Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-764-498-2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-12-05
Bylos Nr.: 1A-764-498-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-20-2-00426-2008-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Olegas Šibkovas (pirm.), Algerdas Urbšys, Algimantas Smolskas
Kaltinamasis: K. K.
Nukentėjusysis: M. U., B. P.
Advokatai: Ričardas Girdziušas, Rūta Survilienė, Ramunė Remeikienė

Kategorijos

2.4.6Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-764-498-2013

Teisėjas Giedrius Endriukaitis Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00426-2008-7

(S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Algimanto Smolsko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Jūratei Plauskienei, išteisintajam K. K., jo gynėjai advokatei Ramunei Remeikienei, nukentėjusiajam M. U., jo atstovui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajam B. P., jo atstovei advokatei Rūtai Survilienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros, nukentėjusiojo B. P., nukentėjusiojo M. U. atstovo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. dėl kaltinimų padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. ir 233 str. 1 d., išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų B. P. ir M. U. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis apgaule J. K. naudai įgijo svetimą M. U. priklausantį turtą - UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), 100 paprastųjų vardinių 400 litų nominalios vertės akcijų, kurios sudaro 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, t.y. jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantu ir ilgainiui įgijęs bendrovės akcininko M. U. pasitikėjimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje M. U. su kitais UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyti reikalingais dokumentais pateikė pasirašyti iš anksto paruoštą 2008-08-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo -pardavimo sutartį, pagal kurią M. U. už 40 000 litų sumą perleidžia J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kurią M. U. K. K. apgaulės įtakoje, visiškai pasitikėdamas juo kaip verslo konsultantu, jo kompetencija, bei jo surašytu tekstu, jo neskaitęs pasirašė, nors realiai M. U. J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų nepardavė, su J. K. akcijų perleidimo klausimais nebendravo, iš J. K. 40 000 litų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas negavo, tokiu apgaulės būdu K. K. J. K. naudai įgijo 40 000 litų vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, padarydamas M. U. 40 000 litų materialinę žalą, t.y. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d.

Be to, K. K. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dėl to, kad jis siekė paveikti liudytoją, t.y. jis 2010-10-08 susitikimo su T. M. metu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, Vilniaus mieste, per šį asmenį siekė paveikti M. U., kuris ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00426-08 buvo apklaustas liudytoju, nurodydamas jog paveiks ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kad ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas, siekė paveikti liudytoją M. U., kad šis ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00426-08 metu, apklausiamas liudytoju atsiimtu pareiškimą ar pakeistų anksčiau duotus parodymus, taip pat vėliau, 2010-10-11 ir 2010-10-14 susitikimų su M. U. metu, (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste esančiame restorane „(duomenys neskelbtini)“, kuris ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00426-08 buvo apklaustas liudytoju, nurodydamas jog paveiks ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kad ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas, siekė paveikti liudytoją M. U., kad šis ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00426-08 metu, apklausiamas liudytoju pakeistų anksčiau duotus parodymus, t. y. nurodytų, kad jis J. K. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kad dėl šio sandorio jam pretenzijų neturi, t.y. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 1-ojo skyriaus prokuroras Marius Kuzminovas prašo panaikinti 2013-06-17 Kauno apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo K. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., 233 str. 1 d., bei priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti K. K. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 182 str. 2 d., 233 str. 1 d., ir paskirti jam už veiką, numatytą LR BK 182 str. 2 d. - 3 metų laisvės atėmimo bausmę, 233 str. 1 d. - 1 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmes subendrinti, vadovaujantis LR BK 63 str. 5 d. 2 p. ir paskirti galutinę bausmę 3 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose; tenkinti nukentėjusiųjų B. P. ir M. U. civilinius ieškinius.

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad teismas priimdamas nuosprendį padarė nepagrįstą išvadą kad nesurinkta įrodymų, jog K. K. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Nors teismas teigia, kad nukentėjusiųjų M. U. ir B. P. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, iš tikrųjų tai neatitinka tikrovės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu, abiejų nukentėjusiųjų parodymų esmė buvo ir liko ta pati - M. U. parodė niekada nepardavęs UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų ir net neketinęs jų parduoti kam nors kitam, išskyrus B. P., jis kategoriškai neigė pasirašinėjęs kokius nors su akcijų pirkimu pardavimu susijusius dokumentus. Jo pateikta versija yra logiška ir paaiškinama. Kaltinamasis perdavė jam pasirašyti šiuos dokumentus kartu su kitais dokumentais. Šią versiją patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Byloje pateiktas garso įrašas tarp K. K. ir M. U., kuriame M. U. sako „aš šito nedariau", K. K. atsako „galbūt..galbūt", „apačioj tvarkoj, o viršus..gal reikėjo kitą užrašyt datą", „sutvarkysiu ir Kaune", „pameni, kaip po tiltu pasirašinėjai., o tu skaitei?..", kito pokalbio metu K. K. primygtinai siūlo M. U. atsiimt pareiškimą (3 t., b.l. 1-32). Šis įrašas patvirtina ir kitą aplinkybę, kuriai teismas neskyrė tinkamo dėmesio - nors visas akcijų pardavimo sutarties tekstas spausdintas, data įrašyta ranka ir tai vėl atitinka minėto pokalbio tekstą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas itin kruopščiai išnagrinėjo nukentėjusiųjų įvairiu metu duotus parodymus. Akivaizdu, kad ne vieną kartą apklausinėjant liudytojus, atsižvelgiant į praėjusį laiką jų parodymuose gali būti neesminių skirtumų. Ikiteisminių tyrimų praktikoje dažnai pasitaiko, kad pirmosios apklausos nėra išsamios, nes reikia pakankamai staigiai nustatyti esmines įvykio aplinkybes, detaliau ir išsamiau apklausiant papildomų apklausų metu. Neesminiai prieštaravimai, atskirų aplinkybių interpretavimas šiuo konkrečiu atveju tik patvirtina faktą, kad niekas neketino klastoti, derinti liudytojų parodymų, jie buvo užrašomi tiksliai iš jų žodžių.

Skundo autoriaus tvirtinimu, kaltinamojo K. K. parodymai yra tikrai nenuoseklūs, o dažnai ir logiškai nepaaiškinami. Jis parodė įsteigęs įmonę, skyręs tam nemenką sumą pinigų ir šiuos pinigus bei įmonės valdymą patikėjęs iš esmės nepažįstamiems žmonėms. Nesuprantama, kodėl jis negalėjo to daryti pats ar bent pavesti savo pusseserei G. V.. Jis paaiškino tai daręs todėl, kad G. V. ir B. P. buvo pora, rengėsi kurti šeimą, todėl ir norėjęs jiems padėti. Bet tiek G. V., tiek B. P. patvirtino ilgą laiką iki tariamo 2008 metų akcijų perleidimo sandorio išsiskyrę, tačiau K. K. visiškai nieko dėl to nesiėmė. Tai dar keisčiau, įvertinus, kad bendrovė įsigijo nemaža turto. Toks „nerūpestingumas" gali būti paaiškinamas tik vienu argumentu - kaltinamasis nebuvo realus šio turto savininkas.

Dar keisčiau atrodo kaltinamojo parodymai apie B. P. ir jo artimiesiems labai ilgą laiką mokamą atlyginimą, nors jie, anot jo, beveik nieko nedirbo. Kodėl reikėjo mokėti M. U. 40 000 litų už akcijas, jei ne jis suformavo įstatinį kapitalą? Kaitinamasis teigė turėjęs sutartį, pagal kurią jis galėjo disponuoti visu UAB „(duomenys neskelbtini)" turtu, akcijomis. Tai kam jam reikėjo pirkti šias akcijas iš M. U.? Kodėl ši „sutartis" buvo sunaikinta? Teismas neatkreipė dėmesio į tokias svarbias aplinkybes, kad akcijų pirkimo pardavimo sutartis neatitiko visų keliamų reikalavimų, nors, kaip nustatyta, K. K. šiuose reikaluose buvo patyręs. Visiškai nenagrinėta, kad iš karto po tariamo akcijų pirkimo pardavimo buvo paimtos didžiulės paskolos, akcijas buvo bandoma perleisti tretiesiems asmenims.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymas nenustato kokių nors duomenų rinkimo principų privatiems subjektams. Kaip ir kitų duomenų atveju, turi būti vertinamas jų leistinumas ir sąsajumas su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis. Aukščiausiasis Teismas ne sykį pasisakė, kad tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai ar bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu. Galioja principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“. Todėl nesuprantamas teismo argumentas, kad nukentėjusysis M. U. turėjo visas galimybes ir pakankamai laiko tam, kad kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl įrodymų rinkimo BPK nustatyta tvarka. Niekas negalėjo jam drausti savo iniciatyva rinkti duomenis, Be to, jis nurodė aplinkybes, kad nežinojo, apie ką bus kalbama, dėl daromo poveikio buvo sutrikęs. Garso įrašų tekstas yra pakankamai aiškus ir negali būti nevertinamas vien dėl to, kad pateikta įrašo kopija. K. K. prašo T. M. daryti įtaką Mindaugui, kad šis atsiimtų pareiškimą, kito pokalbio metu K. K. primygtinai siūlo M. U. atsiimt pareiškimą, siūlo pats atsiimti pareiškimą jo atžvilgiu. Tai akivaizdūs nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 233 str. 1 d., požymiai.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis B. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013-06-17 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - K. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 182 str. 2 d., 233 str. 1 d.

Apeliantas teigia, kad Kauno apylinkės teismas 2013-06-17 nuosprendžiu išteisindamas K. K. pagal LR BK 182 str. 2 d., 233 str. 1 d. padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, vertindamas surinktus byloje įrodymus padarė neteisingą, neatitinkančią faktinių bylos aplinkybių, išvadą, kas sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį. Nukentėjusysis nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus apie jam žinomas bylos aplinkybes. Nuo nusikaltimo padarymo iki bylos nagrinėjimo praėjo daug laiko, kas galėjo įtakoti jo parodymų nuoseklumą, tačiau esmines bylos aplinkybes jis aiškino nuosekliai, dėl ko teismas neteisingai nurodė, jog jo parodymai tarpusavyje yra prieštaringi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo išvada, jog jo bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)" įkūrimo metu jis K. K. nepažinojo, yra neteisingi, prieštarauja jo parodymams duotiems tiek teisme, tiek tyrimo metu. Tiek jis, tiek M. U. byloje konkrečiai nurodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)" kūrė savo lėšomis ir bendrovės įkūrimo metu K. K. nepažinojo, šie jų parodymai nebuvo nuneigti. K. K. byloje pateiktos fotonuotraukos negalėjo būti teismui vada prieiti priešingos išvados, nes iš pateiktų fotonuotraukų nėra aišku nei kur, nei kuriais metais jos buvo darytos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo jo nurodyta aplinkybe apie tai, jog jis ketindamas iš M. U. įsigyti UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas bendrovės buhalterinius dokumentus pateikė K. K. kaip konsultantui, siekdamas atklikti UAB „(duomenys neskelbtini)" veiklos auditą. Teismui abejonę sukėlusi aplinkybė apie tai, jog UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų perdavimo K. K. metu nebuvo pasirašyta nei sutartis, nei priėmimo-perdavimo aktas negalėjo įtakoti išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Iki nusikaltimo padarymo jį su K. K. siejo pasitikėjimo santykiai, jis ne kartą yra kreipęsis į jį pagalbos ir pastarasis jį konsultuodavo, kas būtent ir vėliau, įgijus jo pasitikėjimą, sudarė sąlygas K. K. jo atžvilgiu įvykdyti nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog K. K. aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, ruošė ir sudarinėjo svarbius sandorius, teisme išsamiai apibūdino įmonės veiklą, prieštarauja bylos nagrinėjimo metu ne tik jo, bet ir M. U. ir net pačio K. K. duotiems parodymams. Nuo jo pareiškimo pateikimo policijos įstaigai dienos tiek UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorė G. V., tiek naujoji akcininke J. K. ne vieną kartą teikė skundą su prašymu išreikalauti iš jo UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentus, antspaudą, nes anot pareiškėjų jų žinioje yra tik UAB „(duomenys neskelbtini)" registracijos pažymėjimas, steigimo sutartis, bendrovės įstatai, akcininkų sprendimai ir UAB „(duomenys neskelbtini)" išduotas antspaudas Nr.l. Pareiškėjų teigimu visi svarbiausi ir pagrindiniai UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentai liko jo žinioje. Pats K. K. ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau teisme nurodė, jog visi bendrovės pagrindiniai dokumentai buvo jo žinioje ir kaip teigė savo skunduose dėl to įmonė negali vykdyti veiklos.

Teismas neteisingai vertino bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų K. K. sutuoktinės J. K., pusseserės G. V. ir tetos A. P. parodymus, neatkreipdamas dėmesio į tai, jog šios liudytojos yra artimos K. K. giminaitės ir suinteresuotos bylos baigtimi. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo išvada apie tai, jog K. K. įnešė lėšas, reikalingas UAB „(duomenys neskelbtini)" įstatiniam kapitalui formuoti, prieštarauja byloje esantiems oficialiems rašytiniams įrodymams, o būtent bankiniams kvitams iš kurių akivaizdu, jog tiek įmonės įregistravimą, tiek įstatyminį kapitalo suformavimą atliko būtent M. U. ir priešingų duomenų byloje nėra.

