Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-29 · Administracinė byla Nr. I-1891-505/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-29
Bylos Nr.
I-1891-505/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
T. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1891-505/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02026-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 29 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui T. N., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. N. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-5).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis savaitę laiko buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių plotas apie 12 kv.m., buvo laikomi 5-6 įkalintieji asmenys. Kamerose buvo tamsu, todėl gulint dviaukštės lovos pirmame aukšte skaityti, rašyti neįmanoma. Kamerose langai nešvarūs, stiklas apneštas purvu, neskaidrus, jų nuvalyti nėra galimybės, kadangi ant langų uždėtos grotos. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama kartą per savaitę 15 minučių, tokiomis sąlygomis palaikyti savo higieninį švarumą atimama galimybė. Dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei sistemai, tuoj susergama, o susirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjui, kaip įkalintam asmeniui, nebuvo suteiktas minimalus LR teisės aktais nustatytas plotas, kameros, kuriose buvo laikomas neatitiko sanitarinių ir LR higienos normų reikalavimų, todėl buvo pažeminta jo garbė bei orumas. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti (b.l. 9-12).

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 18 d. buvo laikomas įvairiose Kauno tardymo izoliatoriuje kameroje Nr. 323. Visą laiką pareiškėjas buvo laikomas didesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv.m.) normą, kameroje. Kauno tardymo izoliatoriaus kameros įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Langus kamerose privalo valyti jose laikomi asmenys. Esant reikalui rašyti ar skaityti, kameroje esančių asmenų prašymu įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs įjungti dirbtinį apšvietimą ir kad jam būtų atsisakyta tai padaryti. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog netinkamas kamerų apšvietimas pakenkė jo regėjimui. Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu dėl sveikatos sutrikimų ir jų ryšio su laikymo sąlygomis raštu į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją nesikreipė. Mano, kad visi Kauno tardymo izoliatoriaus veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, nėra įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl prašymas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

Pareiškėjui, atsakovui apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą žinoma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 75 str. 1 d.). Jų neatvykimas į teismo posėdį nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau tekste – Kauno TI).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, jog jis buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurių gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo kameros kortelės ir Kauno TI atsiliepimo duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 14 d. iki 2013 m. birželio 18 d. buvo kalinamas Kauno TI kameroje Nr. 323 (b.l. 10, 113).

Iš teismui pateiktos Kauno TI atsiliepime lentelės apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI iš viso buvo laikomas 4 paras ir jo laikymo sąlygos atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimui, todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų dėl Kauno TI gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos apšvietos, šilto vandens nebuvimo gyvenamosiose patalpose, nepilnaverčio maisto. Atsakovas nepateikė ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, šilto vandens nebuvimo gyvenamosiose patalpose, nepilnaverčio maisto galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, šilto vandens nebuvimo gyvenamosiose patalpose, nepilnaverčio maisto) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-8176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – ir Taisyklės) 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti: sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų nustatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena, jie uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengti sanitariniai įrenginiai (praustuvai, klozetai), veidrodžiai, atskira oro šalinimo sistema, patalpos padengtos plytelėmis - lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (b.l. 17-19, 21), kas atitinka Taisyklių 14.5. punkto ir Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus, todėl, teismo vertinimu, Kauno TI kamerų sanitarinių mazgų įrengimas nežemino pareiškėjo, nepažeidė jo garbės ir orumo. Į bylą nepateikta jokių objektyvių duomenų, kad konkrečiose kamerose, tam tikru laiku, sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko Taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerų langai nešvarūs, jų nusivalyti nėra galimybės, kadangi langai uždengti grotomis, mažai patenka natūralios šviesos. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b.l. 29). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad kameros langai nešvarūs, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą.

Byloje nepateikta įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu, todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo T. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė