- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-16
- Bylos Nr.
- 1A-884-135-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-01189-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Gražvydas Poškus, Vaclovas Iždonas
- Nuteistasis
- Č. K.
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-884-135/2014
Teisėja Jurga Kramanauskaitė – Butkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01189-2012-0
2014 m. spalio 16 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo Č. K. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo Č. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams, ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 str. 1 d. - laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., už nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė Č. K. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2014-07-11.
Į bausmės atlikimo laiką Č. K. įskaitytas laikinąjame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-06-27 16 val. 50 min. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Č. K. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 27 d., apie 14 val., motinos I. L. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, reikalaudamas iš jos pinigų, kilus tarpusavio nesutarimui su artimu giminaičiu mama I. L., spyrė kojomis į kairį šoną ne mažiau 4 kartus nukentėjusiajai I. L., sugriebęs už plaukų pargriovė nukentėjusiąją I. L. ant žemės ir gulinčią ją tempė per žemę, tuo nukentėjusiajai I. L. sukeldamas fizinį skausmą.
Be to, Č. K. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, konflikto su mama I. L. metu, naudodamas jos atžvilgiu fizinį smurtą, grasino nužudyti nukentėjusiąją I. L., dėl ko jai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Nuteistasis Č. K. skundžia nuosprendį ir prašo jį išteisinti. Nurodo, kad įvykio dieną apie 10.00 val. nuvyko pas motiną jos prašymu, ji jau buvo truputį išgėrusi alkoholio, jie dar kartu išgėrė vieną butelį alaus, tarp jų nebuvo jokio nesutarimo, tada jis išvažiavo, o motina nuėjo miegoti. Tvirtina, kad jis prieš motiną nesmurtavo ir jai negrasino, o motina jį šmeižia, nuolatos kreipiasi į policiją su melagingais pareiškimais.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Č. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl Č. K. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d.
Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., teismo buvo ištirtos ir teisingai įvertintos. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia tvirtindamas, kad jis nukentėjusiajai fizinio skausmo nesukėlė ir jai negrasino, o nukentėjusioji, tik siekdama jį apšmeižti, kreipėsi į policiją, tačiau šį jo paaiškinimą paneigia nukentėjusiosios I. L. parodymai ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Būtent, nukentėjusioji I. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu vienareikšmiškai tvirtino, kad įvykio metu atėjęs pas ją Č. K. reikalavo pinigų, o jai atsisakius jų duoti, jis supykęs spyrė jai į šoną ne mažiau 4 kartų, liko nubrozdinimai, jai sugriebė už plaukų ir tempė, dėl ko ji krito ant žemės, Č. K. ją už plaukų tempė ir parkritusią ant žemės, grasino, jog užmuš, sukapos, sudegins, ji Č. K. bijo, nes jis ją muša nuolatos, anksčiau visada atleisdavo, Č. K. buvo girtas (14, 16-17 b. l.).
Nukentėjusiosios nurodytas jos atžvilgiu Č. K. atliktų smurtinių veiksmų aplinkybes, jų pasekmes patvirtina ir užfiksuota policijoje informacija, gauta iš I. L., apie įvykį (6 b. l.), tarnybinis pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje fakto, kuriame nurodyta, jog įvykio vietoje nustatyta, kad Č. K. be jokios priežasties I. L. išvadino necenzūriniai žodžiais, spyrė kojomis ne mažiau 4 kartų, tempė už plaukų, policijos pareigūnų pranešime nurodyti sužalojimai - nubrozdinimai kairės pusės šone (19-21 b. l.), fotolentelės (26, 27 b. l.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis Č. K., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios motinos I. L. atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą, dėl ko jo veika pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d. kvalifikuota teisingai.
Pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti realizuotas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis.
Nuosprendyje aptarti įrodymai patvirtina, jog Č. K. tyčia žodžiu grasino I. L. ją nužudyti, o prieš ją smurtaudamas ir jai sukeldamas fizinį skausmą sudarė nukentėjusiajai įspūdį, jog grasinimas gali būti realizuotas. Č. K. veiksmai atitinka LR BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl pirmosios instancijos teismas jį nuteisė pagrįstai.
Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisingą ir teisėtą nuosprendį, kurio naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo Č. K. apeliacinį skundą atmesti.