Be to, pirmosios instancijos teismas vertindamas atsiskaitymo su M. U. faktą už UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas neva parduotas J. K. tinkamai neįvertino aplinkybės, jog J. K. ir K. K. aiškindamas apie akcijų iš M. U. įsigijimą davė skirtingus tarpusavyje parodymus, nors anot apklaustųjų abu tuo pačiu metu dalyvavo sandorio sudaryme.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų A. P. ir M. V. parodymų, kaip nesusijusių su K. K. inkriminuojamos veikos padarymu, nes šie liudytojai: A. P. teisme patvirtino apie UAB „(duomenys neskelbtini)" veiklą, veiklos organizavimą, būstinės pakeitimo aplinkybes, ir šias aplinkybes parodė visiškai priešingas nei nurodė K. K., o liudytoja M. V. tiesiogiai parodė apie tai, kaip K. K. darė jai poveikį, siekdamas M. U. paveikti atsiimti pareiškimą iš policijos įstaigos.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai nevertino liudytojo T. M. parodymų apie jam K. K. darytą spaudimą, jog jis paveiktų M. U. ir priverstų šį atsiimti pareiškimą prieš K. K.. Kadangi teismas nenustatė liudytojo T. M. asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymų davimo metu liudytojas prisiekė byloje duoti teisingus parodymus, vien aplinkybė, jog liudytoją ir nukentėjusįjį M. U. sieja giminystės ryšiai nebuvo pagrindas teismui nevertinti šio liudytojo parodymų, juolab, jog teismas tikėdamas K. K. parodymais šiuos grindė liudytojų J. K., G. V. ir A. P. parodymais, kurios taip pat yra artimame ryšyje su K. K..

Kauno apylinkės teismas 2013-06-17 nuosprendžio priėmimo metu buvo šališkas, nes vadovavosi tik. K. K. kaltę paneigiančiais įrodymais, neteisingai vertindamas tiek jo, tiek M. U. duotus paaiškinimus, visiškai nevertindamas jų prašytų apklausti liudytojų nurodytų esminių aplinkybių. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos metu jis buvo pateikęs visą eilę prašymų, tačiau teismas visą bylos nagrinėjimą jo prašymus atmetinėjo tuo pažeisdamas įrodymų leistinumo taisykles, kas vėliau sukliudė teismui įsigilinti į bylos aplinkybes ir neleido priimti teisingo nuosprendžio. Jo ir M. U. nurodytos aplinkybės apie K. K. kaltinimą buvo visiškai priešingos K. K. nurodytoms aplinkybėms, tačiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas neišnaudojo visų įstatyme įtvirtintų galimybių šiuos prieštaravimus pašalinti ir tokiu būdu byloje nustatyti objektyvią tiesą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo M. U. atstovas advokatas Ričardas Girdziušas prašo Kauno apylinkės teismo 2013 06 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti. Priimti naują apkaitinamąjį nuosprendį ir pripažinti K. K. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 2 d., 233 str. 1 d., bei visiškai patenkinti nukentėjusiojo M. U. civilinį ieškinį.

Apeliantas teigia, kad tai, kas buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, duoda pagrindą galvoti, jog K. K. savo veiksmais pažeidė baudžiamąjį įstatymą. Nukentėjusysis M. U. nuosekliai tvirtino, kad jis niekada neketino UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas perleisti J. K. arba pačiam K. K. ir niekada su pastaraisiais dėl to nesiderėjo, savo valios sudaryti tokį sandorį neišreiškė nei veiksmu, nei žodžiu, nei galų gale tylėjimu. Byloje nėra faktinių duomenų, paneigiančių tokią nukentėjusiojo poziciją. Tai rodo, jog nebuvo nustatytas vienas iš esminių sandorio dalykų - valinis akcijų pirkimo-pardavimo sandorio momentas. Įrodomoji baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad apie tai, jog jis nebeturi bendrovės akcijų, M. U. sužinojo tik po to, kai tas akcijas iš jo nupirkęs B. P., sandorį norėjo įregistruoti VĮ „Registrų centras". Iš to matosi, kad nukentėjusysis net neketino savo noru sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.

Baudžiamojoje byloje yra, kaip nustatė vieni iš parašus tyrusių specialistų, M. U. pasirašyta 2008 08 29 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, jog tą dieną nukentėjusysis už 40000 Lt visas UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas pardavė J. K.. Ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis nepadarė nusikalstamos veikos, kad vien dėl to jį galima išteisinti.

Apelianto manymu, K. K. baudžiamojoje byloje yra akivaizdūs sukčiavimo piktnaudžiaujant pasitikėjimu požymiai, kuriuos patvirtina įvairūs faktiniai duomenys.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas formaliai nuosprendyje aptarė pakankamai ilgą M. U. ir K. K. bendravimo periodą, tačiau analizuodamas konkrečios nusikalstamo veikos padarymo aplinkybes nekreipė dėmesio nei į iki sutarties pasirašymo, nei po jos buvusius įvykius ir nevertino jų kaip K. K. kaltę patvirtinančių duomenų.

Apylinkės teismas analizavo byloje esančius įrodymus, bet ta analizė buvo kryptinga, o pasirinktoji kryptis buvo perdėm palanki kaltintajam.

Šalies argumentai

Apeliantas mano, kad K. K. byloje buvo užtektinai daug įrodymų, jog galima būtų padaryti nekeliančią abejonių išvadą, kad K. K. apgaule J. K. naudai užvaldė kaltinime nurodytas akcijas. K. K. kaltę patvirtino tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai, kurių buvo gerokai daugiau nei tiesioginių, tačiau ir ši aplinkybė nerodo, jog apskritai buvo neįmanoma konstatuoti buvus nusikalstamą veiką.

Pagrindinis tiesioginių įrodymų, kaltinančių K. K. apgaule J. K. naudai užvaldžius UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas, šaltinis - nukentėjusiojo M. U. parodymai apie tai, kad jis bendrovės akcijų J. K. nepardavė ir už jas iš J. K. 40000 Lt negavo, jog negali tiksliai pasakyti, kada ir kaip akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje atsirado jo parašas, kad akcijos buvo užvaldytos apgaule.

M. U. parodymuose galima pamatyti tam tikrą nenuoseklumą, nedidelius nesutapimus tarp jo ir kito nukentėjusiojo B. P. parodymų, tačiau tie parodymų trūkumai nėra esminiai sprendžiant K. K. kaltės klausimą.

Skunde nurodoma, kad M. U. niekada nekalbėjo nei apie itin draugiškus jo santykius su K. K., nei neigė pažinojęs ar bendravęs su kaltinamuoju. Skundo autorius nemano, kad nukentėjusiųjų ir kaltinamojo pažinties laikas, bendravimo intensyvumas gali parodyti, kad K. K. negalėjo savo sutuoktinės naudai apgaule užvaldyti UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų. Šiuo atveju teismui daugiau dėmesio reikėjo skirti nustatymui aplinkybių, ar norėjo M. U. parduoti UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas J. K., ar sąmoningai pasirašė akcijų pirkimo pardavimo sutartį ir ar gavo sutartyje minimą pinigų sumą.

Atmesdamas nukentėjusiojo parodymus, teismas tokią poziciją argumentavo ir tuo, jog B. P. ikiteisminio tyrimo metu pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų sertifikate (akcijų išleidimo diena - 2000 02 07) nurodyta, kad akcijų savininkas M. U. gyvena Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors tuo laiku M. U. gyveno Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) , ką patvirtina 2000 01 21 kvito apie 500 Lt sumokėjimą už įmonės įregistravimą kopija. Apelianto manymu, šie duomenys taip sureikšminti buvo be pagrindo. Nuosprendyje aptarta informacija gali tik įrodyti, jog akcijų sertifikate nurodytas neteisingas akcijų turėtojo adresas arba kad sertifikate parašyta ne ta data, kada sertifikatas iš tikrųjų buvo užpildytas, bet šie duomenys jokiu būdu nerodo, jog M. U., sakydamas, kad niekada gera valia nepardavė J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų, kalba netiesą. Adresas akcijų sertifikate nedaug turi bendro su prieš nukentėjusįjį įvykdyta apgaule.

Nukentėjusysis sutiko, kad pasirašė sprendimus dėl įmonės vadovų atleidimo ir paskyrimo, padarė juose rankraštinius įrašus, bet tai nereiškia, jog jis, sakydamas, kad nepasirašinėjo akcijų pardavimo sutarties, duoda melagingus parodymus arba kad ją pasirašė lygiai taip pat, kaip ir vienintelio akcininko sprendimus. Juk net ir kaltinamasis pareiškė, jog sutartis pasirašyta ir pinigai sumokėti ne prie notaro biuro ar jame, bet J. K. bendrovėje „(duomenys neskelbtini)", o M. U. ikiteisminio tyrimo metu nėra minėjęs, kad būtų buvęs 2009 08 29 tos įmonės būstinėje. Tiesa, apylinkės teismo nuosprendyje tvirtinama, jog teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad M. U. 2008 08 29 lankėsi J. K. biure (duomenys neskelbtini), tačiau toks teiginys nėra visiškai tikslus. Faktiškai teisiamajame posėdyje M. U. tik pasakė, jog galėjo lankytis UAB „(duomenys neskelbtini)" kontoroje, tačiau kategoriškai netvirtino, kad būtent 2008 08 29 buvo nuvykęs į (duomenys neskelbtini)esančią įmonės būstinę. Be to, jis paaiškino, kad J. K. įmonėje nepasirašinėjo jokių dokumentų.

Pateikimas M. U. pasirašyti net keleto skirtingų dokumentų tik parodo, jog buvo meistriškai pasinaudota arba savaime susidariusia, arba specialiai sukurta situacija. B. P. tuo metu nebuvo, nes jis negalėjo atvykti į susitikimą notaro biure, o G. V. buvo prie notarų biuro, todėl nieko keisto, kad M. U. galėjo pasirašyti iš anksto K. K. paruoštus net kelis sprendimus B. P. atleisti, o G. V. paskirti įmonės vadove. Kada paaiškėjo, jog tam, kad galėtų atlikti atstovaujamos įmonės vardu atitinkamus veiksmus, G. V. turi būti VĮ „Registrų centras" įregistruota kaip bendrovės direktorė, tačiau direktorium ir toliau buvo įregistruotas B. P., kuris negalėjo atvykti į notaro biurą, tuomet atsirado du sprendimo Nr. 3 variantai, kuriuos, beje, taip pat parengė ne kas nors kitas, bet K. K.. Pagal vieną sprendimą Nr. 3 vienintelis akcininkas M. U. 2008 08 27 nusprendė atleisti nuo 2008 08 27 UAB „(duomenys neskelbtini)" direktorę G. V. ir nuo 2008 08 28 paskirti save nauju bendrovės direktorium, be to, šiame sprendime yra rankraštinis M. U. prierašas, jog direktoriumi jis save paskiria iki 2008 rugsėjo 1 d. ir kad taisymu tikėti, bei M. U. parašas. Pagal kitą jau visų akcijų savininko M. U. sprendimą Nr. 3, kuris priimtas 2008 08 29 ir kuriame svarstytas klausimas dėl laikinai direktoriaus pareigas einančio asmens paskyrimo, M. U. paskiria save laikinai eiti UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pareigas ir padaro rankraštinį prierašą, jog iki 2008 rugsėjo 1 d., bei patvirtina, kad taisymu tikėti, ir pasirašo. Iš bylos medžiagos matosi, jog visus tų dokumentų ruošinius iš anksto parengė K. K., kad visi jie buvo pasirašyti 2008 08 29, nors juose yra nurodytos įvairios datos.

Iš bylos medžiagos matosi, kad K. K. buvo gerai informuotas apie UAB „(duomenys neskelbtini)" veiklą, tačiau tai nereiškia, jog jis ir buvo realusis tos bendrovės savininkas. Informaciją apie tą įmonę jis galėjo gauti konsultuodamas bendrovės direktorių B. P., bendraudamas su jos buhalterinę apskaitą tvarkiusiais jam artimais žmonėmis: teta, pussesere, galų gale iš įmonės dokumentų, kurie buvo pateikiami jo konsultacinei įmonei, vėliau tvarkiusiai UAB „(duomenys neskelbtini)" apskaitą, iš dokumentų, kuriuos jam perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)" administracijos vadovas audito atlikimui. Akivaizdu ir tai, kad byloje nėra jokių dokumentinių K. K., kaip tikrojo bendrovės savininko, pėdsakų. Bylos dokumentai rodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)" įsteigė M. U., jog jis suformavo įstatinį kapitalą. Be to, ir faktinės bylos aplinkybės liudija, kad visais atvejais, kai reikėdavo vienintelio akcininko sprendimų, juos turėdavo pasirašyti ne kas kitas, o M. U..

