- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-03
- Bylos Nr.
- I2-7847-776/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06456-2024-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Erminijus Baziulis, Giedrė Kairienė, Eglė Mauricė
- Pareiškėjas
- mažosios bendrijos „M“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos mažosios bendrijos „M“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja mažoji bendrija „M“ (toliau – ir pareiškėja, ir MB „M“) teismui paduotu skundu prašė pakeisti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - ir atsakovė, ir VDI) 2024 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 38843 (toliau – ir Nutarimas).
Pareiškėja skunde (b. l. 1-3) nurodė, kad Nutarimu jai už nelegaliai dirbusį asmenį skirtina 7 392,00 Eur dydžio bauda. Prašo šią baudą sumažinti, nes MB „M“ yra mažas juridinis asmuo su mažu darbuotojų skaičiumi, kurie dirba darbą maitinimo sferoje. Vasarą nuolat kyla sunkumų dėl darbuotojų, nes vasarą darbuotojai atostogauja arba prašo nemokamų atostogų administracijai leidus tvarkytis asmeninius reikalus. Dėl to darbdaviui atsiranda sunkumų darbuotojus pakeisti naujais, o ypač per vieną vakarą. S. S. buvo priimta į darbą 2024 m. rugpjūčio 24 d., pasirašant darbo sutartį raštu ir darbo sutartis buvo perduota atsakingam asmeniui, kad pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) pranešimą apie jos priėmimą į darbą. 2024 m. rugpjūčio 23 d. negalėjo priimti S. S. dirbti, nes dar iš vakaro ieškojo pakeitimo darbuotojui, kuris atsisakė ateiti į darbą 2024 m. rugpjūčio 24 d. dėl asmeninių priežasčių. Jeigu nepriimtų 2024 m. rugpjūčio 24 d. S. S. į darbą, patirtų dar didesnius nuostolius, nes neturėtų galimybės visai atsidaryti. Tai pakenktų MB „M“ reputacijai, paruošti maisto produktai sugestų, neuždirbtų pajamų, patirtų finansinių sunkumų. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad S. S. buvo oficialiai įdarbintą 2024 m. rugpjūčio 24 d. 12.17 val. Patikrinimas vyko nuo 2024 m. rugpjūčio 24 d. 11.25 val. Paskirtos nuobaudos dydis MB „M“ stato ant bankroto slenksčio. Atsižvelgiant į tai, 6 darbuotojai praras darbą. Bus padarytas neigiamas poveikis ekonomikai, bei maitinimo sektoriui. Išmokėjo kaip to reikalauja įstatymas 2 772,00 Eur kompensacija S. S.. Nutarime neįvertinta tai, kad nebuvo pranešta apie galimybę sumažinti baudą išmokėjus kompensaciją darbuotojai. Pilnai sutinka su pažeidimu ir gailisi, prašo skirti mažesnio dydžio baudą nei numato galiojantis teisinis reglamentavimas, nes šiuo metu paskirta bauda yra visiškai žlugdanti verslą bei neproporcinga MB „M“ apyvartai.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos skundo reikalavimu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 45-47) teismui nurodė, kad tinkamai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinę bylą, bei įvertinusi visas aplinkybes ir aktualią teisminę praktiką tinkamai skyrė baudą MB „M“ atžvilgiu. Skirdama baudą (finansinę sankciją) MB „M“ įvertino, kad MB „M“ nelegaliai dirbo trečiosios šalies pilietė, ji buvo įdarbinta nuo faktinės darbo dienos pradžios, tačiau tik po VDI atlikto patikrinimo. Byloje iki Nutarimo priėmimo įrodymų, patvirtinančių, kad MB „M“ įvykdė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (redakcija galiojo iki 2024 m. gruodžio 1 d., toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą pareigą, tai yra sumokėjo nelegaliai dirbusiam asmeniui ne mažesnį kaip 3 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžiai, nebuvo. Tokių duomenų įmonės vadovas nepateikė ir žodinio bylos nagrinėjimo metu. Pateikti 2024 m. rugsėjo 13 d. ir 2024 m. rugsėjo 20 d. kasos