- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-15
- Bylos Nr.
- 2A-78-640/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43860-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- L. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, termino atstatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau-NŽT).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja L. B. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. Z., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja, iki nacionalizacijos priklausė 9813,01 kv.m. žemės ūkio paskirties žemės plotas (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad nuosavybė atkurta tik į dalį žemės - 0,54 hektarus.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškimą atmesti, nes turimo žemės ploto klausimas išspręstas 2009 metais, žemėtvarkos komisija 2009-11-28 nusprendė, kad E. Z. turėjo nuosavybės teisę į 0,54 ha ploto žemės sklypą. Nurodo, kad buvo išanalizuoti visi pareiškėjos pateikti dokumentai, komisija nusprendė, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybę į 0,54 ha žemės plotą, ta teisė buvo realizuota.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas pagal teismui pateiktus gimimo ir mirties liudijimus nustatė, kad pareiškėja L. B. yra E. Z. vaikaitė (b.l.13-23). Pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turi teisę atkurti nuosavybę į nacionalizuotą žemę. Pareiškėja prašė teismą nustatyti, kad E. Z. iki nacionalizacijos priklausė 9813,01 kv.m. žemės ploto sklypas (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašymą grindė aplinkybe, kad archyvo pažymėjime (b.l.24) 1930 m. Vilniaus magistrato archyviniame fonde nurodyta, kad E. Z. turėjo 1 dešimtinę žemės (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų nuomojamos žemės apskaitos knygose E. Z. nurodoma turėjusi 9813,01 kv.m. žemės (b.l.42-44).
Atsiliepimas
4. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos paaiškinimą ir pateiktus rašytinius įrodymus atmetė. Nurodė, jog Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b.l.82-86) nurodyta, kad buvo apsvarstytas E. Z. turimo žemės ploto klausimas ir pagal rašytinius įrodymus prieita išvados, kad E. Z. iki nacionalizacijos valdė 0,54 ha žemės plotą. Teismui pateikti įrodymai (b.l.32-35), 2009-12-07 Vilniaus apskrities viršininko sprendimas (b.l.36,37). Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad tikėtina klaida, tai yra S. Š. dalies žemės priskyrimas E. Z.. Pagal 1943 metų sąrašą S. Š. turėjo 0,5 ha nenaudojamos žemės (b.l.63). Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apskrities viršininko sprendimu (b.l.36,37), Nacionalinės žemė tarnybos sprendimu (b.l.38,39) turėjo teisę apskųsti minėtus sprendimus, ginti teisę į didesnį sklypo plotą. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų nuomojamos žemės apskaitos knygose E. Z. nurodoma turėjusi 9813,01 kv.m. žemės (b.l.42-45), tačiau tai nuomojamos žemės apskaitos knyga, kurioje E. Z. nuosavybės teisė į žemės sklypą nefiksuojama.
Žemesnės instancijos teismas
5. Sprendime nurodyta, jog terminas pateikti dokumentus įrodančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius su nuosavybės turėtoju nustatytas iki 2003 gruodžio 31 dienos pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 dalį. Atnaujinti terminą galima tik praleidus terminą dėl svarbių priežasčių. Įrodymų ieškojimas praėjus 15 metų nuo įstatyme nustatyto termino, faktiškai jokių naujų ir konkrečių įrodymų, keičiančių pareiškėjos turtines teises nepateikimas, o tik siekis revizuoti buvusius viešųjų įstaigų, atsakingų už nuosavybės teisų į žemę atkūrimą sprendimus, nesudaro pagrindo pripažinti terminą praleistą dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti. Teismas konstatavo, jog pateikti, atseit nauji, įrodymai (b.l.42-45) žemės nuomos apskaitos knygoje neįrodo E. Z. turėtos nuosavybės teisės į didesnį žemės sklypo plotą. Pareiškėja, praėjus beveik 10 metų po žemėtvarkos priimtų sprendimų dėl E. Z. turėtos nuosavybės teisė į žemę, siekia revizuoti viešųjų institucijų sprendimus per teismą, siekdama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nepateikdama naujų, įtikinančių įrodymų. Teismas, vadovaudamasis LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 dalimi, pareiškimą atmetė, termino neatnaujino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti, t.y. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. Z., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja, iki nacionalizacijos 1940-07-22 priklausė 9813,01 kv.m. žemės ūkio paskirties žemės plotas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Taip pat prašo atnaujinti terminą pareiškėjai pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemė sūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dokumentus, patvirtinančius E. Z. nuosavybės teise į 9313,01 kv.m. žemės ūkio paskirties žemės plotą, ties tuo metu buvusiu adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodo, jog jei apeliacinės instancijos teismas spręstu, jog bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
6.1. Skunde apeliantė nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini), E. Z. iki nacionalizavimo turėtą žemę atkūrimo procesas visiškai ir galutinai baigtas 2009-12-07 ir 20106-05-06 valstybinės žemės patikėtinio sprendimais, o pareiškėja siekia juos peržiūrėti. Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
6.2. Apeliantė teigia, jog į teismą kreipėsi ne kvestionuodama 2009-12-07 ir 2016-05-06 valstybinės žemės patikėtinio sprendimų, o atsižvelgdama į NŽT skyriaus 2017-08-16 rašte nurodytą informaciją ir nurodytus galimus pareiškėjos teisių gynimo būdus. NŽT pareiškėjos prašymo netenkino ne dėl to, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas, o dėl to, jog pareiškėjos pateiktųjų dokumentų NŽT nepakanka pripažinti E. Z. iki 1940-07-22 nacionalizacijos turėtą nuosavybės teisę į 0,5520 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Vilniuje, nurodant, jog ta aplinkybė gali būti nustatyta pareiškėjai kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
6.3. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pateiktas rašytinis įrodymas – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų nuomojamos žemės apskaitos knygos dokumentai, kuriuose nurodoma, kad E. Z., kurios teisių į žemę perėmėja yra pareiškėja, turėjo 9813,01 kv.m. žemės, nepatvirtina pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teisę į šią žemę. Būtent šis įrodymas patvirtina, jog E. Z. nuosavybės teise žemę valdė vadovaujantis Steigiamojo seimo 1922-02-15 priimto Žemės reformos įstatymo nuostatomis (21 straipsnis).
6.4. Nurodo, jog teismas nepagrįstai neatnaujino terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, nes E. Z. nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai NŽT skyriui buvo pateikti dar 2000-10-26, t.y. nepraleidus įstatymo nustatyto termino. Nuosavybės teisės į dalį E. Z. priklaususios žemės pareiškėjai atkurtos tik 2016-05-06, todėl tik po 2016-05-06 pareiškėja turėjo ir galėjo suprasti, jog ji turi ieškoti papildomų dokumentų dėl nuosavybės teisių į likusios dalies žemės sklypo plotą atkūrimo. Papildomai pateiktus dokumentus NŽT įvertino tik 2017-08-16 ir tik tuomet atsirado teisinės prielaidos pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Todėl įstatymo nustatytą terminą pareiškėja praleido dėl objektyvių priežasčių.
6.5. Apeliantė nurodo, jog Vilniaus miesto gebitskomisaro archyviniame fonde, miesto ribose esančių žemės ūkio paskirties žemės sklypų 1943-1944 m. sąrašai negali būti vertinami kaip itin patikimi, galintys paneigti objektyvius įrodymus, patvirtinančius žemės valdymo faktą iki 1940 m., nes šie sąrašai sudaryti po 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracijos priėmimo ir paskelbimo, todėl duomenys gali būti pakitę dėl jau vykdytos nacionalizacijos.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu NŽT prašo skundą atmesti. Nurodo, jog kasacinės instancijos teismas, formuodamas vienodą praktiką, yra nustatęs, jog nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to, esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemę skiriasi, paprastai atsižvelgiama į artimesnius nacionalizavimo laikui įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Apeliantė nurodo, jog jos aptiktas papildoma dokumentas, t.y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų nuomos mokesčių apskaitos 1934-1937 knygos, kuriose įrašyta Z. E. turėjusi žemės sklypą 9813,01 kv.m., adresu (duomenys neskelbtini), įrodo E. Z. nuosavybės teises į turėtą 9813,01 kv.. žemės sklypą. Nurodyti duomenys fiksuoti 1934-1937 metais. Esant nuomai turėjo būti prašymas raštu. NŽT nurodo, jog žemės nuomos mokesčio mokėjimo faktas tiesiogiai neįrodo žemės nuosavybės teisės. NŽT nurodo, jog apeliantė nepagrįstai teigia, jog ji tik 2016-05-06 turėjo ir galėjo suprasti, jog turi papildomai pagrįsti E. Z. turėtą nuosavybės teisę į likusią 0,5000 ha sklypo dalį, nes dar 2008-11-28 vykusio posėdžio prokotole yra pažymėta, jog pateiktų dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises į 0,54 ha žemės (duomenys neskelbtini). Be to, nurodo, jog dar 2014-10-16 apeliantės įgaliotas asmuo pateiktu prašymu prašė atkurti likusią negrąžintą žemės valdos dalį ir ją grąžinti prie apeliantei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). 2015-01-14 raštu apeliantė buvo informuota, jog turėtos žemėvaldos plotas nuosavybės teisėms atkurti yra lygus 0,54 ha.