Byloje nustatyta, jog K. K. naudojosi net dviem UAB „(duomenys neskelbtini)" priklausančiomis transporto priemonėmis, tačiau ši aplinkybė vis dėlto neliudija, kad K. K. galėjo disponuoti bendrove ir jos turtu kaip savo nuosavybe. Nukentėjusysis B. P. paaiškino, kodėl kaltinamajam buvo leista naudotis bendrovės turtu, ir tas aiškinimas pakankamai įtikinantis.

Tiesa, kaltinamasis ir vėlgi tik jo aplinkos žmonės kalbėjo apie kažkokią sutartį, pagal kurią K. K. atseit galėjo valdyti įmonę, galėjo disponuoti jos akcijomis, tame tarpe galėjo jas parduoti ir pan. Tačiau byloje minimi įvykiai byloja, jog nieko panašaus kaltinamasis neturėjo. Negana to, kad ta sutartis niekur nebuvo įregistruota, byloje apskritai nėra jokios informacijos, jog ji bent kartą buvo panaudota.

Bylos aplinkybės rodo, kad tik J. K. tapus akcijų savininke, buvo didinamas įmonės įstatinis kapitalas, buvo imama paskola, kuri panaudota ne bendrovės reikmėms ir pan. Šie raktai patvirtina, jog realiai kaltinamasis, neužvaldęs UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijų, negalėjo atlikti tų veiksmų, kuriuos atliko jo žmonai tapus vienintele akcininke. Iš to darytina išvada, kad nebuvo jokios sutarties, patvirtinančios K. K., kaip vienintelio bendrovės savininko, statusą.

Dar mįslingesnės sutarties išnykimo aplinkybės. Duodamas parodymus 2008 10 16 K. K. paminėjo, kad turėjo M. U. pasirašytą sutartį dėl įmonės valdymo ir disponavimo, tačiau nieko nekalbėjo apie tos sutarties sunaikinimą, o 2009 02 13 apklausoje jis nurodė, jog buvo sutartis, kuri suteikėjam teisę naudotis turtinėmis ir neturtinėmis akcininko teisėmis, bet tuose parodymuose jis jau pažymėjo, kad po akcijų perleidimo sutarties pasirašymo ankstesnę sutartį jie suplėšė. Liudydamas 2009 05 26 K. K. nurodė, jog gavęs iš jo tą sutartį, M. U. ją suplėšė. Apklausiamas 2011 05 25 kaip įtariamasis K. K. iš pradžių pasakė, kad tą sutartį jie sunaikino, o vėliau pareiškė, jog sutartį grąžino M. U..

Žemesnės instancijos teismas

Kalbėdamas apie tą sutartį apylinkės teisme K. K. jau pareiškė, kad buvo trys sutarties, kurią yra mačiusios J. K. ir G. V. motina, o pati G. V. tik apie ją girdėjusi, egzemplioriai, jog vieną turėjo jis, vieną - M. U. bei dar vieną - B. P., kad jis sunaikino savąjį egzempliorių. Teismui kažkodėl nekilo klausimas, kokį tikslą turėjo K. K. perduodamas jam priklausiusį egzempliorių M. U., kodėl reikėjo jį sunaikinti, jeigu buvo likę dar du tos sutarties egzemplioriai.

Pasakodama apie plačius įgaliojimus K. K. suteikusią sutartį 2008 10 17 apklausoje, J. K. parodė, jog ji nebuvo mačiusi nei koks tai dokumentas, nei kokia jo forma, tačiau atseit girdėjo, kaip jos sutuoktinis bei M. U. nutarė tą dokumentą sunaikinti, ir jį suplėšė. Analogiškai apie tą pačią sutartį liudytoja aiškino ir 2009 02 13 apklausoje. Teisiamajame posėdyje J. K. papasakojo, kad tarp M. U. ir jos vyro buvo pasirašyta sutartis, jog įmonės oficialus akcininkas buvo M. U., bet jos sutuoktinis turėjo teisę tą bendrovę valdyti, tačiau kai buvo pasirašyta akcijų perleidimo sutartis, K. K. tą dokumentą išsitraukė bei parodė M. U., po ko jie tiesiog nusprendė jį sunaikinti, nes nebeliko prasmės.

Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio nei į K. K. parodymuose apie sutartį esančius prieštaravimus, nei į prieštaravimus, esančius jo ir liudytojos J. K. parodymuose, neįvertinojo parodymų loginiu aspektu.

Liudytoja G. V. 2008 11 10 apklausoje parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)" įkūrėjos pusbrolis K. K., tačiau vieninteliu akcininku tapo M. U.. Anot liudytojos, tai buvo padaryta jiems tarpusavyje susitarus, tačiau jai nežinoma, kaip buvo įformintas toks susitarimas. Duodama parodymus 2009 06 05 bei 2011 12 30 G. V. nieko nepasakojo apie kažkokį susitarimą tarp K. K. ir M. U.. Tik teisiamajame posėdyje liudytoja pareiškė, jog žino, kad tarp M. U. ir K. K. buvo pasirašytas dokumentas, kurį ji netgi matė 2000 metais, kuriame buvo parašyta, jog savininkas yra K. K., kuriam viskas priklauso, o akcininkas - M. U.. Nors buvo akivaizdu, kad liudytoja pakeitė ankstesnius savo parodymus ir papasakojo apie kaltinamajam naudingus dalykus, teismas į tokią situaciją dėmesio neatkreipė, parodymų pakeitimo neaptarė, kaip neaptarė ir prieštaravimo tarp jos bei K. K. parodymų.

Susidaro įspūdis, jog apylinkės teismas, vertindamas asmenų parodymus, taikė nevienodus kriterijus. Nukentėjusiųjų parodymams buvo iškelti nepagrįstai dideli reikalavimai, tuo tarpu į kaltinamojo ir jam palankius parodymus davusių asmenų, kurie buvo su juo susiję giminystės ar šeiminiais ryšiai, pasakojimus buvo žiūrima daug atlaidžiau. Juk jeigu tokia sutartis būtų buvusi ir jeigu K. K. būtų buvęs realusis bendrovės savininkas, jis pats galėjo priimti sprendimus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)" administracijos vadovo, dėl akcijų perleidimo ir pan. Dabar gi byloje esantys duomenys rodo, jog M. U. turėjo susitikinėti su K. K., pasirašinėti įvairius dokumentus ir t. t. Galų gale 2008 08 29 įvykiai notaro biure irgi liudija, jog tuo metu K. K. įgyvendino savo planą užvaldyti bendrovės akcijas, o jo pasakojimai apie tai, kad jis buvo tikrasis bendrovės savininkas, jog jis galėjo disponuoti įmonės akcijomis, tebuvo tik noras suklaidinti iš pradžių tyrėjus, o po to ir teismą. Juk žmogus, kaip jis aiškino, turintis teisę valdyti bendrovę ir disponuoti akcijomis, galėjo ir be M. U. priimti tuos pačius sprendimus, kuriuos pasirašė nukentėjusysis, galėjo perleisti įmonės akcijas tretiesiems asmenims. Kadangi K. K. to nepadarė, peršasi išvada, kad pasakojimais apie tą sutartį buvo siekiama tik pateisinti versiją, pagal kurią M. U. be jokių ginčų ir derybų neva perleido akcijas J. K..

Iš byloje esančių dokumentų matosi, jog sprendimas Nr. 2, kurio yra keli variantai, atleisti B. P. iš UAB „(duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigų ir paskirti direktore G. V. priimtas 2008 08 26, tačiau iš M. U., B. P. ir net G. V. parodymų galima manyti, kad tą sprendimą M. U. pasirašė 2008 08 29, kada buvo pakviestas atvykti į notaro biurą, kur pasirašinėjo ir kitus sprendimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad niekuo neparemtas K. K. aiškinimas, jog M. U. nežinia kur sprendimą atleisti B. P. ir direktore paskirti G. V. pasirašė 2008 08 26, kad tą pačią dieną B. P. buvo pranešta apie jo atleidimą. Apklausiamas 2011 05 25 įtariamasis K. K. parodė, kad vykdami pas notarę jie atseit nebuvo pasiėmę M. U. sprendimo atleisti B. P. iš direktoriaus pareigų, todėl vietoje buvo pasirašytas dar vienas toks sprendimas. Tai rodo, jog sprendimas dėl B. P. atleidimo galėjo būti pasirašytas tik 2008 08 29. Žinant šios bylos atsiradimo priežastis sunku patikėti, kad B. P., sužinojęs 2008 08 26, jog yra atleistas iš direktoriaus pareigų, būtų susitaikęs su tokiu sprendimu, be ginčo būtų perdavęs K. K. pastarojo išvardytus UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentus ir antspaudą. Net ir K. K. teisme pripažino, kad B. P. turėjo pretenzijų dėl kompensacijos. Apie tai, jog realiai įvykiai klostėsi ne taip, kaip apie juos pasakojo K. K., galima manyti ir iš to, jog net ir kaltinamasis pripažino, kad B. P. dalies pakankamai svarbių UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų jam neperdavė. Kaip rodo bylos medžiaga, dėl jų buvo rašomi raginimai, buvo kreiptasi į teismą. Ši aplinkybė leidžia galvoti, jog vis dėlto teisus buvo B. P., pasakodamas apie tai, kaip iš tikrųjų dalis bendrovės dokumentų atsirado pas K. K.. Galų gale net ir akcijų pirkimo-pardavimo sutarties forma leidžia manyti, kad viskas buvo daroma paslapčia, naudojant apgaulę.

Apie tai, kad vienintelio akcininko sprendimas atleisti B. P. iš UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pareigų buvo pasirašytas ne 2008 08 26, o 2008 08 29, galima spręsti iš liudytojos J. K. parodymų, duotų 2009 02 13. Šioje apklausoje ji pažymėjo, jog direktorių atleidimo ir paskyrimo klausimus sprendė jos sutuoktinis bei M. U., kad apie tai, jos žiniomis, buvo kalbama susitikimo notaro biure metu.

Liudytoja G. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji buvo nuvykusi prie notarų biuro, jog būtent susitikimo prie notarų biuro metu K. K. pasakė M. U., kad ji bus bendrovės „(duomenys neskelbtini)" direktore, tačiau darbo sutartis su ja nebuvo pasirašyta, įmonės dokumentai

perduoti taip pat nebuvo. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad M. U. galėjo būti įtikintas dėl jo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, sprendimų laikinumo, nes visko reikėjo tik tam, kad galima būtų sutvarkyti formalumus notarų biure. Faktas, jog su direktore nebuvo pasirašoma darbo sutartis, jai nebuvo perduodami bendrovės dokumentai, galėjo demonstruoti, kad ji direktore paskiriama tik tam kartui. Teisiamajame posėdyje liudytojos parodymai pasikeitė ir tapo ženkliai palankesni kaltinamajam. G. V. pirmosios instancijos teisme paliudijo, kad, kiek jai žinoma, 2008 08 25 K. K. buvo susitikęs su M. U. ir kalbėjo, jog nori B. P. keisti, o M. U. su tuo sutiko, todėl M. U. ją paskyrė direktore, o B. P. atleido. Dar ji paaiškino, kad 2008 08 28 buvo atvažiavusi į Vilnių susitikti su M. U. ir K. K., jog tada M. U. minėjo, kad jaučia didelį spaudimą iš B. P., ir sakė, jog nenori niekur veltis. Pasak liudytojos, jie susitiko dėl to, kad reikėjo eiti į notarinę kontorą atlikti veiksmą. Kadangi, anot G. V., ji tuo metu nebuvo įregistruota VĮ „Registrų centras" direktore, jie parašė, jog M. U. dviem dienom paskiriamas direktorium, nes to reikėjo sandorio įforminimui, ir nuėjo pas notarą.

Paminėtos aplinkybės, priešingai nei rašoma išteisinamajame nuosprendyje, netiesiogiai patvirtina, kad tuose įvykiuose, kada reikėjo greitai pasirašinėti net kelis skirtingus sprendimus, apie kurių turinį nebuvo žinoma, nes pats K. K. teisme pasakė, jog M. U. pakvietė tik tada, kai iš notaro sužinojo, jog reikalingas akcininkas, kuriuos parengė kaltinamasis, kuriuose pagal specialisto išvadą jau galėjo būti užspaustas bendrovės antspaudas, kada nebuvo laiko gilintis, kas juose parašyta, galėjo būti pasirašyta ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui nekilo klausimas, kodėl M. U. apskritai prireikė pardavinėti akcijas. Byloje buvo užuominų, kad nukentėjusysis nutarė atsikratyti akcijų dėl B. P. priekaištų ir spaudimo, dėl nenoro veltis į B. P. ir K. K. konfliktą, tačiau teismui vertėjo turėti galvoje, jog nei B. P., nei M. U. nieko neminėjo apie tarp jų buvusius įtemptus santykius. Priešingai, bylos medžiaga rodo, kad B. P. apie pokyčius bendrovėje sužinojo tik panoręs įregistruoti savo pirkinį, t. y. žymiai vėliau nei M. U. tariamai perleido akcijas J. K.. Apie konfliktą tarp B. P. ir M. U. galėjo, anot K. K. teisme duotų parodymų, papasakoti T. M., R. Ž. ir R. B., tačiau teisiamajame posėdyje tokia informacija nebuvo gauta.

Baudžiamosios bylos medžiaga rodo, jog nebuvo jokių nesutarimų tarp abiejų nukentėjusiųjų. Juk ne kam nors kitam, o B. P. nukentėjusysis perleido visas turėtas UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas. Skirtingai nei K. K. pateiktoji akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, sandoris dėl akcijų perleidimo B. P. praktiškai buvo įformintas taip, kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymo ir bendrovės įstatų nuostatos. Be to, M. U. deklaravo gavęs pajamų ir sumokėjo mokesčius. Po to, kai paaiškėjo prieš M. U. panaudotos apgaulės faktas, abu nukentėjusieji stengėsi, kad prasidėtų dėl to ikiteisminis tyrimas.

Tikint K. K., 2008 08 29 j UAB „(duomenys neskelbtini)" būstinę atvyko M. U. ir be jokių derybų pasirašė K. K. paruoštą itin paprastą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią jis pamate pirmą kartą ir pagal kurią nukentėjusysis už 40000 Lt visas UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijas pardavė J. K.. Taigi pagal kaltinamąjį ir liudytoją J. K. nebuvo jokių derybų dėl akcijų perleidimo, nebuvo daromas joks priėmimas-perdavimas, nebuvo laikomasi norminiuose aktuose nustatytos uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo tvarkos. Toks tariamas akcijų pardavimas perša mintį, kad nukentėjusysis iš tikrųjų buvo tą dieną apgautas.

Pateiktoji akcijų pirkimo-pardavimo sutartis leidžia manyti, jog sandoris iš tiesų buvo sukurtas vienai iš sandorio šalių nežinant apie sandorio egzistavimą. Norint akcijų perleidimą įforminti taip, kaip rašoma įstatyme, būtų reikėję atlikti net kelis veiksmus, būtų reikėję papildomų UAB „(duomenys neskelbtini)" dokumentų, dabar gi buvo apsiribota tik vienu vienintelio akcininko parašu, kurį ir bėjo žinios ar valios gauti nebuvo sudėtinga, nors pačioje sutartyje parašyta, kad ji sudaroma net trim egzemplioriais.

Pasakodamas 2008 10 16 tyrėjui apie akcijų perleidimą K. K. parodė, jog nukentėjusysis 2008 08 29 J. K. įmonėje pasirašė akcijų perleidimo J. K. sutartį. Pasakodamas apie tą patį įvykį 2009 02 13 K. K. jau pareiškė, kad į „(duomenys neskelbtini)" biurą, kuriame buvo tik jis ir J. K., M. U. atvyko po 17 vai., jog buvo paruošti du sutarties egzemplioriai, kad nukentėjusysis, paėmęs sutartį, kalbėjo telefonu, o nuėjęs prie savo automobilio, atsisėdo į jį. Po kurio laiko, anot kaltinamojo, M. U. grįžo ir, pasakęs, kad viskas gerai, padavė vieną sutarties egzempliorių. Be to, šioje apklausoje K. K. parodė, jog neatsimena, kada sutartį pasirašė J. K.. Duodamas parodymus apie akcijų perleidimo aplinkybes 2009 05 26, K. K. šį kartą nurodė, kad buvo paruošęs du ar tris sutarties egzempliorius, taip pat patvirtino iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip ir ankstesnėje apklausoje, t. y. pareiškė, jog M. U., grįžęs iš savo automobilio, padavė vieną sutarties egzempliorių, pakartojo, kad neatsimena, kada sutartį pasirašė jo sutuoktinė, bet dabar jis pabrėžė, jog sutarties pasirašymo metu J. K. sumokėjo M. U. 40000 Lt. Dar kartą K. K. dėl sutarties pasirašymo duoti parodymai pasikeitė 2011 05 25. Šioje apklausoje K. K. nesakė, kiek sutarties egzempliorių buvo paruošęs, nors pačioje sutartyje parašyta, kad ji sudaryta trimis egzemplioriais, tačiau pažymėjo, kad, gavęs sutartį, M. U. panoro su kažkuo pasitarti, todėl kalbėdamas telefonu nuėjo į visureigį, iš kurio grįžęs, padavė vieną jau pasirašytą egzempliorių. Ir dabar K. K. patvirtino, jog sutarties pasirašymo metu J. K. sumokėjo M. U. 40000 Lt. Teisme kaltinamasis patvirtino, kad tą pačią dieną, kai formino sandorį notarinėje kontoroje, po darbo valandų M. U. atvyko pas jo žmoną J. K. į darbą (duomenys neskelbtini), kur jau buvo paruošta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, jog greičiausiai toje vietoje ji ir buvo pasirašyta. Teisiamajame posėdyje kaltinamasis suabejojo, ar sutartis buvo paruošta tą pačią dieną, kada pasirašyta, ar kitą, tačiau akcentavo, kad sutarties surašymo metu jau buvo žinoma akcijų pardavimo kaina, nes buvo suderėta nominali kaina, todėl M. U. buvo sumokėta 40000 Lt.

Susidūręs su tokiais nenuosekliais parodymais, teismas neanalizavo parodymuose

esančių prieštaravimų, nesiaiškino jų pakeitimo priežasčių, nevertino jų loginiu aspektu. Teismas

nepasidomėjo, kodėl vieną kartą K. K. tvirtino, jog sutartis buvo pasirašyta UAB „(duomenys neskelbtini)" biure, o kitą kartą, kad M. U. vieną pasirašytą sutarties egzempliorių atnešė iš

automobilio, kodėl M. U. reikėjo su kažkuo tartis, jei, tikint K., nukentėjusysis pats

nekantravo perleisti tas akcijas, kur ir kuriuo metu sutartį pasirašė J. K., kiek iš tikrųjų buvo

sutarties egzempliorių ir koks jų likimas, nes pačioje sutartyje rašoma, kad ji

sudaryta trimis egzemplioriais, kodėl M. U. nepasiliko nė vieno sutarties egzemplioriaus, galų

gale kada M. U. buvo pasakyta atvykti pas J. K. ir parduoti akcijas bei kas tai padarė,

jeigų M. U. tik paskutinę akimirką buvo pakviestas į notarų biurą, kodėl už M. U. buvo

nuspręsta, už kiek jis turi parduoti akcijas J. K., nes pardavimo kaina jau iš anksto buvo

įrašyta sutartyje, kodėl kaltinamasis iš pradžių nekalbėjo apie tai, jog nukentėjusiajam buvo

sumokėti pinigai.

Teismas pakankamai paviršutiniškai įvertino kito tariamo akcijų perleidimo dalyvio - J. K. parodymus. Liudydama 2008 10 17 J. K. iš pradžių parodė, kad trise jos biure sutarė, jog M. U. perleidžia jai akcijas, nors po to pasitaisė ir parodė, kad prieš tai nukentėjusysis tą klausimą derino su K. K.. Taip pat liudytoja parodė, jog ji pasirašė tris sutarties egzempliorius, po ko M. U., pasakęs, kad turi pagalvoti ir su kažkuo pasitarti, nuėjo į savo automobilį, o grįžęs iš jo, padavė vieną pasirašytą sutarties egzempliorių. Be to, liudytoja užsiminė, jog su vyru siūlė M. U. sutartį patvirtinti notaro biure, kad iš pradžių M. U. su tuo sutiko, tačiau vėliau, kai K. K. pirmadienį jam paskambino ir pakvietė vykti pas notarą, M. U. tai daryti atsisakė. Taip pat šios apklausos metu J. K. akcentavo, jog už akcijas su M. U. buvo atsiskaityta, tačiau kada ir kaip - galėtų paaiškinti jos vyras K. K.. Duodama parodymus 2009 02 13 ikiteisminio tyrimo pareigūnui J. K. paliudijo, kad ji pasirašė tris akcijų pirkimo-pardavimo sutarties egzempliorius, tačiau M. U., anot jos, pasakęs, jog dar turi pagalvoti ar pasitarti, nuėjo į savo automobilį, o jie su K. K. pagalvojo, kad jis nori kažkam paskambinti, tačiau M. U. po kelių minučių grįžo ir padavė tik vieną pasirašytą egzempliorių. Ir šios apklausos metu J. K. kalbėjo apie jų pastangas sutartį patvirtinti pas notarą, apie M. U. nenorą tai daryti. Taip pat K. pakartojo anksčiau pasakytą teiginį apie tai, jog ji negalinti pasakyti, kada ir kaip buvo atsiskaityta su M. U., nors akcijų perleidimo sutartyje ir yra parašyta, kad už jas sumokėta 40 000 Lt. Iš teisiamajame posėdyje liudytojos duotų parodymų galima manyti, jog dar 2008 metų vasarą buvo nuspręsta akcijas parduoti jai, kad 2008 08 29 ji susiskambino su M. U. ir susitarė susitikti jos darbo vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jog šis atvyko po 17 valandos, ir ten jie pasirašė standartinę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią galbūt paruošė ir atspausdino jos vyras, o ji grynais sumokėjo savo asmeninius 40000 Lt.

Nuosprendyje nebuvo aptarti prieštaravimai tarp liudytojos ir K. K. parodymų, liudytojos teiginiai nebuvo įvertinti loginiu aspektu, nebuvo vertinama J. K. parodymų visuma. Juk jeigu parduoti akcijas buvo nuspręsta 2008 metų vasarą, kodėl tuomet reikėjo J. K. biure susitarti, kad M. U. parduoda jai akcijas, antra vertus, jeigu dėl akcijų pardavimo buvo susitarta tik UAB „(duomenys neskelbtini)" būstinėje, kodėl pirkimo-pardavimo sutartis su akcijų perleidimo kaina buvo paruošta iš anksto, kodėl būtent J. K. pasikvietė M. U. į savo biurą, nors anksčiau apie tai nebuvo net užsiminusi, kuriems galams reikėjo M. U. eiti į savo automobilį ir kažkam skambinti ar su kažkuo tartis, jeigu akcijų pardavimo klausimas buvo nuspręstas iš anksto. Teismui taip ir neiškilo klausimas, kur dingo J. K. minėti dar du sutarties egzemplioriai, kodėl Kuorai turėjo tik vieną iš jų. Be to, teismui nesukėlė susidomėjimo J. K. aiškinimas apie jų pastangas akcijų perleidimo sutartį patvirtinti notariškai, nors ir K. K., ir M. U. tą dieną jau buvo notaro biure, tačiau ten sutartis nebuvo patvirtinta, bei K. K. tuo klausimu duoti parodymai. K. K. 2009 02 13 apklausoje pažymėjo, kad sutartis nebuvo notariškai patvirtinta, nes tokiai sutarčiai notaro tvirtinimas nėra būtinas.

Akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje yra ranka parašyta data. Specialistas, atlikęs rankraštinio teksto tyrimą, negalėjo atsakyti, kas kompiuteriu paruoštoje ir atspausdintoje sutartyje įrašė: „8 rugpjūčio 29". Ikiteisminio tyrimo metu Kuorai neaiškino, kas parašė skaičius ir mėnesio pavadinimą, tik K. K. teisiamajame posėdyje pareiškė, jog neatsimena, kas ranka sutartyje parašė datą.

Teismas nuosprendyje parašė, jog ta aplinkybė, kad nenustatyta, kas sutartyje įrašė sutarties sudarymo datą, nėra esminė. Pasak teismo, faktas, jog sutarties sudarymo data buvo įrašyta ranka, netiesiogiai paneigia, kad sutarties tekstas buvo priderintas prie M. U. parašo ant tuščio lapo, kadangi tokiu atveju galima priderinti ne tik sutarties tekstą, bet ir jos datą, todėl manytina, kad pasirašoma buvo ne ant tuščio popieriaus lapo, o po sutarties tekstu. Apelianto manymu, tokios argumentacijos aiškiai neužtenka norint konstatuoti, kad M. U. sąmoningai pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį.

Sutarties tekstą galima buvo priderinti prie tuščiame popieriaus lape buvusio nukentėjusiojo parašo, o datą įrašyti ranka reikėjo dėl to, jog iš anksto nebuvo žinoma, kada pavyks susitikti su M. U.. Kadangi nukentėjusysis tikrai 2008 08 29 buvo Vilniuje, buvo susitikęs su K. K., atsirado gera proga nurodyti šią datą akcijų pirkimo sutartyje.

Apgaulės užvaldant bendrovės akcijas faktą patvirtina ir dar viena aplinkybė. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog akcijų pardavėjas prieš sutarties pasirašymą gavo 40000 Lt. Tikint Kuorais, kad K. K. buvo UAB "(duomenys neskelbtini)" steigėjas ir savininkas, kyla klausimas, už ką reikėjo mokėti M. U. 40000 Lt, jeigu, kaltinamojo ir jam palankius parodymus davusių asmenų teigimu, nukentėjusiajam nieko nepriklausė, jeigu net ir įstatiminis bendrovės kapitalas buvo suformuotas K. K. pinigais. Sutartyje nurodyta, jog M. U. buvo sumokėti 40000 Lt, tačiau K. K. ir jo sutuoktinės J. K. parodymai verčia tuo abejoti.

Apie tai, kad M. U. parašas akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje atsirado be nukentėjusiojo valios galima spręsti iš įrašytų K. K. pokalbių su T. M. ir M. U.. Į M. U. teiginį, jog jis nepasirašinėjo sutarties K. K. atsako, kad nukentėjusysis neatsimena. Kai M. U. pareiškia, jog jis ne vaikas ir nėra dėl kažko pametęs galvos, K. K. tik paklausia, o ką jis pats darytų jo vietoje. Kai M. U. pradeda kalbėti apie atliekamą parašo ekspertizę, apie tai, kad parašas ne jo, K. K. paklausia, ar nukentėjusysis atsimena, kaip po tiltu pasirašinėjo ir suabejoja tuo, jog tada M. U. skaitė tekstą, po kuriuo pasirašo.

Specialistas atliko įrašų tyrimą ir padarė išvadą, kad tikėtina, jog tie pokalbių įrašai nėra sumontuoti. Teisiamajame posėdyje buvo tiriamos tiek įrašų stenogramos, tiek ir patys įrašai. Pokalbių dalyviai iš esmės nepaneigė, kad įrašyti jų balsai. Tiesa, K. K. turėjo priekaištų kai kurioms stenogramų vietoms, tačiau apskritai pripažino, jog yra įrašytas jo pokalbis.

Neigiamą teismo požiūrį į pokalbių įrašus galima būtų suprasti, jeigu tuos įrašus būtų padaręs nukentėjusysis teisėsaugos institucijų iniciatyva, tačiau tie veiksmai nebūtų sankcionuoti įstatymų nustatyta tvarka. Dabar gi įrašus padarė pats nukentėjusysis, kuriam nėra nustatytas tiesioginis draudimas įrašyti savo ir pašnekovo pokalbį. Vien dėl šios priežasties teismas neturėjo teise paremto pagrindo nekreipti dėmesio į byloje esančius pokalbių įrašus. Be to, teisme tie įrašai buvo perklausyti, t. y. ištirti bei patikrinti procesiniuose įstatymuose nustatyta tvarka. Patikrinus šiuos faktinius duomenis pagal BPK nustatytas taisykles, nebuvo nustatyta, jog įrašai sumontuoti iš atskirų, tik nukentėjusiajam palankių dalių. Be to, nukentėjusysis paaiškino, jog įrašai yra ištisiniai ir jis neužsiėmė jų montavimu. Kaltinamasis taip pat neteigė, kad posėdžio metu klausytieji įrašai yra montažas iš atskirų dalių. Galų gale ir specialisto išvadoje dominuoja teiginiai, rodantys, nors ir ne kategoriškai, kad įrašai nesumontuoti. Taigi įrašytieji liudytojo ir nukentėjusiojo pokalbiai su kaltinamuoju turėjo būti vertinami lygiai taip pat, kaip ir kiti byloje esantys įrodymai.

Bylos medžiaga rodo, jog kaltinamasis paskubomis stengėsi pasinaudoti užvaldytu turtu net nelaukdamas, kol bus perduoti visi bendrovės dokumentai. Pasak liudytojos G. V., vos ji tapo direktore UAB „(duomenys neskelbtini)" paėmė 300000 Lt paskolą, įkeitė savo turtą, bet pinigai buvo panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini)" veiklos plėtrai. Beje, susidaro įspūdis, kad ir bendrovės direktorė G. V. tik formaliai atliko savo pareigas, nes ji neruošė nei bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, nei teikė ataskaitas VMI ar VĮ „Registrų centras". Sprendžiant iš liudytojos parodymų, tuo metu, kai ji tapo UAB „(duomenys neskelbtini)" su ja ne tik nebuvo pasirašyta darbo sutartis, bet jai nebuvo perduoti jokie bendrovės dokumentai, tik vėliau J. K. jai atvežė M. U. sprendimą, kuriame buvo parašyta, jog buvęs direktorius B. P. atleistas, o ji paskirta direktore, taip pat J. K. jai davė tik bendrovės registracijos dokumentu ir dokumentus, reikalingus pateikti VĮ „Registrų centras", iš kurių ji sužinojo, kad vienintele UAB „(duomenys neskelbtini)" akcininke tapo J. K., dar liudytoja minėjo, jog nuo 2009 04 01 ji bendrovės veikloje nedalyvauja, kad viską pagal įgaliojimą tvarko K. K.. Ši paskutinė aplinkybė dar kartą parodo, jog K. K. aiškinimas apie neva buvusią jo ir M. U. pasirašytąją sutartį yra tik versija, kuria galima būtų pasiteisinti, jeigu vis dėlto būtų nustatyta, kad pinigai už akcijas M. U. buvo nesumokėti.

Skundo autoriaus manymu, teismas be pagrindo K. K. išteisino pagal BK 233 str. 1 d. Ištirtų įrodymų visuma pakankamai aiškiai rodo, jog K. K. darė poveikį nukentėjusiajam M. U., kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu pakeistų parodymus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas be reikalo nesirėmė M. U. ir K. K. pokalbių įrašais. Jie pakankamai vaizdžiai parodo kaltinamojo pastangas paveikti nukentėjusįjį. Iš pokalbių turinio matosi, jog K. K. įkalbinėjo nukentėjusįjį M. U., kad šis netvirtintų, jog UAB „(duomenys neskelbtini)" akcijos iš jo buvo užvaldytos apgaule, kad jis faktiškai pripažintų, jog sąmoningai pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje. Be abejo, K. K. pasakymai nėra tiesmukiški, iš pokalbių matosi, kad kaltinamasis užuolankom bando paveikti nukentėjusįjį. Vien jo frazė, kurioje jis aiškina, jog jeigu M. U. parašytų, kad be tų betarpiškų sandorių nieko daugiau nedarė, tada būtų viskas, tada jis pats atsiimtų pareiškimą, arba frazė, kurioje jis įtikinėja nukentėjusįjį, jog jeigu šis pasakytų advokatams ar dar kam nors, kad vyksta aiškinimasis, jam tai tiktų, rodo apie pakankamai subtilų poveikį nukentėjusiajam, jog šis vis dėlto duotų melagingus parodymus.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis K. K. prašo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros, nukentėjusiojo B. P., nukentėjusiojo M. U. atstovo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti, 2013-06-17 Kauno apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Dėl paduotų apeliacinių skundų argumentų dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Prokuroro Mariaus Kuzminovo, nukentėjusiojo B. P. ir nukentėjusiojo M. U. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmetami, 2013-06-17 Kauno apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis paliktinas galioti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį K. K. atžvilgiu.

Kaltinamuoju aktu K. K. buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK (toliau LR BK) 182 str. 2 d. ir nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d. padarymu. Aprašant K. K. inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d. kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad jis apgaule J. K. naudai įgijo svetimą M. U. priklausantį turtą - UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), 100 paprastųjų vardinių 400 litų nominalios vertės akcijų, kurios sudaro 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, t.y. jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantu ir ilgainiui įgijęs bendrovės akcininko M. U. pasitikėjimą, 2008-08-29 (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, M. U. su kitais UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyti reikalingais dokumentais, pateikė pasirašyti iš anksto paruoštą 2008-08-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo -pardavimo sutartį, pagal kurią M. U. už 40 000 litų sumą perleidžia J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kurią M. U. K. K. apgaulės įtakoje, visiškai pasitikėdamas juo kaip verslo konsultantu, jo kompetencija, bei jo surašytu tekstu, jo neskaitęs pasirašė, nors realiai M. U. J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų nepardavė, su J. K. akcijų perleidimo klausimais nebendravo, iš J. K. 40 000 litų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas negavo, tokiu apgaulės būdu K. K. J. K. naudai įgijo 40 000 litų vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, padarydamas M. U. 40 000 litų materialinę žalą.

Teisminio nagrinėjimo metu prokuroras pakeitė kaltinimą pakeičiant faktinę aplinkybę dėl inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laiko ir vietos kaltinime nurodant, kad K. K. apgaule J. K. naudai įgijo svetimą M. U. priklausantį turtą - UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), 100 paprastųjų vardinių 400 litų nominalios vertės akcijų, kurios sudaro 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, t.y. jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantu ir ilgainiui įgijęs bendrovės akcininko M. U. pasitikėjimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje M. U. su kitais UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyti reikalingais dokumentais pateikė pasirašyti iš anksto paruoštą 2008-08-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo -pardavimo sutartį, pagal kurią M. U. už 40 000 litų sumą perleidžia J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, kurią M. U. K. K. apgaulės įtakoje, visiškai pasitikėdamas juo kaip verslo konsultantu, jo kompetencija, bei jo surašytu tekstu, jo neskaitęs pasirašė, nors realiai M. U. J. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų nepardavė, su J. K. akcijų perleidimo klausimais nebendravo, iš J. K. 40 000 litų už UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas negavo, tokiu apgaulės būdu K. K. J. K. naudai įgijo 40 000 litų vertės UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, padarydamas M. U. 40 000 litų materialinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo analizuoti dėl kokių motyvų prokuroras teisminio nagrinėjimo metu tokiu būdu pakeitė kaltinimą K. K., tačiau kartu pažymi, kad toks kaltinimo pakeitimas yra svarbus dviem aspektais. Pirma, kaltinimo pakeitimas iš esmės reiškia, kad prokuroras, aprašant K. K. inkriminuojamą nusikalstamą veiką konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kokią dieną, kokiu laiku, kokioje vietoje , kokiomis aplinkybėmis K. K. davė M. U. pasirašyti akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Antra, tokio pobūdžio kaltinimo pakeitimas išplėtė teismui privalomus ištirti įrodymus ir faktinius duomenis siekiant nustatyti įvykio aplinkybes, kas leido proceso dalyviams teikti teismui iš esmės neriboto kiekio versijas, paaiškinimus, pasvarstymus, liečiančius nagrinėjamą įvykį.

Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t.y. nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, yra aplinkybės, kurių buvimą teismas turi privalomai nustatyti surašant apkaltinamąjį nuosprendį. Toks įstatymo imperatyvas nėra savitikslis, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra būtinos nustatyti, kadangi tokiu būdu teismas gali patikrinti byloje esančius įrodymus, duomenis ir kitas aplinkybes. Be to, tikslus galimos nusikalstamos veikos aprašymas leidžia kaltinamajam pilnai realizuoti savo teisę į gynybą, kadangi tik žinant, koks nusikaltimas ir padarytas kokiomis aplinkybėmis jam inkriminuojamas, kaltinamasis gali teikti įrodymus ir duomenis, patvirtinančius jo nekaltumą.

Jau buvo minėta, kad po kaltinimo pakeitimo K. K. iš esmės buvo kaltinamas tuo, kad nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, nenustatytomis aplinkybėmis, nenustatytu būdu, tarp kitų dokumentų padavė M. U. pasirašyti iš anksto paruoštą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią M. U. pasirašė, po ko J. K. įgijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Esant tokiu būdu suformuluotam kaltinimui, pirmos instancijos teismas privalėjo patikrinti ir nustatyti ar byloje pakanka neginčijamų ir kategoriškų K. K. kaltės įrodymų, leidžiančių jį pripažinti kaltu pagal jam inkriminuotą kaltinimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas tinkamai vertino surinktus įrodymus, teisingai atkreipė dėmesį į byloje esančias abejones dėl K. K. kaltės siejant šias abejones su suformuluotu kaltinimu, bei tinkamai ir teisingai motyvavo savo išvadas, leidžiančias teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nustačius faktą, kad M. U. asmeniškai pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ir nesant abejonėms dėl šios faktinės aplinkybės, pirmos instancijos teismas pagrįstai pagrindinį dėmesį skyrė įvertinant asmenų, dalyvavusių, ar galėjusių dalyvauti sutarties pasirašymo metu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pats kaltinamasis K. K. ir jo žmona J. K. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų prikimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta M. U. laisva valia, tokiu būdu, pirmos instancijos teismas, vertinant K. K. pareikštą kaltinimą pagrįstai vertino nukentėjusiojo M. U. parodymų patikimumą.

Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas analizavo nukentėjusiojo M. U. parodymus, nuosprendyje nurodė šių parodymų neatitikimus tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmos instancijos teismas taip pat analizavo nukentėjusiojo M. U. parodymus siejant juos su kito nukentėjusiojo B. P. parodymais ir kitomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas kaip nepatikimus įvertino M. U. parodymus dalyje dėl K. K. vaidmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, M. U. parodymus apie tai, kada jis susipažino su K. K. ir apie jų tarpusavio santykius, taip pat M. U. parodymus dalyje dėl to, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. pasirašytus dokumentus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių pakeitimo jis galėjo pasirašyti jų neskaitant. Pirmos instancijos teismas pagrindė dėl kokių motyvų pripažino, kad M. U. K. K. pažinojo ankstesniu laikotarpiu, bei nurodė, dėl kokių priežasčių vertino, kad K. K. vaidmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje buvo didesnis, nei nurodė M. U.. Pirmos instancijos teismas taip pat nurodė, kad dėl paties M. U. padarytų prierašų sprendimuose pakeisti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių, kaip nepatikimus vertino M. U. parodymus apie tai, kad jis šiuos dokumentus pasirašė neskaitant. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo M. U. parodymų vertinimu jų patikimumo aspektu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisminio nagrinėjimo metu K. K. pateikė nuotraukas, patvirtinančias jo bendravimo faktus su M. U. ir B. P.. Nors datos prie nuotraukų yra nurodytos paties K. K., nei M. U. nei B. P. šių nurodytų datų nenuginčijo, kas leido pirmos instancijos teismui konstatuoti, kad datos yra nurodytos teisingai ir kad K. K. su M. U. ir B. P. buvo pažįstamas ne vėliau nei nuo 1999-2000 metų. K. K. parodymai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, šios veiklos įvairius aspektus, faktai, kad K. K. turėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus leido pirmos instancijos teisminio padaryti išvadą, kad K. K. dalyvavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje žymiai didesniu mastu, nei tai nurodė M. U.. Pirmos instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, kad faktas, kad pats M. U. savo ranka prirašė tekstą sprendimuose pakeisti direktorių savaime patvirtina, kad M. U. šiuos dokumentus skaitė, nes įrašai, padaryti M. U. yra logiškai susiję su atspausdintu tekstu.

Tokie pirmos instancijos teismo konstatuoti nukentėjusiojo M. U. parodymų neatitikimai, siejant šiuos neatitikimus su M. U. parodymų dalimi, kad jis nežino, kokiomis aplinkybėmis pasirašė 2008-08-29 UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, leido pirmos instancijos teismui padaryti išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai byloje nėra pakankamas pagrindas pripažinti K. K. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su šiuo pirmos instancijos teismo paminėtu principu ir sutinka, kad apkaltinamasis nuosprendis K. K. atžvilgiu negalėjo būti priimtas, kadangi jo kaltė iš esmės buvo grindžiama prielaidomis ir netiesioginiais įrodymais.

Pažymėtina, kad nusikaltimas, kuriuo padarymu buvo kaltinamas K. K., t.y. sukčiavimas, paprastai yra sudėtinga veika, susidedanti iš kelių kaltininko atliktų veiksmų. Pagrindinis sukčiavimo elementas yra apgaulė, panaudota nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, kuri turi nulemti nukentėjusiojo veiksmus, palankius kaltininkui. Nagrinėjant bylas dėl sukčiavimų, ypatingai svarbu nustatyti nusikaltimo padarymo vietą, laiką, padarymo būdą ir aplinkybes, kadangi būtent šių faktinių aplinkybių nustatymas leidžia patikrinti kokio pobūdžio apgaulė buvo panaudota, ar būtent panaudota apgaulė nulėmė nukentėjusiojo veiksmus palankius kaltininkui ir r būtent tokių nukentėjusiojo veiksmų siekė kaltininkas.

Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje Nr. 2K-7-322-2013 nurodyta, kad apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą. Esant tokiam pagrindinio sukčiavimo elemento – apgaulės sąvokos aiškinimui, ypatingai svarbu nustatyti ne tik faktines įvykio aplinkybes bet ir panaudotą apgaulės būdą bei tai, ar panaudota apgaulė paveikė nukentėjusįjį ir ar nulėmė jo apsisprendimą veikti kaltininkui palankiu būdu.

Nagrinėjamoje byloje, esant K. K. pareikšto kaltinimo formuluotei dėl nenustatytų aplinkybių, esant nukentėjusiojo parodymams, kad jis negali tiksliai nurodyti kokiomis aplinkybėmis pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei esant teismo konstatuotam jo parodymų nepatikimumui, pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis K. K. negali būti priimtas, kadangi būtų grindžiamas prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada. Kaip jau buvo minėta, sukčiavimo padarymas asmens veikoje gali būti pripažintas tuomet, kai yra nustatyta, kad asmuo tam tikru būdu, tam tikroje vietoje panaudojo tam tikro pobūdžio apgaulę nukentėjusiojo atžvilgiu ir būtent ši apgaulė nulėmė nukentėjusiojo veiksmus kaltininko ar kitų asmenų naudai. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kokiomis aplinkybėmis M. U. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kas reiškia, kad byloje nėra nustatytos faktinės aplinkybės, būtinos tam, kad konstatuoti, kad šią nusikalstamą veiką padarė būtent K. K.. Pažymėtina, kad abejonės, kylančios bylos nagrinėjimo metu visais atvejais yra vertinamos kaltinamojo asmens naudai, tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje išliko abejonės dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties aplinkybių pasirašymo.

Nenustačius galimos nusikalstamos veikos padarymo laiko, vietos, padarymo būdo, taip pat buvo apribota kaltinamojo K. K. teisė į gynybą. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje buvo tiriamos įvairios datos ir vietos, kuomet galėjo būti surašyta ir pasirašyta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, dėl ko K. K. turėjo teikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus. Esant galutiniam kaltinimui, kad K. K. nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku, nenustatytomis aplinkybėmis tarp kitų dokumentų padavė M. U. pasirašyti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią M. U. pasirašė neskaitęs, K. K. iš esmės apribota galimybė teikti paaiškinimus ir įrodymus dėl šio įvykio, t.y. apribota galimybė gintis. Siejant šią aplinkybę su tuo, kad K. K. pareikštas kaltinimas dėl sudėtingos nusikalstamos veikos panaudojant tam tikrą apgaulės mechanizmą, kuris turėjo nulemti nukentėjusiojo veiksmus, akivaizdu, kad apkaltinamasis nuosprendis K. K. būtų grindžiamas tik prielaidomis, kad būtent jis, tikslu apgauti M. U., pateikė M. U. pasirašyti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.

Jau buvo minėta, kad nekonkretaus kaltinimo pareiškimas K. K. leido proceso dalyviams teikti neriboto masto paaiškinimus apie dalykus, kurie iš esmės nėra susiję su K. K. pareikštu kaltinimu. Nagrinėjamoje byloje buvo svarbu nustatyti, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis M. U. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, o šiai aplinkybei nustatyti esminę reikšmę turėjo M. U., K. K., J. K. parodymai bei specialūs rašysenos tyrimai. Kitų byloje apklaustų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, bei rašytiniai įrodymai, iš esmės yra susiję su tuo, ar K. K. turėjo galimybę duoti M. U. pasirašyti sutartį tokiu būdu, kad M. U. jos neskaitytų, ar K. K. turėjo motyvus ir tikslus elgtis tokiu būdu, taip pat su paties K. K. asmenybe. Esant tokioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria apylinkės teismui padarytai byloje esančių įrodymų analizei, kuomet pirmos instancijos teismas pagrindinį dėmesį sutelkė į šių asmenų parodymų vertinimą.

Pastebėtina, kad paduotų apeliacinių skundų argumentai taip pat didžiąja dalimi yra susiję su K. K. asmenybe, su tuo, ar K. K. turėjo galimybę duoti M. U. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pasirašyti tokiu būdu, kad pastarasis jos neskaitytų, su tuo, ar K. K. turėjo tikslų ir motyvų elgtis tokiu būdu, kad apgaule gauti M. U. turtą bei su tuo ar paties K. K. duoti parodymai yra nuoseklūs ir logiški.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino nukentėjusiojo M. U. ir B. P. parodymus kaip nenuoseklius ir prieštaringus, nurodo, kad paties K. K. parodymai yra nenuoseklūs ir nelogiški, apeliaciniame skunde užduoda retorinius klausimus dėl, jo vertinimu, K. K. parodymų nelogiškumo. Prokuroras taip pat nurodo, kad pokalbis, įrašytas tarp M. U. ir K. K., patvirtina K. K. kaltę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti K. K. kaltę dėl jam inkriminuoto sukčiavimo. Kaip jau buvo minėta, pirmos instancijos teismas nukentėjusiųjų parodymus vertino kitų byloje esančių įrodymų visumoje, ir nustačius, kad šių įrodymų nepakanka, priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prokuroro nurodyti argumentai nepaneigia pirmos instancijos teismo padarytų išvadų, kadangi prokuroras, nors skunde ir nurodęs, kad nukentėjusiųjų parodymus reikia vertinti kaip patikimus, o kaltinamojo kaip nepatikimus, nepagrindė, ką toks konstatavimas pakeistų įrodymų vertinime. Iš paties nukentėjusiojo M. U. parodymų seka tik tokia išvada, kad jis negali nurodyti kada ir kokiomis aplinkybėmis pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad būtent K. K. atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes K. K. kaltės konstatavimui nepakanka prielaidos, kad M. U. nežinojimas apie pasirašytą sutartį savaime patvirtina nusikalstamos veikos sudėties buvimą būtent K. K. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad K. K. parodymai atskirais atvejais gali būti vertinami kaip nelogiški, tačiau ši aplinkybė, kaip vertinant ją atskirai, taip ir vertinant ją kitų įrodymų visumoje, priešingai nei teigia prokuroras, nepatvirtina jo kaltės. Prokuroro apeliaciniame skunde padaryta nuoroda į K. K. ir M. U. pokalbio garso įrašą siejant jį su sukčiavimo sudėtimi ir akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymu yra visiškai nepagrįstas, kadangi šis pokalbio garso įrašas buvo padarytas 2010 metais. Prokuroro apeliacinio skundo teiginys „Šis įrašas patvirtina ir kitą aplinkybę, į kurią teismas neskyrė tinkamo dėmesio – nors visas akcijų pardavimo sutarties tekstas spausdintas, data įrašyta ranka ir tai vėl atitinka minėto pokalbio tekstą“ yra nesuprantamas, kadangi prokuroras aiškiai nenurodė, kokią reikšmingą aplinkybę patvirtina įrašas ir į kokią aplinkybę nekreipė dėmesio teismas. Kaip jau buvo minėta, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta iki 2008 metų rugsėjo mėnesio, o įrašyti pokalbiai vyko 2010 metų spalio mėn., todėl prokuroro užuomina, kad šie pokalbiai įrodo K. K. kaltę dėl jam inkriminuoto sukčiavimo, yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika yra teisinga, tačiau iš to sekantis prokuroro teiginys, kad „Nors visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau ši nuostata negali būti taikoma nerealioms versijoms“ yra visiškai neteisinga, kadangi būtent valstybinio kaltinimo pareiga yra ne tik pasisakyti, kad kaltinamojo versija yra nereali, bet ir įrodyti, kodėl jo parodymai yra neteisingi, įrodyti kaltinamojo kaltę ir nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo veiksmuose.

Dėl nukentėjusiojo B. P. apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo B. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodomi argumentai dėl jo paties, M. U., K. K. parodymų, liečiančių įvykius, tiesiogiai nesusijusių su pareikštu kaltinimu. Aplinkybės kada K. K. susipažino su M. U. ir B. P., kokį vaidmenį turėjo K. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje savaime neįrodo nei K. K. kaltumą dėl jam inkriminuotos konkrečios nusikalstamos veikos, nei jo nekaltumą. Šios aplinkybės įgavo reikšmę pakeitus kaltinimą nurodant jame neapibrėžtą galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką bei iš dalies turi reikšmę vertinant šių asmenų duotų parodymų teisingumą šioje dalyje, tačiau aplinkybės, kada K. K. susipažino su M. U. ir B. P., bei kokiu mastu dalyvavo bendrovės veikloje nesuteikia faktinių duomenų ar K. K. davė M. U. pasirašyti bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį M. U. nematant ir neskaitant sutarties teksto.

Apeliacinės instancijos teismas jau pažymėjo, kad šių aplinkybių vertinimas įgavo tam tikros reikšmės po to, kai K. K. buvo pateiktas neapibrėžtas ir nekonkretus kaltinimas, po ko visų asmenų parodymų teisingumas dėl bet kokių aplinkybių tapo vertinimo dalyku asmens parodymų patikimumo aspektu. Tuo tarpu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esminiu ir pagrindiniu vertinimo dalyku yra faktas kokiomis aplinkybėmis M. U. pasirašė bendrovės akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Pats apeliantas nenurodo, kokias nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą K. K. veiksmuose turi įrodyti jo skunde paminėtos aplinkybės dėl pažinties datos ir K. K. vaidmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, dėl ko šie apeliacinio skundo motyvai apeliacinės instancijos teismo vertinami kaip neįrodantys jokių svarbių aplinkybių byloje.

B. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neteisingai vertino liudytojų J. K., G. V., A. P. parodymus, tačiau nenurodo kokiais aspektais ir kokioje dalyje, jo manymu, pasireiškė teismo atliktas šių parodymų vertinimo neteisingumas, o savo nuomonę grindė tik tuo argumentu, kad šios liudytojos yra K. K. giminaitės. Susipažinęs su pirmos instancijos teismo atliktų šių liudytojų parodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių pirmos instancijos teismo atlikto šių liudytojų parodymų vertinimo neteisingumą. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas tinkamai nevertino prieštaravimo tarp K. K. ir J. K. parodymų dalyje dėl atsiskaitymo už akcijas nėra motyvuotas, kadangi apeliantas nepagrindė koks vertinimas, jo požiūriu, yra „tinkamas vertinimas“. Apeliacinės instancijos teismas jau minėjo, kad sutinka su argumentais, kad K. K. parodymai dalyje yra nenuoseklūs, iš dalies prieštarauja kitų asmenų parodymams, tačiau ši aplinkybė parodo tik paties K. K. parodymų patikimumą, bet neįrodo, kad jis konkrečiomis aplinkybėmis įvykdė konkrečią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojo A. P. parodymų nėra pagrįstas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino šio liudytojo parodymus kaip neesminius, kadangi šio liudytojo parodymai buvo susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla o ne su inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojų M. V. ir T. M. parodymų yra susiję su kita K. K. inkriminuota nusikalstama veika.

B. P. apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo nuosprendžio priėmimo pažeidžiant procesinės teisės normas, teismo išvadų neteisingumo, dėl to, kad teismas pažeidė pareigą nuosprendį pagrįsti ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize, neatsižvelgė į esmines reikšmingas byloje aplinkybes apeliacinės instancijos teismo vertinami kaip deklaratyvaus pobūdžio. Pažymėtina, kad apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas netinkamai vertinio įrodymus byloje ar nuosprendį priėmė pažeidžiant procesines teisės normas.

B. P. apeliacinio skundo teiginys, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, buvo šališkas, apeliacinės instancijos teismo vertinamas kaip nepagrįstas. Jau buvo minėta, kad ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tokiu būdu tapo šališkas. Vien ta aplinkybė, kad pirmos instancijos teismas atmetė apelianto prašymus nereiškia, kad pirmos instancijos teismas buvo šališkas. Pirmos instancijos teismas motyvavo dėl kokių priežasčių atmetė apelianto prašymus, be to apeliantas nenurodė kokių būtent prašymų atmetimas parodo teismo šališkumą bei sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, šių prašymų esmės apeliacinės instancijos teismui nenurodė ir pačių prašymų apeliacinės instancijos teismui nepateikė, dėl ko apeliantas argumentas dėl teismo šališkumo vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas argumentais.

Dėl nukentėjusiojo M. U. atstovo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinio skundo.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. U. gynėjo advokato R.Girdziušo paduoto apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei priimtu teismo nuosprendžiu. Vertinant nukentėjusiojo M. U. gynėjo advokato R.Girdziušo apeliacinis skundą pastebėtina, kad apeliaciniame skunde atliktas byloje esančių įrodymų vertinimas, skirtingai nei tai padarė pirmos instancijos teismas, leido apeliantui padaryti išvadą, kad „apibendrinus išdėstytas aplinkybes, mano manymu, yra pakankamas įrodomąja bylos medžiaga paremtas pagrindas padaryti išvadą, jog K. K. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 182 str. 2 d. Jo kaltę patvirtina tiek tiesioginiai M. U. parodymai, tiek ir netiesioginiai įrodymai, kurių visuma darniai susidėlioja į vientisą grandinę, liudijančią, kad K. K., piktnaudžiaudamas pasitikėjimu užvaldė savo sutuoktinės J. K. naudai UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas“. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliaciniame skunde padaryta išvada nesutinka. Jau buvo minėta, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo atlikta įrodymų visumos analize ir priimtu sprendimu. Taip pat jau buvo minėta, kad neapibrėžto ir nekonkretaus kaltinimo suformulavimas ir pateikimas K. K. nepagrįstai išplėtė tyrimo objektą šioje byloje ir byloje esamų įrodymų interpretavimo galimybes, kadangi tyrimo objektu byloje tapo ne konkretūs K. K. galimai atlikti nusikalstami veiksmai, o visos aplinkybės, susijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla nuo 2000 metų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad byloje apklaustų asmenų parodymuose yra daug prieštaravimų ir nenuoseklumų, kaip to paties asmens parodymuose, taip ir tarp skirtingų asmenų parodymų, tačiau priešingai, nei teigia apeliantas, ši aplinkybė, kaip teisingai ją vertino apylinkės teismas, yra ne K. K. kaltę patvirtinantys duomenys, o aplinkybė, kelianti abejones dėl to, kokiomis aplinkybėmis M. U. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nukentėjusiojo M. U. gynėjo advokato R.Girdziušo apeliacinio skundo dėstomąja dalimi, kurioje dėstomi teoriniai klausimai dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atsiradimo ir atribojimo bei su skunde atliktu sukčiavimo sudėties analize. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje yra nustatyta faktinė aplinkybė, kad M. U. pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau nesutinka, kad M. U. parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai kategoriškai patvirtina faktą, kad K. K. padarė sukčiavimą. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, M. U. parodymai nėra tiesioginis K. K. kaltės įrodymas, kadangi iš šių parodymų galima daryti tik tokią išvadą, kad M. U. negali paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, kad dėl šios aplinkybės galima konstatuoti sukčiavimo sudėties buvimą būtent K. K. veiksmuose. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas nesirėmė M. U. parodymais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmos instancijos teismas analizavo ir vertino M. U. parodymus, jais rėmėsi, tačiau padarė išvadą, kad dėl tam tikrų abejonių, šie parodymai, nei atskirai juos paėmus, nei kitų įrodymų visumoje, negali būti pripažinti neginčijamu K. K. kaltės įrodymų, kadangi nepašalina visų abejonių dėl to, kokiomis aplinkybėmis M. U. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Jau buvo minėta, kad kaltinimo neapibrėžtumas leido apklausiamiems asmenims kelis kartus duoti paaiškinimus dėl įvairių aplinkybių ir teikti savo versijas, kas, savo ruožtu, nulėmė pirmos instancijos teismo pareigą šias versijas ir paaiškinimus analizuoti. Tikrinant įvairias versijas pirmos instancijos teismas privalėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių ir abejonių jis tam tikru būdu vertina tam tikrų asmenų parodymus ar jais nesiremia, ką pirmos instancijos teismas ir padarė. Apeliacinio skundo argumentai dėl to, ar akcijų pirkimo-pardavimo sutartis M. U. buvo pasirašyta 2008-08-29 dieną, ar ji buvo pasirašyta kartu su sprendimais pakeisti direktorius, kokiomis dienomis buvo pasirašyti sprendimai keisti direktorius, iš esmės yra nulemti K. K. pareikšto kaltinimo neapibrėžtumu. Apeliaciniame skunde vertinama ar K. K. turėjo galimybę paduoti M. U. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį 2008-08-29 dieną kartu su kitais dokumentais, tačiau šios tikėtinos galimybės neturi jokios faktinės reikšmės K. K. kaltės konstatavimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos bei K. K. pareikšto kaltinimo, tiriant ir nagrinėjant įvykį, iš viso nebuvo nustatyta kokiu metu, kokioje vietoje, kokiomis aplinkybėmis, kokiu būdu M. U. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Prokurorui pakeitus kaltinimą K. K., nukentėjusieji ar jų atstovai šiam prokuroro veiksmui neprieštaravo, patys kaltinimo K. K. LR BPK 256 str. tvarka netikslino, tokiu būdu sutiko su prokuroro pozicija. Esant tokioms aplinkybėms, apeliaciniame skunde atlikta įrodymų analizė tikslu nustatyti ar K. K. turėjo galimybę 2008-08-29 dieną tarp kitų dokumentų pakišti M. U. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį pasirašyti tokiu būdu, kad pastarasis jos neperskaitytų, iš esmės neturi jokios faktinės vertės, kadangi ši abstrakti galimybė yra tik viena iš kitų neapibrėžto kiekio ir skaičiaus galimybių, kuriomis M. U. galėjo pasirašyti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliacinio skundo argumentai ir teiginiai apie K. K. vaidmenį UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje apeliacinės instancijos teismo jau buvo įvertinti kaip nesuteikiantys duomenų kokiomis aplinkybėmis M. U. pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat jokios faktinės vertės neturi apeliaciniame skunde išdėstyti svarstymai dėl sutarties, kuria K. K. buvo įgaliotas valdyti bendrovę, buvimo ar išnykimo.

Apeliacinio skundo teiginys, kuriame išdėstyta nuomonė, kad pirmos instancijos teismas vertindamas asmenų parodymus taikė nevienodus kriterijus nukentėjusiųjų parodymams iškeliant nepagrįstai didelius reikalavimus palyginus su kaltinamojo ar jam palankius parodymus davusių asmenų parodymais, nėra logiškai pagrįstas. Baudžiamojo proceso kodeksas, kurio normos kyla iš LR Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos, nustato visiškai skirtingus parodymų davimo pagrindus ir reikalavimus asmenims turintiems kaltinamojo ir nukentėjusiojo ar liudytojo statusą. Akivaizdu, kad nukentėjusiųjų asmenų parodymams keliami kitokio pobūdžio reikalavimai, kadangi šie asmenys privalo duoti teisingus parodymus, o dėl šių asmenų parodymų nenuoseklumo ar prieštaringumo atsiradusios abejonės teismo turi būti įvertintos ir tuo aspektu ar šie parodymai, kaip įrodymų šaltinis, yra patikimi. Tuo tarpu, kaltinamojo parodymams keliami kitokio pobūdžio reikalavimai. Nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo visais atvejais gali duoti sau palankius parodymus realizuojant savo teisę į gynybą.

Apeliaciniame skunde išdėstyti svarstymai kada M. U. pasirašė sprendimus pakeisti direktorių ir šiuo aspektu vertinami K. K. ir G. V. parodymai taip pat nurodo tik į vieną iš galimų variantų, t.y. ar turėjo teorinę galimybę K. K. tarp kitų dokumentų paduoti M. U. pasirašyti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir neturi jokios faktinės reikšmės. Pastebėtina, kad pačiame apeliaciniame skunde apibendrinant šią skundo dalį yra padaryta tik tikėtino pobūdžio išvada – „Paminėtos aplinkybės, priešingai nei rašoma išteisinamajame nuosprendyje, netiesiogiai patvirtina, kad tuose įvykiuose, kada reikėjo greitai pasirašinėti net kelis skirtingus sprendimus <...> galėjo būti pasirašyta ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartis“.

Apeliacinio skundo teiginiai dėl to ar turėjo M. U. norą aplamai pardavinėti akcijas taip pat yra tik tikimybinio pobūdžio vertinant tik tą aplinkybę ar K. K. teoriškai turėjo tikslų ir motyvų veikti tokiu būdu, kuris nurodytas jam pareikštame kaltinime. Šioje skundo dalyje atliktas K. K. duotų parodymų kritinis vertinimas ir argumentai dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties trūkumų taip pat yra nukreiptas į galimybės, ar sutartis galėjo būti pasirašyta 2008-08-29, buvimą, tačiau šie skunde išdėstyti svarstymai taip pat yra tik tikimybinio pobūdžio. Esant K. K. pareikštam kaltinimui, kad sutartį pasirašyti M. U. jis padavė nenustatytą dieną nenustatytoje vietoje, svarstymai apie konkrečią dieną – 2008-08-29, neturi faktinės reikšmės.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apelianto paduoto apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje išimtinai siejami su faktu, ar akcijų pirkimo-pardavimo sutartį M. U. pasirašė būtent 2008-08-29 dieną. Apeliacinės instancijos teismas jau minėjo, kad po kaltinimo pakeitimo K. K., kaltinime nebeliko nuorodos į nusikalstamos veikos padarymą laiką, ir šiam kaltinimo pakeitimui nukentėjusysis M. U. ir jo atstovas neprieštaravo, o kaltinimo pakeitimui prieštaravo būtent kaltinamasis K. K. (T.5, 127 b.l.). Tuo tarpu apeliaciniame skunde vėl nurodoma, kad nusikalstamą veiką K. K. galėjo padaryti būtent 2008-08-29 dieną ir dėstomi argumentai, patvirtinantys šią galimybę. Vertinant apeliacinį skundą teiginį, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartį K. K. davė M. U. būtent 2008-08-29 dieną, konstatuotina, kad byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad sutartį M. U. pasirašė būtent 2008-08-29 dieną ir būtent tomis aplinkybėmis, kurios nurodomos apeliaciniame skunde vertinant įvairias tikimybines galimybes. Pats nukentėjusysis M. U. negalėjo nurodyti kokią tiksliai dieną jis pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, apie tai, kad sutartis buvo pasirašyta 2008-08-29 dieną parodymus davė K. K. ir J. K., tačiau jų parodymai apeliantų ir pirmos instancijos teismo taip pat buvo įvertinti kaip nepatikimi. Šiuo atveju, K. K. ir J. K. parodymai pirmos instancijos teismo teisingai buvo įvertinti tuo aspektu, ar jie patvirtina K. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad šie parodymai K. K. kaltės nepatvirtina. Sutinkama su tuo, kad K. K. ir J. K. parodymai gali būti vertinami ir kitais aspektais, tačiau nagrinėjamoje byloje ypatingą reikšmę turi ta aplinkybė, ar šie parodymai įrodo K. K. kaltę.

Esant tokiam vertinimui, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta būtent 2008-08-29 dieną, dėl ko visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tikimybe, kad sutartis buvo pasirašyta būtent 2008-08-29 dieną, yra įvertinami tik kaip teorinio pobūdžio svarstymai analizuojant vieną iš neriboto kiekio dienų, kuriomis galėjo būti pasirašyta sutartis.

