Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-142/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.;2.3.2.1.1.;2.3.6. 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.

2010 m. balandžio 23 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiųjų A. Š. ir S. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, BK 137 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

-pagal BK 178 straipsnio 4 dalį – areštu 25 paroms;

-pagal BK 137 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems (1) metams ir šešiems mėnesiams;

-pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams (1) ir aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems (2) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant R. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš R. P. M. S. naudai priteista 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. P. valstybės naudai priteista 49 (keturiasdešimt devyni) litai ir 51 centas proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad, nuolat mušdamas M. S. , per tris kartus (duomenys neskelbtini) V. D. gyvenamojo namo kambaryje, 2007 m. pavasarį ir 2007 m. vasarą (tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas) dienos metu bei (duomenys neskelbtini)savo gyvenamojo namo virtuvėje, 2007 m. spalio 5 d., apie 17 val. 30 min., tyčia kojomis spyrė ne mažiau kaip po keturis kartus M. S. į šonus, padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. dešinės pusės IX-X-XI ir kairės pusės VII-VIII-IX šonkaulių lūžius. Dėl to M. S. ilgai sirgo, bet jai nekilo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

R. P. taip pat nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio 26 - 27 d. (tiksli data ir laikas nenustatyti) (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, kuriame gyvena, virtuvėje, dešine ranka spausdamas V. D. kaklą ir tempdamas kūną apie 1,5 m iki lovos, nukentėjusįjį sunkiai sužalojo, padarydamas jam gerklų kremzlių lūžius, poliežuvinio kaulo pažeidimą, kraujosruvas ant gerklų srities dešinės pusės minkštųjų audinių. R. P. V. D. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo.

Be to, jis 2007 m. birželio 12 d., apie 11 val., Lenkimų miestelyje, Skuodo rajone, nuo prie kapinių palikto V. J. dviračio bagažinės, slapta, tyčia pagrobė 5 litų vertės medžiaginį maišiuką, 10 litų vertės piniginę su 210 litų. Iš viso pagrobė 225 Lt nedidelės vertės V. J. turtą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas savo apeliaciniame skunde nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Prokuroras skunde nurodo, jog apygardos teismas R. P. pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį, tačiau nuosprendyje nepagrįstai nepasisakė dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kurį suformulavo nukentėjusieji S. D. ir A. Š. . Teismo motyvai, kad dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teismas nepasisako todėl, kad 2009 m. birželio 8 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiųjų prašymas, kuriuo jie atsisakė nuo suformuluoto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nepagrįsti. BPK 256 straipsnio nuostatos suteikia teisę nukentėjusiesiems iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Pasak prokuroro, Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi ši baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 137 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje ir tokiu būdu buvo apibrėžtos nagrinėjimo teisme ribos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką, teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nepasisakydamas dėl veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo ar nebuvimo R. P. veikoje, apygardos teismas netinkamai taikė Baudžiamojo proceso įstatymo normas.

Pasak apelianto, apygardos teismas, grįsdamas nuosprendį 2009 m. birželio 8 d. Klaipėdos apygardos teisme gautu nukentėjusiųjų prašymu, kuriuo jie atsisakė nuo kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, jog teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Tačiau, pasak prokuroro, šis nukentėjusiųjų prašymas nebuvo ištirtas teisiamajame posėdyje ir proceso dalyviai dėl tokio prašymo nepasisakė.

