- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-11
- Bylos Nr.
- A-180-481-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Nijolė Piškinaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- K. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Neįgalumo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo
- Kategorijos
- 6.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Daliai Dičiūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos pensijos ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos jam priteisti nuo vaikystės neišmokėtą pinigų sumą 160 000 Lt ir padarytą moralinę žalą – 100 000 Lt. Patikslinęs skundą, pareiškėjas prašė iš Vilniaus I-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos priteisti nuo vaikystės neišmokėtą pinigų sumą – 160 000 Lt bei padaryta moralinę žalą – 100 000 Lt (b.l. 86). Nurodė, kad Vilniaus I-oji medicininės socialinės ekspertizės komisija pirmą kartą II invalidumo grupę jam nustatė 2002 m. gegužės 17 d. – iki 2003 m. birželio 1 d., invalidumo priežastis – bendrosios ligos. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno III-iosios medicininės socialinės ekspertizės komisijos 2004 m. spalio 6 d. išduotame invalidumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta invalidumo priežastis – susirgimas nuo vaikystės. Pareiškėjui nuo 2002 m. gegužės 17 d. iki 2003 m. balandžio 1d. jokios išmokos, susijusios su invalidumu, nebuvo mokamos, nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 1 d. skirta tik socialinės šalpos pensija – 121,50 Lt, nors, atsižvelgiant į pareiškėjo susirgimus nuo vaikystės, turėjo būti mokama 1 066,25 Lt. Pareiškėjo teigimu, nemokant jam priklausančių pinigų, jis negalėjo nusipirkti pakankamai maisto, vaistų, medikamentų, dėl to liga progresavo. Tokiu būdu jis patyrė ir moralinę žalą.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjui nuo 2002 metų buvo nustatomas invalidumas. 2004 m. spalio 6 d. Kauno III-oji medicininės socialinės ekspertizės komisija pareiškėją pripažino I grupės invalidu – visiškos negalios invalidu iki 2006 m. spalio 31 d., ir atstatė invalidumo pradžios laiką nuo 2004 m. liepos 1 d. Pagal Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės invalidumo nustatymo tvarkos 34.2 punktą, dėl ryškios kojų paraparezės jam pripažinta transporto išlaidų kompensacija nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2006 m. spalio 31 d., nurodyta invalidumo priežastis – nuo vaikystės. Paaiškinimo, kokiu pagrindu ir kokiais dokumentais vadovaudamasi Kauno III-oji medicininės socialinės ekspertizės komisija pakeitė invalidumo priežastį – nėra, kadangi nėra jokių duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas vaikystėje būtų sirgęs arba būtų buvęs pripažintas vaikystės invalidu (iki 16 m.). Pažymėjo, kad 2004 metų spalio mėnesį jau nebegaliojo teisės aktai, leidę nustatyti invalidumo priežastį – „nuo vaikystės“.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad tiek invalidumo pensijos, tiek šiuo metu netekto darbingumo pensijos mokamos asmenims, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas). Pagal šiuo metu galiojančio Pensijų įstatymo 4 straipsnį asmenims mokamos ir iki 2005 m. liepos 1 d. paskirtos invalidumo pensijos. Pareiškėjas nėra nurodęs, kad nuo 2004 m. spalio 6 d. iki šiol jam nebūtų mokama kaip I grupės visiškos negalios invalidui priklausanti invalidumo pensija. Iki 2004 m. spalio 6 d. pareiškėjui valstybinės medicininės socialinės ekspertizės įstaigos buvo nustačiusios II grupės invalidumą dėl bendrųjų susirgimų (nuo 2002 m. gegužės 17 d.), šie sprendimai įstatymų nustatyta tvarka nebuvo ginčyti ir yra galiojantys. Remiantis sprendimais dėl invalidumo lygio nustatymo, nustatyta tvarka pareiškėjui apskaičiuotas ir mokėtos pensijos dydis. Gaunamos pensijos, taip pat pašalpų dydžių pareiškėjas neginčijo. Pareiškėjui I invalidumo grupė nustatyta galiojant Sveikatos sistemos įstatymo 27 straipsnio 1 daliai, numačiusiai, kad ilgalaikio ir pastovaus darbingumo netekimo atvejais medicininė socialinė ekspertizė atliekama Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka. Tokia tvarka patvirtinta Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 226/49. Valstybinės medicininės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimai dėl invalidumo nustatymo galėjo būti skundžiami teismui. Pareiškėjas nei 2002 metų, nei 2003 metų sprendimų dėl II invalidumo grupės dėl bendrųjų susirgimų nustatymo neskundė. Nuo 2004 m. balandžio 6 d. įsigaliojus Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo Nr. 226/49 pakeitimui (priimtas 2004 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. V-158/A1-79), neteko galios minimu įsakymu patvirtintos tvarkos 38.4 punktas, numatęs, kad Valstybinė medicininės socialinės ekspertizės komisija nustato šiame punkte išvardintas invalidumo priežastis, taip pat ir ,,invalidumą nuo vaikystės“. Taigi nuo 2004 m. balandžio 6 d. įsigaliojo teisės akto nuostata, kad negali būti tokios invalidumo priežasties kaip invalidumas nuo vaikystės. Nepaisant to, pareiškėjo pateiktas invalidumo pažymėjimas, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos bylos Nr. 5854 duomenys patvirtina, kad Kauno III-oji medicininės socialinės ekspertizės komisija tokią invalidumo priežastį pareiškėjui nustatė. Šis sprendimas jo galiojimo laikotarpiu pareiškėjui sukėlė atitinkamas pasekmes – jam turėjo būti mokama atitinkamo dydžio neįgaliojo pensija. Tai, kad nuo 2004 metų spalio mėnesio pensijos dydis padidėjo, patvirtina pareiškėjo pateiktos Kauno m. savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių reikalų skyriaus pažymos apie pajamas (b.l. 13, 14, 15, 16). Šiuo periodu gautos pensijos dydžio pareiškėjas neginčija ir siekia, kad tokia pensija jam būtų išmokėta nuo pat vaikystės.
Teismas padarė išvadą, kad invalidumo pensijos nepriemokos pareiškėjui dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (iki jos įsteigimo – Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (jos reorganizavimas pradėtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A1-500 )) kaltės nesusidarė. Nenustatyta, kad 2002 ir 2003 metais pareiškėjui būtų buvęs nustatytas neteisingas invalidumo laipsnis ar priežastis – Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos sprendimai nenuginčyti. Nenustačius neteisėtų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos veiksmų, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės į pensiją, nėra ir Civilinio kodekso 6.271, 6.250, 6.249 straipsniuose nustatytų žalos atlyginimo pagrindų, taip pat ir pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Invalidumo pensijas (šiuo metu – netekto darbingumo) skiria ne Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai pagal asmens nuolatinę arba faktinę gyvenamąją vietą (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40, 42 straipsniai). Pareiškėjas nesikreipė į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių su prašymu išmokėti, jo manymu, susidariusią pensijos nepriemoką, šios institucijos veiksmų neskundžia. Teismas konstatavo, kad reikalavimas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti tenkinamas.
Teismas pirminiame pareiškėjo skunde pareikšto reikalavimo priteisti žalos atlyginimą iš Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos netenkino, konstatavęs, kad iš šios inspekcijos pateiktos Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolės 2002 m. rugsėjo 9 d. ataskaitos Nr. 222K ir tos pačios dienos sprendimo Nr. 222K (b.l. 32-42) matyti, kad ši institucija nei pareiškėjo invalidumo nustatymo, nei jo gaunamų socialinių išmokų klausimo nesprendė ir pagal savo kompetenciją spręsti negalėjo, todėl su nagrinėjamo ginčo dalyku neturi jokių sąsajų, ir joks žalos atlyginimas iš šios įstaigos ar iš valstybės dėl šios įstaigos aktų negalimas. Nurodomą reikalavimą teismas išsprendė, pažymėjęs, kad pareiškėjas jo nustatyta tvarka neatsisakė ir bylos šioje dalyje nutraukti neprašė.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą laikyti negaliojančiu ir nepagrįstu, iš Vilniaus I-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos priteisti nuo vaikystės neišmokėtą pinigų sumą – 160 000 Lt bei padaryta moralinę žalą – 100 000 Lt. Apeliaciniame skunde dėstomi tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
Apeliacinės instancijos teisme apeliantas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovų atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą: tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl jį (sprendimą) keisti ar naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 81, 86, 87 str.). Ginčo esmė – žalos (turtinės ir neturtinės), padarytos viešo administravimo subjekto neteisėtais veiksmais, atlyginimas. Tokiai atsakomybei atsirasti Civilinis kodeksas numato būtinų tam sąlygų visetą: neteisėtą pareigūnų veiką, t.y. netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą; žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes); priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos ir pareigūno kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai (įstatymo redakcija nuo 2001-07-01). Nesant bent vieno iš šių elementų, civilinė atsakomybė negalima. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė paties žalos (turtinės ir neturtinės) fakto (vieno iš pagrindinių būtinų civilinei atsakomybei atsirasti elementų) – nepateikė turtinę žalą patvirtinančių įrodymų (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str.), ir ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas skundą atmesti. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nenustatyta atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (po Vilniaus I-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos reorganizavimo) kaltės. Pareiškėjas kildina žalą iš buvusios Vilniaus I-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos veiksmų, pasireiškusių 2002 m. gegužės 17 d. nustatant jam (pareiškėjui) II invalidumo grupę iki 2003 m. birželio 1 d. dėl bendrųjų ligų ir nenustatant invalidumo priežasties – susirgimo nuo vaikystės, kas buvo konstatuota Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno III-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos 2004 m. spalio 6 d. išduotame invalidumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad konstatuotas susirgimas (kojų paraparezė) yra nuo vaikystės – neįrodytas. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno III-osios medicininės socialinės ekspertizės komisijos 2004 m. spalio 6 d. išduotame invalidumo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta tokia priežastis taip pat nepagrįsta įrodymais. Nėra pagrindo grįsti atsakovo Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos kaltę vien tuo, kad kitos Komisijos kitu laiku išduotame invalidumo pažymėjime nurodytas susirgimas kildinamas iš vaikystės, nesant kitų šį faktą ir Tarnybos pareigūnų veiksmų neteisėtumą pagrindžiančių įrodymų.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių ištyrė ir įvertino visas bylos faktines aplinkybes (ABTĮ 57 str. 6 d.).
Dėl atsakovo žalos atlyginimo byloje
Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, todėl atsakovu tokio pobūdžio bylose turi būti valstybė, atstovaujama Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos (CK 6.271 str. 1 d., 6.273 str. 1 d.). Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti tinkamą atsakovą ir jį atstovaujantį asmenį (ABTĮ 23 str. 2 d. 3 p.). Netinkamos šalies pakeitimas galimas tik pareiškėjo sutikimu (ABTĮ 54 str.). Byloje nustatyta, kad pirminiame skunde pareiškėjas atsakovu nurodė Valstybinę medicinos audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundą, pasinaudodamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi, įtraukė atsakovu valstybę, tačiau pareiškėjas tokios valios nepatvirtino ir patikslintame skunde pakeitė atsakovą, nurodęs juo kitą instituciją – Vilniaus I-osios medicininės socialinės ekspertizės komisiją (po reorganizacijos – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba) (b. l. 74, 86). Apeliaciniame skunde taip pat reikalavo žalos iš šio atsakovo, o apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad reikalauja žalos iš vieno atsakovo – Tarnybos, o ne iš valstybės. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjas (apeliantas) nesutiko su tinkamo atsakovo įtraukimu į bylą ir reikalavo žalos iš netinkamo atsakovo. Ši aplinkybė, be kitų jau minėtų, taip pat buvo pagrindas atmesti skundą pirmosios instancijos teisme ir pagrindas atmesti apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.