išlaidų orderiai, iš kurių matyti, kad įmonės darbuotojai S. S. grynais pinigais buvo sumokėta kompensacija už darbą 2 772,00 Eur, vertintini kritiškai, nes jie išmokėti grynais pinigais. Be to, VSDFV informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2024 m. rugpjūčio 24 d. iki 2025 m. sausio 1 d. pareiškėja darbuotojai S. S. būtų atlikusi 2 772,00 Eur mokėjimą į sąskaitą, bei sumokėjusi socialinio draudimo įmokas. Priimant Nutarimą buvo atsižvelgta į tai, kad MB „M“ per metus pažeidimą padarė pakartotinai, pranešimą apie nelegaliai dirbusią darbuotoją pateikė tik po VDI patikrinimo, tai yra pažeidimą pašalino priversta aplinkybių, bei siekdama išvengti atsakomybės. Priimant Nutarimą vertino, kad MB „M“ savo elgesio nekeičia ir toliau į imperatyvius įstatymo reikalavimus dėl darbuotojų įdarbinimo žiūri ypač aplaidžiai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 38843 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad VDI 2024 m. rugsėjo 10 d. Nelegalaus darbo tyrimo akte Nr. NDA 1542-0274 nustatė, kad MB „M“, būdama darbdaviu, padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (redakcija galiojo iki 2024 m. gruodžio 1 d., toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes Ukrainos Respublikos pilietė S. S. buvo įdarbinta ir 2024 m. rugpjūčio 24 d. dirbo MB „M“, nesudarius darbo sutarties raštu ir nepranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (redakcija galiojo iki 2024 m. spalio 25 d., toliau - ir DK) 42 straipsnio 2 dalį (b. l. 58-61). Vadovaujantis tyrimo metu surinkta informacija VDI surašė MB „M“ 2024 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą juridiniam asmeniui Nr. UĮPPJ 1542-0058 (b. l. 54-55). VDI 2024 m. spalio 11 d. surašė Nutarimą, kuriuo MB „M“, už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 2 punktu, paskyrė 7 392,00 Eur dydžio baudą (b. l. 48-52). Pareiškėja, nesutikdama su Nutarimu, jį apskundė teismui.
Pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos.
Įstatymo 56 straipsnio 2 dalis numato, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu įdarbindamas trečiosios šalies pilietį ir visu jo darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo jo teisę būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje patvirtinančių dokumentų kopijas ir pateikia jas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) ar šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu.
Darbo sutarties sąvoka apibrėžta DK 32 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Nuostata, kad darbo sutartis turi būti rašytinė ir sudaryta dviem egzemplioriais įtvirtinta ir DK 43 straipsnio 1 dalyje. Darbdavio pareiga pranešti apie darbuotojo darbo pradžią įtvirtinta DK 42 straipsnio 2 dalyje.
Taigi tam, kad būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. tai, kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013).
Nagrinėjamu atveju nelegalaus darbo faktą VDI grindė tuo, kad Ukrainos Respublikos pilietė S. S. buvo įdarbinta ir 2024 m. rugpjūčio 24 d. dirbo MB „M“, nesudarius darbo sutarties raštu ir nepranešus VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Pareiškėja šios aplinkybės neginčija, ją pilnai pripažįsta ir šių veiksmų kvalifikacijos (Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir DK 42 straipsnio 2 dalies pažeidimas) nekvestionuoja. Todėl, teisėjų kolegija nelegalaus darbo buvimo fakto daugiau nevertina ir toliau dėl to papildomai nepasisako.
Bet, pareiškėja Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja dėl to, kad paskirta 7 392,00 Eur dydžio bauda yra per griežta, todėl prašo skirti mažesnio dydžio baudą nei numato galiojantis teisinis reglamentavimas.
Įstatymo 56 straipsnio 4 dalis 1 punktas numato, kad padarius šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, neatsižvelgiant į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, darbdavys privalo pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie nelegaliai dirbusio asmens priėmimą į darbą, nurodydamas faktinę jo darbo (nelegalaus) pradžią, ir sumokėti nelegaliai dirbusiam asmeniui sulygtą atlyginimą už darbą (už faktiškai dirbtą laikotarpį), ne mažesnį kaip 3 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžiai, taip pat, jeigu nelegaliai dirbo trečiosios šalies pilietis, pranešti apie darbo sutarties pasibaigimą ir apmokėti visas šiame punkte numatytų sumų pervedimo į šalį, į kurią grįžo ar buvo grąžintas trečiosios šalies pilietis, išlaidas ir trečiosios šalies piliečio grąžinimo išlaidas.
Įstatymo 56 straipsnio 4 dalis 2 punktas numato, kad padarius šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, neatsižvelgiant į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka darbdaviui skiriama nuo 3 iki 12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžių bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Darbdaviui, jau baustam už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, už pakartotinai padarytą pažeidimą šio įstatymo nustatyta tvarka skiriama nuo 6 iki 24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžių bauda už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį.
Įstatymo 60 straipsnio 2 dalis numato, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatytą baudą, kai nėra taikoma šio įstatymo 56 straipsnio 13 dalis, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra juridinio asmens atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą.
Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog VDI, skirdama baudą (finansinę sankciją) juridiniam asmeniui MB „M“ atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei skyrė sankcijos dispozicijoje numatytos baudos dydį artimą minimumui. Tai yra, VDI pareiškėjai už Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 2 punktu, paskyrė 8 minimaliosios mėnesinės algos dydžių baudą (7 392,00 Eur).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas proporcingumo principą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nuo teisingumo principo, kaip universalaus bendrojo teisės principo, neatskiriamas proporcingumo principas, kurio esmė yra tai, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą. Tačiau teisės teorijoje ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad teisingumo principas reikalauja, jog asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio (2016 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Atsižvelgiant į tai, kad VDI atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino MB „M“ kaltės prisipažinimą, ir gailėjimąsi dėl padaryto pažeidimo, byloje nenustačius atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kartu atsižvelgus į pareiškėjos paaiškinimus dėl jos finansinės situacijos ir veiklos aktualiu ginčui laikotarpiu tęstinumo (MB „M“ pajamos minimalios, finansinė padėtis yra sudėtinga ir nėra stabili, b. l. 9-17), bei į tai, kad MB „M“ sumokėjo nelegaliai dirbusiam asmeniui S. S. sulygtą atlyginimą už darbą (už faktiškai dirbtą laikotarpį) – 2 772,00 Eur, tai yra įvykdė Įstatymo 56 straipsnio 4 dalis 1 punkte numatytą pareigą (b. l. 18-19). Todėl, vadovaujantis nurodomais teismų išaiškinimais taikant teisingumo ir proporcingumo principus, darytina išvada, kad nuobaudos (finansinės sankcijos) už padarytą pažeidimą paskyrimo tikslai bus pasiekti paskyrus MB „M“ baudą, mažesnę nei Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 2 punkto sankcijos dispozicijoje numatytą minimumą už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį, tai yra baudą sumažinus iki 5 minimaliosios mėnesinės algos dydžio (5 x 924= 4 620,00 Eur).
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog MB „M“, vykdydama Įstatymo 56 straipsnio 4 dalis 1 punkte numatytą pareigą sumokėti nelegaliai dirbusiam asmeniui S. S. sulygtą atlyginimą už darbą (už faktiškai dirbtą laikotarpį), šią pareigą atliko sumokėdama S. S. sulygtą atlyginimą už darbą grynais pinigais, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Be to, tai savaime nesudaro teisinio pagrindo abejoti šios pareigos įvykdymo faktu.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad Nutarime paskirta bauda turi būti mažintina iki 4 620,00 Eur (iki 5 minimaliosios mėnesinės algos dydžio).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 38843 pakeisti, sumažinant mažajai bendrijai „M“ paskirtą baudą iki 4 620,00 Eur.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.