Be to, pasak prokuroro, BPK nukentėjusiesiems suteikia teisę pateikti savo kaltinimą, tačiau nenumato galimybės nuo tokio pateikto prašymo atsisakyti. Apelianto nuomone, abejonių kelia ir šio prašymo motyvai, jog nukentėjusiųjų naujai suformuluotas kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį trukdo ikiteisminio tyrimo atlikimui. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ikiteisminiame tyrime buvo tiriamos visos S. D. mirties, tame tarpe ir nužudymo, aplinkybės, o byla į Klaipėdos apygardos teismą buvo perduota ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu nei nukentėjusieji, nei jų atstovas nepateikė jokių prašymų dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo, kurių atlikimo rezultatai padėtų konstatuoti R. P. veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymių. Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiojo atstovas bei nukentėjusieji palaikė kaltinimą R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nepasisakydamas dėl kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo apžvalgos dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, 5.2.1 punktą, kuris, pasak apelianto, reiškia, jog teismas, priimdamas nuosprendį, nėra saistomas kaltinamajame akte pateiktu ar pakeistu teisme kaltinimu. Tačiau iš šio punkto nuostatų negalima daryti išvados, kad teismas nuosprendyje neprivalo pasisakyti dėl visų kaltinimų bylos nagrinėjimo teisme ribose.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuoti, kad nepadaryta nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. naujai suformuluotame kaltinime pagal BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, o R. P. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 137 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusieji S. D. ir A. Š. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, o teismo padaryto išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė pareikšto civilinio ieškinio klausimą.

Apeliantai skunde nurodo, jog, abejodami ikiteisminio tyrimo objektyvumu, apskundė 2008 m. balandžio 7 d. prokuroro nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas R. P. atžvilgiu. Šis prokuroro nutarimas buvo panaikintas, todėl, nukentėjusiųjų nuomone, liko galioti 2008 m. vasario 6 d. pranešimas apie įtarimą dėl V. D. tyčinio nužudymo R. P. . Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl tokio įtarimo R. P. . Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nepasisakė ir dėl ikiteisminio tyrimo trūkumų bei dėl kaltinamojo akto, kuriame neteisėtai nebuvo nurodytas minėtas 2008 m. vasario 6 d. įtarimas dėl tyčinio V. D. nužudymo, pareikštas R. P. .

Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neaptarė daugelio V. D. konstatuotų kūno sužalojimų, kurie nebuvo nurodyti ir kaltinamajame akte. Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi R. P. papildomos apklausos protokolu bei parodymų patikrinimo įvykio vietoje protokolu, tačiau neanalizavo R. P. parodymų keitimo priežasčių. Taip pat, pasak apeliantų, įvykio vieta buvo apžiūrėta aplaidžiai, nebuvo fotografuojama. Taip pat neaišku, dėl kokių priežasčių R. P. apie įvykį policijai pranešė ne tą pačią dieną.

Skunde teigiama, kad byloje dalyvavęs prokuroras A. Saunorius buvo šališkas ir neobjektyvus, kadangi viso bylos nagrinėjimo metu teigė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad R. P. tyčia nužudė V. D. , nors Skuodo rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 1 d. nutartimi buvo panaikintas prokuroro A. Saunorio 2008 m. balandžio 7 d. nutarimas, kuriuo R. P. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio V. D. nužudymo. Apeliantai pažymi, jog dėl 2008 m. vasario 6 d. pareikšto įtarimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį byloje iki šiol nėra priimtas joks procesinis sprendimas.

Nukentėjusieji skunde taip pat pažymi, jog policijos pareigūnas B. I. ir prokuroras J. M. , gavę nukentėjusiųjų 2009 m. kovo 20 d. ir 2009 m. balandžio 6 d. raštus, nepriėmė jokio nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti.

Dėl šių pirmiau paminėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė ir S. D. pareikštą civilinį ieškinį.

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir grąžinti iš naujo bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nuteistasis R. P. atsikirtime į apeliacinius skundus nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o S. D. ir A. Š. apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nuteistasis pažymi, jog ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliktas objektyviai, nepažeidžiant BPK reikalavimų. Klaipėdos apygardos teismas, išsamiai įvertinęs byloje surinktus duomenis, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, taip pat teisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nuteistasis R. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį palikti nepakeistą, o nukentėjusiųjų apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusieji S. D. ir A. Š. prašo jų apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo baigtas 2008 m. balandžio 30 d. surašant kaltinamąjį aktą, kuriuo R. P. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiosios M. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo) bei pagal BK 137 straipsnio 1 dalį (dėl V. D. sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo) (t.2 b.l.50-55). Byla buvo perduota nagrinėti Skuodo rajono apylinkės teisme šio teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartimi (t.2 b.l.74). 2008 m. birželio 22 d. Skuodo rajono apylinkės teisme buvo gautas nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos esmines faktines aplinkybes bei jos kvalifikavimą pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (t.2 b.l.105-107). Iš bylos duomenų matyti, jog Skuodo rajono apylinkės teismas, gavęs nukentėjusiųjų rašytinį prašymą svarstyti sunkesnį kaltinimą R. P. , nei pirminis kaltinimas, vadovaudamasis BPK nustatytomis baudžiamųjų bylų dalykinio teismingumo taisyklėmis, 2008 m. rugpjūčio 25 d. priėmė nutartį perduoti bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui (t.2 b.l.159). 2008 m. lapkričio 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi baudžiamoji byla, kurioje R. P. kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 137 straipsnio 1 dalį bei pagal nukentėjusiųjų A. Š. ir S. D. suformuluotą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (t.3 b.l.39).

Kaip matyti iš skundžiamo Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžio, teismas nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė, jog baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal tris kaltinimus R. P. – dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, BK 138 straipsnio 1 dalyje bei pagal nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. suformuluotą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tačiau pirmosios instancijos teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį neišnagrinėjo nurodęs, jog 2009 m. birželio 8 d. Klaipėdos apygardos teisme buvo gautas nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. prašymas, kuriuo jie atsisakė nuo kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį motyvuodami tuo, kad tokio kaltinimo nagrinėjimas apygardos teisme yra kliūtis atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nukentėjusiojo V. D. nužudymo. Be to, nuosprendį priėmęs teismas tokį savo sprendimą nenagrinėti kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį motyvavo 2009 m. birželio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimo dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje 5.2.1 punktu, kuriame konstatuota, jog teismas neprivalo tenkinti nukentėjusiojo prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą ir išnagrinėjęs bylą teismas kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte pateiktu nusikalstamų veikų kvalifikavimu. Todėl nuosprendį priėmęs teismas dėl kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nepasisakė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, sprendžia, jog apygardos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs tik dalį nusikalstamų veikų, kurių padarymu R. P. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui teisti bei teismo nuosprendyje nepateikdamas motyvuotų išvadų dėl R. P. inkriminuotų visų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo, pažeidė savo konstitucinę pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą išspręsti iš esmės. Toks teisminis procesas bei jame priimtas baigiamasis dokumentas – teismo nuosprendis, kuomet jame išvada apie asmens kaltumą ar nekaltumą padaroma įstatymo nustatyta tvarka neištyrus teisiškai reikšmingų aplinkybių, negali būti pripažintas nei teisėtu, nei pagrįstu.

BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas, - byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kita vertus, ši nuostata reiškia ir tai, jog teismas, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjęs visus duomenis, turinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai, privalo priimti Baudžiamojo proceso įstatyme numatytą sprendimą dėl tų asmenų ar tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla nutartimi buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kitaip tariant, bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas ir teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, remiantis šiomis Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog šios bylos nagrinėjimo teisme ribos buvo apibrėžtos kaltinamuoju aktu ir minėta 2008 m. lapkričio 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, kuria baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal tris BK straipsnius – 137 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir pagal nukentėjusiųjų prašyme suformuluotą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Todėl apygardos teismas baudžiamąją bylą privalėjo išnagrinėti laikydamasis šiais kaltinimais nustatytų ribų ir, išėjęs į pasitarimų kambarį, svarstomais klausimais priimti vieną iš BPK 303 straipsnyje numatytų sprendimų. Teismo nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Teismo nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taigi, net ir išteisinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas išsamiai ir nešališkai byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nenagrinėjo, nenurodė ir nevertino byloje esančių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių R. P. kaltę dėl tyčinio V. D. nužudymo. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas aptarti kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalgos dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje 5.2.1 punktu. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šiame punkte numatytas nuostatas interpretavo neteisingai. Minėtos Lietuvos Aukščiausiojo teismo apžvalgos 5.2.1 punkte nurodyta, jog teismas, savo iniciatyva pranešęs apie kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo galimybę, nėra saistomas tokio pranešimo. Taip pat teismas neprivalo tenkinti prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo pakeisti veikos kvalifikavimą. Atlikęs BPK 256 straipsnio 2, 3 dalyse nurodytus veiksmus ir išnagrinėjęs bylą, teismas kaltinamąjį gali pripažinti kaltu ir remdamasis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Taigi, šiame punkte nurodyta, jog teismas nėra saistomas bylos nagrinėjimo metu pateikto prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, šioje byloje nei nukentėjusieji, nei prokuroras bylos nagrinėjimo metu neprašė pakeisti R. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Būtent nutartyje, kuria byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo apibrėžtos bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje ribos, kurių keisti nagrinėjant bylą teismas neturėjo teisinės galimybės. Kita vertus, šiose nuostatose nurodyta, jog, nors teismas nėra įpareigotas tenkinti tokį prokuroro ar nukentėjusiojo prašymą, tačiau jis, ištyręs byloje esančius duomenis bei juos įvertinęs, vis dėlto privalo nurodyti motyvus, kuriais toks pateiktas prašymas negali būti tenkinamas.

Kitas apygardos teismo argumentas, kuriuo vadovaudamasis jis nepasisakė dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, yra tas, kad nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, nukentėjusieji atsisakė savo kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės teismui nepasisakyti dėl naujai suformuluoto kaltinimo, net jeigu nuo tokio nukentėjusysis teisminio proceso metu ir atsisako nuo prašymo svarstyti naujai suformuluotą kaltinimą. Priešingai, kaip jau buvo minėta, bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia teismo nutartis, kuria byla perduodama nagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismas yra įpareigotas motyvuotai pasisakyti dėl visų tokioje nutartyje nurodytų kaltinimų. Be to, kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo posėdžio protokolo, po to, kai nukentėjusieji pateikė prašymą nesvarstyti naujai suformuluoto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jiems nebuvo išaiškintos visos teisinės pasekmės, galinčios atsirasti po naujai suformuluoto kaltinimo atsiėmimo. Apygardos teismas taip pat nepaklausė proceso dalyvių nuomonės, dėl tokio nukentėjusiųjų pareikšto prašymo, t.y. šio prie bylos prijungiamo dokumento teisiamajame posėdyje neištyrė. Tuo tarpu BPK 301 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, abejonių kelia ir šio prašymo motyvai, jog nukentėjusiųjų prašyme suformuluotas kaltinimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį trukdo ikiteisminio tyrimo atlikimui. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Skuodo rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 1 d. nutartimi šį klausimą buvo išsprendęs dar iki Klaipėdos apygardos teisiamojo posėdžio pradžios. Paminėta nutartimi Skuodo rajono apylinkės teismas panaikino Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorų A. Saunoriaus ir A. Gintausko nutarimus, priimtus dėl ikiteisminio tyrimo tiriant V. D. nužudymo aplinkybes nutraukimo ir nutarė, kad visi su V. D. nužudymu susiję R. P. pateikti kaltinimai turi būti sprendžiami Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Ši Skuodo rajono apylinkės teismo nutartis skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui neabejotinai buvo žinoma, todėl joje išspręsti klausimai negalėjo būti papildomais argumentais nesvarstyti R. P. reiškiamo kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kolegija atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu nei nukentėjusieji, nei jų atstovas nepateikė jokių prašymų dėl papildomų procesinių veiksmų atlikimo, kurių atlikimo rezultatai padėtų konstatuoti R. P. veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, požymių. Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiojo atstovas bei nukentėjusieji palaikė savo suformuluotą kaltinimą R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus duomenis, konstatuoja, jog apygardos teismas, neišnagrinėjęs šios baudžiamosios bylos ta apimtimi, kuria ji buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje bei neįvertinęs byloje esančių duomenų dėl nukentėjusiųjų S. D. ir A. Š. naujai suformuluoto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė BPK straipsnius, reglamentuojančius bylos nagrinėjimo teisme ribas bei nuosprendžio surašymą bei tokiu būdu suvaržė nukentėjusiųjų teises. Šis pirmosios instancijos teismo trūkumas negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kadangi, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl nukentėjusiųjų pateikto kaltinimo R. P. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, neanalizavo ir nevertino byloje esančių duomenų. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis naikintinas, o byla grąžintina nagrinėti į pirmąją instanciją dėl nuosprendį priėmusio teismo šališkumo.

Konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą nustatytos BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Nešališkumas – tai reikalavimas ne tik tirti ir nagrinėti bylą nešališkai renkant tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, ir jais remiantis priimti teisingą ir pagrįstą apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, bet ir reikalavimas paisyti įstatymu nustatytų aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Tokios aplinkybės nurodytos BPK 58 straipsnyje. Teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirmiausia, teismas turi būti nešališkas subjektyviai. Tai reiškia, kad nei vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Teismas turi būti nešališkas dar ir objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant subjektyviuosius aspektus, kolegija daro išvadą, kad šioje byloje teismo tendencingumą rodo ta aplinkybė, jog jis, net nenurodęs ir neanalizavęs byloje esančių duomenų, nusprendė nesvarstyti nukentėjusiųjų R. P. pareikšto kaltinimo dėl tyčinio V. D. nužudymo iš esmės nepateikdamas pagrįstų tokio sprendimo motyvų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas parodė išankstinį nusistatymą dėl R. P. nekaltumo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip pažeisdamas teisėtus nukentėjusiųjų lūkesčius į objektyvų ir išsamų visų teisiškai reikšmingų baudžiamosios bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Objektyviąja prasme Klaipėdos apygrados teismas buvo šališkas tuo, jog netikrino BPK nustatyta tvarka R. P. kaltinančių ar teisinančių įrodymų dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, bei surašė Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų neatitinkantį nuosprendį. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nuostata, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 straipsnyje ir 225 straipsnyje nustatytas teismingumo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas negali daryti jokių išvadų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kadangi vien dėl nurodytų pažeidimų nuosprendis tampa neteisėtas, todėl šioje nutartyje neanalizuojami apeliacinių skundų argumentai apie nuteistojo kaltės dėl jam inkriminuotų veikų padarymo bei nukentėjusiųjų pareikšto civilinio ieškinio. Visos apeliaciniuose skunduose nurodytos ir ginčijamos aplinkybės tirtinos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusieji bei jų gynėjas teismui pateikė prašymą priteisti iš R. P. proceso išlaidas, skirtas advokato pagalbai apmokėti. BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Tokio pobūdžio prašymą apeliacinės instancijos teisme ir pateikė nukentėjusiuosius S. D. ir A. Š. apeliaciniame procese atstovavęs advokatas V. Gecas. Tačiau nukentėjusiųjų turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti pripažinimo proceso išlaidomis ir jų išieškojimo iš nuteistojo klausimo išsprendimas betarpiškai susijęs su proceso išlaidų išieškojimu iš kalto asmens. Pagal BPK 104 straipsnio 2 dalies ir 105 straipsnio nuostatas, jos gali būti išieškotis tik iš kaltu pripažinto asmens. Šioje byloje R. P. kaltumo klausimas galutinai bus išspręstas tik iš naujo išnagrinėjus bylą apygardos teisme. Todėl klausimas dėl nukentėjusiųjų turėtų išlaidų pripažinimo procesinėmis išlaidomis ir jų išieškojimo klausimas galutinai bus išspręstas išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.