidimo sandorį CK 6.66 str. pagrindu, bet ieškinys joje pirmosios instancijos sprendimu 2007-06-14 sprendimu buvo atmestas ir paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Nustatė, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino (10 metų), net jei apie sandorį būtų sužinojęs iš karto po jo sudarymo 2002 metais, todėl atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant ją nuo akcininko susirinkimo nutarimų priėmimo, nepagrįstas. Ne akcininkų susirinkimų nutarimai, o tik akcijų perleidimas ar kitoks jo turtinių teisų į dalį akcijų suvaržymas galėjo lemti ieškinio senaties termino pradžią. Teismas atmetė atsakovų motyvą, kad tarp tų pačių asmenų civilinė byla jau buvo išnagrinėta ir teismas negali pakartotinai spręsti dėl tos pačios dovanojimo sutarties pagrįstumo, nes iš civilinės bylos Nr.2-58-425/2007 duomenų matyti, jog L. N. dovanojimo sandorį ginčijo CK 6.66 str. pagrindu. Dabartinis ieškinys pareikštas nurodant kitą ieškinio pagrindą - dėl sandorio prieštaravimo imperatyviems įstatymo reikalavimams (CK 1.80 str.), kuris anksčiau nebuvo nagrinėtas, todėl nebuvo procesinių kliūčių ieškinį teismui priimti. Bylinėjimosi išlaidos paskirstė pagal CPK 93, 98 straipsnių reikalavimus, o priteistinų išlaidų dydį nustatė pagal CPK 98 str.2 d. taisykles ir vadovaudamasis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis „Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, įvertinęs teismo posėdžių trukmę, jų skaičių, atstovų atvykimo reikalingumą, ginčo ir rengimosi bylos specifiką, reikalavimų dydį bei kiekį ir į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas netinkamai išaiškino įstatymų nuostatas, kuriomis rėmėsi nustatinėdamas, kokia bendrąja nuosavybės teise šalims priklauso bendrovės akcijos, kurios buvo padovanotos. ABĮ konkrečiai neįvardija kokios bendrosios nuosavybės teise – daline ar jungtine bendrai valdomos akcijos priklauso savininkams. CK 4.73 str. nustato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Minėto straipsnio 2 ir 3 dalyse taip pat įtvirtinta, kad bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys lygios. ABĮ 18 str. 3 d. (įstatymo redakcija galiojusi 2002-04-02; ankstesnės įstatymo redakcijos 14 str. 4 d.; dabartinės 40 str. 5 d.) savo ruoštu nustato, kad akcija į dalis nedalijama. Taigi ši nuostata įtvirtina, jog keliems savininkams priklausanti viena akcija į dalis negali būti padalinta. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ABĮ 18 str. 3 d., konstatuodamas, kad nuostata, jog akcija į dalis nedalijama, nereiškia bendrai valdomos akcijos valdymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas akcijos nedalomumo principu rėmėsi tik aiškindamas akcijos savininkų teises bei pareigas, t. y., kad akcijos bendraturčiai turi suformuoti vieną valią, o ne reikšti skirtingas akcijos dalių savininkų nuomones. Toks aiškinimas yra netinkamas. Įstatymas numato dalinę arba jungtinę nuosavybę, tačiau vienu metu tas pats turtas negali būti valdomas ir bendrosios dalinės, ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai, kad akcija į dalis nedalijama, reiškia, jog konkrečios jos bendraturčių dalys negali būti nustatytos. Nesant galimybės nustatyti turto dalių, negalima ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė. Tokiu atveju viena akcija keliems savininkams gali priklausyti tik bendrosios jungtinės nuosavybės teisė. Iš to seka, jog ABĮ 18 str. 3 d. nuostata įtvirtina bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, kai viena bendrovės akcija priklauso keliems savininkams. Teismas aiškino šią teisės normą netinkamai ir netinkamai vertino L. N. bei V. V. argumentus ir motyvus. Teismas nurodė, kad bendraturčiai buvo sutarę, jog jų dalys akcijose, tame tarpe ir bendrai valdomose yra lygios, todėl konstatavo akcijų valdymą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tačiau bet koks susitarimas dėl priklausančių akcijos dalių negali būti teisėtas ir lemti dalinę nuosavybę, kai įstatymas akcijos padalinimą į dalis draudžia. Teismo motyvas, jog šalys buvo susitarę dėl konkrečių nuosavybės dalių ir dėl to jų akcijos valdomos bendrąja daline nuosavybe, yra nepagrįstas. Teismas netinkamai vertino šalių nurodytus argumentus ir motyvus dėl akcijos priklausymo keliems savininkams bendrąja jungtine nuosavybės teise (CPK 185 str.), netinkamai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymo ir CK nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą. CK 4.88 str. 1 d. nustato, kad daiktas, esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant bendraturčių sutikimui. Tokio sutikimo ieškovas L. N. dėl bendrai su atsakovu V. V. valdomų akcijų R. V. nepareiškė. Bendrai ieškovui ir atsakovui V. V. priklausančios akcijos negalėjo būti perleistos, akcijų dovanojimo sutartis yra toje dalyje naikintina ir apeliacinį skundą prašo tenkinti.
