Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M., D. J., A. C. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nutarties.

Be to, panaikinta nuosprendžio dalis dėl priteisimo iš M. M., A. C., D. J. nukentėjusiajam G. K. 4671 Lt ir UAB (duomenys neskelbtini) – 10 000 Lt.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalis, kuria Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir pakeista dėl M. M., D. J. ir A. C. nuteisimo, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kita apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi nuteistųjų M. M., D. J. ir A. C. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, ir prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Plėšimo metu M. M., D. J. ir A. C., panaudoję fizinį smurtą ir grasinimus, atėmę nukentėjusiosios piniginę, pagrobė šioje piniginėje buvusius nukentėjusiosios svarbius asmens dokumentus: vairuotojo pažymėjimą, socialinio draudimo pažymėjimą ir transporto priemonės registracijos liudijimą.

Be to, D. J. nuteistas už tai, kad, 2002 m. įsigijęs S. K. Lietuvos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), įklijavo jame savo fotografiją, taip suklastojo dokumentą. 2002 m. spalio 21 d. suklastotą pasą pateikė B. individualios įmonės (IĮ) direktoriui P. B., po to – VRM Kauno poliklinikos darbuotojams. Dėl apgaulingo kaltinamojo elgesio su juo buvo sudaryta transporto priemonės vairavimo mokymo sutartis, išduota medicininė pažyma. Tęsdamas nusikalstamas veikas, 2002 m. lapkričio 21 d., Jonavos m., B. IĮ patalpose, vėliau Kauno VPK Eismo priežiūros tarnyboje, suklastotą pasą ir sveikatos pažymėjimą pateikė transporto eismo egzaminus priiminėjusiam Kauno m. VPK Eismo priežiūros tarnybos jaunesniajam inspektoriui K. S., vėliau – tos pačios tarnybos pareigūnui L. V.; suklastojo egzaminų kortelę įrašęs joje svetimą – S. K. pavardę ir anketinius duomenis, pasirašė už S. K. Apgavęs policijos pareigūnus ir išlaikęs egzaminus, kaltinamasis S. K. vardu gavo vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). 2004 m. vasario 19 d., apie 18.30 val., Lazdijuose, (duomenys neskelbtini), esančioje degalinėje suklastotą vairuotojo pažymėjimą pateikė Lazdijų r. PK VP VTS patruliui R. Š.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi nustačiusi esminius BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių pažeidimus, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir pakeista dėl M. M., D. J. ir A. C. nuteisimo, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos apeliacinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka ir 2007 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatęs, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis yra teisėta bei pagrįsta, atmetė nuteistųjų M. M., D. J. ir A. C. apeliacinius skundus.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtus dėl jo, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendį bei vėlesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį ir 1961 m. BK 206 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 18 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus. Teismas, priimdamas nuosprendį, įvertino ne visus įrodymus, taip pat įrodymus vertino neobjektyviai, vadovavosi tik tais įrodymais, kurie naudingi apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, be to, nuosprendžio dalis, kuri ginčijama, priimta vadovaujantis prielaidomis (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys). Nuteistasis teigia, kad buvo pažeisti baudžiamosios atsakomybės principai, nustatyti Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, BK 2 straipsnyje. Dėl to neteisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinis teismas rėmėsi prielaida, jog jis periodiškai keisdavo SIM korteles ir abonementinius numerius, nutrindavo ant šių kortelių užrašytus numerius ir t. t. Byloje tokių duomenų nėra. Taip pat nuteistasis tvirtina, kad teismai negalėjo įrodymais laikyti liudytojų pareigūnų V. M. ir M. G. parodymų apie tai, jog, prieš sulaikant jį ir kitus nuteistuosius, šie bandė atsikratyti turėtų mobiliojo ryšio telefonų bei SIM kortelių, nes šių liudytojų parodymai BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka nepatikrinti, o kiti įrodymai šių parodymų nepatvirtina. Tyrimo metu nebuvo atliktas eksperimentas, ar tokiomis aplinkybėmis galima matyti tai, ką pareigūnai nurodė teismui. Be to, teismai visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad šie liudytojai suinteresuoti, jog byloje būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuo jų parodymų tiesiogiai priklauso jų tarnybinė perspektyva. Be to, kasatorius mano, kad teismai neįsigilino į tai, jog, atliekant automobilio apžiūrą, iš tiesų buvo atliekamas poėmis ir krata, nes buvo ieškoma daiktų, turinčių reikšmės bylai, o juos suradus, jie buvo paimti. Nuteistasis tvirtina, kad pareigūnai atliko procesinius veiksmus, kuriuos reglamentavo 1961 m. BPK 187, 188, 189, 190, 192, 197 straipsniai, todėl tiek kasatorius, tiek automobilio valdytojas R. V. privalėjo dalyvauti atliekant šiuos procesinius veiksmus, taip pat kasatorius turėjo teisę pareikšti nuomonę dėl surastų daiktų ir ta nuomonė turėjo būti įrašyta į protokolą. Pasak nuteistojo, dėl tokio pažeidimo jis neturėjo galimybės gintis nuo neteisėtu būdu gautų įrodymų, o teismas, priimdamas nuosprendį, šio procesinio veiksmo metu surašytu protokolu negalėjo vadovautis. Taip pat kasatoriaus teigia, kad teismai neturėjo pagrindo tikėti liudytojų V. M. ir M. G. parodymais apie tai, jog jie atpažino kasatoriaus balsą telefoninių pokalbių metu, nes iki kasatoriaus sulaikymo šie jo nepažinojo, niekada nebuvo su juo bendravę, nežinojo jo balso, neturėjo jo pavyzdžio ir tuo metu negalėjo jo atpažinti. Nuteistojo nuomone, teismas rėmėsi prielaida, kad liudytojai V. M. ir M. G., remdamiesi gyvenimiška patirtimi ir individualiais sugebėjimais, galėjo įsidėmėti ir atskirti kalbančio telefonu asmens balsą. Taip pat teismas, pripažindamas įrodymu operatyvinių veiksmų protokolus, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jo pakalbiai buvo kontroliuojami ir buvo daromi jo pokalbių įrašai. Teismai taip pat be pagrindo patikėjo šių liudytojų parodymais, kad kasatoriaus pravardė yra Č., ir rėmėsi Lietuvos kriminalinės policijos biuro ONTT operatyviniu raštu. Tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad šį raštą surašė tie patys liudytojai. Be to, teismas klaidingai nurodė, kad liudytojas A. K. patvirtino kasatoriaus pravardę. Be to, D. J. mano, kad byloje nėra duomenų, jog jis naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistojo manymu, UAB „Bitė GSM“ suteikta informacija ir telefono Nr. (duomenys neskelbtini) judėjimo maršrutas V. M. nepagrindžia jo kaltės, nes neįrodyta, kad šis numeris priklausė jam. Toliau skunde teigiama, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog liudytojas A. P. matė asmenis, kurie atvarė pasaugoti jam automobilį, tačiau teisme jis neatpažino kasatoriaus. Taip pat teismas konkrečiai nenurodė, kokius kasatoriaus nusikalstamus veiksmus paliudijo liudytojas G. P. Nuteistojo nuomone, visų pirmiau nurodytų aplinkybių teismas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį neįvertino ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nuteistųjų M. M., D. J., A. C. kasaciniai skundai netenkintini.

Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina; kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis), todėl kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka kasacijos pagrindus.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių taikymo

Įrodymai turi atitikti jiems keliamus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytus reikalavimus. Vienas jų – įrodymų teisėtumas (leistinumas). Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Taigi pagal šią nuostatą įrodymais gali būti tik duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nustatytomis priemonėmis.

Kolegija nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad teismai, darydami išvadas dėl nuteistųjų dalyvavimo apiplėšiant sutuoktinius E. ir G. K., negalėjo remtis telefoninių pokalbių protokolais.

M. M. ir A. C. telefoniniai pokalbiai buvo kontroliuojami teisėtai, nepažeidžiant BPK 154 straipsnio reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 28 d. nutartyje nurodė, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai gali būti naudojami kaip savarankiški įrodymai, o jų įvertinimas atliekamas pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus apie apeliacinio teismo padarytus BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimus ir nutartyje motyvuotai pripažino įrodymais operatyvinių veiksmų atlikimo protokolus bei užfiksuotų telefoninių pokalbių duomenis. Teismas patikrino telefoninių pokalbių protokolų patikimumą bendrame bylos duomenų kontekste: išanalizavo protokoluose užfiksuotus pokalbius, sugretino jų turinį su kitų asmenų, apklaustų kaip liudytojų (A. V., G. P., A. P. ir kt.), parodymais, specialisto išvada, taip pat patikrino jų patikimumą, apklausdamas liudytojus V. M. ir M. G. Kolegija neturi priežasčių manyti, kad apeliacinis teismas netinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostata. Apeliacinės instancijos teismas, naudodamasis BPK nustatytomis priemonėmis, patikrino telefoninių pokalbių protokolų patikimumą ir kartu jų teisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus apie apeliacinio teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus vertinant byloje surinktus įrodymus. Teismas išsiaiškino liudytojų V. M. ir M. G. parodymų patikimumą, išanalizuodamas jų išdėstytus faktus, palygindamas juos su kitais byloje esančiais duomenimis, bei motyvuotai paneigė apeliacinio teismo išvadą, kad šie liudytojai gali sąžiningai klysti, nes to nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nors šie liudytojai nėra fonoskopinio identifikavimo specialistai, tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad jų parodymai neteisingi, priešingai, patikrinus jų patikimumą BPK nustatytomis priemonės, jie pasitvirtino. Baudžiamojo proceso įstatymas nė vienai įrodymų rūšiai nesuteikia pirmenybės. Tai, kad liudytojų V. M. ir M. G. parodymai yra išvestiniai įrodymai, nė kiek nesumenkina jų įrodomosios reikšmės. Teismai neturėjo pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, nes jų parodymai buvo aiškūs, nuoseklūs ir atitiko kitus byloje esančius įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes.

