Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarimo V. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji 2010 m. birželio 19 d. žodžiu susitarė su K. P. dėl pardavėjos darbo, nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties (b. l. 2-5). Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais V. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 2-5) darytina išvada, kad šioje byloje apeliantė kaltinama ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta ir neginčijama, jog K. P. realiai dirbo pardavėja – tą patvirtina K. P. ir apeliantės pirminiai paaiškinimai (b. l. 9, 13) bei Protokolas (b. l. 2-5). Ginčas byloje kilęs dėl kitų objektyviųjų nelegalaus darbo požymių. Iš byloje pateiktos medžiagos teisėjų kolegija nustatė, jog K. P. kreipėsi į apeliantę pagal skelbimą laikraštyje „Telšių žinios“ (b. l. 2-5, 9). Tai, kad apeliantė ir vėliau ieškojo „prekiautojos dirbti savaitgaliais“ patvirtina ir jos vėlesni 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. liepos 2 d., 2010 m. liepos 9 d. ir 2010 m. rugpjūčio 17 d. skelbimai laikraštyje „Telšių žinios“ (b. l. 14, 35-37). Vadovaudamasi sistemine minėtų skelbimų analize, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantė, priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde (b. l. 69), minėtais skelbimais ieškojo prekiautojos, t. y. darbuotojos, o ne „verslo partnerio“. Atsižvelgdama į tai, kad vienas iš nelegalaus darbo sudėties objektyviųjų požymių yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, be to, pažymėdama, jog toks susitarimas turi būti sudaromas abiejų šalių valia, konstatuoja, jog K. P. kreipėsi į apeliantę pagal aukščiau minėtą skelbimą ir, apeliantei leidus, dirbo pardavėjos darbą apeliantės naudai, t. y. atiduodama jai uždirbtus pinigus (b. l. 9). Dėl apeliantės paaiškiname nurodyto teiginio (b. l. 13), jog K. P. norėjo pamėginti prekiauti prieš įsigydama verslo liudijimą, teisėjų kolegija nurodo, jog išduotas verslo liudijimas suteikia teisę verstis tam tikra veikla savarankiškai, bet jo išdavimo faktas neturi reikšmės nelegalaus darbo konstatavimui, nustačius darbo sutarties požymius. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nuomone, kritiškai vertina vėliau apeliantės ir K. P. nurodytas pasikeitusias aplinkybes, jog K. P. apeliantės prekes tik saugojo, o į turgų buvo atvykusi apsipirkti (b. l. 46, 68, 71), kad K. P. buvo apeliantės įspėta (b. l. 68, 72), jog dirbti be verslo liudijimo neturi teisės, kartu pažymėdama, jog pirminiai apeliantės ir K. P. paaiškinimai (kuriuose patvirtinama, jog yra surašyti savarankiškai) nuosekliai atitinka Protokole nustatytas aplinkybes. Vėlesni K. P. ir apeliantės paaiškinimai yra prieštaringi bei nenuoseklūs, todėl teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių jų teisingumas.

Kitas esminis darbo sutarties požymis yra tas, kad asmuo turi dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Tai reiškia, kad dirbantis asmuo vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis K. P. ir apeliantės paaiškinimais bei Protokolu (b. l. 9, 13, 25), tinkamai nustatė, jog apeliantė ir K. P. susitarė, kad K. P. turgavietėje prekiaus apeliantei priklausančiomis moteriškomis ir vyriškomis puskojinėmis ir už parduotas prekes gaus 10 proc. atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės įrodo, jog apeliantė ir K. P. susitarė dėl būsimo atlyginimo. Tai, kad K. P. dirbo paklusdama apeliantės nustatytai darbo tvarkai patvirtina aplinkybės, jog apeliantė pati pristatė K. P. į darbo vietą, t. y. Mažeikių miesto turgavietę, suteikė K. P. apeliantei nuosavybes teise priklausančių 560 vnt. puskojinių, nustatė jų pardavimo kainas (b. l. 2-5, 9, 10-11, 44). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši aplinkybė yra svarbi konstatuojant, jog dirbantis asmuo nebuvo visiškai savarankiškas – jam vadovavo darbdavys. Apeliacinio skundo teiginys, jog K. P. turgavietėje prekiavo sau nuosavybės teise priklausančiomis kojinėmis (b. l. 68), teisėjų kolegijos vertintinas prieštaringai, kadangi operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. 04-187 (b. l. 6-8) nustatytas prekiaujamų kojinių kiekis (560 vnt.) yra analogiškas pirminiuose apeliantės ir K. P. paaiškinimuose (b. l. 9, 13) nurodytam kiekiui, apie kitas K. P. priklausančias kojines pirminiuose paaiškinimuose nėra užsimenama.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylos teisinį santykį reglamentuojančias normas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą bei tinkamai paskyrė sankciją (ATPK 30 str., 30² str., 31 str., 32 str., 41 str. 5 d.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.