Apeliaciniame skunde paminėti prieštaravimai K. K. parodymuose ir prieštaravimai tarp jo ir J. K. parodymų yra teisingi, tačiau šie prieštaravimai jau buvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas, vertina, kad šių asmenų parodymai ir juose esantys prieštaravimai egzistuoja, tačiau nepatvirtina ir neįrodo būtent tos aplinkybės, kad K. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo argumentai dėl sutarties datos, įrašytos ranka, ir teiginiai, kad sutarties tekstas galėjo būti priderintas, kurie apelianto manymu, patvirtina sukčiavimo sudėties buvimą K. K. veiksmuose, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįsti. Aplinkybė, kad sutarties data įrašyta ranka ir nenustatyto asmens, priešingai nei teigia apeliantas, sukelia tik dar vieną abejonę dėl to, kokiomis aplinkybėmis buvo pasirašyta sutartis. Apelianto nuomonė, kad sutarties tekstas buvo priderintas prie parašo nėra patvirtinama jokiais bylos įrodymais. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, kad sutarties data įrašyta ranka, neturi jokios įrodomosios reikšmės.

Apeliaciniame skunde paminėti prieštaravimai dėl to ar M. U. buvo sumokėti 40000 Lt yra teisingi, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmos instancijos teismas šią aplinkybę vertina tik kaip dar vieną abejonę, esančią byloje. Jau buvo minėta, kad prieštaravimai tarp apklaustų asmenų parodymų nagrinėjamoje byloje įgyja esminę reikšmę tuo aspektu ar jie įrodo sukčiavimo sudėties buvimą K. K. veiksmuose. Esant nepašalintiems prieštaravimams, visos abejonės, atsiradusios dėl šių prieštaravimų, vertinamos kaltinamojo asmens naudai.

Apeliacinio skundo argumentai dėl K. K. elgesio J. K. perėmus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, vertinant šią aplinkybę kaip atskirai, taip kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat nepatvirtina, kad K. K. padarė jam inkriminuotą sukčiavimą, nes ši aplinkybė net ir pačiame apeliaciniame skunde pateikiama kaip prielaida, turėsianti patvirtinti K. K. kaltę.

M. U. byloje pateikti pokalbių su K. K. garso įrašai apeliaciniame skunde vertinami dviem aspektais įvertinant juos kaip įrodymą, kad K. K. padarė jam inkriminuojamą sukčiavimą bei kaip įrodymą, patvirtinantį, kad K. K. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 233 str. 1 d. Garso įrašai, vertinant juos tuo aspektu, kad jie įrodo K. K. kaltę dėl sukčiavimo, iš dalies jau buvo įvertinti apeliacinės instancijos teismo vertinant prokuroro apeliacinį skundą. Garso įrašų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas ir leistinumas apeliacinės instancijos teismo atliktinas vertinant K. K. pareikštą kaltinimą pagal LR BK 233 str. 1 d., šioje nutarties dalyje apeliacinės instancijos teismas vertina apelianto argumentus, kad įrašyti pokalbiai įrodo, kad K. K. įvykdė sukčiavimą M. U. atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismui pateikti pokalbiai, nevertinant jų leistinumo, kaip įrodymų šaltinio, savaime neįrodo, kad K. K. padavė M. U. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tokiu būdu, kad pastarasis ją pasirašė neskaitydamas. Iš pateiktų garso įrašų, padarytų 2010 m. spalio mėn., t.y. praėjus dviem metams po datos, nurodytos pirkimo-pardavimo sutartyje, negalima padaryti išvados, kad atskiri K. K. žodžiai yra pasakyti būtent apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Be to, iš K. K. žodžių nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis pripažino ar sutiko, kad M. U. neskaičius ir nežinant turinio pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Pvz. prokuroro apeliaciniame skunde minimi K. K. žodžiai (T 3, 19 b.l.) „pameni, kaip po tiltu pasirašinėjai“, „O tu skaitei?“ šiuos žodžius gretinant su pašnekovo M. U. atsakymais „Nu ten buvo dėl žemės“ „Nu aš tikrai permečiau akimis“ parodo, kad pokalbiai vyksta ne tik apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir neįrodo apgaulės.

Tokiu būdu, vertinant K. K. pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d. padarymo, apibendrinant visų apeliacinių skundų argumentus, įvertinus byloje esančią medžiagą, pirmos instancijos teismo nuosprendžio argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad K. K. atžvilgiu pirmos instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 182 str. 2 d. yra teisingas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas ir tuomet kai byloje išlieka abejonės, atsiradusios dėl to, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos tam tikros faktinės aplinkybės, būtinos tam, kad konstatuoti asmens kaltę. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas teisingai įvertino, kad esant nepašalintoms abejonėms ir nenustatytoms faktinėms aplinkybėms, apkaltinamasis nuosprendis K. K. atžvilgiu dėl jam inkriminuoto sukčiavimo negalėjo būti priimtas.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad išteisinamasis nuosprendis turi būti priimtas LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta teismo nuoroda į tai, kad K. K. išteisintinas kadangi neįrodyta, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, yra vertinama kaip neturinti esminės reikšmės dėl išteisinimo pagrindo, kadangi teismas žodį neįrodyta panaudojo ne tuo aspektu, kuriuo jis naudojamas LR BPK 303 str. 5 d. 2 p. o įvertinant nusikaltimą buvimą K. K. veiksmuose.

Dėl paduotų apeliacinių skundų argumentų dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalį

Šioje byloje K. K. taip pat buvo kaltinamas nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d. Pirmos instancijos teismas K. K. pagal šį jam pareikštą kaltinimą išteisino LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Kaip matyti iš paduotų apeliacinių skundų, apeliacinių skundų argumentai dėl šios pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalies iš esmės yra analogiški, todėl apeliaciniai skundai šioje dalyje vertinami kartu.

Vertinant paduotų apeliacinių skundų argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, pirmos instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas daro įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visuma. LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, ir pagrįstai K. K. išteisino pagal LR BK 233 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pagal LR BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Pagal LR BK 233 straipsnio 1 dalį pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius LR BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. LR BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

Apeliaciniuose skunduose K. K. kaltė padarius LR BK 233 str. 1 d. numatytą nusikaltimą iš esmės grindžiama nukentėjusiojo M. U. ikiteisminio tyrimo metu pateiktais garso įrašais. Iš bylos medžiagos matyti, kad garso įrašai buvo daromi nuo 2010-10-08 iki 2010-10-13, t. y. 6 dienų laikotarpyje, į kompaktinį diską įrašyti po penkių dienų, t.y. 2010-10-18, ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikti 2010-10-19. Pateikti garso įrašai nėra originalūs, o tik jų kopijos. 2011-03-07 Specialisto išvadoje Nr. 11-3334-(10) konstatuojama, kad tirti garso įrašai, t.y. garso rinkmenos, pateiktos M. U., tikėtina nėra sumontuoti, kategoriškai atsakyti negalima, kadangi įrašyto signalo dažnių juosta, 0-16000 Hz, todėl negalima atlikti papildomų tyrimų, kuriems reikalingas diskretizacijos dažnis virš 44 kHz.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai suabejojo M. U. pateiktų garso įrašų patikimumu. Kaip jau minėta, nukentėjusysis M. U. nepateikė pirmos instancijos teismui padarytų garso įrašų originalo, pateikė garso įrašus perrašytus į kitą diską, dėl ko garso įrašus tyrę ekspertai negalėjo kategoriškai atsakyti į klausimus ar garso įrašai yra autentiški ir ar nėra sumontuoti. Garso įrašų originalai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Minėtos aplinkybės turi esminę reikšmę vertinant, ar tokiu būdu gautas įrodymas gali būti pripažintas tinkamu ir leistinu įrodymu šioje baudžiamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su advokato R.Girdziušo argumentais, kad garso įrašai buvo ištirti teismo posėdyje, taip pat sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde atlikta Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikos analize, tačiau pažymi, kad tik teismas, priimdamas sprendimą, gali įvertinti ar gauti duomenys gali būti laikytini įrodymais konkrečioje byloje (LR BPK 20 str. 2 d.). Vien faktas, kad tam tikri pateikti duomenys buvo ištirti teismo, nereiškia, kad šie pateikti duomenys iš karto tampa įrodymais LR BPK 20 str. numatytu aspektu. Pateiktų duomenų ištyrimas būtinas ir tam, kad įvertinti ar pateikti duomenys gali būti priimti ir įvertinti kaip įrodymai konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje, įrodymų gavimo būdas suteikė teismui pagrindo abejoti šių duomenų patikimumu. Pateikus teismui neoriginalius garso įrašus, teismui buvo atimta galimybė patikrinti pateiktų įrodymų autentiškumą ir patikimumą. Ši aplinkybė yra svarbi dviem aspektais. Pirma, teismas asmenį gali pripažinti kaltu tik įrodymų, gautų nepažeidžiant baudžiamojo proceso ir įrodymų rinkimo taisyklių, antra, nesant galimybės patikrinti įrašų autentiškumo, teismas neturi galimybės patikrinti ar asmuo,kuris buvo įrašomas, nebuvo provokuojamas kalbėti tam tikru būdu ar kalbėti apie tam tikras aplinkybes. Vertinant šiuos aspektus nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad nors patys garso įrašai buvo gauti įstatymo neuždraustu būdu, teismui jie buvo pateikti tam tikru būdu pakeitus. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, pats garso įrašus daręs asmuo žinojo, kad pokalbiai yra įrašomi, nors kitam asmeniui, t.y. K. K., ši aplinkybė nebuvo žinoma. Akivaizdu, kad tokiu atveju įrašus darantis asmuo koreguoja savo elgesį ir žodžius, skatinant kitą asmenį kalbėti apie jį dominančius dalykus. Esant tokioms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai nelaikė pateiktų garso įrašų neginčijamais įrodymais šioje byloje.

Apeliaciniuose skunduose taip pat argumentuojama, kad K. K. įrašyti žodžiai įrodo, kad jis siekė paveikti nukentėjusįjį M. U. atsiimti pareiškimą ir duoti melagingus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas jau konstatavo, kad neoriginalūs garso įrašai negali būti laikomi patikimais įrodymais šioje byloje, tačiau vertinant šiuos apeliacinių skundų argumentus pažymi, kad teismo vertinimu, net ir įrašyti K. K. žodžiai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jo veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto LR BK 233 str. 1 d. sudėtis. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apelianto advokato R.Girdziušo skunde atliktu K. K. pasakytų žodžių vertinimu, kuomet apeliantas nurodo, kad K. K. žodžiuose dominuoja prašymas atsiimti pareiškimą, tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė numatyta už siekimą paveikti nukentėjusįjį, kad šis duotų melagingus parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tolesne apelianto padaryta išvada, kad tokiu atveju K. K. žodžius reikia vertinti plačiau. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik už veikas, apibrėžtas baudžiamojo įstatymo ir negali būti taikoma neapibrėžtai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad K. K. kalbėjo apie tokias pat aplinkybes, apie kurias kalbėjo ir teisme, t.y. apie tai, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta esant M. U. valiai. Dėl šios priežasties, tokie K. K. žodžiai pokalbiuose su M. U. ir T. M. gali būti vertinami ir kaip jo pozicijos pateikimas pašnekovui.

Nukentėjusiojo M. U. ir liudytojo T. M. parodymai šioje dalyje taip pat nepatvirtina, kad K. K. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 233 str. 1 d. Jau buvo pažymėta, kad K. K. žodžiai ir veiksmai iš esmės pasireiškė išsakyta nuomone, kad M. U. gali ar turi atsiimti pareiškimą ir kad M. U. pripažintų, kad jis savo valia pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Jau buvo minėta, kad asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik tuo atveju, kai jo veiksmuose yra nustatyti visi jam inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymiai, tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad K. K. siekė būtent to, kad M. U. duotų melagingus parodymus. Esant teismo išvadai, kad byloje nėra nustatyta, kad pasirašant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį M. U. tai padarė būdamas apgautas K. K., tokie K. K. žodžiai, pasakyti M. U. ar T. M. iš viso negali būti pripažinti kaip siekis, kad M. U. duotų būtent melagingus parodymus byloje. Priešingai, nei teigia apeliantas B. P., liudytojos M. V. parodymai teismo buvo įvertinti, kaip nereikšmingi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmos instancijos teismo šios liudytojos parodymų vertinimais sutinka.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas išteisindamas K. K. pagal LR BK 233 str. 1 d. priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti priimtas LR BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta teismo nuoroda į tai, kad K. K. išteisintinas kadangi neįrodyta, jog padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, yra vertinama kaip neturinti esminės reikšmės dėl išteisinimo pagrindo, kadangi teismas žodį neįrodyta panaudojo ne tuo aspektu, kuriuo jis naudojamas LR BPK 303 str. 5 d. 2 p. o įvertinant nusikaltimo buvimą K. K. veiksmuose.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros, nukentėjusiojo B. P., nukentėjusiojo M. U. atstovo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti, 2013-06-17 Kauno apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Olegas ŠibkovasTeisėjai Algimantas SmolskasAlgerdas Urbšys