Nuteistųjų kaltę patvirtina byloje surinktų, ištirtų ir tinkamai įvertintų įrodymų visuma: liudytojų V. M., M. G., G. P., A. P., A. V., A. K. bei nukentėjusiųjų E. K., G. K. parodymai, telefoninių pokalbių įrašų protokolai, specialisto išvada apie atitinkamų telefono abonentų buvimo vietą ir judėjimą, UAB „Bitė GSM“ pateikta informacija, parodymo atpažinti ir įvykio vietos apžiūros protokolai.

Liudytojų V. M. ir M. G. parodymai apie tai, kad, prieš sulaikant A. C. ir D. J., šie bandė atsikratyti turėtų mobiliojo ryšio telefonų bei SIM kortelių, buvo patikrinti teisminio nagrinėjimo metu juos apklausus. Tikrinti šių parodymų eksperimento būdu, kaip teigia nuteistasis D. J., nebuvo būtinybės, nes jie nėra gyvenimiškai nerealūs.

Nuteistasis D. J. taip pat klaidingai tvirtina, kad teismas rėmėsi prielaida, jog jis periodiškai keisdavo SIM korteles, nutrindavo ant šių kortelių užrašytus numerius ir pan. Tokie duomenys byloje yra: tai, kad nuteistieji, siekdami sutrukdyti operatyviniams darbuotojams atskleisti jų daromas nusikalstamas veikas, naudojo konspiracines priemones, patvirtino liudytojai V. M. ir M. G.

Apeliacinis teismas atsižvelgė į tai, kad byloje neišliko telefoninių pokalbių įrašų originalų elektroninėje laikmenoje, taip pat jų kopijų, ir pagrįstai rėmėsi išvestiniais įrodymais – telefoninių pokalbių protokolais, nes jie buvo patikimi ir teisėti. Telefoninių pokalbių įrašai neišliko dėl objektyvių priežasčių, todėl nėra pagrindo manyti, kad buvo pažeistas rungtyniškumo principas. Priešingai nei savo kasaciniame skunde nurodo nuteistasis A. C., byloje nėra duomenų, kad pareigūnai sąmoningai, tyčia sunaikino telefoninių pokalbių įrašus. Taip pat nenustatyta jokių faktų, liudijančių pareigūnų suinteresuotumą bylos baigtimi. Kasatoriaus A. C. argumentai nepagrindžia skunde nurodo konstitucinės nuostatos apie asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą pažeidimo (Konstitucijos 29 straipsnis).

Nuteistasis A. C. nepagrįstai nurodo ir BK 1 straipsnio 1 dalies pažeidimą, tvirtindamas, kad jis nusikaltimų nepadarė. Jo dalyvavimas padarant nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje bei 1961 m. BK 206 straipsnyje, įrodytas jau minėtais įrodymais, kurių turinys atskleistas teismų sprendimuose, todėl nėra pagrindo manyti, jog teismai pažeidė BK 1 straipsnio 1 dalį.

Tai, kad nuteistasis A. C. naudojosi telefono Nr. (duomenys neskelbtini), o D. J. – telefono Nr. (duomenys neskelbtini), įrodyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstytų ir įvertintų įrodymų visuma: liudytojų V. M., M. G. parodymais, 2002 m. vasario 10–11 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, mobiliojo ryšio operatoriaus UAB „Bitė GSM“ pateikta informacija ir kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas patikrino analogiškus nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus ir juos, remdamasis bylos duomenimis, motyvuotai atmetė. Telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina, kad iškart po D. J. ir A. C. sulaikymo pokalbiai visais trimis telefono numeriais, kuriais naudojosi nuteistieji, liovėsi, todėl teismas pagrįstai rėmėsi šia aplinkybe pagrįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinis teismas nutartyje pasisakė apie tai, kokias svarbias bylai aplinkybes paliudijo liudytojas G. P. Šis liudytojas davė parodymus, kad nuteistasis A. C. prašė jo pasaugoti automobilį „Mercedes Benz“, taip pat nurodė šio automobilio požymius, be to, liudytojas patvirtino dviejų medžioklinių šautuvų atsiradimo pas M. M. aplinkybę. Dėl liudytojo A. P. parodytų bylai svarbių aplinkybių teismas taip pat pateikė atitinkamas išvadas.

Automobilio apžiūra atlikta vadovaujantis tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 200 straipsniu. 2002 m. vasario 10–11 d. įvykio vietos apžiūros metu procesinių pažeidimų nebuvo padaryta. Kasatorių A. C., D. J. teiginiai, kad šią apžiūrą reikia vertinti kaip neteisėtą kratą ar poėmį, nepagrįsti. Apžiūrint automobilį šie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Įvykio vietos (automobilio) apžiūros metu buvo rasti mobilieji telefonai ir SIM kortelės, kurie vėliau buvo apžiūrėti, todėl nuteistasis A. C. neteisus teigdamas, kad neaišku, iš kur atsirado SIM kortelės ir todėl negalima jų laikyti įrodymu.

Nuteistųjų dalyvavimas padarant nusikalstamas veikas taip pat grindžiamas surinktais duomenimis apie jų pravardes ir tai nėra įrodymų vertinimo pažeidimas. Teismai, vadovaudamiesi byloje esančiais duomenimis (liudytojų A. K., V. M., M. G. parodymais, Lietuvos kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos 2003 m. birželio 25 d. raštu Nr. SD-3-1680), identifikavo kiekvieno nuteistojo pravardę.

Teismai taip pat rėmėsi liudytojo G. P. parodymais apie automobilio, kurį paprašė pasaugoti A. C., požymius. Šie parodymai patvirtina kitus byloje esančius duomenis, susijusius su pagrobto automobilio požymiais, todėl nepagrįstas skundo teiginys, kad teismas negalėjo vadovautis liudytojo G. P. parodymais. Identifikuoti automobilius, kuris buvo pagrobtas ir kuris buvo paliktas saugoti G. P., pagal valstybinius ar kitus numerius, teismas neturėjo galimybės, nes pagrobtas automobilis nebuvo surastas, o liudytojas G. P. tokių automobilio duomenų nežinojo.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Jokie nuteistųjų kasaciniuose skunduose išdėstyti motyvai nepaneigia teismų išvadų dėl jų dalyvavimo apiplėšiant sutuoktinius E. ir G. K.

Dėl BPK 386 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Kolegija nesutinka su A. C. kasacinio skundo argumentu, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi nurodė apeliacinės instancijos teismui, kaip traktuoti byloje esančius įrodymus. Kasacinės instancijos teismas nutartyje nustatė žemesnės instancijos teismo padarytus esminius BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių pažeidimus ir savo išvadas motyvavo. Teismas nepateikė galutinio byloje surinktų įrodymų visumos vertinimo, o tik pasisakė dėl atskirų bylos duomenų pripažinimo įrodymais kriterijų, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių aiškinimo ir taikymo, todėl nėra pagrindo manyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo ir atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, buvo šališkas ir pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį bei EŽTK 6 straipsnio 1 dalį apie nešališką teismą.

Dėl bausmių bendrinimo būdo

BK 63 straipsnyje numatytas bausmės skyrimas esant dvejopai nusikalstamų veikų sutapčiai – idealiajai ir realiajai.

Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas) yra tada, kai kaltininkas viena veika (vienu ar keliais kūno judesiais) tuo pat metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose. Sutaptis yra idealioji ir tuo atveju, jei padarytos kelios veikos, bet visi veiksmai sekė vienas paskui kitą, buvo padaryti per labai trumpą laiko tarpą, esant bendram sumanymui.

Realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis, esant tarp jų laiko tarpui, padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK specialiosios dalies straipsniuose ar straipsnių dalyse.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai subendrino nuteistajam M. M. pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 2 dalį, 254 straipsnio 2 dalį bei 1961 m. BK 206 straipsnį paskirtas bausmes. Teismas pagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą, numatytą BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte, bendrindamas bausmes, paskirtas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 254 straipsnio 2 dalį ir 1961 m. BK 206 straipsnį, nes šios veikos sudarė idealiąją nusikaltimų sutaptį, t. y. buvo padarytos tuo pačiu metu ir viena veika (keliais kūno judesiais). Prie paskirtos subendrintos bausmės teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalimi, pridėjo dalį bausmės, paskirtos pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, nes veikos, numatytos BK 180 straipsnio 3 dalyje, 254 straipsnio 2 dalyje ir 1961 m. BK 206 straipsnyje, bei veika, nustatyta BK 253 straipsnio 2 dalyje, sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, t. y. jos yra savarankiškos ir padarytos praėjus tam tikram laiko tarpui.

Nesant teismų sprendimų panaikinimo arba pakeitimo pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų M. M., D. J., A. C. kasacinius skundus.