Apeliaciniu skundu atsakovas V. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti. Priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas netinkamai aiškino įstatymų nuostatas, kuriomis rėmėsi nustatinėdamas, kokia bendrosios nuosavybės teise – daline ar jungtine bendrai valdomos akcijos priklauso savininkams. ABĮ konkrečiai neįvardija, kokios bendrosios nuosavybės teise – daline ar jungtine bendrai valdomos akcijos priklauso savininkams. CK 4.73 str. nustato, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Minėto straipsnio 2 ir 3 dalyse taip pat įtvirtinta, kad bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys lygios. ABĮ 18 str. 3 d. (įstatymo redakcija galiojusi 2002-04-02; ankstesnės įstatymo redakcijos 14 str. 4 d.; dabartinės 40 str. 5 d.) savo ruoštu nustato, kad akcija į dalis nedalijama. Ši nuostata įtvirtina, jog keliems savininkams priklausanti viena akcija į dalis negali būti padalinta. Apylinkės teismas sprendime neteisingai aiškino ABĮ 18 str. 3 d., nustatydamas, kad nuostata, jog akcija į dalis nedalijama, nereiškia bendrai valdomos akcijos valdymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismas akcijos nedalomumo principu rėmėsi tik aiškindamas akcijos savininkų teises bei pareigas, t. y., kad akcijos bendraturčiai turi suformuoti vieną valią, o ne reikšti skirtingas akcijos dalių savininkų nuomones. Toks aiškinimas yra netinkamas. Įstatymas numato dalinę arba jungtinę nuosavybę, tačiau vienu metu tas pats turtas negali būti valdomas ir bendrosios dalinės, ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai, kad akcija į dalis nedalijama, reiškia, jog konkrečios jos bendraturčių dalys negali būti nustatytos. Nesant galimybės nustatyti turto dalių, negalima ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė. Tokiu atveju viena akcija keliems savininkams gali priklausyti tik bendrosios jungtinės nuosavybės teisė. Iš to kas pasakyta, darytina išvada, kad ABĮ 18 str. 3 d. nuostata įtvirtina bendrosios jungtinės nuosavybės teisę, kai viena bendrovės akcija priklauso keliems savininkams. Teismas netinkamai aiškino šią teisės normą ir netinkamai vertino ieškovo L. N. bei V. V. argumentus ir motyvus, kad šie bendraturčiai buvo sutarę, jog jų dalys akcijose, tame tarpe ir bendrai valdomose yra lygios, todėl konstatavo akcijų valdymą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tačiau bet koks susitarimas dėl priklausančių akcijos dalių negali būti teisėtas ir lemti dalinę nuosavybę, nes įstatymas akcijos padalinimą į dalis draudžia. Todėl teismo motyvas, jog šalys buvo susitarę dėl konkrečių nuosavybės dalių, dėl to jų akcijos valdomos bendrąja daline nuosavybe, yra nepagrįstas. Teismas netinkamai vertino šalių nurodytus argumentus ir motyvus dėl akcijos priklausymo keliems savininkams bendrąja jungtine nuosavybės teise, netinkamai aiškino ir taikė Akcinių bendrovių įstatymo ir CK nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą. CK 4.88 str. 1 d. nustato, kad daiktas (turtas), esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant bendraturčių sutikimui. Tokio sutikimo ieškovas