Motyvuojamoji dalis
IV Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs byla, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.
9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2000-10-26 pareiškėja kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teise į išlikusį E. Z. nekilnojamą turtą – 1,092 ha žemės. 2001-05-23 pažyma Nr.551 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ buvo nustatyta, jog pareiškėja turi teisę į buvusios savininkės E. Z. nuosavybės teisėmis valdytą 1,0920 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Išnagrinėjus nuosavybės teisės faktą įrodančius dokumentus 2008-11-28 komisija nustatė, jog dokumentų pakanka atkurti nuosavybės teises pareiškėjai tik į dalį 0,54 ha žemės plotą. Šio dokumento pagrindu 2009-07-16 pavedimu iš dalies pakeista 2001-05-23 pažyma Nr.551 ir vietoje skaičių „1,0920“ įrašyta „0,5400“. 2009-12-17 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr.2.4-01-7881 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui L. B.“ pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės E. Z. nuosavybės teisėmis turėtą 0,5400 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 0,3568 ha žemės sklypą, o 2016-05-06 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemė sūkio ministerijos sprendimu Nr.49S-279-(14.49.3) – 0,0632 ha išperkant ir atlyginant pinigais. 2017-08-16 raštu pareiškėjai NŽT atsakė, jog jos pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip tinkami dokumentai, patvirtinantys iki 1940-07-22 nacionalizacijos E. Z. nuosavybės teises į 0,5520 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėja nurodo, jog kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
10. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog teismas netinkamai sprendė termino atnaujinimo klausimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos apie tai, jog dokumentų pakanka ir nuosavybės teisės atkuriamos tik į E. Z. turėtą žemę 0,54 ha sklypo dydžio, apeliantei turėjo būti žinoma ir suprantama jau 2009 metais, kuomet 2009-07-16 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėja pavedimu nurodė pakeisti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-05-23 pažymą Nr.551 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ parengtą L. B. vardu, vietoj skaičių „1,0920“, įrašant „0,5400“, ir Vilniaus apskrities viršininkui 2009-12-07 priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui L. B. priėmimo. Jau tuomet pareiškėjai turėjo būti žinoma, jog jos pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms į likusią 0,50 ha žemės sklypo plotą atkūrimą. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežasčių praleistam terminui atnaujinti yra pagrįsta.
11. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl pareiškėjos pateikto naujo įrodymo, t.y. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinių dvarų nuomojamos žemės apskaitos knygų, kuriuose nurodoma, kad E. Z., kurios teisių į žemę perėmėja yra pareiškėja, turėjo 0,9813 ha žemės. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog šis įrodymas nepatvirtina pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į likusią 0,500 ha žemės sklypo dalį, nes pats pateiktas įrodymas patvirtina duomenis apie nuomojamą žemę ir už ją mokamus mokesčius. Toks įrodymas tiesiogiai nepatvirtina ir neįrodo, jog 0,9813 ha žemės sklypas E. Z. buvo valdomas nuosavybės teise. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl galimos klaidos ir dalies žemės sklypo priskyrimo kitam asmeniui, yra tik pačios pareiškėjos paaiškinimais grįsta aplinkybė, kuri nėra patvirtinta kitais byloje surinktais įrodymais, todėl laikytina neįrodyta (CPK 178 str.). Tokiu būdu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl pareiškimo nepagrįstumo.
12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 23 d. sprendimą nepakeistą.