L. N. dėl bendrai su atsakovu V. V. valdomų akcijų R. V. nepareiškė. Todėl bendrai ieškovui ir atsakovui V. V. priklausančios akcijos negalėjo būti perleistos, o akcijų dovanojimo sutartis yra toje dalyje naikintina ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė R. V. atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo L. N. ir V. V. apeliacinius skundus atmesti, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, kuriuo tinkamai išaiškino ir taikė sprendime nurodytus įstatymus, materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantas V. V. 2002-04-02, sudarydamas akcijų dovanojimo sutartį turėjo 7 visiškai apmokėtas vardines paprastąsias akcijas. Ji yra UAB „Nipva“ paprastų vardinių akcijų sąžininga įgijėja ir savininkė. Pagal CK 1.80 str. 4 d. turtas negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio asmens. Kad ji sąžiningai ir teisėtai įgijo nurodytas dovanotas 7 paprastąsias vardines akcijas nustatė teismai, išnagrinėję kitas bylas, kuriose ieškiniai dėl akcijų dovanojimo buvo atmesti, o teismų sprendimai yra įsigalioję ir tai skundžiamame sprendime nurodė apylinkės teismas.
Atsiliepimu į ieškovo L. N. apeliacinį skundą atsakovas V. V. nurodo, kad ieškovo apeliacinį skundą pripažįsta ir prašo Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti. Mano, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes netinkamai išaiškino ir taikė materialinė tesisės normas.
Atsiliepimu į ieškovo L. N. ir atsakovo V. V. apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB „Nipva“ nurodo, kad su apeliantų apeliaciniais skundais sutinka, pritaria jų skunduose nurodytiems motyvams ir prašo Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti. Nurodo, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes netinkamai išaiškino materialinė teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas.
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Iš byloje esamų įrodymų matyti, kad 1997-08-04 V. V. ir L. N. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę, kurios įstatinis kapitalas 40 000 Lt, suformuotas iš materialinių ir piniginių įnašų: V. V. įnešė 20 000 Lt, o L. N. perdavė bendrovei mikroautobusą 20 000 Lt vertės (b. l. 9). Abu nutarė bendrovės akcijas pasirašyti lygiomis dalimis – po dvi paprastąsias vardines akcijas. Akcininkai 1997-09-11 nutarė išleisti 3, 1999-03-15 – 5, o 1999-09-27 – 2 vardines paprastąsias akcijas, apmokėti jas lygiomis dalimis ir įsigyti atitinkamai po 1,5, 2,5 ir po 1 akcijas. Akcijas akcininkai apmokėjo lygiomis dalimis: 1997-09-11 išleistas 3 akcijas apmokėjo pinigais po 15 000 Lt kiekvienas; 1999-03-15 išleistas 5 akcijas L. N. apmokėjo statybinėmis medžiagomis 25 000 Lt vertės, o V. V. – pinigais, įnešdamas 25 000 Lt į bendrovės sąskaitą AB LTB Panevėžio skyriuje; 1999-09-27 išleistas 2 akcijas apmokėjo pinigais po 10 000 Lt kiekvienas (b. l. 10, 12, 23). Atsakovai V. V. ir R. V. 2002-04-02 sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią V. V. 7 UAB „NIPVA“ paprastąsias vardines akcijas dovanojo sutuoktinei R. V. Dovanojimo sutartis nenuginčyta (b. l. 6, 119–122).
Šalies argumentai
Apeliantai iš esmės nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvada, kad 2 paprastos vardinės akcijos yra akcininkų daline nuosavybe. Abu apeliantai teigia ir įrodinėja, kad šios akcijos yra bendroji jungtinė nuosavybė, nes jų dalys nenustatytos. Atsakovas V. V., dovanodamas akcijas be L. N. sutikimo, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas. Apeliantas nurodo, kad yra svarbu ir akcijų įsigijimo momentas, nes viena bendra akcija įsigyta 1997-09-11, o kita – 1999-03-15. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. nuostatas akcijos, parduotos po 1999-01-01 neapmokestinamos tik esant tam tikrom sąlygom. Todėl V. V. pažeidė L. N. interesus, kuriam prieš jo valią liko akcija įsigyta bendrai 1999-03-15 ir ją pardavęs jis turės vienas sumokėti gyventojų pajamų mokestį.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, nes byloje surinkti duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Įstatymas reglamentuoja, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra tuomet, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o jei šios dalys nenustatytos – preziumuojama, kad jos yra lygios (CK 4. 73 str.). Nei viename akcininkų protokole neįvardinta, kad akcijas jie įsigyja nelygiom dalim, priešingai, visuose nutarimuose konstatuojama, kad akcininkai akcijas pasirašo lygiomis dalimis, o bendrovės įstatuose įrašyta, kad bendrovės įstatinis kapitalas yra 140 000 Lt, padalintas į 14 vardinių paprastųjų akcijų (b. l. 24). Kiekvienas akcininkų apmokėjo savo dalį akcijų, bendrų mokėjimų už akcijas nebuvo. Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises (Akcinių bendrovių įstatymo 41 str.). Įvertinęs faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „NIPVA“ akcijas ieškovas ir atsakovas V. V. valdo dalinės nuosavybės teise ir teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Atsakovas V. V., 2002-04-02 sudarydamas dovanojimo sutartį, pateikė akcininkų registro išrašą kuriame pažymėta, kad jis turi visiškai apmokėtas 7 paprastąsias vardines akcijas. Būdamas bendrovės direktoriumi, V. V. šį išrašą pasirašė. Darytina išvada, kad būdamas bendrovės vadovu, jis gerai žinojo tikrąją jos padėtį ir kiekvieno akcininko dalį įstatiniame kapitale. Aplinkybę, kad V. V. tenka 1/2 dalis UAB „NIPVA“ akcijų, nustatė Panevėžio apygardos teismas 2007-03-08 nutartyje (b. l. 119–122) ir šalys jos neginčijo. Kad dovanojimo sutartyje nurodomas bendras akcijų kiekis, sandorio esmės nekeičia ir dėl to pagrįstai ir teisingai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles, nurodytas CK 6.193 straipsnyje, kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu. Atsakovas V. V., sudarydamas dovanojimo sutartį su sutuoktine, aiškiai išreiškė savo valią, t. y. dovanojo jam pagal akcininkų registro išrašą priklausančias 7 paprastąsias vardines akcijas (b. l. 6).
Akcijų dovanojimo sutartis, sudaryta 2002-04-02 tarp V. V. ir R. V., nepažeidė įstatymo, nepažeidžia ir L. N. interesų. Pagal Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 22 ir 23 punktų nuostatas neapmokestinamos pajamos už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus iki 1999 m. sausio 1 d.; už parduotus arba kitaip perleistus nuosavybėn vertybinius popierius, įsigytus po 1999 m. sausio 1 d., jeigu vertybiniai popieriai yra parduodami arba kitaip perleidžiami nuosavybėn ne ankščiau negu po 366 dienų nuo jų įsigijimo dienos. V. V. akcijas įsigytas 1997-09-11 ir 1999-03-15 dovanojo 2002-04-02, t. y. praėjus daugiau nei 366 dienom ir todėl L. N. interesai šios įstatymo taikymo atžvilgiu nepažeidžiami.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais, nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).
Iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 1 428 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme R. V. ir 10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 79, 92, 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. N., a. k. (duomenys neskelbtini), ir V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), po 714 Lt (septynis šimtus keturiolika litų) iš kiekvieno R. V., a. k. (duomenys neskelbtini), advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir po 5 Lt (penkis litus) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.